2019-11-13 Nr. AB-21654-3-61-3-03398-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1375-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03398-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 29.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja I. M. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. BR6-2053393 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti išmokėti paramą.

2. Pareiškėja nurodė, kad NMA ginčijamu Sprendimu nusprendė neskirti jai paramos, t. y. neišmokėjo 9 000 Eur paramos. Be to, pareiškėjai 2012 metais buvo išmokėta tik 50 proc. skiriamos paramos, o 2013, 2014, 2015 metais paramos negavo motyvuojant tuo, jog ji neišvežė šieno, neįsigijo karvės. Pareiškėjos teigimu, nuo 2012 m. iki 2015 m. parama buvo neišmokėta nepagrįstai, nes ji šienavo ir tvarkė pievas, o karvės negalėjo įsigyti, nes neturi namų valdos.

3. Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad dėl pareiškėjos paraiškos už 2015 m. galutinis NMA sprendimas buvo priimtas 2016 m. liepos 28 d. (Nr. BR6-115), tačiau NMA 2017 m. rugpjūčio 3 d. dėl sistemos klaidos pakartotinai išsiuntė pareiškėjai sprendimą Nr. BR6-2053393 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“. Pareiškėja 2017 m. spalio 9 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama atsiųsti išsamų NMA sprendimą dėl paraiškos už 2015 m. NMA 2017 m spalio 24 d. raštu Nr. BR6-11323 „Dėl atsakymo į prašymą“ informavo pareiškėją, kad ginčijamas 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas buvo išsiųstas dėl atsakovo administravimo sistemos klaidos, todėl jis yra laikomas negaliojančiu. Kadangi ginčas tarp NMA ir pareiškėjos dėl paraiškos už 2015 m. yra išspręstas ir dėl to yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, administracinė byla turėtų būti nutraukta.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjos I. M. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. birželio 10 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraišką Nr. 14-1010201754-A1-1, kurioje deklaravo 9,51 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą. NMA 2016 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. BR6-115 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ apskaičiavo 2015 m. paraiškos mokėtiną paramos sumą bei pritaikė sankcijas. NMA 2016 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. BR6-115 teisėtumas buvo patikrintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. įsiteisėjusiu sprendimu, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčijamas Sprendimas yra NMA 2016 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. BR6-115 išrašas. Pareiškėja ginčija jau teisiškai įvertintą NMA Sprendimą, kurio išrašas per klaidą jai buvo atsiųstas pakartotinai. Apie susidariusią situaciją ir per klaidą pareiškėjai išsiųstą Sprendimą ji buvo informuota NMA 2017 m. spalio 24 d. raštu Nr. BR6-11323 „Dėl atsakymo į prašymą“, kuriuo pareiškėjai paaiškinta, kad skundžiamas Sprendimas buvo išsiųstas dėl NMA administravimo sistemos klaidos, todėl jis laikomas negaliojančiu.

7. Užbaigus pareiškėjos 2015 m. paraiškos vertinimo procedūrą priimant NMA 2016 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. BR6-115 ir jį palikus galioti po teisėtumo įvertinimo teismine tvarka, akivaizdu, kad pareiškėjai pakartotinai išsiuntus 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. BR6-2053393 savo rezultatu analogišku pirmajam, buvo padaryta techninė klaida. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas, informuodamas pareiškėją apie įvykusią klaidą, tinkamai įgyvendino teisingumo, protingumo, gero viešojo administravimo principus. Pareiškėjai per klaidą išsiųstu sprendimu nebuvo suteikta nei daugiau teisių, nei pareigų, todėl dėl per klaidą išsiųsto sprendimo, kuris vėliau pripažintas negaliojančiu, pareiškėjos teisių ar pareigų apimtis nepakito ir administracinės procedūros rezultatas dėl pareiškėjos 2015 m. paraiškos vertinimo nepasikeitė.

8. Teismas konstatavo, jog pareiškėjos reikalavimas panaikinti NMA 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. BR6-2053393 yra faktiškai įvykdytas, todėl išnyko ginčo dalykas ir šio reikalavimo išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio. Išnykus ginčo dalykui netenkintinas ir išvestinis pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti NMA išmokėti jai paramą.

III. 9. Pareiškėja I. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti.

10. Pareiškėja ginčijamą Sprendimą gavo 2017 m. rugsėjo 9 d. ir jame buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka. Ji turi teisę gauti 5 298,41 Eur paramą, nes šienauja žolę ir prižiūri žemę nuo 2014 m.

11. Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovas palaiko teismo sprendime išdėstytus motyvus ir mano, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos reikalavimas panaikinti Sprendimą yra įvykdytas, todėl išnykus ginčo dalykui, šio reikalavimo išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NMA 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. BR6-2053393 teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pareiškėja mano, kad šis sprendimas nepagrįstas, nes ji tinkamai deklaravo dirbamą žemės plotą. Atsakovas akcentuoja, jog skundžiamas sprendimas yra per klaidą atsiųstas pareiškėjai, jis yra negaliojantis, o ankstesnio NMA sprendimo dėl tos pačios paramos išmokėjimo už tą patį laikotarpį teisėtumas ir pagrįstumas buvo tiriamas teisme.

15. Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė, pripažinęs, kad skundžiamas sprendimas atsiųstas pareiškėjai dėl atsakovo dokumentų administravimo sistemos klaidos, jis laikomas negaliojančiu, todėl nekeičia tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių apimties, neriboja pareiškėjos teisių ir nesukelia teisinių pasekmių.

16. Apeliacinis pareiškėjos skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad skundžiamas sprendimas buvo oficialiai atsiųstas pareiškėjai, jai nepagrįstai neskirta parama. Taip pat apeliaciniame skunde aprašoma pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo klausimai, santykiai su bendraturčiais, jos sveikatos būklė, teikiami prašymai dėl 2012-2015 metų NMA sprendimų.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais ir kokiomis teisės aktų nuostatomis grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantė naujų aplinkybių, susijusių su skundžiamų sprendimu, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tik papildo.

20. Byloje nustatyta, jog pagrindinis ginčas tarp pareiškėjos ir atsakovo yra kilęs dėl piniginės paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus gavimo. Atsakovas savo valią dėl 2015 metų pareiškėjos deklaracijos išreiškė 2016 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. BR6-115, kuriuo atsisakė skirti paramą, nes pareiškėja deklaravo daugiametes ganyklas-pievas, tačiau nelaikė nustatyto kiekio ūkinių gyvūnų. Šis ginčas yra išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-676-171-2017. Pareiškėjos skundžiamas šioje byloje NMA 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas Nr. BR6-2053393 nėra naujas atsakovo valios išreiškimas, tik per klaidą suformuotas aukščiau minėto NMA 2016 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. BR6-115 pakartojimas. Atsakovui pripažinus dokumentų administravimo sistemos klaidą bei laikant šį sprendimą negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Sprendimas nesukuria jokių teisinių pasekmių ir ginčo dalykas byloje yra išnykęs.

21. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymus panaikinti NMA 2014-01-30 sprendimą Nr.BR6-2058897, 2014-09-02 sprendimą Nr.BR6-23000490, 2016-04-05 sprendimą Nr. BR6-801994 bei atnaujinti terminus jiems apskųsti.

22. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016).

24. Šios nutarties 21 punkte minėti pareiškėjos reikalavimai nebuvo iškelti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme, todėl negali būti apeliacijos dalyku. Be kita ko, pažymėtina, kad dalis šių pareiškėjos reikalavimų buvo išspręsta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-676-171-2017, todėl pakartotinis šio ginčo nagrinėjimas administraciniuose teismuose nėra galimas.

25. Likusieji apeliacinio skundo argumentai nėra susiję su nagrinėjamo ginčo esme, todėl dėl jų šioje nutartyje nepasisakytina.

26. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius