2015-10-14 Nr. AB-19973-3-61-3-05485-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1195-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05485-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo A. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. F. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. F. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8554(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 25 445,65 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. bei 9 505,13 Lt už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą. Pareiškėjui minėtą nutartį apskundus atskiruoju skundu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį panaikino ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Teismas priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8554(11), kiek jis susijęs su nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusios nepriemokos išmokėjimu. Teismas neatnaujino termino daliai skundo paduoti ir kitą skundo dalį atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį esant ne tam pačiam teisiniam pagrindui, kuris buvo taikomas nuo 2010 m. sausio 1 dienos. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmą nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėnesį. Skundą teismui pareiškėjas padavė 2014 m. gruodžio 18 d., todėl nepraleido 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius, priteisimo.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepraleido termino paduoti skundą dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad ši pareiškėjo skundo dalis iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus, ir ją priėmė.

Kadangi pareiškėjas skundžia ir Ministerijos sprendimą, kuriuo atsisakoma išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, o jo skundas priimamas tik dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, teismas darė išvadą, kad reikalavimas dėl minėto Ministerijos sprendimo panaikinimo taip pat priimamas tik tuo aspektu, kiek 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu Ministerija pasisakė dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtos pensijos grąžinimo.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 22 d. nutartyje, be kita ko, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, ir už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., taikant Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu. Dėl minėtos reikalavimų dalies teismas termino skundui paduoti neatnaujino ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

II. Pareiškėjas A. F. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį perduodant pirmosios instancijos teismui kitam teisėjui iš naujo išnagrinėti jo skundą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta, kadangi teisėja nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo, nors pareiškėjas prašė perduoti bylą nagrinėti kitam teisėjui. Pareiškėjo manymu, teisėja jo 2014 m. gruodžio 17 d. surašyto skundo nenagrinėjo, nes 2014 m. gruodžio 29 d. nutartyje nurodė argumentus, kurie nėra jo skunde. Pareiškėjo manymu, keistinas atsakovo sprendimas ir dalyje dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 dienos. Pareiškėjas pažymi, kad teismas atnaujino terminą dėl skundo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, tačiau nepagrįstai neatnaujino termino dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėjas pabrėžė, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai jo teisių pažeidimo pasekmių nepašalino. Pareiškėjo manymu, į teismo atnaujintą terminą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. turi būti įtrauktas ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 dienos. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinio Teismo nutarimuose yra suformuota plati oficialioji konstitucinė piliečių nuosavybės teisių gynimo ir jų atkūrimo doktrina. Pareiškėjo manymu, tikslinga sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pratęsimo taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Pareiškėjas remiasi ABTĮ 48 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, kad atsakovu byloje turėjo būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, o ne Ministerija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria, be kita ko, atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį konstatavus, kad praleistas skundo padavimo terminas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (b. l. 15-17).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartį, kuri buvo priimta pakartotinai nagrinėjant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, šį klausimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. nutartimi perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, pagrįstai atsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, konstatuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-481-575/2015, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį priimti dalį pareiškėjo skundo reikalavimų, susijusių su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ir neatnaujinti termino dėl likusios skundo dalies reikalavimų priėmimo bei atsisakyti juos priimti.

Atskirajame skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka dėl skundo reikalavimo, susijusio su Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos teisėtumu, nepriėmimu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, ir mano, kad keistinas atsakovo sprendimas ir dalyje dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 dienos, bei atnaujintinas terminas dėl skundo reikalavimo, susijusio su Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-481-575/2015 jau pasisakė dėl šių pareiškėjo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, be kita ko, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.) ir darė išvadą, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, jog valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, galiojo iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2196 redakcija) ir vėlesniam laikotarpiui nebuvo pratęstas. Todėl, remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, reikalavimui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pareikšti procesinis terminas taip pat yra 3 metai ir turi būti skaičiuojamas nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos (taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas) kreipęsis 2014 m. gruodžio 18 d. praleido 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti ir nepagrindė pernelyg ilgo delsimo kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, be kita ko, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus ABT 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Teismų praktikoje yra nustatyta, jog teisėjui pareikštas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2012 ir kt.). Pareiškėjas atskirajame skunde teikia abejones pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumu, pažymi, kad teisėja nurodė jo skunde nesančius argumentus. Įvertinusi pareiškėjo skundžiamo teismo sprendimo turinį, nagrinėjamoje byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisinių pagrindų, nurodytų ABTĮ 47 straipsnyje teisėjai nusišalinti, o taip pat ir abejoti jos nešališkumu, dėl ko nutartis turėtų būti naikinama, byloje nenustatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. nutartyje laikyti nepagrįstais pareiškėjo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, aprašydamas pareiškėjo argumentus dėl termino praleidimo ir atnaujinimo aplinkybių, nurodė ne tuos argumentus, kuriuos pareiškėjas buvo nurodęs savo skunde ir prašyme pirmosios instancijos teismui, ir konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas aprašė būtent tuos pačius pareiškėjo argumentus dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo, kuriuos jis buvo nurodęs savo skunde ir prašyme atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pirmosios instancijos teismui. Aptariamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nesuprantamais ir nepagrįstais laikyti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė ir neįvertino bylos įrodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas atskirajame nenurodo pakankamai argumentų, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl galimo bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo.

Dėl pareiškėjo prašymo stabdyti bylos nagrinėjimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokį prašymą pareiškėjas išreiškė, kreipdamasis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties panaikinimo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pasisakė dėl šio pareiškėjo prašymo ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo stabdyti bylą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, kuria nebuvo sustabdytas bylos nagrinėjimas pagal pareiškėjo prašymą, yra teisėta ir pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad vienu iš atsakovų šioje byloje yra įtraukta Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, todėl nepagrįstas pareiškėjo atskirojo skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimo, kad atsakovu byloje turėjo būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo atskirojo skundo tenkinti nėra pagrindo, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius