2021-06-30 Nr. AB-13780-3-61-3-01540-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-439-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01540-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. (A. Z.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. (A. Z.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl nutarimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. Z. (A. Z.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutarimą byloje Nr. A2.6-67-844/2014 (toliau – ir Nutarimas); 2) priteisti pareiškėjui teisingą kompensaciją iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) už moralinę ir materialinę žalą, padarytą pažeidus jo teises – 391 157,51 Eur (galutinė suma bus nustatyta vėlesniame skundo svarstymo etape).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo A. Z. skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia nuginčyti Nutarimą, nors dėl šio pareiškėjo reikalavimo priėmimo nagrinėti administraciniame teisme jau yra priimta ne viena įsiteisėjusi teismo nutartis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-378-415/2018; 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-561-575/2018; 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-796-442-2018; 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-142-575/2019; 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-20-525/2020). Teismas nurodė, kad tai, jog skundai dėl apylinkių teismų nutarimų, priimtų nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylas, yra priskirti bendrosios kompetencijos teismams (apygardų teismams), jau buvo išaiškinta, išnagrinėjus pareiškėjo atskirąjį skundą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-796-442/2018.

Dėl antrojo pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, teismas nurodė, kad pareiškėjas šį reikalavimą sieja su, jo manymu, neteisingai institucijų vertintomis 2014 m. sausio 25 d. įvykio aplinkybėmis, teismo procesiniais veiksmais (neleidžiama susipažinti su bylos medžiaga, byloje nebuvo pateikta fotonuotraukų, pateikti į bylą dokumentai suklastoti), t. y. būtent su bendrosios kompetencijos teismo, nagrinėjusio pareiškėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje priimtas skundžiamas nutarimas, procesine veikla ir teisingumo vykdymu. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo atskirąjį skundą, 2018 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-378-415/2018 išaiškino, kad žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teismo veiksmų, atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnis, ginčai dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 str. 1 d., 30 str. 7 d.).

Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad tiek Vilniaus apygardos administraciniame teisme, tiek Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme jau ne kartą buvo išspręstas iš esmės tapataus pareiškėjo skundo priėmimo klausimas: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 17 d. nutartimi ir 2020 m. liepos 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundus, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atitinkamai 2020 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-20-525/2020 ir 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-571-520/2020 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 17 d. ir 2020 m. liepos 21 d. nutartis paliko nepakeistas.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes bei keliamo ginčo pobūdį, priėjo prie išvados, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas prašomą atlyginti žalą kildina būtent iš viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų ir toks pareiškėjo skundas galėtų būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Teismas taip pat nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl Nutarimo panaikinimo nėra priskirtas administracinio teismo kompetencijai.

III. Pareiškėjas A. Z. atskirajame skunde (kurį pavadino apeliaciniu skundu) nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutartimi ir prašo išnagrinėti jo skundą – panaikinti Nutarimą ir priimti papildomą sprendimą – priteisti pareiškėjui teisingą kompensaciją iš Ministerijos už moralinę ir materialinę žalą, padarytą pažeidus jo teises (391 157,51 Eur).

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad teismas nenagrinėjo jo skundo iš esmės, dar kartą pažeidė pareiškėjo teisę į teismą, garantuojamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nes jis skunduose prašė administracinių teismų panaikinti Nutarimą, kuris buvo pagrįstas melagingais dokumentais, atkurti teisingumą. Pareiškėjas teigia, kad Ministerija, kuri pagal įstatymą yra įpareigota kontroliuoti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos veiklą, turėtų prisiimti materialinę ir moralinę atsakomybę už neteisėtus pavaldinių veiksmus. Pareiškėjas akcentuoja, kad nuo 2017 m. lapkričio 29 d. administraciniai teismai niekada neišnagrinėjo pareiškėjo skundo iš esmės, jo skundus buvo atsisakyta priimti dėl įvairių nepagrįstų priežasčių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atsisakyta priimti pareiškėjo A. Z. skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė nustatęs, kad iš pareiškėjo skundo reikalavimų (dėl Nutarimo panaikinimo ir žalos atlyginimo) nėra pagrindo spręsti, jog jie priskirtini administracinio teismo kompetencijai.

Pareiškėjas atskirajame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir laikosi pozicijos, jog tokiu būdu yra pakartotinai pažeidžiama jo teisė į teismą, nes atsisakoma nagrinėti jo skundus iš esmės.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirąjį skundą ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Pažymėtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–9 punktuose yra numatyti pagrindai, kuriems esant teismas nutartimi atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, skundą atsisakoma priimti, kai byla nepriskirtina tam teismui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutarimą byloje Nr. A2.6-67-844/2014; 2) priimti papildomą sprendimą: priteisti pareiškėjui teisingą kompensaciją iš Ministerijos už moralinę ir materialinę žalą, padarytą pažeidus jo teises (galutinė suma bus nustatyta vėlesniame skundo svarstymo etape) – 391 157,51 Eur (b. l. 1–7).

Byloje nustatyta ir pareiškėjas nei skunde, nei atskirajame skunde (b. l. 46–48) neneigia, kad dėl pareiškėjo reikalavimo dėl Nutarimo panaikinimo priėmimo nagrinėti administraciniame teisme jau yra priimta ne viena įsiteisėjusi teismo nutartis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-378-415/2018; 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-561-575/2018; 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-796-442-2018; 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-142-575/2019; 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-20-525/2020). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas, teikdamas skundus administraciniams teismams ir prašydamas panaikinti Nutarimą, kuris, anot pareiškėjo, buvo pagrįstas melagingais dokumentais, siekia įsiteisėjusio bendrosios kompetencijos teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimo (pasak pareiškėjo, atkurti teisingumą), tačiau pagal ABTĮ nuostatas tokio pobūdžio reikalavimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, t. y. pagal ABTĮ 18 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios, be kita ko, yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas skundo antruoju reikalavimu prašomą atlyginti žalą kildina būtent iš viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų ir toks pareiškėjo skundas galėtų būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Pareiškėjas atskirajame skunde nenurodė argumentų, dėl kurių ši pirmosios instancijos teismo išvada turėtų būti pripažinta nepagrįsta, o jo subjektyvus įsitikinimas, kad Ministerija turėtų prisiimti materialinę ir moralinę atsakomybę už neteisėtus pavaldinių veiksmus, atsižvelgiant į skunde ir atskirajame skunde išdėstytas aplinkybes bei keliamo ginčo pobūdį, nepaneigia pirmosios instancijos teismo vertinimo, jog prašomą atlyginti žalą pareiškėjas sieja būtent su bendrosios kompetencijos teismo, nagrinėjusio pareiškėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje priimtas Nutarimas, procesine veikla. Nagrinėjamu atveju primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo atskirąjį skundą, 2018 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-378-415/2018 išaiškino, kad žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teismo veiksmų, atlyginimą reglamentuoja CK 6.272 straipsnis, ginčai dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose (CPK 22 str. 1 d., 30 str. 7 d.).

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo iš esmės, pažymėtina, kad skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo. Kaip jau minėta, teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo reikalavimų pobūdį ir esmę (t. y. panaikinti Nutarimą ir atlyginti žalą dėl, pareiškėjo teigimu, neteisingai išnagrinėtos jo administracinio teisės pažeidimo bylos) pagrįstai vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nes jo nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes skundo priėmimo klausimui išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Z. (A. Z.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Dalia Višinskienė