2020-11-25 Nr. BB-6025-1-03-2-00397-2018-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-251-495/2020

Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00397-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.1; 2.8.4.1; 2.8.9.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja)

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. K. gynėjo advokato Artūro Baužos kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 27 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu Ž. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda, ją įpareigota sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 27 d. nutartimi nuteistojo Ž. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Ž. K. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, t. y. 2018 m. liepos 27 d., laikotarpiu nuo 18.10 val. iki 19.20 val., iš valstybinio miško, patikėjimo teise valdomo VĮ Valstybinių miškų urėdijos (toliau – ir Urėdija) (duomenys neskelbtini) regioninio padalinio, medienos sandėlių, esančių (duomenys neskelbtini) girininkijos kvartale Nr. 99 sklypuose Nr. 21, 23, 28, 31, kvartale Nr. 140 sklype Nr. 9, kvartale Nr. 106 sklype Nr. 22, pagrobė bendros 4441,56 Eur vertės paruoštų 23 vnt. ąžuolo ir 9 vnt. uosio rąstų, tai sudaro 19,47 kubinio metro medienos, taip VĮ Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regioniniam padaliniui padarė 4441,56 Eur turtinę žalą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Nuteistojo Ž. K. gynėjas advokatas Artūras Bauža kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir priimti naują nuosprendį – išteisinti Ž. K., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius nurodo:

2.1. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis, 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai) ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 178 straipsnio 1 dalis).

2.2. Teismai nepasisakė dėl kaltinamojo akto trūkumų, nes teismų nustatytos aplinkybės neleidžia teigti, kad Ž. K. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Kaltinamajame akte ir teismų sprendimuose turėjo būti aprašyta veika, nurodant, kaip pasireiškė įstatyme apibrėžta Ž. K. veika – „pagrobimas“. Šioje byloje surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir yra padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie sutrukdė objektyviai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą.

2.3. Teismai nustatė aplinkybę, kad mediena buvo išgabenta iš VĮ Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regioninio padalinio medienos sandėlių ir nuvežta į lentpjūvę, kuri priklauso UAB „A“, tačiau nenustatyta, kad šiuos veiksmus būtų atlikęs Ž. K., toks veikos aprašymas nėra nurodytas ir kaltinamajame akte. Vien tik trečiųjų asmenų medienos išvežimas, nesilaikant nurodytų juridinio asmens atstovo sutartinių sąlygų, neleidžia pripažinti, kad Ž. K. pagrobė medieną ir jo veiksmuose yra nusikaltimo, nustatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Kaltinamajame akte nėra tinkamai aprašyta nusikalstama veika „pagrobė“, kuo ši veika pasireiškė, kaip ji buvo padaryta. Byloje yra duomenų, kad dėl medienos pardavimo tarėsi du juridinių asmenų atstovai. Byloje esanti 2018 m. liepos 26 d. išankstinė apmokėjimo sąskaita yra išrašyta UAB „D. T.“ ir ji liudija apie sandorį tarp dviejų juridinių asmenų.

2.4. Teismai padarė esminius procesinius pažeidimus vertindami įrodymus, nes nesilaikė kasacinės instancijos teismo išaiškinimų, kad draudžiama, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, o prielaidomis grįstos teismo išvados ir bet kokios abejonės dėl asmens kaltės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Byloje turėjo būti surinkti neginčijami ir neabejotini įrodymai, kurie patvirtintų, kad Ž. K. pasisavino kaltinamajame akte nurodytus medienos rąstus, kadangi kaltinamajame akte nurodoma, kad būtent jis savo naudai pagrobė medieną.

2.5. Kaltinamajame akte buvo pateikti kaltinimai išimtinai tik Ž. K.. Kitų asmenų atlikti veiksmai nebuvo laikomi nusikalstamais ir nebuvo kvalifikuoti kaip bendrininkavimas. Teismai, vertindami įrodymus, turėjo įvertinti visų asmenų parodymus jų atliktų veiksmų kontekste, to nepadarę, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Buvo vertinami tik liudytojų parodymai, kaltinantys Ž. K.. Teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi faktu, kad mediena iš miško buvo išvežta 2018 m. liepos 27 d., o pinigai buvo sumokėti 2018 m. liepos 30 d. ir buvo grąžinti juridiniam asmeniui UAB „D. T.“, mokėjimo paskirtyje nurodant, kad „sumokėta per klaidą“. Teismai susiejo M. K. parodymus su minėtais faktais, tačiau laikė, kad šio asmens parodymai yra išskirtinai teisingi. M. K., kuris akivaizdžiai demonstruoja išankstinį nusistatymą prieš Ž. K., parodymai negali būti laikomi objektyviais. Liudytojo parodymai turi būti vertinami jo atliktų veiksmų kontekste. M. K. ėjo pareigas laikinai ir santykiai su Ž. K. buvo ir yra priešiški. Asmuo ne iš karto pranešė policijos pareigūnams apie „galimą“ nusikalstamą veiką, o siekė Ž. K. atleisti iš darbo ir, tik nepavykus to padaryti, vėliau demonstravo išankstinį juridinio asmens ir asmeninį nusistatymą prieš vieną iš darbuotojų. Tai kelia abejonių dėl tokio asmens parodymų objektyvumo. Šioje byloje taip pat turėjo būti vertinamas ir liudytojo M. K. pasirinkimas nepritarti medienos pirkimo–pardavimo sandoriui, o pinigus grąžinti juos sumokėjusiai bendrovei. Teismai nepatikrino liudytojo M. K. parodymų objektyvumo ir nepasisakė dėl šios aplinkybės reikšmės.

2.6. Nustatant faktines aplinkybes ir vertinant liudytojų parodymus, turėtų būti vertinamas ne tik apklaustų liudytojų pateiktas įvykių vertinimas, bet ir pačių liudytojų atlikti veiksmai. Jeigu liudytojai suprato, kad įvyko vagystė, neaišku, kodėl buvo siekiama surinkti dokumentus ir delsiama kreiptis į policiją. Tai rodo, kad įvykio pradžioje medienos išvežimas nebuvo vertinamas kaip jos pagrobimas. Kyla klausimas, kaip paaiškinti M. K. veiksmus (VĮ Valstybinių miškų urėdijos atsiskaitomosios sąskaitos duomenų sekimą ir nedelsiamą pinigų grąžinimą), jeigu jis suvokė, kad vagystės atveju nė vienas asmuo neapmoka pavogtų daiktų vertės. Liudytojo M. K. parodymai klaidingai vertinti įvykio laiko atžvilgiu. Ž. K. parodymai buvo vertinami tik kritiškai, nurodant, kad pinigai už medieną buvo gauti po kelių dienų. Tačiau teismai turėjo įvertinti tai, kad tarp 2018 m. liepos 27 d. ir 30 d. buvo dvi ne darbo dienos, t. y. 2018 m. liepos 27 d. buvo penktadienis (medienos išvežimo diena), o 2018 m. liepos 30 d. – pirmadienis (buvo gauti pinigai). Objektyvus aplinkybių nustatymas ir apmokėjimo vertinimas turėtų būti siejami ir su darbo dienomis, kadangi ne darbo dienomis juridiniai asmenys veiklos nevykdo ir neatlieka jokių atsiskaitymų. Byloje nėra duomenų, kad išankstinė apmokėjimo sąskaita, krovinio gabenimo važtaraštis, mokėjimo nurodymas, kuriuo sumokėti pinigai už atkrautą produkciją, būtų laikomi suklastotais, melagingai įrašant kažkokius neteisėtus duomenis šiuose dokumentuose. Tai yra teisiškai galiojantys dokumentai, tačiau yra sąmoningai laikomi neteisėtais, siekiant pagrįsti Ž. K. kaltę.

2.7. Be to, teismai neįvertino dalies svarbių įrodymų, kurie turėtų būti vertinami Ž. K. naudai (D. V. ir G. B. parodymų apie tarimąsi pirkti medieną bei dėl jos išgabenimo iš miško aplinkybių ir A. S. parodymų apie jo atstovaujamos UAB „AU“ santykius su UAB „D. T.“).

2.8. Teismai netyrė ir neišsiaiškino aplinkybių, kokiu būdu pats kaltinamasis „pagrobė“ kaltinamajame akte nurodytą medieną, nesant kaltinime nurodytų kitų asmenų. Byloje įrodymai buvo vertinami neišsamiai, nepašalinti juose esantys prieštaravimai. Byloje nenustatyti jam (Ž. K.) inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu prašo nuteistojo Ž. K. gynėjo advokato A. Baužos kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ir nuosprendį surašė laikydamasis baudžiamojo proceso reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą dėl nuteistojo Ž. K. apeliacinio skundo atmetimo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo Ž. K. gynėjo advokato A. Baužos kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

6. Kaip matyti iš nuteistojo Ž. K. gynėjo kasacinio skundo turinio, dalis jame pateikiamų argumentų skirti teismų atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui ginčyti. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl liudytojo M. K. parodymų patikimumo, savaip vertinamas paties nuteistojo Ž. K., liudytojų D. V., D. B., A. S. parodymų turinys, kvestionuojamos teismų padarytos išvados dėl kai kurių įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo (dėl medienos išvežimo iš miško ir pinigų už ją sumokėjimo laiko bei kitų su tuo susijusių aplinkybių, dėl UAB „D. T.“, atstovaujamos D. V., medienos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir kt.), šios aplinkybės savaip interpretuojamos ir prašoma, atsižvelgiant į šias interpretacijas, daryti kitokias išvadas, nei padarytos skundžiamuose teismų sprendimuose. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

7. Kasaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl kaltinamojo akto trūkumų, nurodoma, jog jis neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes jame nėra aiškaus nusikalstamos veikos aprašymo, atitinkančio Ž. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, požymių visumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistasis Ž. K. apeliaciniame skunde klausimo dėl kaltinamojo akto trūkumų nekėlė (buvo skundžiamas tik įrodymų vertinimas ir netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis ir jo gynėjas prašymų, susijusių su kaltinamojo akto trūkumais, taip pat nereiškė. Apeliacinės instancijos teisme tokio pobūdžio klausimai nebuvo nagrinėti. Todėl šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymusi

8. Iš nuteistojo Ž. K. gynėjo kasacinio skundo matyti, kad vienas esminių jo skundo argumentų yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, baudžiamosios bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniu skundu, nes neatsakė į visus jo apeliacinio skundo argumentus.

9. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pirmiausia pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-190-648/2018). Iš šių nuostatų išplaukia ir apeliacinės instancijos teismo paskirtis užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019).

10. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018). Kita vertus, teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad, nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažįstami esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-627-303/2015, 2K-266-976/2017).

11. Nagrinėjamo kasatoriaus skundo kontekste pažymėtina ir tai, kad jei apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje suformuluotame apelianto prašyme prašoma naikinti visą pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, jo visų dalių teisėtumas ir pagrįstumas pagal nurodytus apskundimo pagrindus apeliacinės instancijos teismo turi būti įvertinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84-489/2018, 2K-190-648/2018). Tuo atveju, kai apeliantai skunduose prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, yra apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinių skundų ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

12. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismui neatsakant (nepasisakant) dėl konkretaus argumento, kuris reikalauja aiškaus ir konkretaus atsakymo, suinteresuoti asmenys negali žinoti, ar šis teismas tiesiog neišnagrinėjo to argumento, ar jį atmetė, ir jeigu atmetė – tai dėl kokių priežasčių (2010 m. sausio 19 d. sprendimas byloje Laranjeira Marques da Silva prieš Portugaliją, peticijos Nr. 16983/06; 2018 m. balandžio 17 d. sprendimas byloje Uche prieš Šveicariją, peticijos Nr. 12211/09). Pernelyg bendro pobūdžio formuluotės (tokios kaip šie argumentai yra nepagrįsti ir prieštarauja bylos medžiagai), kurios vartojamos atsakant į konkrečius bylai reikšmingus argumentus, galėtų būti įterpiamos į bet kokį sprendimą nepateikiant jokių papildomų detalių ar būtent konkrečiam sprendimui būdingų motyvų, tad tokių formuluočių išdėstymas nėra tinkamas motyvavimas (2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrofan prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 50054/07; taip pat žr. sprendimą byloje Zhang prieš Ukrainą, § 66; sprendimą byloje Rostomashvili prieš Gruziją, § 59; 2017 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Nikolay Genov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 7202/09). EŽTT praktikoje pažymėta ir tai, kad motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, asmeniui atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (Mitrofan prieš Moldovos Respubliką; Fomin prieš Moldovą, § 31).

13. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistasis Ž. K. apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vienas iš apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos (BK 178 straipsnio 1 dalis) objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (apeliacinio skundo 16.1 punktas), nepagrįstai priėmė jam apkaltinamąjį nuosprendį. Tokie kasacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįsti.

14. Nagrinėjama baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota nagrinėti teismui, Ž. K. kaltinant pagal BK 178 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis pagrobė svetimą turtą, t. y. 2018 m. liepos 27 d., laikotarpiu nuo 18.10 val. iki 19.20 val., iš valstybinio miško, patikėjimo teise valdomo VĮ Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regioninio padalinio, medienos sandėlių, esančių (duomenys neskelbtini) girininkijos kvartale Nr. 99 sklypuose Nr. 21, 23, 28, 31, kvartale Nr. 140 sklype Nr. 9, kvartale Nr. 106 sklype Nr. 22, pagrobė bendros 4441,56 Eur vertės paruoštų 23 vnt. ąžuolo ir 9 vnt. uosio rąstų, tai sudaro 19,47 kubinio metro medienos, taip VĮ Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regioniniam padaliniui padarė 4441,56 Eur turtinę žalą.

15. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Ž. K. kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, konstatavo, jog kaltinamojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota, įrodyta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, byloje nustatyta, kad mediena su Ž. K. žinia buvo išvežta, o vėliau, paaiškėjus vagystės faktui, mokėjimo pavedimu už ją sumokėta Urėdijai. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, konstatuodamas, jog įrodymų vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos, teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kaip matyti iš jos turinio, nėra išdėstyta jokių motyvų, kodėl yra sutinkama su tokiu pirmosios instancijos teismo Ž. K. veiksmų teisiniu vertinimu, visiškai neaptarti objektyvieji ir subjektyvieji jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai.

16. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas (paėmimas ir pasisavinimas), atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Vagystės dalykas yra svetimas turtas, t. y. tokie daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), t. y. kaltininkas, neteisėtai ir neatlygintinai pasisavindamas (užvaldydamas) svetimą turtą, neabejotinai suvokia, kad paima svetimą daiktą, numato, jog nukentėjusysis jo neteks ir bus padaroma turtinė žala, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Vagystė paprastai padaroma savanaudiškais tikslais, tačiau pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai. Nustatant vagystės sudėtį, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius veikos požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-511/2016, 2K-357-139/2016, 2K-151-628/2018).

17. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra aiškaus nusikalstamos veikos aprašymo (būdo ir kitų svarbių aplinkybių), tik abstrakčiai, pakartojant kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą, nurodyta, kad Ž. K. iš valstybinio miško pagrobė medieną kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, padarydamas VĮ Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regioniniam padaliniui 4441,56 Eur turtinę žalą. Iš tokio apkaltinamojo nuosprendžio turinio visiškai neaišku, kokius veiksmus, atitinkančius nusikaltimo, nustatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, požymius, atliko Ž. K.– ar jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kaip fizinis asmuo, savavališkai sau ar kitiems asmenims priklausančiu transportu pats išvežė (ar kitokiu būdu ir kitomis priemonėmis išgabeno) iš valstybinio miško svetimą turtą – medieną ir ją paslėpė kitam asmeniui (T. R.) priklausančioje lentpjūvėje; ar veikė per kitus asmenis, iš anksto su jais (ne)susitaręs dėl kaltinime nurodytos medienos išvežimo iš valstybinio miško į lentpjūvę, taip siekdamas ją pasisavinti ar pan. Pažymėtina, kad toks abstraktus nusikalstamos veikos aprašymas, kai apsiribojama formaliu baudžiamojo įstatymo dispozicijos pakartojimu („pagrobė“), nenurodant konkrečių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, yra ne tik ydingas savo turiniu, bet ir visiškai neaiškus teisinio vertinimo požiūriu.

18. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaltinamasis Ž. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jis veikė kaip Urėdijos girininkas pagal jam teisės aktais suteiktus įgaliojimus, susitarė su UAB „D. T.“ atstovu D. V. dėl Urėdijos miško sandėliuose esančios medienos pardavimo, išrašė jam išankstinę sąskaitą, tačiau jis (D. V.), laiku nesumokėjęs už perkamą medieną, be jo (Ž. K.) žinios ją išvežė iš valstybinio miško į lentpjūvę. Pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė paneigti šiai Ž. K. gynybinei versijai, ištyrė byloje surinktus įrodymus (kaip liudytojus apklausė UAB „D. T.“ direktorių D. V., lentpjūvės, kurioje rasta išvežta mediena, savininką T. R., vairuotoją G. B., VĮ Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regioninio padalinio vadovą M. K. ir kitus Urėdijos darbuotojus, ištyrė dokumentus – Urėdijos vardu Ž. K. išrašytą išankstinę sąskaitą UAB „D. T.“, mokėjimo pavedimus, kuriais pinigai už medieną buvo sumokėti, vėliau grąžinti mokėtojui ir kt.) ir šių įrodymų kontekste padarė išvadą, kad Ž. K. pagrobė svetimą turtą – medieną. Kita vertus, teismas visiškai nevertino bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su Ž. K. (ne)teisėtais veiksmais, susijusiais su medienos išvežimu, pagal jo einamų pareigų ir įgaliojimų (Urėdijos girininkas) ribas, t. y. ar jis veikė kaip juridinio asmens, VĮ Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regioninio padalinio, atstovas (girininkas), nesilaikydamas teisės aktais nustatytos medienos pardavimo tvarkos, t. y. leisdamas ją išvežti tretiesiems asmenims, negavus už ją apmokėjimo, ar, kaip jau minėta, veikė kaip fizinis asmuo, t. y. teismas nenustatė kaltinamojo santykio su svetimu turtu, neišsiaiškino tikrųjų jo ketinimų, liko neįvertintas jo psichinis santykis su atliktais veiksmais, t. y. nebuvo nustatyti ir nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai.

19. Kaip minėta, nuteistojo Ž. K. apeliaciniame skunde, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, be kita ko, buvo išdėstyti ir argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei jo pagrindimo trūkumo. Tačiau į tokį skundo argumentą neatsakyta. Šios instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad vagystės faktas nustatytas: „<...> mediena buvo išgabenta iš Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regioninio padalinio medienos sandėlių ir nuvežta į lentpjūvę, kuri priklauso UAB „A“, dar neatsiskaičius, nesumokėjus pinigų už šią medieną. Mediena priklausė urėdijai ir buvo svetimas turtas Ž. K.“ (nutarties 10 punktas). Dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su nusikalstamos veikos kvalifikavimu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje apsiribota viena abstrakčia išvada – „nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį“ (nutarties 18, 19 punktai).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pirmiau nurodytas apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentavimas negali būti pripažįstamas tinkamai motyvuotomis teismo išvadomis dėl apeliacinio skundo prašymų bei esminių argumentų BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju nebuvo tinkamai patikrintas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas ir atsakyta į esminius nuteistojo Ž. K. apeliacinio skundo argumentus dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad tuo atveju, jei apelianto nurodomi prieštaravimai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai nurodyta, kodėl daroma tokia išvada (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418-699/2015, 2K-627-303/2015).

21. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimas bendro pobūdžio teiginiais, tik deklaratyviai pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nusikalstamos veikos aprašymo, jos teisinio vertinimo, konkrečiai nenurodant inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių kaltinamojo veiksmuose, neišdėstant išsamesnių tokio sprendimo motyvų ir aiškiai neatsakius į vieną esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas ir neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos procesą, iš kurios išplaukia teismo pareiga motyvuoti savo sprendimą.

22. Pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai teisėjų kolegijos pripažįstami esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nes jie suvaržė nuteistojo Ž. K. teisę į teisingą bylos procesą ir sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir ši baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

23. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Vadovaudamasi šia procesine taisykle, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių skundų argumentų, kadangi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą ir išsprendęs Ž. K. priimto pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, iš naujo turės įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Arvydas Daugėla

Daiva Pranytė-Zalieckienė