P-520-45-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P520-45/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00305-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.9; 8.10; 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėjo pareiškėjo D. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012 pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija (toliau – ir Priežiūros komisija, Komisija) neteisėtai jį atleido iš Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigų, ir panaikinti Komisijos likvidatoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. P-106 (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą; 2) priteisti 3 mėnesių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipiant vykdyti skubiai; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo visiškai atsiskaityti su pareiškėju laiką, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipiant vykdyti skubiai; 4) jei teismas nuspręstų, kad atleidimas iš pareigų yra teisėtas, pripažinti, kad nukelta atleidimo iš pareigų data yra 2012 m. vasario 28 d.; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 28 d.; 6) priteisti iš Lietuvos valstybės 2 537,64 Lt turtinei žalai atlyginti ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu Komisijos likvidatoriaus Įsakymu 2011 m. gruodžio 31 d. buvo atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, nukeliant atleidimo datą į 2012 m. vasario 13 d. Nurodė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 43 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, į žemesnės kategorijos pareigas, o jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Pabrėžė, kad ginčo atveju nuo 2011 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. sausio 1 d. Komisija nesuteikė informacijos apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti. Pareiškėjas išsiaiškino, kad iki 2012 m. sausio 1 d. Komisijos Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybė buvo laisva, kol ji nebuvo suteikta V. G., bet apie tai Komisija pareiškėjo neinformavo. Manė, kad Komisija atleido pareiškėją iš pareigų neteisėtai ir, kadangi VTĮ nenustato konkrečių teisinių pasekmių tokiu atveju, todėl yra taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnis.

Pažymėjo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikinus pareiškėjo pareigybę, darbo teisiniai santykiai tarp jo ir Komisijos nutrūko, todėl apskritai pasibaigė Komisijos teisė kaip nors reglamentuoti pareiškėjo ir jos darbo santykius. Todėl manė, kad Komisijos Įsakymo dalis, kuria nukeliama jo atleidimo data laikotarpiui, kai darbo santykiai tarp jo ir Komisijos jau yra pasibaigę, nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Be to, teigė, kad atleidimo datos nukėlimą buvo galima taikyti tik pareiškėjo reikalavimu. Tvirtino ir tai, kad dėl tokių savavališkų Komisijos veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą – prarado galimybę be konkurso užimti kitas valstybės tarnautojo pareigas.

Nurodė, kad 2012 m. sausio 11 d. buvo paskelbtas konkursas į Valstybinės geležinkelio inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pareigas ir, jei Komisija nebūtų savavališkai nukėlusi atleidimo datos, pareiškėjas būtų be konkurso užėmęs šias pareigas. Patirtą žalą apibūdino kaip negautas pajamas. Teigė, kad Komisija neįvykdė savo pareigos visiškai atsiskaityti su pareiškėju atleidimo dieną, todėl ji turėtų sumokėti jam vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Bet, jei teismas vis dėlto manytų, kad pareiškėjas atleistas teisėtai, tai jo atleidimo data turėtų būti nukelta teismo sprendimu iki 2012 m. vasario 28 d. Pažymėjo, kad dalį įspėjimo apie jo pareigybės panaikinimą laikotarpio pareiškėjas atostogavo, todėl įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas darbuotojo atostogų laikui. Pareiškėjo nuomone, ginčo atveju yra visos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) numatytos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti:

1) Komisija pažeidė atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų procedūrą, neteisėtai atleido jį iš valstybės tarnautojo pareigų, neteisėtai nukėlė atleidimo datą, t. y. veikė neteisėtai (neteisėti veiksmai);

2) dėl tokių neteisėtų Komisijos veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, pažeminimą (neturtinė žala);

3) neturtinės žalos atsiradimas yra susijęs priežastiniu ryšiu su minėtais neteisėtais Komisijos veiksmais (priežastinis ryšys). Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertintina tai, kad pareiškėjas dirbo Komisijoje pakankamai ilgai, per šį laiką buvo susiformavę stiprūs emociniai ryšiai, pareiškėjas buvo atleistas šiurkščiai pažeidžiant nustatytus procedūrinius reikalavimus, patyrė stiprių dvasinių išgyvenimų. Todėl teigė, kad iš Lietuvos valstybės priteistina 50 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės tarnybos departamentas), ir Valstybės tarnybos departamentas su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta 2011 m. gruodžio 6 d. pranešimu Nr. 29-191, su kuriuo jis susipažino 2011 m. gruodžio 7 d. Pažymėjo, kad Komisiją rengiamasi visiškai likviduoti, todėl tokiam darbui atlikti būtini tik profesionalai, kurie tinkamai ir laiku atliks įstaigos likvidavimą. Todėl manė, kad Komisijos likvidatorius priėmė tinkamą sprendimą likviduojamoje įstaigoje palikti tik 3 pareigybes: Finansų skyriaus vedėjo, Bendrojo skyriaus vedėjo ir Bendrojo skyriaus Ūkio poskyrio vedėjo pareigybes.

Teigė, kad šios pareigos buvo siejamos su konkrečiais asmenimis, kurie vykdė įstaigai likviduoti reikalingas funkcijas, vykdydami šias funkcijas turėjo įgiję didelę patirtį būtent šiose srityse, žinojo ir išmanė įstaigos finansinius, ūkinius, personalo, dokumentų tvarkymo reikalus. Pažymėjo, kad pareiškėjas nevykdė Bendrojo skyriaus vedėjui nustatytų pareigų, todėl buvo paskirtas tinkamesnis darbuotojas, t. y. Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotoja. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog jis buvo visiškai eliminuotas užimamos pareigybės panaikinimo procese, kadangi pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta, buvo nurodyti visi pagrindai, kodėl naikinama pareigybė, pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas ir su administracijos struktūros pakeitimais.

Pažymėjo, kad pareiškėjas jo pareigybės panaikinimo procese buvo visiškai pasyvus, nes nereiškė jokio susidomėjimo ar noro likti likviduojamoje Komisijoje. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas (toliau – ir Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas, FRPSPĮ) įsigaliojo tik nuo 2011 m. gruodžio 1 d., todėl įstaiga objektyviai neturėjo realios galimybės įspėti pareiškėją apie jo pareigybės panaikinimą prieš 2 mėnesius, todėl buvo atidėtas atleidimas iš tarnybos.

Pabrėžė, jog atleidimo iš tarnybos datos nukėlimo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas vidutinis darbo užmokestis, nors pareiškėjas nebedirbo. Nusprendė nepasisakyti dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos, dėl uždelsimo atsiskaityti, nes manė, kad tai visiškai teisiškai nepagrįsta. Pažymėjo, kad VTĮ 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje numatyta socialinė garantija, turi prioritetinę reikšmę prieš DK 130 straipsnio 4 dalį. Todėl atleisti valstybės tarnautoją iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarautojo pareigybė jo atostogų metu nėra draudžiama.

Tvirtino, kad pareiškėjas pateikė tik neturtinės žalos teoriją, tačiau nepateikė jokių įrodymų dėl jo patirtų dvasinių išgyvenimų ir pažeminimo, todėl pareiškėjas neturėjo jokio teisinio pagrindo į neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, laikė pareiškėją atleistu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui 12 749,61 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant po 209,01 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis, 4 389,21 Lt išeitinę išmoką, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 43 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009. Nusprendė, kad pareiškėjui turėjo būti siūlomos laisvos to paties lygio ir kategorijos pareigos, nes pagrindo manyti, jog pareiškėjas dėl dalykinių savybių negalėjo užimti šių pareigų, nebuvo. Pripažino, kad pareiškėjas iš esmės atitiko aprašyme nustatytus specialiuosius Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės reikalavimus bei pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatą turėjo pirmenybę būti perkeltas į Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas lyginant su kitais valstybės tarnautojais, kurie šias pareigas galėjo užimti perkeliant iš žemesnių pareigų, realizavus bendrą visų tarnautojų teisę į karjerą pagal kvalifikaciją.

Nurodė, kad VTĮ nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl turi būti taikomas DK 297 straipsnis. Teismas rėmėsi DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 140 straipsnio 1 dalimi ir padarė išvadą, jog laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Pažymėjo, jog, kadangi pareiškėjas neprašė būti grąžintas į valstybės tarnybą Komisijoje, kuri, be to, yra likviduojama, teismas jo atleidimą pripažino neteisėtu ir į darbą jo negrąžino, bet priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinę išmoką.

Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-67/2012. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsniu ir priteisė pareiškėjui 200 Lt neturtinės žalos, atsižvelgdamas į tai, jog Komisija buvo likviduojama, todėl pareiškėjas, net ir perkeltas į kitas pareigas, nebūtų dirbęs labai ilgai, be to, Bendrojo skyriaus vedėjo pareigos skyrėsi nuo pareiškėjo iki tol dirbto darbo, kurį jis įvardijo kaip mėgstamą, taip pat pareiškėjas jau buvo priimtas be konkurso į valstybės tarnybą.

Pažymėjo, kad tenkinti skundo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo ir atleidimo datos perkėlimo nebuvo pagrindo, kadangi pareiškėjo atleidimo data, su kuria siejamas minėtų reikalavimų pagrįstumas, laikoma teismo sprendimo įsiteisėjimo diena.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento, ir Valstybės tarnybos departamentas apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Manė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia materialiosios teisės normas, priimtas tinkamai neįvertinus visų bylai svarbių aplinkybių. Nurodė VTĮ 43 straipsnį, DK 135 straipsnį ir VTĮ 16 straipsnio 1 dalį. Teigė, kad V. G. turėjo daugiau nei 18 metų stažą toje įstaigoje, dėl to ji turėjo pirmumo teisę užimti Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas, lyginant su pareiškėju. Pabrėžė, kad likviduojant Komisiją buvo būtini tik profesionalai, kurie tinkamai ir laiku atliks įstaigos likvidavimą. Nurodė, kad V. G., būdama Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotoja, jau atliko funkcijas, reikalingas įstaigai likviduoti, todėl ji turėjo didžiausią kvalifikaciją ir dėl to buvo paskirta skyriaus vedėja. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2008. Teigė, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008, tačiau neatsižvelgė į tai, jog toje byloje nagrinėti darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, teisiniai santykiai, o šiuo atveju išeitinės išmokos mokėjimo klausimus nustato VTĮ. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė VTĮ 41 straipsnio 4 dalies nuostatas, kadangi teismui konstatavus, jog pareiškėjas iš pareigų atleistas neteisėtai, ir esant įrodymams, kad jis per priverstinės pravaikštos laiką eina pareigas valstybės tarnyboje, vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką turėjo būti mažinamas išeitinės išmokos dydžiu. Atkreipė dėmesį, kad likviduojamos Komisijos visi likę darbuotojai buvo atleisti nuo 2012 m. gegužės 3 d., todėl ir pareiškėjas nuo šios dienos būtų atleistas, net jei jis ir būtų užėmęs skyriaus vedėjo pareigas. Dėl šios priežasties atsakovai nesutiko su teismo sprendimu priteisti vidutinį darbo užmokestį pareiškėjui iki sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nesutiko su pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimu, kadangi neturtinė žala nebuvo grindžiama jokiais įrodymais.

Pareiškėjas D. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą: pakeisti sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant po 215,98 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dvejomis poilsio dienomis; padidinti priteistos išeitinės išmokos dydį iki 4 535,58 Lt; padidinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 50 000 Lt; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo visiškai atsiskaityti laiką bei reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; papildyti pirmosios instancijos teismo sprendimą jo nurodytais papildomais motyvais.

Nesutiko, kad V. G. turėjo pirmenybę būti palikta dirbti, be to, nurodė, kad pirmosios instancijos teismui šio argumento atsakovas iš viso nebuvo nurodęs. Teigė, kad, remiantis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, būtent pareiškėjas turėjo užimti laisvas Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas. Nurodė, kad Komisijos teiginiai dėl pareiškėjui priteistos išeitinės išmokos buvo pateikti tik apeliacinės instancijos teismui. Be to, nesutiko, kad turėjo būti taikoma VTĮ 41 straipsnio 4 dalis, kadangi tik DK reglamentuoja teisines pasekmes, kai atleidimas yra neteisėtas. Paminėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo precedentinę administracinę bylą Nr. A62-1007/2011, kurioje vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką buvo priteistas ne iki darbdavio išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, o iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos apskaičiuotas pareiškėjo vidutinis darbo dienos užmokestis yra didesnis nei nurodytas pirmosios instancijos teismo, dėl to jam priteistos mažesnės nei priklausė sumos. Manė, kad atsižvelgiant į darbo santykių trukmę, neturėjimą tarnybinių nuobaudų, teisių pažeidimo aplinkybes ir pasekmes, pareiškėjui turėjo būti priteista 50 000 Lt neturtinės žalos. Teigė, kad atleidimo diena laikant paskutinę darbuotojo darbo dieną, kurią jis dirbo, pareiškėjui turėjo būti atlygintas uždelsimas visiškai atsiskaityti nuo faktinio jo atleidimo. Manė, kad teismas nepagrįstai nepriteisė jam turtinės žalos atlyginimo, remdamasis vien tuo, jog pareiškėjo atleidimo diena laikoma teismo sprendimo įsiteisėjimo diena. Paaiškino, kad vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką teismas jam turėjo priteisti nuo 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. pirmos dienos, kai jis faktiškai nebedirbo. Manė, kad pirmosios instancijos teismo motyvai turėtų būti papildyti pareiškėjo nurodytais motyvais.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir Teismas, apeliacinės instancijos teismas) 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą: sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjo D. J. atleidimas iš valstybės tarnybos Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijoje 2011 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus įsakymu Nr. P-106 „Dėl D. J. atleidimo“ pripažintas neteisėtu, pareiškėjas D. J. laikytas atleistu iš Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo (A lygis, 15 kategorija) pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį (teismo sprendimu) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui D. J. 12 749,61 Lt vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjo dienos, skaičiuojant po 209,01 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis, 4 389,21 Lt išeitinė išmoka, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti, panaikino; sprendimo dalį dėl išeitinės išmokos priteisimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (toliau – ir Biudžetinių įstaigų įstatymas) 15 straipsniu. Pažymėjo, jog Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatyme, kuris buvo priimtas 2011 m. lapkričio 17 d., o įsigaliojo 2011 m. gruodžio 1 d., numatyta, jog šiuo įstatymu, be kita ko, likviduojama Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija (1 straipsnis). Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo šio įstatymo įsigaliojimo priežiūros institucija įgyja likviduojamų biudžetinių įstaigų statusą. Taigi Komisija nuo 2011 m. gruodžio 1 d. įgijo likviduojamos įstaigos statusą (Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 8 dalis, Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenys patvirtina, jog likviduojamos Komisijos likvidatoriaus funkcijas atliko Komisijos pirmininkas M. Š.. Nurodė, kad Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas įtvirtina, jog likviduojama Komisija visas įstatymų ir kitų teisės aktų jai priskirtas funkcijas atlieka iki 2011 m. gruodžio 31 d. (3 straipsnio 1 dalis). Sprendė, jog Komisijoje vykdyti struktūriniai pokyčiai ir Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigybės (A lygis, 15 kategorija) panaikinimas buvo realūs, nulemti Komisijos likvidavimo procedūros, todėl atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti šią pareigybę užimančio tarnautojo atleidimo klausimą VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Teismas darė išvadą, jog Komisijai įgijus likviduojamos biudžetinės įstaigos statusą, naujų pareigybių steigimas ar naujų darbuotojų priėmimas nebuvo galimas. Pažymėjo, kad tai, jog nagrinėjamu atveju Komisijoje, paskelbus jos likvidavimą, buvo nutarta pakeisti Komisijos administracijos struktūrą, paliekant tris struktūrinius padalinius (Finansų skyrių, Bendrąjį skyrių ir Bendrojo skyriaus ūkio poskyrį) ir tris etatus, tai, jog tapus laisvai Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybei, atlikus neeilinį vertinimą, iš Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotojos į ją buvo paskirta V. G., nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi šiuo atveju Komisijos narių, inter alia, pareiškėjo D. J. įgaliojimų baigimasis ir atleidimas iš pareigų 2011 m. gruodžio 31 d. buvo numatytas įstatymu (Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą taip pat netaikytinos. Sprendė, jog likviduojamos Komisijos likvidatorius Įsakymo 1 punktu pagrįstai pareiškėją atleido iš užimamų pareigų, vadovaudamasis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-591/2011, 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-3456/2011). Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje numatyta socialinė garantija, turi prioritetinę reikšmę prieš DK 130 straipsnio 4 dalį. Įvertinus Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas išimtis, matyti, kad atleisti pareigūną iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė jo atostogų metu nėra draudžiama. Sprendė, jog, priešingai nei nurodo pareiškėjas, atleidimo iš tarnybos diena nėra perkeltina laikotarpiui, atitinkančiam dienų iki įspėjime nurodytos atleidimo iš valstybės tarnybos datos, kai valstybės tarnautojas atostogavo, skaičiui. Darė išvadą, kad pareiškėjo argumentas dėl atleidimo iš tarnybos datos perkėlimo atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog, kaip matyti iš Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo, struktūriniai pakeitimai Komisijoje buvo numatyti atlikti per tokį terminą, per kurį Komisija objektyviai neturėjo galimybės pranešti pareiškėjui apie jo pareigybės panaikinimą prieš 2 mėnesius, kaip to reikalauja Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis, todėl pranešė tik 2011 m. gruodžio 7 d. Kadangi Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas, priimtas 2011 m. lapkričio 17 d., įsigaliojo tik nuo 2011 m. gruodžio 1 d., Komisijos struktūriniai pertvarkymai buvo numatyti atlikti per trumpesnį terminą nei Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytas karjeros valstybės tarnautojų, kurių pareigybės naikinamos, garantijų užimti kitas pareigas valstybės tarnyboje terminas. Tačiau, teismo vertinimu, pranešimo apie pareigybės panaikinimą neįteikimas per Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą nereiškia, jog pareiškėjo atleidimas buvo neteisėtas iš esmės, nes tai kompensuoja atleidimo iš valstybės termino perkėlimas, taikant DK 130 straipsnio nuostatas, kadangi termino perkėlimo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas jo vidutinis darbo užmokestis. Be to, visu šiuo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos visos socialinės garantijos, todėl apeliacinės instancijos teismas manė, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-822/2004). Teismo vertinimu, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kadangi nagrinėjamu atveju atsiskaityti su pareiškėju jo atleidimo dieną nebuvo uždelsta.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pranešimo apie pareigybės panaikinimą neįteikimas per Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą nesuponuoja turtinės žalos atsiradimo. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų atitikęs ne tik bendruosius, bet ir specialiuosius Valstybinės geležinkelio inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pareigybei keliamus reikalavimus, bei į tai, kad pareiškėjui išmokėtina išeitinė išmoka.

Pažymėjo, jog šioje byloje nėra konstatuotų neturtinei žalai atsirasti būtinų Komisijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, kad byloje esantis Komisijos primininko 2007 m. balandžio 6 d. įsakymas Nr. P-39 „Dėl D. J. paskyrimo“ patvirtina, jog nuo 2007 m. balandžio 6 d. pareiškėjas buvo paskirtas į karjeros valstybės tarnautojo Juridinio skyriaus vyresniojo specialisto (10 kategorija) pareigas, taigi pareiškėjo stažas Komisijoje buvo iki penkerių metų. Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi. Pažymėjo, jog, nors išeitinė išmoka yra susijusi su valstybės tarnybos teisiniais santykiais (šių santykių nutraukimu), tačiau ji negali būti tapatinama su valstybės tarnautojo darbo pajamoms, kurias jis gauna kaip darbo užmokestį (VTĮ 23 straipsnis) už atliktą darbą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2511/2011). Pastebėjo, jog byloje esant prieštaringiems duomenims dėl pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl rėmėsi būtent vėlesnėmis Komisijos pateiktomis pažymomis, kuriose nurodytas 209,01 Lt vienos dienos vidutinis darbo užmokestis.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ginčijamas likviduojamos Komisijos likvidatoriaus Įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis turi būti paliktas galioti. Sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės nuostatas, susijusias su valstybės tarnautojų atleidimu likviduojant biudžetinę įstaigą, padarė neteisingą išvadą dėl Įsakymo teisėtumo, nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėto atleidimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, o bylos dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio nustatymo ir dalies išeitinės išmokos išmokėjimo priteisimo grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

V. Pareiškėjas D. J. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 9, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1) Remdamasis FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalimi, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad „Komisijos narių, inter alia, pareiškėjo D. J., įgaliojimų baigimasis ir atleidimas iš pareigų 2011-12-31 buvo numatytas įstatymu“. Pareiškėjas mano, kad Teismas nepagrįstai taikė FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalį, nes pareiškėjas niekada nebuvo paskirtas nei minėtoje normoje minimu Komisijos pirmininku, nei Komisijos nariu. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – ir Draudimo įstatymas) 185 straipsnio 1 dalis numatė, kad Komisijos funkcijoms atlikti sudaroma Komisijos administracija. Komisijos administraciją sudaro valstybės tarnautojai, kuriems taikomas Valstybės tarnybos įstatymas, ir darbuotojai, įstatymų nustatyta tvarka dirbantys pagal darbo sutartis (Draudimo įstatymo 185 straipsnio 4 dalis). Teigia, jog priklausė Komisijos administracijai – ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pažymi, kad nuo 2011 m. gruodžio 31 d. penki Komisijos nariai buvo realiai atleisti (kaip tą ir numatė FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalis), bet kai kurie Komisijos administracijoje, kaip ir pareiškėjas, dirbę asmenys – V. G., E. R. bei A. K. – tęsė darbą ir po 2011 m. gruodžio 31 d. ir buvo atleisti tik 2012 m. balandžio 26 d. Pareiškėjas teigia, kad jo atleidimas nebuvo numatytas įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas pritaikė FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalį teisiniam santykiui, kurio minėta teisės norma apskritai nereglamentuoja. Pažymi, jog jei teismas visgi laikytų, kad pareiškėjo atleidimas iš Komisijos nario pareigų (į kurias jis niekada nebuvo paskirtas) buvo numatytas FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalyje, tokiu atveju prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sustabdyti bylą ir šio prašymo dalį dėl Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 3 dalies pažeidimo nurodytais motyvais (mutatis mutandis) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 70 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

2) Savo sprendimą atmesti pareiškėjo skundo dalį dėl neteisėto atleidimo iš pareigų apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrindė tuo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą netaikytinos. Pažymi, kad Teismas net neįvardijo konkrečios teisės normos, kuri numato teismo nurodytą apribojimą. Teigia, jog VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma jokių apribojimų nenumato.

3) Apeliacinės instancijos teismas taikė VTĮ 44 straipsnio 5 dalį aiškiai nepagrįstai. Teigia, jog tam, kad pareiškėjo atleidimo iš pareigų data nebūtų perkelta VTĮ 44 straipsnio 5 dalies pagrindu, turėjo būti šioje normoje numatytų sąlygų visuma: 1) pareiškėjas turėjo būti atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ar atostogų metu; 2) atleidimo pagrindas turėjo būti numatytas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A662-591/2011 ir Nr. A438-3456/2011 buvo sprendžiamas visai kitokio, nei šiuo atveju, pobūdžio ginčas.

4) Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 3 dalį, todėl neįvertino to, kad pats sprendimas likviduoti Komisiją ir paskirti pareiškėją atleidusį Komisijos likvidatorių yra neteisėtas. Teigia, jog šiuo atveju Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje minima savininko teises ir pareigas įgyvendinančia institucija buvo ir sprendimą likviduoti Komisiją turėjo teisę priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė), o ne tokį sprendimą realiai priėmęs Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas).

Pažymi, jog, remiantis Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, iš valstybės biudžeto išlaikomos biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė arba jos įgaliota valstybės valdymo institucija. Pagal Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 4 punktą sprendimą dėl biudžetinės įstaigos likvidavimo priima savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Sistemiškai aiškinant Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 3 dalies 4 punktą ir 15 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra akivaizdu, kad sprendimą dėl Komisijos likvidavimo turėjo teisę priimti ir likvidatorių galėjo paskirti būtent Komisijos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti Vyriausybė.

Tačiau realiai sprendimą dėl Komisijos likvidatoriaus priėmė ir Komisijos likvidatorių paskyrė visai ne Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, o Seimas. Nurodo, jog yra pagrindo manyti, kad FRPSPĮ 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria Seimas priėmė sprendimą likviduoti Komisiją ir paskyrė Komisijos likvidatorių, prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sustabdyti šią bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar minėtos įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 102 straipsnis, 110 straipsnio 2 dalis).

Daro išvadą, kad FRPSPĮ 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalis minėta apimtimi pagal normų turinį prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai. Teigia, jog, nors įstatymai yra skirti nustatyti visuotinai privalomas bendro pobūdžio taisykles, šiuo atveju Seimas įstatymu (minėtomis FRPSPĮ nuostatomis) sureglamentavo individualaus pobūdžio klausimus. Mano, kad FRPSPĮ 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalis minėta apimtimi pagal formą prieštarauja Konstitucijos 70 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teigia, kad, nustačius, jog pats sprendimas dėl Komisijos likvidavimo yra neteisėtas ir (ar) sprendimą dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų priėmė neteisėtai paskirtas likvidatorius (o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad jis turi patikrinti, ar sprendimą dėl atleidimo priėmė kompetentingas asmuo), būtų pagrindas pripažinti pareiškėjo atleidimą iš pareigų neteisėtu.

5) Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog Komisijoje buvo laisvos Bendrojo skyriaus vedėjo pareigos. Priimdama į minėtas Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas, Komisija privalėjo paisyti Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų, tačiau realiai priimant į laisvas Komisijos Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas pareiškėjas buvo diskriminuojamas, o kitam asmeniui – V. G. – buvo teikiamos privilegijos. Teigia, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad V. G. net neatitiko Bendrojo skyriaus vedėjo pareigų pareigybės aprašyme nustatytų specialiųjų reikalavimų, o pareiškėjas atitiko Komisijos Bendrojo skyriaus vedėjo pareigų pareigybės aprašyme numatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus. Nurodo, jog apie grubius priėmimo į valstybės tarnybą ir pareiškėjo teisių pažeidimus šališka 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį priėmusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisakė nė vienu žodžiu.

6) Apeliacinės instancijos teismas byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pažeidė daug Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje numatytų garantijų. Pažeista teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą, teisė į rungtynišką procesą. Pareiškėjas teigia, jog šiuo atveju apie esmines, Teismo sprendimą dėl tariamai teisėto pareiškėjo atleidimo iš pareigų nulėmusias bylos aplinkybes jis sužinojo tik jau pasibaigus šiame teisme vykusiam procesui – iš pareiškėjui nepalankaus teismo sprendimo (t. y. post factum). Mano, jog tai yra draudžiama procesinė staigmena (tuo buvo pažeistas dar ir audiátur et áltera pars principas). Dėl teisės efektyviai dalyvauti bylos nagrinėjime pažeidimo nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą pagrindė tomis aplinkybėmis, kurios apeliacinio proceso metu apskritai nebuvo svarstomos, o pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl paties teismo, o ne atsakovo nurodytų pagrindų. Pareiškėjas taip pat teigia, jog Teismas pažeidė ir Konvencijos 6 straipsnio reikalavimą teismams motyvuoti savo sprendimus. Pažymi, kad esminės bylos aplinkybės, nulėmusios bylos baigtį, nebuvo nurodytos, įrodinėjamos ir diskutuojamos viešo posėdžio metu. Mano, kad apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas neatitinka teisės viršenybės principo reikalavimų. Dėl Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimo nurodo, kad Teismas ne įstatymo nustatytais pagrindais apribojo pareiškėjo teisę nekliudomai naudotis nuosavybe.

7) Teismas taip pat pažeidė DK 138 straipsnį, kuris numato, inter alia, kad verslo ar jo dalies perdavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius. Verslo ar jo dalies perdavimu taip pat pripažįstama ir vykdytų funkcijų perdavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2012). Pažymi, kad Komisijos vykdytos draudimo rinkos priežiūros funkcijos nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo perduotos Lietuvos bankui, o pačią Komisiją nuspręsta likviduoti (FRPSPĮ 1 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu pakeisto Draudimo įstatymo 197 straipsnis ir pastarojo pakeitimo įstatymo 2 straipsnis).

Teigia, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) pažymi, kad 2001 m. kovo 12 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (toliau – ir Direktyva 2001/23/EB) nuostatos turi būti taikomos ir tais atvejais, kai įmonei taikoma procedūra nesusijusi su jos turto panaikinimu (pavyzdžiui, bankroto procedūra) ir įmonė likviduojama ne dėl bankroto. Įmonės likvidavimo atveju nustačius, kad iš esmės buvo perimtas verslas ar jo dalis, įmonę ar jos dalį perėmęs subjektas kartu perima ir visus įsipareigojimus darbuotojams.

Kai byloje nustatoma, kad perimta įmonė, verslas (ar jų dalys) išlaiko savo identitetą, įmonės funkcijų perskirstymo įvardijimo „likvidavimu“ aplinkybė nepanaikina būtinybės taikyti Direktyvoje 2001/23/EB įtvirtintas garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2012). Pareiškėjas pažymi, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos bankas nuo 2012 m. sausio 1 d. vykdo iki tol Komisijos vykdytas funkcijas, į Lietuvos banką perėjo dirbti ir iš esmės tas pačias funkcijas, kaip ir anksčiau, vykdo dauguma Komisijos valstybės tarnautojų (darbuotojų), todėl tai faktiškai reiškia, kad Komisija perdavė verslą (DK 138 straipsnio prasme) Lietuvos bankui.

Pareiškėjas mano, kad jam turėjo būti taikomos Direktyvoje 2001/23/EB ir DK 138 straipsnyje nustatytos garantijos, o būtent – draudimas nutraukti su juo darbo santykius. Prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreiptis į ESTT prašant preliminaraus nutarimo dėl Direktyvos 2001/23/EB aiškinimo nagrinėjamu atveju, o, jei Lietuvos vyriausiasis administracinis teisams vis dėlto manytų, kad DK 138 straipsnis nėra taikytinas valstybės tarnautojams VTĮ 5 straipsnio pagrindu, tokiu atveju prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar VTĮ ta apimti, kuria nėra numatyta, kad valstybės tarnautojams yra taikytinos analogiškos DK 138 straipsnyje numatytoms garantijos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

8) Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu pažymėtina, jog bylą Nr. A662-2891/2012 nagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nebuvo nešališka tiek subjektyviuoju, tiek ir objektyviuoju aspektu. Iš byloje Nr. A662-2891/2012 priimtos 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarties matyti, kad teismas nepritarė atsakovo nurodytam pareiškėjo atleidimo pagrindui, tačiau vietoje to, kad atsakovo skundą atmestų, Teismas skundą tenkino nurodydamas visai kitus tariamai teisėto pareiškėjo atleidimo pagrindus – neva jo atleidimas buvo nustatytas įstatymu (FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalis), o VTĮ 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą esą netaikytinos. Pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija buvo aktyvi tendencingai – aiškinosi tik tai, kas naudinga atsakovui, bet nesiaiškino to, kas naudinga pareiškėjui (pvz., aplinkybių, susijusių su savininko teises ir pareigas įgyvendinančia institucija pagal Biudžetinių įstaigų įstatymą). Teigia, jog, jei visgi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas manytų, kad ABTĮ 81, 136 straipsniai ar kita teisės norma įpareigoja teismą veikti taip, kaip veikė minėta apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tokiu atveju prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar tokia teisės norma pagal turinį neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

9) Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu pažymėtina, jog Teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis motyvuotumo reikalavimų neatitinka. Remiasi ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2, 4 punktais, Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimu. Teigia, jog apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokios konkrečios teisės normos, kurią jis taiko darydamas išvadą, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą netaikytinos. Teismas nenurodė jokių įrodymų, kuriais grindžiama teismo išvada, kad pareiškėjas yra Komisijos narys, nepateikė jokių motyvų dėl to, kokią reikšmę bylai turi tariamai įstatymu numatytas pareiškėjo atleidimas iš Komisijos nario pareigų. Nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių motyvų dėl to, kodėl pareiškėjo reikalavimas nukelti atleidimo iš pareigų datą (kadangi dalį įspėjimo apie pareigybės panaikinimą termino jis atostogavo) yra atmestinas, bei dėl to, kodėl pareiškėjo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo visiškai atsiskaityti laiką yra atmestinas.

10) ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas atnaujintinas todėl, kad minėtoje byloje Nr. A662-2891/2012 ir kitoje byloje Nr. A438-3336/2011 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra nevienoda. Pažymi, kad abiejose minėtose bylose buvo susiklosčiusi tokia situacija, kai valstybės tarnautojas buvo atleistas iš pareigų likviduojamoje biudžetinėje įstaigoje VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (dėl pareigybės panaikinimo). Abiejose minėtose bylose pareiškėjai akcentavo buvus VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos užimti kitas pareigas pažeidimą, tačiau byloje Nr. A438-3336/2011, skirtingai nei minėtoje byloje Nr. A662-2891/2012, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nekonstatavo to, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą netaikytinos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas motyvuotai išaiškino, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje, taip pat pažymėjo, kad tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Bylos Nr. A438-3336/2011 atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tyrė, ar buvo laisvų pareigų, kurias pareiškėjas pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalį galėjo užimti. Teigia, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais byloje Nr. A438-3336/2011, VTĮ 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą netaikytinos tuo atveju, kai laisvų pareigų nėra, o bylos Nr. A662-2891/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, atveju buvo laisvos Bendrojo skyriaus vedėjo pareigos. Pareiškėjas nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad Teismas nepritarė nė vienam iš apeliaciniame skunde nurodytų motyvų, byloje Nr. A662-2891/2012, kaip ir byloje Nr. A438-3336/2011, Teismas turėjo atmesti skundą konstatuodamas, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Roşca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas keturiais ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – nutartis yra be motyvų (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas), bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktas), padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas).

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, kt.). Pagal EŽTT jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Teismo procesinis sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla.

Šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, argumentuoja, jog apeliacinės instancijos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis yra nemotyvuota. Teigia, kad Teismas nenurodė jokios konkrečios teisės normos, kurią jis taiko darydamas išvadą, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą netaikytinos. Teismas nenurodė jokių įrodymų, kuriais grindžiama Teismo išvada, kad pareiškėjas yra Komisijos narys, nepateikė jokių motyvų dėl to, kokią reikšmę bylai turi tariamai įstatymu numatytas pareiškėjo atleidimas iš Komisijos nario pareigų. Nurodo, jog Teismas nepateikė jokių motyvų dėl to, kodėl atmestini pareiškėjo reikalavimai nukelti atleidimo iš pareigų datą (kadangi dalį įspėjimo apie pareigybės panaikinimą termino jis atostogavo) bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo visiškai atsiskaityti laiką.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą apeliacine tvarka ir priėmęs nutartį, darė išvadą, jog Komisijai įgijus likviduojamos biudžetinės įstaigos statusą, naujų pareigybių steigimas ar naujų darbuotojų priėmimas nebuvo galimas. Pažymėjo, kad tai, jog nagrinėjamu atveju Komisijoje, paskelbus jos likvidavimą, buvo nutarta pakeisti Komisijos administracijos struktūrą, paliekant tris struktūrinius padalinius (Finansų skyrių, Bendrąjį skyrių ir Bendrojo skyriaus ūkio poskyrį) ir tris etatus, tai, jog tapus laisvai Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybei, atlikus neeilinį vertinimą, iš Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotojos į ją buvo paskirta V. G., nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi šiuo atveju Komisijos narių, inter alia, pareiškėjo D. J. įgaliojimų baigimasis ir atleidimas iš pareigų 2011 m. gruodžio 31 d. buvo numatytas įstatymu (Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą taip pat netaikytinos. Sprendė, jog likviduojamos Komisijos likvidatorius Įsakymo 1 punktu pagrįstai pareiškėją atleido iš užimamų pareigų, vadovaudamasis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-591/2011, 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-3456/2011). Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje numatyta socialinė garantija, turi prioritetinę reikšmę prieš DK 130 straipsnio 4 dalį. Įvertinęs Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas išimtis, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atleisti pareigūną iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė, jo atostogų metu nėra draudžiama. Sprendė, jog, priešingai nei nurodo pareiškėjas, atleidimo iš tarnybos diena nėra perkeltina laikotarpiui, atitinkančiam dienų iki įspėjime nurodytos atleidimo iš valstybės tarnybos datos, kai valstybės tarnautojas atostogavo, skaičiui. Darė išvadą, kad pareiškėjo argumentas dėl atleidimo iš tarnybos datos perkėlimo atmestinas, DK 130 straipsnio 4 dalis netaikytina.

Teismas nurodė, jog, kaip matyti iš Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo, struktūriniai pakeitimai Komisijoje buvo numatyti atlikti per tokį terminą, per kurį Komisija objektyviai neturėjo galimybės pranešti pareiškėjui apie jo pareigybės panaikinimą prieš 2 mėnesius, kaip to reikalauja Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis, todėl pranešė tik 2011 m. gruodžio 7 d. Kadangi Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas, priimtas 2011 m. lapkričio 17 d., įsigaliojo tik nuo 2011 m. gruodžio 1 d., Komisijos struktūriniai pertvarkymai buvo numatyti atlikti per trumpesnį terminą nei Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytas karjeros valstybės tarnautojų, kurių pareigybės naikinamos, garantijų užimti kitas pareigas valstybės tarnyboje terminas. Tačiau, Teismo vertinimu, pranešimo apie pareigybės panaikinimą neįteikimas per Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, nereiškia, jog pareiškėjo atleidimas buvo neteisėtas iš esmės, nes tai kompensuoja atleidimo iš valstybės tarnybos termino perkėlimas, taikant DK 130 straipsnio nuostatas, kadangi termino perkėlimo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas jo vidutinis darbo užmokestis. Be to, visu šiuo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos visos socialinės garantijos, todėl Teismas manė, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-822/2004). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kadangi nagrinėjamu atveju atsiskaityti su pareiškėju jo atleidimo dieną nebuvo uždelsta.

Nagrinėdama proceso atnaujinimo klausimą teisėjų kolegija pažymi, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio, klausimo neišsprendimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-221/2011).

Įvertinus pareiškėjo prašymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju negalima sutikti su pareiškėjo nuomone, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis yra be motyvų, kadangi pastarasis procesinis sprendimas turi motyvuojamąją dalį, iš kurios matyti, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, taip pat iš procesinio dokumento turinio aišku, kokiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, teisės aktais vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo nutarties rezoliucinėje dalyje. Matyti, jog pareiškėjas, prašydamas atnaujinti išnagrinėtos administracinės bylos procesą, iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties motyvais, siekia, jog byla būtų dar kartą peržiūrėta ir išnagrinėta iš naujo, tačiau tokios galimybės teisės aktai nenumato. Kaip jau buvo minėta, proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka. Taigi pagrindo šioje byloje atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą nėra.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio (46 ir 47 straipsnių) nuostatų pažeidimus. Teismo sudėtis yra neteisėta, jei ji neatitinka įstatymo reikalavimų (ABTĮ 46 straipsnis), teismas buvo šališkas (ABTĮ 47 straipsnis), buvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (ABTĮ 46 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju būtinybę atnaujinti bylos Nr. A662-2891/2012 procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu pareiškėjas grindžia tuo, kad bylą nagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nebuvo nešališka tiek subjektyviuoju, tiek ir objektyviuoju aspektu. Pareiškėjas nurodo, jog iš 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarties matyti, kad Teismas nepritarė atsakovo nurodytam pareiškėjo atleidimo pagrindui, tačiau vietoje to, kad atsakovo skundą atmestų, Teismas skundą tenkino nurodydamas visai kitus tariamai teisėto pareiškėjo atleidimo pagrindus – neva jo atleidimas buvo nustatytas įstatymu (FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalis), o VTĮ 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą esą netaikytinos. Pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija buvo aktyvi tendencingai – aiškinosi tik tai, kas naudinga atsakovui, bet nesiaiškino to, kas naudinga pareiškėjui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Priešingu atveju, būtų rizikuojama tuo pasitikėjimu, kurį teismai turi kelti visuomenėje, o svarbiausia – proceso šalims. Todėl proceso teisės normos, garantuojančios teismo (teisėjo) nešališkumą, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinį, šios teisės reikšmę demokratinėje ir teisės viršenybe grindžiamoje visuomenėje.

Šių nuostatų, dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo, taikymas taip pat yra glaudžiai susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio taikymu, kurio praktiką formuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“, įvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, turi du aspektus. Visų pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems.

Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., bylą Hauschildt prieš Daniją). Atitinkamai, ar teismas yra šališkas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti nustatyta remiantis subjektyvumo testu, t. y. konkretaus teisėjo asmeninio įsitikinimo pagrindu konkrečioje byloje. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyvia prasme: teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T.

T. prieš Islandiją EŽTT pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar, išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P520-91/2012, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-240/2011). EŽTT, pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, taip pat yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo.

Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. bylą Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. bylas Wettstein prieš Šveicariją, Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., bylas Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, Mežnarić prieš Kroatiją ir kt.).

Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. bylą Pullar prieš Jungtinę Karalystę).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo argumentus, daro išvadą, jog pareiškėjas nenurodė jokių realių faktų, kurie keltų abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo (teisėjų kolegijos) nešališkumo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas (teisėjų kolegija) buvo šališkas subjektyviąja ar objektyviąja prasme.

Pareiškėjo argumentas, jog iš 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarties matyti, kad teismas nepritarė atsakovo nurodytam pareiškėjo atleidimo pagrindui, yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundžiamame Komisijos likvidatoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakyme Nr. P-106 (t. I, b. l. 10) nurodyta, jog pareiškėjas atleidžiamas iš pareigų, vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, jog likviduojamos Komisijos likvidatorius Įsakymo 1 punktu pagrįstai pareiškėją atleido iš užimamų pareigų, vadovaudamasis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Taigi matyti, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė atsakovo nurodytam pareiškėjo atleidimo pagrindui.

Pažymėtina, jog ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog Teismas aiškinosi tik tai, kas naudinga atsakovui, bet nesiaiškino to, kas naudinga pareiškėjui, nepagrįsta. Pažymėtina, jog pareiškėjas, susipažinęs su atsakovo atsiliepimu į pareiškėjo skundą, padavė teismui papildomus paaiškinimus (t. I, b. l. 76-80), kuriuose buvo nurodęs aplinkybes, susijusias su Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymu, kai likviduojama įstaiga, ir savo poziciją šiuo klausimu (t. I, b. l. 78). Pabrėžtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo tik tai, kas buvo administracinėje byloje, t. y. vertino faktines ir teisines aplinkybes, kurios buvo nurodytos byloje, bei byloje pateiktus įrodymus. Nagrinėjant bylą buvo vadovaujamasi teisės aktais, kurie nurodyti pareiškėjo ginčijamame 2011 m. gruodžio 29 d. įsakyme Nr. P-106 (t. I, b. l. 10), pranešime apie pareigybės panaikinimą (t. I, b. l. 11).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinį, sprendžia, jog iš esmės pareiškėjas abejoja ne bylą nagrinėjusios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėties teisėtumu ar nešališkumu, tačiau nagrinėjant bylą priimtu procesiniu sprendimu bei padarytomis išvadomis. Pareiškėjo pateikti abstraktūs argumentai dėl galimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos šališkumo, taip pat samprotavimai apie prielaidas tokiam šališkumui, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo pripažinti, jog egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas. Darytina išvada, kad administracinės bylos procesas nurodytu pagrindu negali būti atnaujintas.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).

Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą motyvuoja tuo, kad minėtoje byloje Nr. A662-2891/2012 ir kitoje byloje Nr. A438-3336/2011 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra nevienoda. Pažymi, kad abiejose šiose bylose buvo susiklosčiusi tokia situacija, kai valstybės tarnautojas buvo atleistas iš pareigų likviduojamoje biudžetinėje įstaigoje VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (dėl pareigybės panaikinimo). Abiejose minėtose bylose pareiškėjai akcentavo buvus VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos užimti kitas pareigas pažeidimą, tačiau byloje Nr. A438-3336/2011, skirtingai nei minėtoje byloje Nr. A662-2891/2012, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nekonstatavo to, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą netaikytinos. Teigia, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais byloje Nr. A438-3336/2011, VTĮ 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą netaikytinos tuo atveju, kai laisvų pareigų nėra, o bylos Nr. A662-2891/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, atveju buvo laisvos Bendrojo skyriaus vedėjo pareigos. Pareiškėjas nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad Teismas nepritarė nė vienam iš apeliaciniame skunde nurodytų motyvų, byloje Nr. A662-2891/2012, kaip ir byloje Nr. A438-3336/2011, Teismas turėjo atmesti skundą konstatuodamas, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A438-3336/2011 buvo susiklosčiusios kitokios aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje. Nurodytoje byloje pareiškėja iš užimamų pareigų Panevėžio apskrities viršininko administracijoje buvo atleista dėl šios institucijos likvidavimo, tačiau pareiškėja kėlė reikalavimą dėl perkėlimo į kitas pareigas Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, t. y. kitoje įstaigoje. Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A438-3336/2011 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog aiškinant bei taikant VTĮ 43 straipsnio 1 dalies normą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. A143-1371/2011), kad nurodyta teisės norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Be to, minėtoje nutartyje teismas nurodė, kad tuo ši teisės norma iš esmės skiriasi nuo to paties straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcija), kuri yra adresuota buvusiam karjeros valstybės tarnautojui, kuris buvo atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, ir yra skirta nustatyti atitinkamas garantijas šiai kategorijai priklausantiems asmenims. Pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A438-3336/2011 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnautojos pareigų buvo susijęs su institucijos, kurioje ji ėjo valstybės tarnautojos pareigas, likvidavimu ir, atitinkamai, pareiškėjai negalėjo būti suteikta (užtikrinta) garantija tęsti tarnybą toje pačioje likviduojamoje institucijoje. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjai negalėjo būti taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos, nenustatė jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos buvo pažeistos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos socialinės garantijos.

Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012, kurios proceso atnaujinimo siekia pareiškėjas, susiklostė iš esmės analogiška situacija, kaip ir pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A438-3336/2011. Šiose bylose susiklostė panaši situacija tuo aspektu, kad abiem atvejais buvo likviduojama biudžetinė įstaiga, kurioje valstybės tarnautojas ėjo pareigas, nustatytas tas pats atleidimo pagrindas. Tačiau kitos bylos aplinkybės, įrodymai byloje yra netapatūs. Priešingai nei pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A438-3336/2011, nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas nekėlė reikalavimo būti perkeltam į tarnybą kitoje institucijoje, Lietuvos banke.

Pažymėtina, jog ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis numato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismo procesinį sprendimą lemia ir byloje nustatyti įrodymai, bylos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes bei įrodymus, nutartyje pasisakė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą netaikytinos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjo nurodytas argumentas, kad administracinėje byloje, kurios proceso atnaujinimo siekia pareiškėjas, turėjo būti priimtas toks pats procesinis sprendimas kaip ir pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A438-3336/2011, yra nepagrįstas, kadangi, kaip jau minėta, teismas procesinį sprendimą turi priimti, įvertinęs visas konkrečios individualios bylos aplinkybes, joje keliamus klausimus, taip pat įrodymus konkrečioje byloje.

Pažymėtina, jog iš pareiškėjo pateikto prašymo atnaujinti procesą turinio darytina išvada, kad pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir siekia pakeisti jam nepalankų teismo procesinį sprendimą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį, kuria administracinė byla Nr. A662-2891/2012 galutinai (res judicata) išspręsta pareiškėjo nenaudai.

Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio teisės institutas, kuris yra taikomas tik ypatingais, įstatyme griežtai įvardytais atvejais, siekiant užtikrinti po galutinio teismo procesinio sprendimo susiklosčiusių teisinių santykių tarp ginčo šalių bei trečiųjų asmenų stabilumą, taip pat apsaugoti visos teisėtvarkos darną ir pastovumą. Dėl šios priežasties ABTĮ 153 straipsnis, reglamentuojantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, tokio pagrindo kaip, pareiškėjo manymu, netinkamai teismo atliktas įrodymų vertinimas, nenumato. Tokia įstatymo leidėjo pasirinkta pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-12/2012, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas proceso atnaujinimo klausimą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų įrodymų nepervertina, tik patikrina, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnyje konkrečiai įvardytais pagrindais.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra. Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat negali būti pripažintas pagrįstu, todėl atmestinas.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje P662-143/2010 ir kt.).

Vien alternatyvaus materialiosios teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu galimas, jei yra nustatoma, kad esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-6/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, be kita ko, motyvuoja tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pažeidė daug Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytų garantijų. Konvencijos 6 straipsnyje („Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“) iš esmės yra išdėstytos principinės nuostatos nepriklausomam ir nešališkam teismui užtikrinti. Pareiškėjas, teigdamas, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė Konvencijos 6 straipsnio nuostatas, nurodo proceso teisės pažeidimus. Pareiškėjas teigia, kad pažeista teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą, teisė į rungtynišką procesą. Nurodo, jog šiuo atveju apie esmines, Teismo sprendimą dėl tariamai teisėto pareiškėjo atleidimo iš pareigų nulėmusias bylos aplinkybes jis sužinojo tik jau pasibaigus šiame teisme vykusiam procesui – iš pareiškėjui nepalankaus teismo sprendimo (t. y. post factum). Mano, jog tai yra draudžiama procesinė staigmena (tuo buvo pažeistas dar ir audiátur et áltera pars principas). Dėl teisės efektyviai dalyvauti bylos nagrinėjime pažeidimo nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą pagrindė tomis aplinkybėmis, kurios apeliacinio proceso metu apskritai nebuvo svarstomos, o pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl paties teismo, o ne atsakovo nurodytų pagrindų. Pažymi, kad esminės bylos aplinkybės, nulėmusios bylos baigtį, nebuvo nurodytos, įrodinėjamos ir diskutuojamos viešo posėdžio metu.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje taip pat grindžia ir ABTĮ numatytų proceso teisės nuostatų pažeidimais. Teigia, jog buvo pažeistos ABTĮ 81, 136 straipsniuose įtvirtintos nuostatos, kad teismo vaidmuo procese turi būti aktyvus, taip pat Teismas nesilaikė ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktų reikalavimų.

Pažymėtina, jog ABTĮ nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl proceso teisės pažeidimo, todėl toks pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-45/2004, 2007 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P14-189/2007, kt.).

Pareiškėjas proceso atnaujinimą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu grindžia ir kitais, jo manymu, apeliacinės instancijos teismo padarytais materialiosios teisės pažeidimais. Pareiškėjas mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai taikė FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalį, netinkamai aiškino Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai taikė VTĮ 44 straipsnio 5 dalį, neteisingai aiškino Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 3 dalį, buvo pažeista Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, pažeistas DK 138 straipsnis, Direktyva 2001/23/EB. Dėl Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimo nurodo, kad Teismas ne įstatymo nustatytais pagrindais apribojo pareiškėjo teisę nekliudomai naudotis nuosavybe. Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimas siejamas su tuo, kad buvo panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo patenkinti pareiškėjo reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio, išeitinių išmokų ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 3 dalį, todėl neįvertino to, kad pats sprendimas likviduoti Komisiją ir paskirti pareiškėją atleidusį Komisijos likvidatorių yra neteisėtas. Teigia, jog šiuo atveju Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje minima savininko teises ir pareigas įgyvendinančia institucija buvo ir sprendimą likviduoti Komisiją turėjo teisę priimti Vyriausybė, o ne tokį sprendimą realiai priėmęs Seimas.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad biudžetinių įstaigų likvidavimą reglamentuoja Biudžetinių įstaigų įstatymas, inter alia, 15 straipsnis. Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog sprendimą likviduoti biudžetinę įstaigą priėmusi savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija <...> privalo paskirti likvidatorių arba sudaryti likvidacinę komisiją. Likvidatoriumi arba likvidacinės komisijos pirmininku paprastai yra skiriamas biudžetinės įstaigos vadovas (Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 4 dalis). To paties įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog, jeigu savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija nepriima sprendimo pratęsti biudžetinės įstaigos veiklos laikotarpį ir nepaskiria likvidatoriaus arba nesudaro likvidacinės komisijos, biudžetinės įstaigos vadovas ar Juridinių asmenų registro tvarkytojas turi teisę kreiptis į teismą, kad jis paskirtų biudžetinės įstaigos likvidatorių arba sudarytų likvidacinę komisiją. Nuo sprendimo likviduoti biudžetinę įstaigą priėmimo dienos ji įgyja likviduojamos biudžetinės įstaigos statusą, kurio netenka ją likvidavus ar įstatymų nustatytais atvejais atšaukus sprendimą ją likviduoti (Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 8 dalis).

Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog iš valstybės biudžeto arba iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės pinigų fondų išlaikomos biudžetinės įstaigos savininkė yra valstybė, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad iš valstybės biudžeto arba iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės pinigų fondų išlaikomos biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota valstybės valdymo institucija. Pažymėtina, jog Komisijos sudarymą, jos funkcijos, veiklą bei kitus ypatumus yra nustatęs Lietuvos Respublikos Seimas priimtu Draudimo įstatymu.

Be to, pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, kad sprendimą likviduoti Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisiją priėmė netinkamas subjektas, pastebėtina, jog šios Komisijos, kaip įstatymu įsteigtos biudžetinės įstaigos (Biudžetinių įstaigų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis), likvidavimas yra atliekamas pagal Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymą.

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad „Komisijos narių, inter alia, pareiškėjo D. J., įgaliojimų baigimasis ir atleidimas iš pareigų 2011-12-31 buvo numatytas įstatymu“. Pareiškėjas mano, kad Teismas nepagrįstai taikė FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalį, nes pareiškėjas niekada nebuvo paskirtas nei minėtoje normoje minimu Komisijos pirmininku, nei Komisijos nariu.

Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas nutartyje analizavo Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo nuostatas Komisijos likvidavimo ir pareiškėjo atleidimo iš užimamų pareigų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad FRPSPĮ, kuris buvo priimtas 2011 m. lapkričio 17 d., o įsigaliojo 2011 m. gruodžio 1 d., numatyta, jog šiuo įstatymu, be kita ko, likviduojama Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija (1 straipsnis). Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo šio įstatymo įsigaliojimo priežiūros institucija įgyja likviduojamų biudžetinių įstaigų statusą.

Darė išvadą, kad Komisija nuo 2011 m. gruodžio 1 d. įgijo likviduojamos įstaigos statusą (Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 8 dalis, Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Nustatė, kad bylos duomenys patvirtina, jog likviduojamos Komisijos likvidatoriaus funkcijas atliko Komisijos pirmininkas M. Š.. Nurodė, kad Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas įtvirtina, jog likviduojama Komisija visas įstatymų ir kitų teisės aktų jai priskirtas funkcijas atlieka iki 2011 m. gruodžio 31 d. (3 straipsnio 1 dalis).

Sprendė, jog Komisijoje vykdyti struktūriniai pokyčiai ir Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigybės (A lygis, 15 kategorija) panaikinimas buvo realūs, nulemti Komisijos likvidavimo procedūros, todėl atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti šią pareigybę užimančio tarnautojo atleidimo klausimą VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Teismas darė išvadą, jog Komisijai įgijus likviduojamos biudžetinės įstaigos statusą, naujų pareigybių steigimas ar naujų darbuotojų priėmimas nebuvo galimas. Pažymėjo, kad tai, jog nagrinėjamu atveju Komisijoje, paskelbus jos likvidavimą, buvo nutarta pakeisti Komisijos administracijos struktūrą, paliekant tris struktūrinius padalinius (Finansų skyrių, Bendrąjį skyrių ir Bendrojo skyriaus ūkio poskyrį) ir tris etatus, tai, jog tapus laisvai Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybei, atlikus neeilinį vertinimą, iš Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotojos į ją buvo paskirta V.

G., nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi šiuo atveju Komisijos narių, inter alia, pareiškėjo D. J. įgaliojimų baigimasis ir atleidimas iš pareigų 2011 m. gruodžio 31 d. buvo numatytas įstatymu (FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalis).

FRPSPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad likviduojamos priežiūros institucijos visas įstatymų ir kitų teisės aktų joms priskirtas funkcijas atlieka iki 2011 m. gruodžio 31 d., o 2 dalyje nustatyta, kad Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas ir Vertybinių popierių komisijos pirmininkas ir šių komisijų nariai savo pareigas ir toliau eina po šio įstatymo įsigaliojimo iki 2011 m. gruodžio 31 d. Draudimo priežiūros komisijos pirmininko ir Vertybinių popierių komisijos pirmininko bei šių komisijų narių pareigybės panaikinamos, jų įgaliojimai baigiasi ir jie atleidžiami iš pareigų 2011 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 23 d.) 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Priežiūros komisijos funkcijoms atlikti sudaroma Priežiūros komisijos administracija. Ji nėra juridinis asmuo. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog Priežiūros komisijos administracija šio įstatymo nustatytas Priežiūros komisijos funkcijas atlieka vykdydama Priežiūros komisijos nutarimus ir pirmininko įsakymus, vadovaudamasi Priežiūros komisijos administracijos darbo reglamentu. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 27, (toliau – ir Komisijos nuostatai) 29 punktą Priežiūros komisijos funkcijoms užtikrinti sudaroma Priežiūros komisijos administracija. Ji nėra juridinis asmuo. Priežiūros komisijos administracijos struktūrą ir etatus tvirtina Priežiūros komisija. Priežiūros komisijos administracijai vadovauja Priežiūros komisijos pirmininkas. Komisijos nuostatų 30 punkte nurodyta, kad Priežiūros komisijos administracija savo funkcijas atlieka vykdydama Priežiūros komisijos nutarimus ir pirmininko įsakymus, vadovaudamasi Priežiūros komisijos patvirtintu administracijos darbo reglamentu.

Taigi šių teisės normų visuma suponuoja išvadą, jog Priežiūros komisijos administracija buvo reikalinga aptarnauti Komisiją, padėti jai įgyvendinti jos kompetencijai priklausiusias funkcijas. Kaip jau pirmiau minėta, FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalimi nustatyta, jog 2011 m. gruodžio 31 d. panaikinamos Komisijos pirmininko bei kitų narių, kurie ir sudarė Komisiją, pareigybės, jų įgaliojimai baigiasi ir jie atleidžiami iš pareigų. Taigi nuo 2011 m. gruodžio 31 d. nebeliko Komisijos, kurios funkcijoms atlikti buvo sudaryta Priežiūros komisijos administracija, kurioje pareiškėjas D. J. ėjo Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigas ir vykdė jam priskirtas funkcijas.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo teigti, kad akivaizdžiai buvo pažeista FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalis. Be to, pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra nustatyta, kad pareiškėjas ėjo Komisijos pirmininko ar Komisijos nario pareigas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatyme, kuris buvo priimtas 2011 m. lapkričio 17 d., o įsigaliojo 2011 m. gruodžio 1 d., numatyta, jog šiuo įstatymu, be kita ko, likviduojama Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija (1 straipsnis). Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo šio įstatymo įsigaliojimo priežiūros institucija įgyja likviduojamų biudžetinių įstaigų statusą. Taigi Komisija nuo 2011 m. gruodžio 1 d. įgijo likviduojamos įstaigos statusą (Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 8 dalis, Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Nustatė, kad bylos duomenys patvirtina, jog likviduojamos Komisijos likvidatoriaus funkcijas atliko Komisijos pirmininkas M. Š.. Nurodė, kad Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas įtvirtina, jog likviduojama Komisija visas įstatymų ir kitų teisės aktų jai priskirtas funkcijas atlieka iki 2011 m. gruodžio 31 d. (3 straipsnio 1 dalis). Sprendė, jog Komisijoje vykdyti struktūriniai pokyčiai ir Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigybės (A lygis, 15 kategorija) panaikinimas buvo realūs, nulemti Komisijos likvidavimo procedūros. Teismas taip pat nustatė, jog nagrinėjamu atveju Komisijoje, paskelbus jos likvidavimą, buvo nutarta pakeisti Komisijos administracijos struktūrą, paliekant tris struktūrinius padalinius (Finansų skyrių, Bendrąjį skyrių ir Bendrojo skyriaus ūkio poskyrį) ir tris etatus, tai, jog tapus laisvai Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybei, atlikus neeilinį vertinimą, iš Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotojos į ją buvo paskirta V. G.. Teismas, nagrinėdamas administracinę bylą apeliacine tvarka, įvertinęs šias konkrečios bylos aplinkybes, pasisakė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą netaikytinos.

VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.

Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą netaikytinos, priėjo, išanalizavęs byloje nustatytas aplinkybes bei bylos medžiagą. Pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą procesinį sprendimą.

Prašydamas atnaujinti procesą, pareiškėjas taip pat teigia, jog nagrinėjant bylą buvo pažeista Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, jog piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Įvertinus tai, kas pirmiau išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata.

Prašyme atnaujinti procesą teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė VTĮ 44 straipsnio 5 dalį. Pareiškėjas pažymi, jog tam, kad jo atleidimo iš pareigų data nebūtų perkelta VTĮ 44 straipsnio 5 dalies pagrindu, turėjo būti šioje normoje numatytų sąlygų visuma: 1) pareiškėjas turėjo būti atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ar atostogų metu; 2) atleidimo pagrindas turėjo būti numatytas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A662-591/2011 ir Nr. A438-3456/2011 buvo sprendžiamas visai kitokio, nei šiuo atveju, pobūdžio ginčas.

Pasisakydamas dėl klausimo, ar įspėjimo terminas turėtų būti pratęstas pareiškėjo atostogų laikotarpiu, apeliacinės instancijos teismas sprendė pareiškėjo prašomo taikyti DK 130 straipsnio 4 dalies taikymo klausimą. Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje numatyta socialinė garantija, turi prioritetinę reikšmę prieš DK 130 straipsnio 4 dalį. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju DK 130 straipsnio 4 dalis netaikoma. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A662-591/2011 ir Nr. A438-3456/2011, kuriose pateiktas analogiškas išaiškinimas DK 130 straipsnio 4 dalies taikymo valstybės tarnybos teisiniams santykiams aspektu.

Pažymėtina, jog vienas iš pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui keltų reikalavimų buvo pripažinti, kad nukelta atleidimo iš pareigų data yra 2012 m. vasario 28 d., o ne 2012 m. vasario 13 d. Šį reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad dalį įspėjimo apie jo pareigybės panaikinimą laikotarpio pareiškėjas atostogavo, todėl įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas jo atostogų laikui. Pareiškėjas vadovavosi DK nuostatomis, dėl kurių taikymo nagrinėjamu atveju Teismas ir pasisakė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, analizavo teisės normas (DK bei Valstybės tarnybos įstatymo normas) bei konstatavo, kad pareiškėjo prašomos taikyti DK nuostatos (DK 130 straipsnio 4 dalis) nagrinėjamu atveju yra netaikytinos.

Taip pat nepagrįsti pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstyti argumentai, jog nagrinėjant administracinę bylą buvo pažeistos DK 138 straipsnio, Direktyvos 2001/23/EB nuostatos. Pareiškėjas prašyme nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 138 straipsnį, kuris numato, inter alia, kad verslo ar jo dalies perdavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius. Pareiškėjas mano, kad jam turėjo būti taikomos Direktyvoje 2001/23/EB ir DK 138 straipsnyje nustatytos garantijos, o būtent – draudimas nutraukti su juo darbo santykius. Teigia, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos bankas nuo 2012 m. sausio 1 d. vykdo iki tol Komisijos vykdytas funkcijas, į Lietuvos banką perėjo dirbti ir iš esmės tas pačias funkcijas, kaip ir anksčiau, vykdo dauguma Komisijos valstybės tarnautojų (darbuotojų), todėl tai faktiškai reiškia, kad Komisija perdavė verslą (DK 138 straipsnio prasme) Lietuvos bankui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo ir ją įgyvendinančių DK nuostatų taikymo, paminėtina, kad, vadovaujantis šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies c punktu, skaitomu kartu su to paties straipsnio 1 dalies a punktu, ji Direktyva 2001/23/EB netaikoma valstybinių valdymo institucijų administraciniam pertvarkymui arba administracinių funkcijų perdavimui, atliekamam tarp valstybinės valdžios institucijų. Atitinkamai, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidavimu ir jos teisių bei pareigų, atliekamų užduočių ir vykdomų funkcijų perdavimu Lietuvos bankui, akivaizdu, jog ginčo teisiniai santykiai nepatenka į Direktyvos 2001/23/EB reguliavimo sritį. Tokį vertinimą patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pateikiama minėtos Direktyvos 2001/23/EB 1 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatos, taip pat iki šios direktyvos įsigaliojimo galiojusios 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyvos 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo, iš dalies pakeistos 1998 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 98/50/EB, 1 straipsnio 1 dalies c punkto, įtvirtinusio analogišką nuostatą, aiškinimas ir taikymas (pvz., žr. 1996 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Henke, C-298/94, 13–18 p.; 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje Scattolon, C-108/10, 44 punktą ir jame nurodytą šio teismo praktiką).

Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju Direktyva 2001/23/EB nėra taikoma, pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl preliminaraus nutarimo dėl šios direktyvos aiškinimo nenagrinėjamas.

Dėl DK 138 straipsnio taikymo šioje byloje pažymėtina, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas.

Garantijos valstybės tarnautojams, be kita ko, yra reglamentuotos VTĮ 43 straipsnyje. Kaip jau buvo minėta, Teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pasisakė ir dėl garantijų pareiškėjui taikymo, tarpų jų ir VTĮ 43 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje. Teismas byloje nustatė, jog Komisija buvo likviduojama, o Komisijai įgijus likviduojamos biudžetinės įstaigos statusą, naujų pareigybių steigimas ar naujų darbuotojų priėmimas nebuvo galimas.

Pažymėtina, jog pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose nekėlė klausimo dėl jo galimybės eiti pareigas Lietuvos banke. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad DK 138 straipsnio taikymo klausimas nebuvo iškeltas nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo užbaigtos bylos procesui atnaujinti, o teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą taip pat prašo teisėjų kolegijos kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: ar FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalis neprieštarauja 5 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui; ar FRPSPĮ 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria Seimas priėmė sprendimą likviduoti Komisiją ir paskyrė Komisijos likvidatorių, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 70 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui; ar VTĮ ta apimti, kuria nėra numatyta, kad valstybės tarnautojams yra taikytinos analogiškos DK 138 straipsnyje numatytoms garantijos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui; ar ABTĮ 81, 136 straipsniai neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta akivaizdžių materialiosios teisės normų pažeidimų, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, tai, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą dėl pareiškėjo nurodomų pagrindų, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo D. J. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. J. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012 pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė