2015-10-20 Nr. AB-20284-3-61-3-01407-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2350-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01407-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Š. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas) 245 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. po 500 Lt už kiekvieną iš 491 paros, praleistos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2012 m. sausio 24 d. iki 2013 m. gegužės 21 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nežmoniškomis, žiauriomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto reikalavimas, nes apie 8 kv. m dydžio kameroje buvo laikoma nuo 4 iki 6 asmenų. Be to, kameros buvo užstatytos baldais, jose įrengtas sanitarinis mazgas. Lovos buvo per žemos, kad būtų galima ant jų nesikankinant pasėdėti. Kamerose bloga ventiliacija, didelė drėgmė, nuo sienų bei lubų luposi tinkas ir su dažais krito ant galvų bei į lėkštes, nebuvo galimybės valgyti prie stalo, nes kamerose įrengti staliukai buvo labai maži, o karantino kamerose staliukų nebuvo. Kamerose taip pat buvo tarakonų, dėl kurių naktį būdavo baisu užmigti, trūko erdvės apsisukti, praeiti, trūko gryno oro ir nebuvo įmanoma fiziškai pailsėti. Pareiškėjo teigimu, jis buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 8 straipsniuose įtvirtintas nuostatas.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą, taip pat žala padaryta civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, papildomą diskomfortą, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, gyvenimo kokybės pablogėjimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas, neturėjo galimybės pailsėti, pablogėjo savijauta ir sveikata, pradėjo kamuoti nuolatiniai nugaros skausmai, sutriko širdies veikla, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjo teigimu, žala jam turi būti atlyginta remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo analogiškose bylose suformuota praktika. Pareiškėjas pabrėžė, kad laikymo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime blogėja, o Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nesiima veiksmų, kad laikymo sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui: 2012 m. balandžio 23 d. vakare, 2012 m. birželio 5 d. ryte, 2012 m. liepos 11 d. vakare, 2012 m. liepos 23 d. vakare, 2012 m. rugpjūčio 6 d. vakare, 2012 m. spalio 10 d. vakare, 2012 m. spalio 11 d. – 2012 m. spalio 15 d., 2012 m. spalio 18 d. ryte, 2012 m. lapkričio 27 d. ryte, 2013 m. sausio 17 d. ryte, 2013 m. kovo 27 d., 2013 m. gegužės 3 d. vakare. Atsakovas teigė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kadangi jis buvo išvykęs iš įstaigos: 2012 m. kovo 5 d. – 2012 m. kovo 7 d., 2012 m. kovo 14 d. – 2012 m. kovo 21 d., 2012 m. balandžio 18 d. – 2012 m. balandžio 23 d., 2012 m. gegužės 30 d. – 2012 m. birželio 4 d., 2012 m. birželio 11 d. – 2012 m. birželio 13 d., 2012 m. liepos 9 d. – 2012 m. liepos 11 d., 2012 m. liepos 18 d. – 2012 m. liepos 23 d., 2012 m. rugsėjo 24 d. – 2012 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. spalio 1 d. – 2012 m. spalio 10 d., 2012 m. spalio 15 – 2012 m. spalio 17 d., 2012 m. gruodžio 10 d. – 2012 m. gruodžio 12 d., 2013 m. sausio 14 d. – 2013 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 27 d. – 2013 m. kovo 4 d., 2013 m. balandžio 23 d. – 2013 m. gegužės 3 d., 2013 m. gegužės 4 d. – 2013 m. gegužės 20 d.

Atsakovas pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaromos galimybės jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat buvo viršijamas ir galėjo siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovo teigimu, kiekvienam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Visos kameros taip pat aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Be to, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ginčijamu laikotarpiu buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės gyvenamosiose kamerose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo Š. Š. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 1 d. (o ne nuo 2012 m. sausio 24 d., kaip nurodyta skunde) iki 2013 m. gegužės 21 d., išskyrus laikotarpius, kai jis (pareiškėjas) buvo išvykęs iš įstaigos (2012 m. kovo 5 d. – 2012 m. kovo 7 d., 2012 m. kovo 14 d. – 2012 m. kovo 21 d., 2012 m. balandžio 18 d. – 2012 m. balandžio 23 d., 2012 m. gegužės 30 d. – 2012 m. birželio 4 d., 2012 m. birželio 11 d. – 2012 m. birželio 13 d., 2012 m. liepos 9 d. – 2012 m. liepos 11 d., 2012 m. liepos 18 d. – 2012 m. liepos 23 d., 2012 m. rugsėjo 24 d. – 2012 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. spalio 1 d. – 2012 m. spalio 10 d., 2012 m. spalio 15 – 2012 m. spalio 17 d., 2012 m. gruodžio 10 d. – 2012 m. gruodžio 12 d., 2013 m. sausio 14 d. – 2013 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 27 d. – 2013 m. kovo 4 d., 2013 m. balandžio 23 d. – 2013 m. gegužės 3 d., 2013 m. gegužės 4 d. – 2013 m. gegužės 20 d.). 2012 m. balandžio 23 d. vakare, 2012 m. birželio 5 d. ryte, 2012 m. liepos 11 d. vakare, 2012 m. liepos 23 d. vakare, 2012 m. rugpjūčio 6 d. vakare, 2012 m. spalio 10 d. vakare, 2012 m. spalio 11 d. – 2012 m. spalio 15 d., 2012 m. spalio 18 d. ryte, 2012 m. lapkričio 27 d. ryte, 2013 m. sausio 17 d. ryte, 2013 m. kovo 27 d. ir 2013 m. gegužės 3 d. vakare pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Tačiau visas kitas dienas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas ir nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d., tačiau už šį laikotarpį pareiškėjas neprašo atlyginti žalos.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kai nebuvo užtikrinta ploto norma vienam asmeniui, buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Dėl to, kad buvo neveikiama taip, kaip to reikalavo teisės aktai, pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo nurodytos aplinkybės dėl suėmimo ir bausmių vykdymo vietų perpildymo bei tai, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija neturi teisinio pagrindo atsisakyti priimti suimtuosius ir nuteistuosius, nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Dėl to Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, kuriame pažymėta, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas); įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija rūpinasi kenkėjų naikinimu. Teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsniuose įtvirtintu reglamentavimu, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 800 Eur.

III. Pareiškėjas Š. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti arba pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos įvertinimo ir priteisti jam (pareiškėjui) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 71 101,71 Eur neturtinės žalos atlyginimą, t. y. po 144,81 Eur už kiekvieną iš 491 paros, praleistos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime.

Pareiškėjas paaiškina, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo už 491 parą kalinimo nežmoniškomis, žiauriomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis, orumą žeminančiomis sąlygomis priteista suma. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis apie kamerose buvusių asmenų skaičių, nes nurodomas ryte buvusių asmenų skaičius po 2–3 val. pasikeisdavo. Nebuvo pagrindo sumažinti priteistinos sumos remiantis ir tuo, kad kartais pareiškėjas buvo kalinamas ne 24 val., o 20–21 val. per parą. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-502/2013, kuriame yra pažymėta, jog EŽTT yra ne kartą nurodęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjams teko mažiau negu 3 kv. m grindų ploto, toks kameros perpildymas savaime turi būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalintas labai ilgai, todėl priteisti po 1,62 Eur už kiekvieną parą iš 491 paros, praleistos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nėra adekvatu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui Š. Š. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2012 m. sausio 24 d. iki 2013 m. gegužės 21 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 800 Eur suma. Pareiškėjo nuomone, už 491 parą kalinimo nežmoniškomis, žiauriomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis, orumą žeminančiomis sąlygomis turėtų būti priteistas 71 101,71 Eur neturtinės žalos atlyginimas (po 144,81 Eur už kiekvieną parą). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalintas labai ilgai, todėl priteisti po 1,62 Eur už kiekvieną parą iš 491 paros, praleistos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nėra adekvatu. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su kamerų perpildymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme (pažeidimo nustatymą, jo pasekmių įvertinimą), tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (lovų aukščiu, ventiliacijos problemomis, kamerų drėgme, sienų, lubų būkle, kamerose buvusiais parazitais, gryno oro trūkumu, nesudaryta galimybe valgyti prie stalo). Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl ginčo esmės, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jo patirtos neturtinės žalos įvertinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas:

žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas.

Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir akcentavo dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad kameroje laikomų asmenų skaičius buvo fiksuojamas du kartus per parą (ryte ir vakare), o tikslus laikas (valandos), kada kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog atsakovo nurodytas ryte kamerose buvusių asmenų skaičius po 2–3 val. pasikeisdavo, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog ši aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis apie kamerose laikomų asmenų skaičių. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apie kamerose buvusių asmenų skaičiaus kaitą yra abstraktūs. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad atsakovo pateikti duomenys apie kiekvieną dieną konkrečiose kamerose buvusių asmenų skaičių neatitinka tikrovės.

Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde teigia, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime nuo 2012 m. sausio 24 d. iki 2013 m. gegužės 21 d. buvo laikomas 491 parą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas minėtos aplinkybės nenustatė. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jame nėra aiškiai nurodytas pareiškėjo ginčo laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleistų dienų skaičius ir dienų, kuriomis buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, skaičius. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 1 d. (o ne nuo 2012 m. sausio 24 d., kaip nurodyta skunde) iki 2013 m. gegužės 21 d., išskyrus laikotarpius, kai jis (pareiškėjas) 15 kartų buvo išvykęs iš įstaigos. Pirmosios instancijos teismas nustatė kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius, asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, pareiškėjo išvykimo ir atvykimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą dienas, taip pat detalizavo laikotarpius, kada pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog visas kitas dienas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime ginčo laikotarpiu iš viso buvo laikomas 426 dienas, iš kurių 11 dienų jam buvo užtikrintas minimalus kameros plotas, taigi 415 dienų buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Dėl to nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo pozicija, kad jis ginčo laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime buvo kalinamas 491 parą.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kai nebuvo užtikrinta ploto norma vienam asmeniui, buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 71 101,71 Eur neturtinės žalos atlyginimas (po 144,81 Eur už kiekvieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje praleistą parą), atkreipia dėmesį, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Taigi EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gegužės 21 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 800 Lt (231,70 Eur) minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 850 Lt (246,18 Eur) minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 7 Eur (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-858/2015; 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1165-575/2015 ir A-1326-575/2015; 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 71 101,71 Eur neturtinės žalos atlyginimą, t. y. po 144,81 Eur už kiekvieną iš 491 paros, praleistos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas 415 dienų kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m erdvės. Taigi nors šiuo atveju buvo nustatytas pažeidimas, susijęs su Įsakyme nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimu, tačiau kiti pareiškėjo nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog nebuvo pagrindo sumažinti priteistinos sumos remiantis tuo, kad kartais pareiškėjas buvo kalinamas ne 24 val., o 20–21 val. per parą. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime minėtos pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės iš viso nenustatė. Nei pareiškėjas, nei atsakovas nenurodė tikslaus laiko (valandų), kada pareiškėjas būdavo apgyvendinamas konkrečiose kamerose. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gegužės 21 d., išskyrus laikotarpį, kai pareiškėjo nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, tačiau skundžiamame sprendime nedetalizavo, kiek valandų konkrečiomis dienomis (laikotarpiais) buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, nes gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu žymiai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą (71 101,71 Eur).

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų; jog pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, o skundo argumentai apie prasidėjusią depresiją, nuolatinius nugaros skausmus ir sutrikusią širdies veiklą yra nepagrįsti, nes byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Kaip minėta anksčiau, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, 1 val. per dieną pareiškėjas būna ne kameroje, o gryname ore, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, nes 15 kartų pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 245 500 Lt (71 101,71 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių kriterijų ar aplinkybių, pagal kurias apskaičiavo priteistinos sumos dydį, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai, o laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1676-575/2015). Pažymėtina, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, nes dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 2 metams nuo pažeidimo pradžios ir beveik metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos.

Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nedetalizavo pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio įvertinimo. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (415 dienų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o pirmosios instancijos teismo priteista 800 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (245 500 Lt (71 101,71 Eur)), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 300 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 800 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 1 300 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui Š. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 800 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 1 300 Eur (tūkstančio trijų šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė