2019-10-16 Nr. AB-19685-3-61-3-01438-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-582-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01438-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir atsakovas, Ministerija) išnagrinėti 2019 m. vasario 28 d. prašymą ir į jį atsakyti. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti jam 100 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatės pagalbą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo G. B. skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas G. B. pateikė prašymą išaiškinti sprendimą. Pareiškėjas prašė paaiškinti: 1) ar sprendimu buvo išspręstas bylos nagrinėjimo išlaidų paskirstymo klausimas pagal pareiškėjo 2019 m. balandžio 19 d. prašymą ir kaip būtent; 2) jeigu taip, kodėl šis sprendimas yra menamas, t. y., nenurodytas rezoliucinėje sprendimo dalyje; 3) būtent kuris konkretus nedidelės teismo bylos dokumentas (-ai), teisėjų kolegijos nuomone, įrodo, patvirtina, kad atsakovas išsiuntė, pateikė pareiškėjo el. p. adresu (duomenys neskelbtini) pareiškėjo prašomus dokumentus, kai, tyčiojantis iš pareiškėjo orumo, dėl šio reikšmingiausio bylos įrodymo teismo sprendime tik abstrakčiai nurodoma: „Kaip seka iš bylos medžiagos“ ir „Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina“, – daugiau nieko.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 9 d. nutartimi netenkino pareiškėjo G. B. prašymo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimo išaiškinimo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl šios normos taikymo. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą prašymą, konstatavo, kad jis neatitinka teismo sprendimo išaiškinimo instituto prasmės. Iš pareiškėjo prašymo matyti, jog jis nesiekia, kad jam būtų išaiškintas kalbos išraiškos prasme nekonkretus (ir todėl nesuprantamas) teismo sprendimas, o klausia, kaip turėtų būti suprantamas patirtų teismo išlaidų išsprendimo klausimas. Pareiškėjas iš esmės siekia ne neaiškumų, susijusių su teismo sprendimo vykdymu dėl nepakankamo teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškumo, pašalinimo, o situacijos dėl išlaidų atlyginimo aiškinimo (teisinių konsultacijų teikimo). Taigi, pareiškėjas prašo išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo. ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme tai būtų sprendimo turinio pakeitimas, kuris yra neleistinas. Tokio pobūdžio klausimai nėra teismo sprendimo išaiškinimo instituto, kurio paskirtis – pašalinti teismo sprendimo trūkumus jo vykdymo aspektu, dalykas.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas ABTĮ taikymo požiūriu įvertintas pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai. Prašymą dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėjo priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Teismo 2019 m. birželio 4 d. priimtas sprendimas jo vykdymo požiūriu yra nedviprasmiškas ir aiškus.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašo paaiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendime išdėstytą teiginį dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo, kuris yra teismo sprendimo motyvuojamoji dalis. Teismas vertino, jog pareiškėjo reikalavimai dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimo motyvuojamosios dalies dėstymo išaiškinimo, nėra teismo sprendimo rezoliucinės dalies turinio aiškinimas.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo prašymo reikalavimas susijęs ne su sprendimo išaiškinimu, todėl pareiškėjo prašymas išaiškinti sprendimą netenkintinas.

III. Pareiškėjas G. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 9 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl teismo sprendimo išaiškinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad ABTĮ nustato, jog prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 str. 1 d.), o sprendimo rezoliucinėje dalyje, be kita ko, yra nurodomas teismo išlaidų paskirstymas (ABTĮ 87 str. 5 d. 2 p.). Teismas, priėmęs 2019 m. birželio 4 d. sprendimą, neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti – sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra jokio sprendimo šiuo klausimu. Pareiškėjo prašymas dėl sprendimo išaiškinimo buvo grindžiamas tuo, kad teismas aiškino, jog 2019 m. birželio 4 d. sprendime buvo išspręstas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, kai sprendimo rezoliucinėje dalyje nebuvo nurodytas toks sprendimas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka.

Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjo prašymas neatitinka teismo sprendimo išaiškinimo instituto prasmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimo išaiškinimo.

ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (motyvuojamąją sprendimo dalį), ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 96 straipsnio 3 dalis. Priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 315–318 p.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė išaiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo G. B. skundą.

Iš pareiškėjo prašymo išaiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą, taip pat atskirojo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesiekė, kad būtų išaiškintas kalbos išraiškos prasme nekonkretus ir todėl nesuprantamas teismo sprendimas. Pareiškėjui iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies buvo aišku, kad pareiškėjui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tačiau pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl sprendimo išaiškinimo, iš esmės nesutiko su tuo, kad sprendimas neatlyginti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas nebuvo nurodytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai, nurodyti prašyme ir atskirajame skunde, yra sietini ne su teismo sprendimo rezoliucinės dalies neaiškumu, bet su subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, nesutinkant su tokia rezoliucine dalimi. Taigi, ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme pareiškėjas iš esmės siekia sprendimo turinio pakeitimo, kuris yra neleistinas.

Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimo rezoliucinė dalis yra visiškai aiški ir nereikalauja jokio papildomo išaiškinimo, ir daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą išaiškinti teismo sprendimą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas išaiškinti teismo sprendimą, yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė