2024-09-11 Nr. AB-12970-3-61-3-01948-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-488-1047/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01948-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) pateikti išvadą (pažymą), ar galėjo asociacija „Miriam media“ 2009–2014 m. laikotarpiu pažeisti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 ir 21 straipsnių reikalavimus.

Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 10 d. nutartimi nustatė terminą pareiškėjo skundo trūkumams pašalinti.

Pareiškėjas 2024 m. gegužės 29 d. pateikė patikslintą skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities VMI 2024 m. balandžio 23 d. raštą Nr. (7.1)46-3855 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. balandžio 5 d. prašymą.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas, pacitavęs, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai.

Teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas jokių savarankiškų reikalavimų, susijusių su pačiu skundžiamu raštu (pvz., žalos atlyginimo), nekelia, todėl raštas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Pareiškėjas nurodo, kad teismui paaiškino, kodėl jo skundas yra pagrįstas, pateikė visus aktualius duomenis. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis nekelia jokių savarankiškų reikalavimų, susijusių su raštu. Pareiškėjo savarankiškas reikalavimas panaikinti atsakovo raštą / sprendimą yra įprastas teismų praktikoje. Šis reikalavimas yra tinkamas, o į teismą nėra privaloma kreiptis tik reikalaujant žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kodėl atsakovo atsakymas yra svarbus ir reikšmingas pareiškėjui, ginant jo teises, be kita ko, bendrosios kompetencijos teisme. Neturint atsakovo sprendimo / atsakymo, yra ribojama pareiškėjo teisė ginti savo interesus. Be to, pareiškėjas turi teisę iš atsakovo gauti teisės aktais pagrįstą atsakymą. Vilniaus apskrities VMI atsisakius suteikti prašomą informaciją, pareiškėjas pasinaudojo pačiame rašte nurodyta jo apskundimo tvarka.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kadangi jis nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas, pacitavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad administracinės bylos dalyku gali būti tik toks aktas, kuris asmeniui sukelia tam tikras teisines pasekmes, konstatavo, kad pareiškėjas jokių savarankiškų reikalavimų, susijusių su pačiu skundžiamu raštu (pvz., žalos atlyginimo), nekelia, todėl šis raštas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai nustatė ginčo pobūdį, pareiškėjo skundžiamas aktas sukelia jam teisines pasekmes, todėl jo skundas turėjo būti priimtas nagrinėti.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje minėtas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas atsisakymo pagrindas, kuriuo remiasi pirmosios instancijos teismas, aiškinamas taip, jog kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011; 2022 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-261/2022; kt.).

Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo tenkinimą sąveika lemia, kad skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar asmuo teisę kreiptis į teismą realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos. Tai, ar pareiškėjas turi teisę į pareikšto reikalavimo tenkinimą ir kokiu mastu, turi būti analizuojama bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, ir ar jie objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu, turi analizuoti visas skunde nurodomas aplinkybes, kuriomis asmuo grindžia savo teisių ar interesų pažeidimą. Tik įvykdęs ABTĮ 80 straipsnyje įtvirtintą pareigą išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizuoti visas bylai svarbias aplinkybes bei nustatęs pareiškėjo (ne)suinteresuotumą byloje ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme, teismas gali priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismo išvada, jog skundžiamas individualus administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas individualus administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-208/2009).

Taigi pagal bendrą taisyklę administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, jog asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, kad skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas patikslintu skundu prašė panaikinti Vilniaus apskrities VMI 2024 m. balandžio 23 d. raštą Nr.(7.1)46-3855 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. balandžio 5 d. prašymą. Pareiškėjas minėtu 2024 m. balandžio 5 d. raštu prašė atsakovo pateikti išvadą, ar galėjo konkreti asociacija 2009–2014 m. laikotarpiu pažeisti Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 ir 21 straipsnių nuostatas. Skundžiamu Raštu pareiškėjui nurodyta, kad Vilniaus apskrities VMI neturi teisinio pagrindo teikti / komentuoti pareiškėjo prašomos informacijos, o taip pat ir nagrinėti prašyme nurodytų aplinkybių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo patikslinto skundo turinį, byloje nustatytas aplinkybes ir aktualią teismų praktiką, neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjamoje byloje skundo priėmimo stadijoje yra neabejotinai akivaizdu, jog pareiškėjo skundžiamas Raštas nesukelia teisinių pasekmių. Kaip minėta, pareiškėjas 2024 m. balandžio 5 d. kreipėsi su prašymu į atsakovą, tačiau jo prašymas skundžiamu Raštu nebuvo patenkintas, dėl to pareiškėjas ir kreipėsi į teismą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į viešojo administravimo subjektą su prašymu suteikti informaciją (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 str. 10 d.), šis asmuo yra laikytinas pradėtos ir užbaigtos administracinės procedūros dalyviu VAĮ prasme, o viešojo administravimo subjektas yra saistomas pareigos suteikti suinteresuotam asmeniui jo prašomą administracinę paslaugą (informaciją), arba motyvuotai atsisakyti ją suteikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-108-492/2023).

Taigi, šiuo atveju pareiškėjui kreipusis į atsakovą su prašymu suteikti informaciją buvo pradėta administracinė procedūra, susijusi su administracine paslauga, informacijos teikimu (VAĮ 2 str. 1 d.), o, kaip įtvirtinta VAĮ 14 straipsnyje, asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį sprendimą arba veiksmą (neveikimą), taip pat viešojo administravimo subjekto vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, be kita ko, administraciniam teismui.

Todėl nagrinėjamu atveju skundo priėmimo stadijoje nėra pagrindo vertinti, kad skundžiamas Raštas nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, o priešinga pirmosios instancijos teismo išvada yra nepakankamai motyvuota. Pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Raštą yra savarankiškas ir gali būti nagrinėjamas teisme. Savo ruožtu Rašto turinio vertinimas, teisėjų kolegijos manymu, turėtų būti atliktas bylą nagrinėjant iš esmės. Paminėtina, kad, jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, jog besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-303-556/2020; kt.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Dėl to pareiškėjo atskirasis skundas yra tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, perduodant skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Ričardas Piličiauskas