2022-08-04 Nr. AB-19905-3-61-3-01585-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3394-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01585-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Jolantos Malijauskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis S. M. R. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 22S25940 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė (šalis), (duomenys neskelbtini)); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento įvardintais atsisakymo suteikti prieglobstį motyvais ir argumentais. Tvirtino, kad prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje jis nurodė konkrečias aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą, jog jam realiai grėsė persekiojimas ir / ar susidorojimo pavojus, o įvertinus ir dabartinę situaciją šalyje, toks pavojus tebegresia iki šiol. Pareiškėjo teigimu, būtina taip pat išsiaiškinti ne tik visas reikšmingas su jo aplinka sietinas aplinkybes ir jas įvertinti ne tik individualiai, bet ir sistemiškai, be to, jų galimos raidos artimiausioje perspektyvoje aspektu.

5. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjui kylantį pavojų bei tuo pagrindu atsirandančią baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurinamai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų. Pareiškėjas dėl (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas tyrimo metu tinkamai nevertino nurodytos aplinkybės ir su pareiškėju susijusios konkrečios situacijos šiais aspektais. Atsakovo išvada, jog pareiškėjas galimo susidorojimo su juo grėsmę siejo ir su bendros situacijos (duomenys neskelbtini) būkle, padaryta tik paviršutiniškai išanalizavus surinktą informaciją apie bendrą situaciją kilmės šalyje, todėl ir netinkamai įvertinus jos poveikį asmenims konkrečioje situacijoje. Pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini), nusikalstamumo lygis siekia tokį mastą, kuris sąlygoja potencialios grėsmės virsmo tikrai realiu pavojumi kiekvienam individui, priskirtinam padidintos grėsmės rizikos asmenų kategorijai.

6. Pareiškėjo tvirtinimu, Migracijos departamentas neįvykdė, t. y. neužtikrino tyrimo išsamumo ir visapusiškumo, klaidingai įvertino kai kurias aplinkybes. Kaip pavyzdį nurodo, jog pasisakydamas dėl tyrimo metu išsakytų argumentų, Migracijos departamentas pasitenkino tik tuo, kad pareiškėjo pasakojimo kontekste argumentus dėl jam, (duomenys neskelbtini).

7. Pareiškėjas kritiškai vertino Migracijos departamento Sprendimo dalį, kuria nesuteikta papildoma apsauga. Teigė, jog EPPB ataskaitoje nurodyta, jog bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą. Migracijos departamentui akivaizdžiai neatlikus šios pareigos, laikytina, jog skunde pateikiami duomenys patvirtina apie gresiantį individualų pavojų, todėl sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos atmestinas kaip nepagrįstas.

8. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria Migracijos departamentas nutarė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, sprendimo vykdymą pavedė Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pareiškėjas patikino, jog bendradarbiavo su institucijomis, nepadarė tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Draudimas atvykti maksimaliam terminui nėra proporcingas. Akcentavo, jog teikė tikrovę atitinkančią informaciją, jo nurodytos aplinkybės paremtos komplikuota kilmės valstybės padėtimi. Nepiktnaudžiavimo procesu, siekė saugumo, todėl jo atžvilgiu taikyti maksimalų draudimą atvykti nėra nei teisinga, nei proporcinga. Draudimas atvykti sudarytų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, kuomet, pablogėjus situacijai, būtų uždrausta atvykti ir prašyti prieglobsčio.

9. Atsakovas Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Migracijos departamentas paaiškino, jog tyrimo metu surinkta informacija yra suderinama su pareiškėjo pasakojimu apie (duomenys neskelbtini). Tikėtina, jog pareiškėjo šeima buvo paveikta šių įvykių bei priversta pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad jis priskirtinas padidintos grėsmės rizikos asmenų grupei, o tai savo ruožtu vertintina kaip faktorius, įtakojantis potencialios grėsmės realumą. Nagrinėdamas prieglobsčio prašymą atsakovas įvertino visą su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir pagrįstai konstatavo, kad jis nepriklauso nei vienam iš padidintos rizikos grupių profilių.

12. Migracijos departamentas pabrėžė, jog nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą surinko ir įvertino visą aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią kilmės valstybės informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė skundžiamą Sprendimą. Paaiškino, jog tyrimo metu buvo surinkta informacija iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant EPPB informaciją, Tarptautinės migracijos organizacijos, Europos kilmės šalies informacinio tinklo, Jungtinių Tautų organizacijos, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių informaciją bei kitus šaltinius. Naujesnės informacijos arba duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, pareiškėjas nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui kartu su skundu, o vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu Sprendimu taip pat nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

13. Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pabrėžė, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į (duomenys neskelbtini), ten kurį laiką gyveno, tačiau dėl prieglobsčio joje nesikreipė, vietoje to, nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti S. M. R. (S. M. R.) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo S. M. R. (S. M. R.) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

15. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Įstatymo 86, 87, 126, 133 straipsniais; 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalimi; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu; Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 33, 99, 222 punktais; Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) 5 punktu, 44.3.1 papunkčiu; 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniais.

16. Teismas nustatė, kad: (duomenys neskelbtini).

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią rašytinę medžiagą, konstatavo, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino esminius pareiškėjo paaiškinimų argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikomi kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

18. Teismas pažymėjo, jog tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Pareiškėjas skunde nurodė, jog yra ūkininkas, dėl to jis priskirtinas padidintos rizikos grupei, tačiau teismas remdamasis Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) ESPA duomenimis nustatė, jog pareiškėjas nepriklauso nei vienam iš ESPA nurodytų profilių. Todėl konstatavo, jog pareiškėjui pagrįstai nebuvo suteikta papildoma apsauga.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą, pritarė Migracijos departamento išvadai, kad atsisakius suteikti prieglobstį pareiškėjui, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Teismas vertino, jog pareiškėjui nepagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką maksimaliam terminui. Nors ir prieita prie išvados, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau įvertinęs individualią situaciją ir atsižvelgęs į Tvarkos pavyzdinius kriterijus, padarė išvadą, jog būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas atsižvelgęs į tai, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką buvo pakeista ir draudimo atvykti į Lietuvą terminas sutrumpintas iki dvejų metų, priėjo prie išvados, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pakeisdamas šį laikotarpį į dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 20. Pareiškėjas S. M. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų reikalavimų.

22. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pagrindine priežastimi, paskatinusia išvykti iš (duomenys neskelbtini).

23. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi EPPB gairėmis, kurios yra rekomendacinio pobūdžio, neprivalomos. Ataskaitoje pateikiami duomenys yra vienerių metu senumo, neatitinkantys esamos padėties (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą turėjo ne formaliai ir fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti ir kitą naujausią bei aktualiausią iš skirtingų informacijos šaltinių gautą informaciją.

24. Pareiškėjo įsitikinimu, jam prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, todėl skundžiamas sprendimas turėtų būti naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas.

25. Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl prieglobsčio nesuteikimo, naikinti ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti.

27. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, pagrįstumo.

29. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris išspręstas 2022 m. liepos 21 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

30. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas, o byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

31. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau teismas vertino, jog pareiškėjui pakeitė Migracijos departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo pasakojimo ir jį patvirtinančios kilmės šalies informacijos vertinimu, laikosi pozicijos, kad jam pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas surinko kilmės šalies informaciją, kuri neatitinka naujumo ir aktualumo reikalavimų, nėra surinkta iš keleto įvairių šaltinių. Be to, sprendimais išsiųsti ir uždrausti atvykti neproporcingai užkertamas kelias pareiškėjui gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014).‏‏‎

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

35. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

36. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

37. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

38. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

39. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

40. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

42. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį, pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus, apklausose teiktus paaiškinimus, pritaria tiek Migracijos departamento, tiek pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas, remdamasis ESPA ataskaitos duomenimis nustatė, kad beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini). Taigi, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią ESPA skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi Migracijos departamento sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pasakojimą ir bylos rašytinę medžiagą, daro išvadą, kad pareiškėjas rėmėsi tik bendro pobūdžio pasakojimu apie jam galimai gresiančio persekiojimo baimę, pagrįstu bendra situacija kilmės valstybėje, bet ne pareiškėjo asmenine patirtimi. Tyrimo metu nebuvo nustatyta persekiojimo požymių, t. y. neidentifikuotos faktinės aplinkybės, sąlygojančios prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Taip pat nebuvo nustatyta apinkybių, leidžiančių konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto ar pareiškėjo grįžimo į kilmės šalį atveju kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

Įvertinusi išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, teisėjų kolegija pritaria Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nei viena iš pareiškėjo paminėtų išvykimo priežasčių savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo, o pareiškėjo nurodomos ekonominio pobūdžio priežastys, kuriomis pareiškėjas papildomai grindė savo prieglobsčio prašymą (nedarbas, prastesnės gyvenimo sąlygos ir kt.) neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

Pareiškėjas neįrodė, kad prieš jį kilmės valstybėje naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, jis yra persekiojamas, diskriminuojamas, dėl jo individualių savybių jam neleidžiama įsidarbinti. Nors tyrimo metu surinkta informacija ir yra suderinama su prieglobsčio prašytojo pasakojimu apie (duomenys neskelbtini), tačiau nei šios aplinkybės, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl konvencinių priežasčių (rasės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei, tautybės ar politinių įsitikinimų).

Atsižvelgus į tai, pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų kriterijų.

45. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai). Priešingai, atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualiausią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje gali būti persekiojamas, ar kiltų kokia nors kita grėsmė.

46. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės. Nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis ESPA duomenimis nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) nėra gubernijų, kuriose beatodairiško smurto lygis būtų toks aukštas, kad būtų galima pagrįstai manyti, jog gyventojas, grįžęs į atitinkamą šalį arba į atitinkamą regioną vien dėl savo buvimo tos šalies ar regiono teritorijoje, susidurtų su realiu pavojumi patirti smurtą. Nustatyta, jog labiau pavojinga yra valstybės centrinė dalis, o pačios pavojingiausios yra (duomenys neskelbtini).

47. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamentas surinko aktualią ir išsamią kilmės valstybės informaciją, ji surinkta iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant ir ESPA informaciją apie (duomenys neskelbtini). Informacija buvo įvertinta pareiškėjo individualios situacijos kontekste. ESPA gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo Migracijos departamentas turėjo pagrindą remtis vertindamas beatodairiško smurto lygį pareiškėjo kilmės valstybėje, juolab, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš ESPA tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas.

48. Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo agumentų, kad skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio neryškus, o už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmens pragyvenimui, gali slypėti rasiniai, religiniai arba politiniai tikslai, teisėjų kolegija pažymi, jog ekonominio pobūdžio priežastys savaime neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių. Be to, pareiškėjas negrindė savo prieglobsčio prašymo tuo, kad kilmės valstybė prieš jį naudoja ekonominio poveikio priemones dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Migracijos departamento sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į kilmės valstybę ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 (penkerius) metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Migracijos departamento sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, todėl ši teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo S. M. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė