2019-11-06 Nr. AB-21319-3-64-3-00100-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4764-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00100-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI) 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2018 m. kovo 14 d. buvo laikomas Šiaulių TI. Kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, nei turėtų būti, t. y. po 5–8. Nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti atskirą nuo tualeto ventiliaciją, šilumos pakankamumą bei kitas sanitarines sąlygas. Kameroje baldai ir sanitarinis mazgas užėmė didžiąją dalį kameros ploto, šios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, tokiose patalpose pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Šiaulių TI kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku išsikviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą tenka daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Pareiškėjas turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo atstovas nurodė, kad:

3.1. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2018 m. kovo 6 d. skirtingose kamerose su dar 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,09 iki 11,5 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo kameros ploto, kas leidžia daryti išvadą, jog visas pareiškėjo kalinimo dienas Šiaulių TI kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą.

3.2. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 3 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Taisyklių ir Higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus.

3.3. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o tokio mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso.

3.4. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje buvo nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė, o 2017 m. lapkričio 22 d. ir 2018 m. balandžio 18 d. įsakymais – 2 valandų pasivaikščiojimo trukmė suimtiesiems, o nuteistiesiems – Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) nustatyta tvarka. Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Nei Taisyklės, nei higienos norma nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos, veikia biblioteka. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.

3.5. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

3.6. CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Teismas iš byloje esančios 2019 m. vasario 8 d. pažymos Nr. 60/09-5203 (b. l. 38–46) nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI bylai aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2018 m. kovo 6 d. (viso 437 dienas) skirtingose gyvenamosiose kamerose su dar 1–5 asmenimis ir pareiškėjui teko nuo 3,09 kv. m. iki 11,52 kv. m. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą (nuo 18,23 iki 23,05 kv. m.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 2 iki 6) teismas nustatė, kad 431 dieną pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, tačiau 6 dienas (nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. vasario 7 d.) kameroje Nr. 18, kai joje buvo laikomi 6 asmenys, pareiškėjui pastoviai teko 3,09 kv. m, t. y. mažiau, negu 3,6 kv. m., todėl teismas konstatavo, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 6 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

6. Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius (b. l. 38–46) sanitarinių mazgų užimamą plotą (b. l. 47–48 ) ir jose buvusių asmenų skaičių (2–6), nustatė, kad kameroje Nr. 18, kai joje buvo laikomi 6 asmenys, iš kameros ploto (18,56 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo plotą (1,758 kv. m.), pareiškėjui teko 2,80 kv. m., o kai joje buvo laikomi 5 asmenys – 3,36 kv. m, t. y. kai šioje kameroje buvo pažeistas minimalus reikalavimas kameros plotui (3,6 kv. m.), įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3 kv. m., o kai minimalus plotas nebuvo pažeistas – mažiau kaip 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 6, 82 ir 83, kai jose buvo laikomi 6 asmenys, ir kamerose Nr. 91, 93, 94 ir 104, kai jose buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui taip pat teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šiose kamerose buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat kameroje Nr. 60, kai joje buvo laikomi 4 asmenys, net ir atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis, kokį plotą pareiškėjo laikymo kamerose užėmė baldai (b. l. 49–52), teismas nurodė, kad kameroje Nr. 18, kai joje buvo laikomi 6 asmenys, iš kameros ploto (18,56 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą (1,758 + 5,11 kv. m.), kameroje liko 11,69 kv. m laisvo grindų ploto, o pareiškėjui teko tik 1,94 kv. m, todėl laikė, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų tomis dienomis buvo suvaržyta.

7. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta galimybė turėti šilumos pakankamumą bei kitas sanitarines sąlygas, teismas, įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2017 ir 2018 metais Šiaulių TI atliktų patikrinimų aktus (b. l. 75–88), nustatė, kad mikroklimato parametrai buvo patikrinti ir įvertinti pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 60, 83, 91 ir 93. 2017 m. spalio 12 d. kameroje Nr. 91 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, santykinė oro drėgmė nustatyta žemesnė, nei reglamentuojama, užfiksuotas vizualiai matomas pelėsis (b. l. 77–79). 2017 m. gruodžio 14 d. ir 2018 m. balandžio 10 d. kameroje Nr. 93 nustatytas vizualiai matomas pelėsis, santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, tačiau užfiksuota žemesnė, nei reglamentuojama, oro temperatūra (b. l. 82–88). 2018 m. balandžio 10 d. patikrinimo metu buvo patikrintos ir pareiškėjo laikymo kameros Nr. 60 ir 83, santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra abejose kamerose bei dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 83 atitiko reikalavimus (b. l. 85–88).

Pelėsis ir santykinės oro drėgmės pažeidimas kameroje Nr. 91 užfiksuotas 2017 m. spalio 19 d. patikrinimo metu, pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 13 d. ir nuo 2017 m. spalio 28 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d., taip pat 2018 m. kovo 5–6 d., pelėsis pašalintas tik 2018 m. gegužės mėn. (b. l. 65). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šie pažeidimai buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Pelėsis kameroje Nr. 93 nustatytas 2017 m. gruodžio 14 d. ir 2018 m. balandžio 10 d., o per žema oro temperatūra – 2018 m. balandžio 10 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2017 m. lapkričio–gruodžio mėn., pelėsis šioje kameroje pašalintas tik 2018 m. gegužės–birželio mėn. (b. l. 65), todėl teismas sprendė, kad šis pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas laikė, kad pareiškėjas kamerose Nr. 91 ir 93 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, o kameroje Nr. 91 – dar ir 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Kadangi pareiškėjas aiškiai ir konkrečiai nenurodė, kokiose kamerose kokie higienos normos reikalavimai buvo pažeisti ir kaip, teismas dėl kitų pareiškėjo laikymo kamerų atitikimo higienos normos reikalavimams nepasisakė.

8. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti budintį pareigūną, pareiškėjui kiekvieną kartą tenka daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 14.4 ir 2 punktais nurodė, kad veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismas padarė išvadą, kad teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Kita vertus, teismas pažymėjo, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikė, todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl signalizacijos mygtuko įrengimo atmetė.

9. Dėl pareiškėjo argumento, kad turėjo teisę vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos praktika prieštarauja laikymo nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, teismas nurodė, kad iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo nustatyta vienos valandos kasdien pasivaikščiojimo gryname ore trukmė, o 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-358 – dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems, o laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems – Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73–75 straipsnių nustatyta tvarka (b. l. 73–74). Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kiemelių dydis skirtingas – nuo 17,31 iki 22,44 kv. m, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Pareiškėjas skunde nurodė, kad turėjo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, tačiau nepateikė duomenų, kad nagrinėjamu laikotarpiu jis turėjo nuteistojo statusą, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

10. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti atskirą nuo tualeto ventiliaciją. Teismas, atsižvelgęs į EŽTT ir LVAT praktiką, įvertinęs, kad įėjimai į sanitarinius mazgus kamerose Nr. 18, 82, 83, 93, 94 ir 104 buvo atskirti tik užuolaidomis, laikė, jog privatumas šiose kamerose pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrintas. Be to, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po 4–5 asmenis, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, todėl pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi ir neturtinę žalą.

11. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas Šiaulių TI pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant reikalavimą minimaliam kameros plotui (6 dienos), higienos normos reikalavimus (45 dienos), 375 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš jų nuolat sklindantis nemalonus kvapas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl kamerų būklės ar kitų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms nesiskundė (b. l. 71), nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, jog kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

12. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią LVAT praktiką, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 800,00 Eur.

III. 13. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti pareiškėjui 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priteisdamas 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą, išsamiai neįvertino pareiškėjo patirtos žalos dydžio, pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas neatitinka žalos atlyginimo masto. Pareiškėjo tvirtinimu, jam turi būti priteisiamas 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Be to, jo laikymas kamerose neužtikrinant minimalaus kameros ploto ne 6 dienas, tačiau 437 dienas, higienos normų reikalavimo pažeidimai turi būti konstatuoti ne 45 dienas, o 437 dienas, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ne 375 dienas, tačiau 437 dienas, nes buvo nuolat sklindantis nemalonus kvapas, kuris sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, nes pareiškėjo ir kitų asmenų atžvilgiu buvo daromas spaudimas.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Šiaulių TI, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teišmos sprendimą panaikinti ir priteisti pareiškėjui 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad sprendžiant dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams, nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

20. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. vasario 7 d. kameroje Nr. 18, kai joje buvo laikomi 6 asmenys, pareiškėjui teko 3,09 kv. m, t. y. mažiau nei negu 3,6 kv. m, todėl konstatavo, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 6 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir papildomai jų nekartoja. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į turintį tekti minimalų gyvenamąjį plota ne 6 dienas, o 437 dienas, atmestini kaip nepagrįsti.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad higienos normų reikalavimų pažeidimai turi būti nustatyti 437 dienas, o ne 45 dienas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2017 ir 2018 metais Šiaulių TI atliktų patikrinimų aktus (b. l. 75–88), nustatė, kad mikroklimato parametrai buvo patikrinti ir įvertinti pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 60, 83, 91 ir 93 metu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kamerose Nr. 91 ir 93 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, o kameroje Nr. 91 – dar ir 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu ir pabrėžia, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, jog higienos normų reikalavimai buvo pažeisti 437 dienas niekaip neindividualizuodamas, kokie higienos normų pažeidimai nenustatyti, kokiose kamerose ir pan.

23. Privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjo tvirtinimu, neužtikrintas 437 dienas (ne 375 dienas), nes buvo nuolat sklindantis nemalonus kvapas, kuris sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl, vadovaujantis Taisyklių 2, 13 punktais, higienos normos HN 76:2010 2 punktu, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir duris). Šiaulių TI nėra įrengta ventiliacijos sistema, todėl patalpose gali būti per mažas judėjimo greitis ir / ar santykinės drėgmės lygis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės negalima konstatuoti kaip Šiaulių TI neteisėto neveikimo dėl ventiliacijos kamerose nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pripažino kaip pagrįstą pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog iš sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas.

24. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

25. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė