2020-04-09 Nr. AB-6980-3-62-3-01330-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-777-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01330-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. (E. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki šiol yra laikomas Alytaus PN kameroje Nr. 17 netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad yra laikomas ankštoje kameroje, kurioje jam tenka apie 2,83 kv. m ploto. Patalpoje yra pelėsis, nuo lubų byra tinkas, langas išdaužytas, o dėl prie lango pritvirtintų grotų nėra galimybės jį atidaryti. Patalpoje nėra drabužių džiovyklos, todėl drabužius džiovino ant lovos.

3. Pareiškėjas teigė, kad sanitarinio mazgo durys be rankenos, dėl ko naudodamasis sanitariniu mazgu jis neturėjo privatumo. Naudodamasis kameroje įrengtu tupimu tualetu patyrė nepatogumų. Lovos buvo kreivos, surūdijusios, nepritvirtintos prie grindų, dėl to negalėjo išsimiegoti. Nusiprausti po šiltu dušu buvo leidžiama kartą per savaitę po 15 min., taigi šio laiko nepakako, pareiškėjas jautėsi nešvarus. Dėl minėtų aplinkybių patyrė dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, diskomfortą, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos pablogėjimą. Teigė, kad jo argumentus patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. rugpjūčio 6 d. atlikto patikrinimo kameroje Nr. 17 duomenys. Pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas vartojo raminamuosius ir migdomuosius vaistus.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 17 minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Paaiškino, kad Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpose 2009–2010 metais buvo atliktas kapitalinis remontas, kurio metu buvo pakeisti baldai, langai, durys, naujai įrengtas tualetas su ištraukiamąja ventiliacija, elektros instaliacija, apšvietimas. Kameros Nr. 17 sanitarinio mazgo durys yra su rankena ir tvarkingai užsidaro. Langai kamerose taip pat yra tvarkingi, turi rankenas ir atsidaro iš vidinės pusės. Tinkas nuo lubų nebyra.

6. Alytaus PN teigė, jog yra užtikrinamos tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN laikomiems asmenims. Patalpas valo patys jose laikomi asmenys, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsio nepagrįsti. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo E. S. skundą iš dalies tenkino ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 17, kurios plotas 11,25 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui kameroje teko 3,75 kv. m (11,25/3) ploto. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpoje Nr. 17 buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Teismas nurodė, kad konstatavus, jog minimali gyvenamojo ploto norma kameroje nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentus dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto atmetė kaip nepagrįstus.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl blogos kameros būklės (langas išdaužytas, nėra galimybės jo atidaryti, patalpoje yra pelėsis, byra tinkas), nurodė, jog vadovaujasi ginčo laikotarpiu galiojusia Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentą apie netinkamą kameros Nr. 17 lango techninę būklę patvirtina į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. rugpjūčio 13 d. raštas „Dėl E. S. 2018-07-30 skundo“, iš kurio matyti, jog 2018 m. rugpjūčio 6 d. atliekant operatyviąją kontrolę pagal pareiškėjo skundą šioje kameroje, be kita ko, buvo konstatuoti pažeidimai dėl techniškai netvarkingo lango (lango stiklas išimtas), pelėsio, netinkamos grindų būklės. Nors Nacionalinio visuomenės sveikatos centro operatyvioji kontrolė buvo atlikta ne ginčo laikotarpiu (pareiškėjas dėl kameros Nr. 17 būklės pirmiau kreipėsi į teismą, o vėliau – į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą), tačiau teismas sprendė, jog nekyla abejonių, kad pareiškėjo nurodomi neatitikimai dėl kameros lango būklės, pelėsio buvo aktualūs ir ginčo laikotarpiu.

10. Teismas konstatavo, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. rugpjūčio 13 d. rašto matyti, jog kamera Nr. 17 yra vėdinama per atveriamą langą, todėl pareiškėjo argumentą, kad jis dėl grotų negalėjo atidaryti lango atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad apsauginių grotų įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

11. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamos kameros lubų būklės (byrėjo tinkas), tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Alytaus PN Statinio techninės priežiūros žurnalo įrašai patvirtina, kad kamerų tipo patalpų apžiūra atliekama reguliariai, o pastebėti defektai šalinami.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (nebuvo durų rankenos), pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenumato sanitarinio mazgo durų įrengimo su rankena, be to, iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad kameros Nr. 17 sanitarinio mazgo durys užsidaro. Teismas vertino, kad sanitarinio mazgo atskyrimas sienele ir durimis yra pakankamas asmenų privatumui užtikrinti, todėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl sanitarinio mazgo įrengimo (atskyrimo) nekonstatavo, atkreipdamas dėmesį, jog jeigu kameros sanitarinio mazgo durys tinkamai neužsidarė, pareiškėjas galėjo kreiptis į atsakovo atstovą (pareigūnus) dėl šių aplinkybių, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Todėl teismas pareiškėjo argumentą dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo atmetė. Teismas pažymėjo, kad tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

13. Teismas nustatė, kad pagal Alytaus pataisos namų direktoriaus patvirtintą Nuteistųjų maudymosi duše grafiką, uždarojoje zonoje laikomų asmenų maudymosi trukmė – 15 min. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę po 15 min., todėl teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas atsakovui būtų reiškęs pretenzijas dėl maudymosi laiko trukmės, todėl teismas sprendė, kad galimybės vieną kartą per savaitę 15 min. išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį dėl netinkamų lovų (kreivos, surūdijusios, nepatogios), atkreipė dėmesį, jog atsakovo atstovas, atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus pažymėjo, kad bendrabučio tipo patalpose miegamieji aprūpinti geros kokybės baldais, tačiau konkrečių duomenų apie lovų būklę kamerų tipo patalpose atsakovo atstovas į bylą nepateikė. Todėl šiuo atveju atsakovo atstovui nepateikus ginčo laikotarpiui aktualių duomenų apie lovų būklę kamerų tipo patalpose, teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo skirtos netinkamos lovos.

15. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nustatęs, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis dėl techniškai netvarkingo lango, netinkamos lovos ir pelėsio buvimo patalpoje, sprendė, jog šiuo atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

III. 16. Pareiškėjas E. S. apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu, prašo priteisti jam iš atsakovo 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2018 m. birželio 26 d.

17. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neobjektyviai išnagrinėjo jo skundo teiginius dėl sanitarinio mazgo patalpų, kuriose nebuvo durų rankenos. Pažymi, kad jis dėl to buvo nuolat matomas kitų kameroje buvusių asmenų. Teigia, kad jis kreipėsi daug kartų į atsakovo atstovo administraciją, tačiau jokio atsakymo negaudavo.

18. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog kameroje lubų būklė buvo gera. Teigia, kad jis teismui nurodė, jog ant žemės, ant maisto byrėjo tinkas nuo lubų, tačiau teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo duomenimis. Atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas savo procesiniuose dokumentuose neigia savo kaltę, nors Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pateiktos išvados patvirtina pareiškėjo argumentus. Teigia, kad teismas negalėjo remtis ankstesniu laikotarpiu atliktų patikrinimų išvadomis, nurodydamas, jog ginčo laikotarpiu patikrinimai nebuvo atlikti.

19. Pareiškėjas nesutinka, kad gyvenamasis plotas, tenkantis vienam asmeniui, šiuo atveju atitiko reikalavimus. Pažymi, kad plotą mažino baldai, inventorius, sanitarinis mazgas. Teigia, kad teismas privalėjo išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą ir pripažinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto pažeidimą.

20. Pareiškėjas teigia, kad teismas, pripažinęs pažeidimą dėl išdužusio kameros lango, esančio pelėsio, nepritvirtintos ir kreivos lovos, neatsižvelgė į pažeidimo laikotarpį ir trukmę, nors nustatytas pažeidimas kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai. Šie pažeidimai buvo pašalinti tik 2018 m. rugpjūčio 30 d., atlikus kameros kapitalinį remontą.

21. Pareiškėjas pažymi, kad 15 min. trukmės dušo jam nepakako, be to, po pasinaudojimo dušu nebuvo kur išsidžiovinti drabužių, juos kabindavo ant surūdijusių lovų, todėl drabužiai būdavo sugadinti, atsirasdavo blogas kvapas dėl drėgmės. Pažymi, kad netinkamomis sąlygomis jis buvo kalinamas 201 dieną, todėl negalima konstatuoti, jog pažeidimai buvo mažareikšmiai ir neintensyvūs.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visą su skundu susijusią medžiagą. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie padarytą žalą yra nepagrįsti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

24. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus, kad nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki skundo padavimo teismui dienos (2018 m. birželio 26 d.), atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas laikymo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pareiškėjo teiginius dėl techniškai netvarkingo lango, netinkamos lovos ir pelėsio buvimo patalpoje pripažino pagrįstais, todėl teismas, atsižvelgęs į nustatytus pažeidimus ir jų mastą, sprendė, jog šiuo atveju tinkamų laikymo sąlygų Alytaus PN pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija.

27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo priteisti jam iš atsakovo 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju jis iš esmės nesutinka su teismo atliktu dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo būdu, t. y. mano, jog teisių pripažinimas nėra tinkamas jo pažeistų teisių gynimo būdas ir prašo priteisti žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjas teigia, kad teismas neobjektyviai išnagrinėjo jo skundo teiginius dėl sanitarinio mazgo patalpų, kuriose nebuvo durų rankenos, nesutinka su teismo išvada, jog kameroje lubų būklė buvo gera, nurodo, kad teismas negalėjo remtis ankstesniu laikotarpiu atliktų patikrinimų išvadomis dėl kameros būklės, taip pat akcentuoja, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą yra būtina išskaičiuoti baldų, kito inventoriaus ir sanitarinio mazgo užimamą plotą bei šiuo atveju pripažinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto pažeidimą. Pareiškėjas teigia, kad 15 min. trukmės dušo jam nepakako, nebuvo kur išsidžiovinti drabužių, be to, nesutinka, kad teismo konstatuoti pažeidimai buvo mažareikšmiai ir neintensyvūs bei dėl to negalimas žalos atlyginimas pinigais.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, o tik abstrakčiai nurodo, su kokiomis teismo padarytomis išvadomis jis nesutinka.

30. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

31. Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, turėjo būti atsižvelgiama į baldų, kito inventoriaus ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, akcentuoja, jog pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

32. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2242-624/2019).

33. Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kameros Nr. 17, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose galimų laikyti asmenų didžiausią skaičių (pagal ten buvusių lovų skaičių), pagrįstai konstatavo, jog visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 17, kurioje jam teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto (t. y. vienam asmeniui kameroje teko 3,75 kv. m ploto) (b. l. 12–14, 18), todėl reikalavimas dėl minimalios gyvenamojo ploto normos, tenkančios vienam asmeniui, nebuvo pažeistas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. nepažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos.

34. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad jam nepakako 15 min. trukmės dušo, pažymi, kad pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikta teisė praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, kaip tai numato Higienos normos HN 134:2015 44 punktas, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jam neužteko 15 min, šiuo atveju vertinama kaip subjektyvi ir neprieštaraujanti galiojusiam teisiniam reguliavimui.

35. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadas, jog bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo skundo argumento dėl netinkamos kameros lubų būklės (t. y. kad byrėjo tinkas) ir kad kameros Nr. 17 sanitarinio mazgo durys neužsidaro, nes Alytaus pataisos namų Statinio techninės priežiūros žurnalo įrašai (b. l. 45–48) patvirtina, kad kamerų tipo patalpų apžiūra atliekama reguliariai, pastebėti defektai yra šalinami; atsakovo atstovas teigė, kad kameroje Nr. 17 sanitarinio mazgo durys yra su rankena, tvarkingai užsidaro (b. l. 8); be to, 2018 m. rugpjūčio 6 d. Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui atlikus patikrinimą pagal pareiškėjo skundą, tokių faktinių aplinkybių dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų taip pat nenustatyta (b. l. 50–51). Konstatuotina, kad bylos duomenys patvirtina priešingas, nei teigia pareiškėjas dėl sanitarinio mazgo patalpų netinkamo įrengimo (t. y. nebuvo durų rankenos) ir netinkamos kameros lubų būklės (t. y. byrėjo tinkas), išvadas, todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo nusiskundimai vertintini šiuo atveju kritiškai kaip neįrodyti ir deklaratyvūs. Pareiškėjo skundo argumentas, kad teismas negalėjo remtis ankstesniu laikotarpiu atliktų patikrinimų išvadomis, vertintinas kaip deklaratyvus, be to, teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį, kad šioje byloje pareiškėjo teisių pažeidimai dėl techniškai netvarkingo lango ir pelėsio buvimo patalpoje, yra nustatyti remiantis būtent ankstesniais laikotarpiais atliktų patikrinimų išvadomis (b. l. 50–51), o teiginys dėl netinkamų lovų (kreivos, surūdijusios, nepatogios) yra pripažintas pagrįstu tik dėl aplinkybės, kad atsakovo atstovas, atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus pažymėjo, kad bendrabučio tipo patalpose miegamieji aprūpinti geros kokybės baldais, tačiau konkrečių duomenų apie lovų būklę teismui nepateikė.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad patalpoje nėra drabužių džiovyklės, todėl drabužius džiovino ant lovos, tačiau skundžiame teismo sprendime šis nusiskundimas nebuvo išnagrinėtas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad po pasinaudojimo dušu nebuvo kur išsidžiovinti drabužių, juos kabindavo ant surūdijusių lovų, dėl ko drabužiai būdavo sugadinti, atsirasdavo blogas kvapas dėl drėgmės. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo argumentus minėtu aspektu, pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiama, be kita ko, drabužių džiovykla. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo atstovas atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir apeliacinį skundą niekaip nepaneigė minėtų pareiškėjo nusiskundimų, byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų ar paneigtų pareiškėjo argumentą dėl neįrengtos drabužių džiovyklės, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teiginys turi būti pripažintinas pagrįstu atsakovo atstovui neįrodžius priešingai (t. y. pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai). Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija papildo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį (nekeisdama rezoliucinės dalies), konstatuodama, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo įrengta drabužių džiovykla.

37. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą pinigais, vadovaudamasi aktualia Lietuvos Respublikos teismų praktika, atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką ir, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais (žr. šios nutarties 35, 36 p.).

38. Pagal administracinių teismų praktiką, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, Europos Žmogaus Teisių Teismas tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

39. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių (žr. šios nutarties 26, 35–36 punktus) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra visiškai pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. S. (E. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė