A-143-1969-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1969/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03646-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. V.,

atsakovo atstovei Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 1–4), kurį patikslino (T 2, b. l. 7–12, 192–197; T 4, b. l. 30–36), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – Teisingumo ministras) 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 1R-291 sudarytos Antstolių atestavimo komisijos (toliau – Komisija) 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą, kuriuo jis, antstolis, buvo neatestuotas, taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. gruodžio 16 d. Komisija priėmė neteisėtą sprendimą, nurodydama šiuos pagrindus: skundų gausa, daug teismo sprendimų, drausmės bylos. Komisija pokalbio metu nesuteikė jam galimybės pareikšti savo nuomonę ir pateikti paaiškinimus, papildomą informaciją dėl veiklos rezultatų, be to, netinkamai vertino Lietuvos antstolių rūmų pateiktą informaciją, taip pat vertino 2010 m. gautus skundus (atestacijos periodas 2006–2009 m. veikla) bei vertino drausminę nuobaudą, kuri yra apskųsta apeliacine tvarka ir ginčas yra nagrinėjamas Lietuvos apeliaciniame teisme.

Pažymėjo, kad Komisija priėmė sprendimą neatestuoti, nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 400 (2009 m. balandžio 21 d. įsakymo Nr. 1R-125 redakcija) patvirtintos Antstolių atestavimo taisyklės (toliau – Taisyklės) aiškiai nurodo, kad, kilus abejonėms dėl antstolio kvalifikacijos ir profesinių žinių, nesugebėjimo jų taikyti praktikoje arba nustačius pasikartojančius antstolio profesinės veiklos pažeidimus, Komisijos sprendimu atestuojamo antstolio kvalifikacijai patikrinti vykdomas egzaminas raštu.

Taigi Komisija pažeidė Taisykles. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos antstolių rūmai informavo, jog per atestavimo periodą, t. y. per 4 metus, buvo gavę 16 skundų dėl jo procesinių veiksmų, tačiau, išnagrinėjus gautus skundus, nenustatyta pasikartojančių antstolio profesinės veiklos pažeidimų. Komisijos motyvas – skundų gausa – nepagrįstas todėl, kad Komisija visiškai neatsižvelgė į vykdomų bylų skaičių, kurį per atestacijos periodą (2006–2009 m.) sudarė 16000 vykdomų bylų. Atkreipė dėmesį, kad per atestavimo laikotarpį nei Lietuvos antstolių rūmai, nei atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – atsakovas, Teisingumo ministerija, apeliantas) jo darbo organizavimo ar veiklos netikrino, ir tai patvirtina, kad nebuvo jokių veiklos pažeidimų, priešingu atveju, būtų atliekami neeiliniai patikrinimai.

Komisijos nurodytas motyvas, kad jis turi daug drausmės bylų, yra neteisingas ir net melagingas, kadangi nėra nei vienos galiojančios paskirtos drausminės nuobaudos. Atkreipė dėmesį, kad nėra ir teismo sprendimų, kuriais būtų patenkinti skolininkų ieškiniai dėl žalos atlyginimo, panaikintos varžytinės dėl turto pardavimo ir t. t. Pareiškėjas pabrėžė, kad Komisija nevykdė Teisingumo ministro jai priskirto atestavimo tikslo, t. y. objektyviai patikrinti ir įvertinti antstolio kvalifikaciją ir profesines žinias, skatinti profesinį tobulinimąsi.

Nei vienas Komisijos narys atestacijos metu jam net neuždavė klausimų iš antstolių veiklą reguliuojančių teisės aktų ir antstolių kvalifikacijos kėlimo ir mokymo programų per laikotarpį, už kurį vykdomas antstolio atestavimas. Komisijos narių pasisakymai „Kaune apie Jus neigiamai kalba“, „internete daug neigiamų atsiliepimų apie antstolį R. V.“ nedaro Komisijai garbės ir juo labiau negali būti pagrindu objektyviam jo kvalifikacijos patikrinimui ir įvertinimui. Komisijos protokolo 4 lapo 1 pastraipoje yra nurodyta, „kad komisija antstolio R.

V. kvalifikacija neabejoja, ji pakankama“, tačiau Komisijos pirmininkas nurodė, kad yra kitos aplinkybės, verčiančios abejoti tinkamumu toliau vykdyti antstolio veiklą. Pažymėjo, kad tokia išreikšta nuomonė neatitinka teisės aktų nustatytos tvarkos. Nei Antstolių įstatymas (toliau – Įstatymas), nei Taisyklės nenumato galimybės neatestuoti antstolio dėl kitų aplinkybių. Komisijos nariai buvo suklaidinti Komisijos pirmininko, kadangi jis nurodė, kad yra šios aplinkybės, verčiančios abejoti šio asmens (antstolio R. V.) tinkamumu toliau vykdyti antstolio veiklą: sisteminiai pažeidimai, konstatuoti teismo nutartyse, pats antstolis tą pripažino, nesiliauja skundai, juose taip pat įžvelgiami sisteminiai pažeidimai, iškeltos drausmės bylos, paskirtos drausminės nuobaudos.

Pareiškėjas pabrėžė, kad šios nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, yra teisiškai nekorektiškos, neatitinka faktinių duomenų bei byloje esančių dokumentų. Pažymėjo, kad Komisija, vykdydama atestacijos procedūras, pažeidė teisės aktus, t. y. tiek Įstatymą, tiek Taisykles, kadangi nors atestacijos laikotarpis, už kurį buvo vykdoma atestacija, yra 2006–2009 m., tačiau, pažeisdama atestavimo procedūrą, atestacijos metu naudojo, vertino bei vadovavosi medžiaga iš 2010 m. veiklos. Taigi jam nesudarytos galimybės pateikti paaiškinimus, kadangi jis nežinojo ir jam nebuvo pranešta, kad bus vertinamas šis laikotarpis.

Pabrėžė, kad Komisija sprendimus jos kompetencijai priskirtais klausimais priima balsų dauguma. Tačiau ginčo sprendimas buvo priimtas, pažeidžiant norminių aktų reikalavimus. Protokole yra nurodyta, kad „komisija bendru sutarimu balsuoja už antrąjį variantą, t. y. elgtis kitaip (organizuoti egzaminą, neatestuoti, atestuoti su sąlyga)“. Po to Komisijos pirmininkas, pažeisdamas sprendimo priėmimo ir balsavimo tvarką, teikė balsavimui tik du, nors pasirinko tris, alternatyvius teiginius:

1) neatestuoti;

2) kvalifikacijai patikrinti vykdyti egzaminą raštu, nors privalėjo į balsavimą įtraukti ir trečiąjį variantą – atestuoti su sąlyga. Komisija buvo nusprendusi balsuoti už tris sprendimo variantus, o Komisijos pirmininkas pateikė tik du variantus, eliminuodamas variantą – atestuoti su sąlyga. Dar daugiau, Komisijos posėdyje dalyvavo 5 nariai, t. y. buvo penki balsai. Vykstant balsavimui dėl Komisijos pirmininko vienintelio pasiūlyto varianto – antstolio neatestuoti, „už tai, kad neatestuoti“ balsavo 2, t. y. Teisingumo ministerijos, atstovai, „prieš“ balsavo 1, t. y.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, atstovas ir susilaikė, o tai laikoma nepritarimu sprendimui neatestuoti, 2, t. y. Antstolių rūmų, atstovai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 400 (2009 m. balandžio 21 d. įsakymo Nr. 1R-125 redakcija) patvirtintų Antstolių atestavimo komisijos nuostatų (toliau – Komisijos nuostatai) 13 punktu, „Antstolių atestavimo komisija sprendimus jos kompetencijai priskirtais klausimais priima balsų dauguma“. Todėl sprendimui priimti privalėjo būti bent 3 balsai „už“.

Taigi, nesant paprastos balsų daugumos, Komisijos pirmininkas, paskelbdamas komisijos sprendimą – neatestuoti antstolio, viršijo savo įgaliojimus. Ir nors Komisija buvo nusprendusi balsuodama elgtis kitaip, t. y. balsuoti už kiekvieną iš variantų (organizuoti egzaminą, neatestuoti, atestuoti su sąlyga), tačiau balsuojama buvo tik už vieną variantą – neatestuoti, nors privalėjo būti balsuojama už kiekvieną iš variantų, t. y. taip pat privalėjo būti balsuojama už likusius du, t. y. už variantą – organizuoti egzaminą bei už variantą – atestuoti su sąlyga.

Taigi, priimant skundžiamą Komisijos sprendimą – neatestuoti, buvo pažeistos pagrindinės balsavimo procedūros bei taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų sprendimo priėmimą ir pagrįstumą. Be to, Komisijos sprendimas yra be motyvų. Nei 2010 m. lapkričio 11 d. ir 2010 m. gruodžio 16 d. Komisijos posėdžių protokoluose, nei garso įrašuose nėra nurodytos neatestavimo priežastys ir motyvai. Pagal bendruosius teisės principus, analogiškai teismo sprendimams, sprendimai be motyvų ir be nurodytų priežasčių negalioja ir yra naikintini.

Vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, atestavimo eigai fiksuoti daromas garso įrašas. Tačiau 2010 m. lapkričio 11 d. posėdžio garso įrašas yra nevisas ir jame nėra visos atestavimo posėdžio eigos, o pats 2010 m. lapkričio 11 d. protokolas taip pat yra be svarstymų, balsavimo ir sprendimo priėmimo, neatspindintis visos atestavimo eigos, todėl atestavimas buvo vykdomas, pažeidžiant atestavimą reglamentuojančias teisės normas. Todėl, priimant sprendimą, buvo pažeistos pagrindinės procedūros bei taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 16–23; T 2, b. l. 25–26; T 3, b. l. 4–5; T 4, b. l. 39–45) prašė nepatenkinti skundo.

Atsakovas nurodė, kad antstolių atestavimą reglamentuoja Įstatymo 39 straipsnis, Komisijos nuostatai bei Taisyklės. Pagal Įstatymo 39 straipsnį, eiline ir neeiline antstolių atestacija siekiama patikrinti antstolių kvalifikaciją ir profesines žinias. Komisijos nuostatų 5 punkte numatyta, kad antstolių atestacija vykdoma Taisyklių nustatyta tvarka, siekiant patikrinti antstolių kvalifikaciją ir profesines žinias. Antstolių atestacijos vykdymo būdas ir detali tvarka Taisyklėse nėra apibrėžti, todėl tai yra antstolių atestaciją vykdančio subjekto diskrecija.

Svarbu, jog atestacija būtų vykdoma, nepažeidžiant procedūrinės tvarkos, atestuojant objektyviai ir pakankamai argumentuotai. Pažymėjo, jog Lietuvos antstolių rūmai prieš atestaciją pateikė informaciją dėl pareiškėjo apie tai, kad per atestavimo periodą (2006–2009 m.), keliant kvalifikaciją, surinkti 46 balai, buvo gauta 16 skundų, tačiau, išnagrinėjus gautus skundus, nenustatyta pasikartojančių antstolio profesinės veiklos pažeidimų. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, Vieningame vykdomųjų dokumentų sąvade, kuriame registruojamos antstolių vykdomos vykdomosios bylos, yra registruota 21 vykdomoji byla, kurioje skolininku nurodytas antstolis pareiškėjas.

Teisingumo ministerijoje dėl pareiškėjo veiklos gauti 36 skundai, kurių dalis buvo persiųsta Lietuvos antstolių rūmams. Visos šios aplinkybės buvo vertinamos atestacijos metu, kadangi jos betarpiškai susijusios su pareiškėjo veikla. Komisija taip pat įvertino šias aplinkybes: 2007 m. balandžio 6 d. atliktas neeilinis antstolio pareiškėjo veiklos patikrinimas pagal pareiškėjo D. U. skundą, išieškant iš pareiškėjo baudą, skaičiuojant vykdymo išlaidas bei bendraujant su pareiškėju. Patikrinimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių antstolio veiklos pažeidimus, drausminės atsakomybės klausimas nebuvo nagrinėtas. 2007 m. rugsėjo 24 d. atliktas antstolio veiklos neeilinis patikrinimas pagal to paties pareiškėjo D.

U. pakartotinį skundą. Patikrinimo metu nustatyta, kad dėl antstolio aplaidumo laiku nepanaikintas areštas skolininko sąskaitai (lėšoms). Už tai, kad antstolis aplaidžiai vykdė antstolio funkcijas, Teisingumo ministro 2007 m. spalio 18 d. įsakymu antstoliui pareiškėjui iškelta drausmės byla. Antstolių garbės teismas nutraukė bylą, nenustačius nusižengimo. 2008 m. vasario 5 d. atliktas antstolio pareiškėjo ir jo padėjėjo S. B. veiklos neeilinis patikrinimas pagal pakartotinį T. V. skundą. Pareiškėja skundėsi, kad antstolis nevykdo teismo nutarties ir nepanaikina arešto automobiliui, nenutraukia vykdomosios bylos dėl baudos išieškojimo iš mirusio jos vyro, elgiasi nepagarbiai.

Atlikus patikrinimą, įvertinus nustatytas aplinkybes ir patikrinimo metu surinktą medžiagą, drausmės byla antstoliui pareiškėjui ir jo padėjėjui S. B. nebuvo keliama, nesant pagrindo. 2008 m. balandžio 30 d. atliktas antstolio pareiškėjo veiklos neeilinis patikrinimas pagal advokato, atstovaujančio skolininkui vykdymo procese, skundą. Antstolis, išieškodamas 3 Lt, nuo skolininko sąskaitos nurašė iš viso 894,08 Lt, iš jų – 444,04 Lt vykdymo išlaidų. Teismas pripažino antstolio veiksmus, nusirašant vykdymo išlaidas, neteisėtais.

Atsižvelgiant į tai, kad tuo pačiu klausimu pareiškėjas kreipėsi į teismą, drausmės bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas buvo sustabdytas iki sprendimo priėmimo teisme (drausmės byla nebuvo keliama dėl senaties). Teisingumo ministro 2008 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 1R-132 pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba. Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas 2009 m. liepos 23 d. antstoliui pareiškėjui iškėlė drausmės bylą, remdamasis Kauno apygardos teismo atskirąja nutartimi, kurioje teismas informavo apie antstolio pareiškėjo padarytą grubų pažeidimą.

Lietuvos antstolių garbės teismas, išnagrinėjęs drausmės bylą, antstoliui pareiškėjui paskyrė papeikimą. Dėl šios drausmės bylos antstolis paaiškino, kad drausmės byla iškelta ir drausminė nuobauda paskirta nepagrįstai, t. y. už tai, kad kreipėsi į teismą dėl vykdymo išlaidų priteisimo. Teismas, antstolio manymu, turi sujungti civilines bylas, tačiau to nedaro. Lietuvos antstolių garbės teismo sprendimą antstolis apskundė. Teisingumo ministras 2010 m. birželio 2 d. antstoliui pareiškėjui iškėlė drausmės bylą už tai, kad antstolis delsė išmokėti fiziniam asmeniui priteistas teismo išlaidas, patirtas bylinėjantis su antstoliu.

Šį įsakymą antstolis apskundė, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimu atmetė skundą. 2010 m. birželio 29 d. atliktas antstolio pareiškėjo veiklos eilinis patikrinimas. Antstoliui nurodyta iki 2010 m. gruodžio 1 d. įrengti nustatytus reikalavimus atitinkantį antstolio archyvą, griežtai laikytis Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytų formų, pildyti vykdymo išlaidų apskaičiavimus vykdomosiose bylose. Taigi, kaip matyti iš išdėstytų aplinkybių, per atestavimo laikotarpį ir toliau pareiškėjui buvo keliamos drausmės bylos, jos buvo tiriamos, kelios bylos dėl įvairių priežasčių buvo nutrauktos, vienu atveju buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas.

Komisija susipažino ir su teismų sprendimais, priimtais pagal skundus dėl antstolio veiksmų, pateiktus teismui, bei su antstolio paaiškinimais dėl priimtų sprendimų, jų vykdymo ir padarytų išvadų (atestacijai buvo pateikta informacija dėl 26 bylų pagal asmenų skundus: skundai patenkinti 14 bylų, iš dalies patenkinti 7 bylose, bylos grąžintos nagrinėti iš naujo 3 bylose, skundai nepatenkinti 2 bylose). Apibendrinus pateiktą Komisijai informaciją dėl teismų sprendimų matyti, jog pareiškėjas per laikotarpį, už kurį vyko atestacija, sistemiškai nepaisė teisės aktų reikalavimų: priimdavo vykdomąjį dokumentą vykdymui suėjus nustatytam terminui, priimdavo vykdomąjį dokumentą vykdymui neatlikus būtinų patikrinimo veiksmų, vykdė išieškojimą iš skolininko sutuoktiniui priklausiusių lėšų, netinkamai vykdė vykdymo išlaidų išieškojimą, pats nevykdė teismo sprendimų savo atžvilgiu, dėl to buvo atskirai įpareigotas teismo.

Taigi, kaip matyti iš paminėtų faktinių duomenų ir vertingos informacijos, antstolis per atestuojamą laikotarpį padarė ir toliau daro pakartotinius teisės aktų pažeidimus, nesugeba valdyti konfliktinių situacijų, būdamas valstybės įgaliotas vykdyti teismų sprendimus pareigūnas, pats sąmoningai nevykdo jo atžvilgiu priimtų sprendimų, tuo diskredituodamas antstolio profesijos garbę ir prestižą, todėl konstatuotina, kad šių duomenų pakanka padaryti išvadą, kad teorines žinias ir praktinius įgūdžius pareiškėjui sudėtinga pritaikyti praktinėje veikloje, jam pagal asmenines savybes netinka darbas, reikalaujantis mokėti spręsti konfliktines situacijas bei pats pareiškėjas nesuvokia savo statuso svarbos ir jo reikšmės. Atsakovas nurodė, kad atestacija buvo vykdoma, atsižvelgiant į pareiškėjo padarytus pažeidimus verčiantis antstolio praktika, duomenys apie padarytus pažeidimus buvo vienos iš atestacijos metu nagrinėjimo aplinkybių, tačiau atestacijos metu nebuvo sprendžiamas pareiškėjo kaltės klausimas, todėl esminės reikšmės neturėjo, jog dėl vienos iš drausminių nuobaudų yra nesibaigęs teisminis ginčas ir kitos drausmės bylos dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo nutrauktos.

Palyginus kvalifikacijos kėlimo ir mokymų bei atestacijos tikslą ir ribas matyti, kad atestacijos tikslas ir ribos yra žymiai platesnės, todėl negalima sutapatinti teorinių žinių, įgytų kvalifikacijos kėlimo metu, patikrinimo su atestacija. Atestacijos metu vertinamos aplinkybės (informacija dėl skundų, teismų sprendimai, pareiškėjo paaiškinimai) patvirtino, jog antstolių veiklą reglamentuojančius teisės aktus pareiškėjui buvo sudėtinga taikyti praktikoje dėl įvairių subjektyvių priežasčių, todėl papildomai tikrinti antstolio kvalifikaciją nebuvo pagrindo ir tikslo.

Be to, iš pateiktų teismui dokumentų akivaizdu, jog pareiškėjo įgyta kvalifikacija (teorinės žinios) neatstojo kitų privalomų antstoliui profesinių žinių ir įgūdžių, etikos reikalavimų nepaisymo. Pabrėžė, kad Taisyklių 13 punkte (apeliacinės instancijos kolegija pastebi, kad nuoroda į Taisyklių 13 p. šiuo atveju yra klaidinga. Iš tikrųjų šiuo atveju turima omenyje ir kalbama apie Komisijos nuostatų 13 p. Todėl, šiai klaidai pasikartojant, toliau kolegija nurodys aptariamos normos tikslųjį įvardijimą – Komisijos nuostatų 13 p.) teisės įtaikus numatyta, jog Komisija sprendimus jos kompetencijai priskirtais klausimais priima balsų dauguma.

Komisijos narių balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia Komisijos pirmininko (pirmininkaujančiojo) nuomonė. Taigi, sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant paminėtos normos turinį, Taisyklėse įtvirtintas balsavimas pagal paprastos daugumos principą, kai lemia daugiausia palyginti su kitomis balsų surinkusi sprendimo alternatyva. Be to, Komisijos nuostatuose nėra įtvirtinta norma, pagal kurią būtų galima susilaikyti nuo balsavimo, kadangi tokiu atveju nėra išreiškiama aiški nario nuomonė ir jo dalyvavimas procedūroje tampa beprasmis.

Ginčo atveju, per antrą balsavimą du Lietuvos antstolių rūmų paskirti atstovai apsisprendė susilaikyti nuo priimamo sprendimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko paskirta atstovė nusprendė, jog pareiškėjui tikslinga vykdyti egzaminą raštu, bei du Teisingumo ministro paskirti nariai nusprendė antstolio neatestuoti. Kadangi Komisijos nariai, susilaikę nuo balsavimo, neišreiškė nuomonės dėl sprendimo, vienas Komisijos narys buvo „prieš“, o kiti du Komisijos nariai buvo „už“ ir tarp jų buvo lemiamas Komisijos pirmininko balsas, todėl, remiantis balsų daugumos principu, buvo priimtas sprendimas pareiškėjo neatestuoti.

Kadangi balsų dauguma buvo apsispręsta pareiškėjo neatestuoti, nebuvo jokio tikslo spręsti klausimo dėl alternatyvos – pareiškėją atestuoti su sąlyga. Kadangi buvo apsispręsta, jog pareiškėjas netinka eiti pareigas ne tik dėl turimos kvalifikacijos, bet ir dėl sugebėjimo taikyti žinias praktikoje bei dėl asmeninių savybių, nebuvo jokio pagrindo organizuoti jam egzaminą raštu. Teigė, kad fiksuojant atestacijos eigą esminių pažeidimų nėra. Be to, nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu.

Taigi nepakankama, pareiškėjo manymu, ginčijamo sprendimo motyvacija negali būti sprendimo panaikinimo pagrindu, kadangi iš pateiktų teismui dokumentų visumos matyti, kad buvo pakankamai vertingos informacijos ginčijamam sprendimui priimti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu (T 4, b. l. 60–65), kurį ištaisė 2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi (T 4, b. l. 66), iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Komisijos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą, kuriuo antstolis pareiškėjas buvo neatestuotas, ir įpareigojo Komisiją išnagrinėti antstolio pareiškėjo atestavimo klausimą iš naujo.

Teismas nustatė, kad 2010 m. lapkričio 11 d. bei 2010 m. gruodžio 16 d. vyko eilinė antstolio pareiškėjo atestacija, kuria buvo siekiama patikrinti jo kvalifikaciją ir profesines žinias. Komisija, susidedanti iš 5 narių, 2010 m. gruodžio 16 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė antstolio pareiškėjo neatestuoti. Teismas vadovavosi ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Įstatymo 39 straipsnio 1 dalimi, Komisijos nuostatų 3, 13 punktais. Teismas, išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, betarpiškai išklausęs antstolio pareiškėjo atestacijos metu darytą garso įrašą, padarė išvadą, kad 2010 m. gruodžio 16 d. per balsavimą dėl antstolio pareiškėjo neatestavimo arba dėl sprendimo organizuoti egzaminą raštu du Lietuvos antstolių rūmų paskirti atstovai (antstolis A.

B. ir antstolė V. M.) apsisprendė susilaikyti nuo priimamo sprendimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko paskirta atstovė (D. M.) nusprendė, jog pareiškėjui tikslinga vykdyti egzaminą raštu, bei du Teisingumo ministro paskirti nariai (teisingumo viceministras T. V., Teisinių institucijų departamento Teisinės veiklos koordinavimo skyriaus vedėjas I. G. (I. G.)) nusprendė antstolio pareiškėjo neatestuoti. Kadangi 2 Komisijos nariai, susilaikę nuo balsavimo, neišreiškė nuomonės dėl sprendimo, 1 Komisijos narys buvo „prieš“, o kiti 2 Komisijos nariai buvo „už“ ir tarp jų buvo lemiamas Komisijos pirmininko balsas, todėl, Komisijos manymu, remiantis balsų daugumos principu, buvo priimtas sprendimas antstolio pareiškėjo neatestuoti.

Atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių balsavimo procedūras, analizę, teismas padarė išvadą, kad, remiantis Komisijos nuostatomis, priimant sprendimus dėl antstolių atestavimo yra būtina dauguma balsų „už“ arba „prieš“ atitinkamo sprendimo priėmimą iš dalyvavusių Komisijos narių. Atsakovas nurodytą teisės normą aiškina taip, kad balsavime dalyvauja ir tie Komisijos nariai, kurie susilaiko, nes tokia pozicija reiškia, kad jie neprieštarauja sprendimui „už“. Teismas konstatavo, kad toks atsakovo aiškinimas yra klaidingas, kai balsui „už“ yra priskaičiuojami susilaikę balsai, nors šie Komisijos nariai „už“ nėra balsavę, nes teisės normos aiškiai reikalauja balsavimo „už“ arba pritarimo, o ne kitos balsų skaičiavimo alternatyvos.

Teismas nurodė, kad, priimant ginčo sprendimą, dalyvavo ir balsavo 5 Komisijos nariai. „Už“ sprendimo priėmimą balsavo 2 Komisijos nariai, 1 Komisijos narys balsavo „prieš“, o 2 Komisijos nariai susilaikė, todėl atsakovo teiginys, kad sprendimas buvo priimtas balsų dauguma, nes „prieš“ daugiau balsų nebuvo pareikšta, yra nepagrįstas. Šiuo atveju atsakovas neskiria „dalyvavusio asmens balsavime“ sąvokos ir „balsavusio nario „už“ sąvokos. Vadovaujantis tokia atsakovo logika, sprendimą galėtų priimti ir vienas Komisijos (vienu balsu) narys, jeigu kiti 4 nariai susilaikytų, kai teisės normos numato, kad sprendimai priimami balsų dauguma, todėl teismas padarė išvadą, kad teisės normose yra įtvirtinta dalyvavusių balsų daugumos reikalavimo taisyklė.

Teismas konstatavo, kad dalyvavusių balsų daugumos reikalavimo taisyklė, įtvirtinta Komisijos nuostatuose, priimant ginčo sprendimą, buvo pažeista. Šios taisyklės pažeidimą teismas laikė esminiu procedūriniu pažeidimu, todėl ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Atsižvelgdamas į tai, teismas nepasisakė dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kitais pareiškėjo skunde nurodytais argumentais. Teismas konstatavo, kad Komisijos nuostatų 13 punkto nuostatas vertinant lingvistiniu, loginiu ir sisteminiu aiškinimo metodu esminė sąlyga – balsų dauguma – yra sietina su dalyvavusiųjų posėdyje asmenų balsų dauguma, todėl teismas, balsuojant dėl antstolio pareiškėjo neatestavimo, prie dalyvavusiųjų asmenų priskyrė taip pat ir tuos Komisijos narius, kurie susilaikė, t. y. teismas padarė išvadą, kad esminė sąlyga – balsų dauguma – nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nėra įvykdyta, nes priimant ginčo sprendimą dalyvavo 5 Komisijos nariai, o tik 2 Komisijos nariai balsavo „už“, ir tai nėra balsų dauguma.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas sprendimą neatestuoti antstolio pareiškėjo, pažeidė antstolių atestavimo procedūras reglamentuojančias teisės normas, kadangi Komisijos posėdyje dalyvavusių balsų daugumos reikalavimas buvo pažeistas, ir tai sudaro esminį procedūrinį pažeidimą, todėl atsakovas priėmė neteisėtą sprendimą, kuriuo antstolis pareiškėjas buvo neatestuotas, t. y. teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas yra tenkintinas iš dalies, panaikinant ginčijamą sprendimą ir įpareigojant Komisiją išnagrinėti antstolio pareiškėjo atestavimo klausimą iš naujo.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (T 4, b. l. 70–71) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nepatenkinti skundo.

Atsakovas nurodo, kad, sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant Komisijos nuostatų 13 punkto turinį, Komisijos nuostatų įtvirtintas balsavimas pagal paprastos daugumos principą, kai lemia daugiausia palyginti su kitomis balsų surinkusi sprendimo alternatyva. Be to, Komisijos nuostatuose nėra įtvirtinta norma, pagal kurią būtų galima susilaikyti nuo balsavimo, kadangi tokiu atveju nėra išreiškiama aiški nario nuomonė ir jo dalyvavimas procedūroje tampa beprasmis. Ginčo atveju per antrą balsavimą du Lietuvos antstolių rūmų paskirti atstovai (antstolis A. B. ir antstolė V. M.) apsisprendė susilaikyti nuo priimamo sprendimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko paskirta atstovė (D. M.) nusprendė, jog pareiškėjui tikslinga vykdyti egzaminą raštu, bei du Teisingumo ministro paskirti nariai (teisingumo viceministras T. V., Teisinių institucijų departamento Teisinės veiklos koordinavimo skyriaus vedėjas I. G.) nusprendė antstolio neatestuoti. Kadangi Komisijos nariai, susilaikę nuo balsavimo, neišreiškė nuomonės dėl sprendimo, vienas Komisijos narys buvo „prieš“, o kiti du Komisijos nariai buvo „už“ ir tarp jų buvo lemiamas komisijos pirmininko balsas, todėl, remiantis balsų daugumos principu, buvo priimtas sprendimas pareiškėjo neatestuoti. Tarp dviejų balsų „už“ buvo lemiamas Komisijos pirmininko balsas, todėl du balsai susilaikyti nuo balsavimo ir vienas balsas „prieš“ neturėjo įtakos sprendimo priėmimui. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-431/2009 teismas vertino iš esmės panašų ginčą. Teigia, jog, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo atestacijos, teismas be pagrindo padarė išvadą, kad Komisijos nuostatų 13 punkte nustatyta dalyvavusių balsų daugumos taisyklė, ir pripažino atsakovą pažeidus antstolių atestavimo procedūras reglamentuojančias normas, kadangi Komisijos posėdyje dalyvavusių balsų daugumos reikalavimas buvo pažeistas.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 4, b. l. 77–84) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apeliantas nenurodo nei vienos teisės normos ar įrodymo, kuriuo remiasi grįsdamas apeliacinį skundą (ABTĮ 130 str. 2 d. 6, 8 p.). Iškraipo ir interpretuoja balsavimo aplinkybes ir faktus, kurie buvo nustatyti ir ištirti teisme remiantis įstatymu ir surinktais įrodymais. Priimant Komisijos sprendimą – neatestuoti, buvo pažeistos pagrindinės balsavimo procedūros bei taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų sprendimo priėmimą ir pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 1, 3 p., Komisijos nuostatų 13 p.). Teismas padarė išvadą, kad esminė sąlyga – balsų dauguma – nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nėra įvykdyta, nes priimant ginčo sprendimą dalyvavo 5 Komisijos nariai, o tik 2 Komisijos nariai balsavo „už“, ir tai nėra balsų dauguma. Tai, kad teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, patvirtina ir Europos Sąjungos teisės norminiai aktai, reglamentuojantys paprastos balsų daugumos skaičiavimo taisykles (Europos Sąjungos sutarties ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 205 p. 1 d.).

2. Komisijos priimtas sprendimas jo neatestuoti yra neteisėtas ne tik dėl teismo nustatytų ir konstatuotų grubių teisės pažeidimų, susijusių su balsavimo procedūra, bet ir dėl kitų skunde nurodytų motyvų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas skundžia teismui Komisijos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą (išvadą), kuriuo jis nebuvo atestuotas vykdyti antstolio pareigas. Iš bylos matyti, kad šis Komisijos sprendimas yra įformintas 2010 m. gruodžio 16 d. Antstolio atestavimo lape ir, kaip nurodyta byloje esančiame Komisijos 2010 m. gruodžio 16 d. posėdžio protokole, buvo priimtas Komisijos narių balsavimo būdu (T 2, b. l. 13-16). Iš nurodyto protokolo taip pat matyti, kad balsavime dėl pareiškėjo atestavimo dalyvavo visi penki paskirti Komisijos nariai. Šios faktinės bylos aplinkybės ginčo šalys nekvestionuoja. Todėl ji laikytina nustatyta šioje administracinėje byloje. Aptariamame Komisijos posėdžio protokole, be kita ko, nurodyta, kad sprendimas neatestuoti pareiškėjo buvo priimtas „dviems nariams balsuojant už tai, kad antstolio neatestuoti, dviems komisijos nariams susilaikius, komisijos narei D. M. balsuojant „prieš“.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas balsavimo aplinkybes, padarė išvadą, kad, priimant skundžiamą Komisijos sprendimą, buvo pažeistas Komisijos nuostatų 13 punktas, pagal kurį Komisija sprendimus jos kompetencijai priskirtais klausimais priima balsų dauguma. Teismas nurodė, kad, priimant pareiškėjo skundžiamą sprendimą, Komisijos nuostatų 13 punkte nurodytos balsų daugumos nebuvo, nes iš penkių balsavime dalyvavusių Komisijos narių už pareiškėjo neatestavimą balsavo tik du Komisijos nariai.

Pasisakydama dėl šios teismo išvados pagrįstumo, kolegija pažymi, kad Komisijos nuostatai ir Taisyklės yra specialūs teisės aktai, reglamentuojantys antstolių atestavimo procedūrą ir nustatantys šios procedūros vykdymo taisykles. Pagal Komisijos nuostatų 13 punktą, Komisija sprendimus jos kompetencijai priskirtais klausimais priima balsų dauguma. Komisijos narių balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia Komisijos pirmininko (pirmininkaujančiojo) nuomonė. Kolegija pažymi, kad nei Įstatyme, nei Taisyklėse nėra jokių nuorodų į balsavimo taisykles, kuriomis Komisija, kaip kolegialus organas, turi vadovautis priimdama vienokį arba kitokį jos kompetencijai priskirtą sprendimą. Komisijos nuostatai yra Įstatymo numatytas teisės aktas, kuriame, be kita ko, yra reglamentuojami Komisijos darbo organizavimo klausimai. Todėl paminėtas Komisijos nuostatų 13 punktas yra vienintelė teisės norma, kuri Komisijos turėjo būti taikoma, priimant vieną iš Įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje (2008-11-14 įstatymo Nr. X-1837 redakcija) ir šią dalį atitinkančio Taisyklių 31 punkte numatytų sprendimų. Pagal šias teisės normas, Komisija, spręsdama atestavimo išvados priėmimo klausimą, galėjo priimti vieną iš šių išvadų: 1) antstolį atestuoti; 2) antstolį atestuoti su sąlyga, kad jis per nustatytą terminą pašalins komisijos nurodytus veiklos trūkumus ir papildomai tobulins profesinę kvalifikaciją; 3) antstolio neatestuoti ir pasiūlyti teisingumo ministrui spręsti klausimą dėl asmens atleidimo iš antstolių. Nagrinėjamoje situacijoje Komisija priėmė pareiškėjo skundžiamą sprendimą (išvadą) pareiškėjo neatestuoti, tačiau nenurodė Įstatymo 39 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyto pasiūlymo teisingumo ministrui spręsti klausimą dėl asmens atleidimo iš antstolių. Todėl šios teisės normos (Įstatymo 39 str. 4 d. 3 p.) taikymo požiūriu skundžiamas atsakovo sprendimas yra ydingas.

Grįždama prie Komisijos nuostatų 13 punkto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo šalys skirtingai aiškino šią teisės normą, pripažįsta būtina pateikti jos aiškinimą. Tai darydama, kolegija pažymi, kad aptariamoje teisės normoje panaudota samprata „balsų dauguma“ reiškia, kad Komisijos kompetencijai priskirtų sprendimų priėmimui yra svarbūs tik du tarpusavyje susiję balsavimo procedūros komponentai: balsavime dalyvavusių narių (jų balsų) skaičius ir balsų, kurie nulėmė vienokio arba kitokio sprendimo priėmimą, skaičius. Pirmam iš šių komponentų joks balsų pasiskirstymas (už vienokį arba kitokį sprendimo variantą) nėra reikšmingas, nes jis yra skirtas nustatyti atskaitos tašką tam, kad būtų įmanoma nustatyti sprendimo priėmimą nulemiantį balsų skaičių. Antram iš sąlyginai nurodytų balsavimo procedūros komponentų yra reikšmingas tik pozityvus balsavimas, t. y. balso atidavimas už balsavimui pateikto sprendimo priėmimą. Tai reiškia, kad balsavime dalyvaujančių kolegialaus organo (Komisijos) narių balsavimas „prieš“, taip pat kaip ir susilaikymas nuo balsavimo „už“ arba „prieš“, yra reikšmingi tik tiek, kiek parodo pozityviai balsavusių ir kitų balsavime dalyvavusių asmenų tarpusavio santykį: jeigu balsavime dalyvavusių Komisijos narių balsų „už“ skaičius yra didesnis, negu kitų balsavime dalyvavusių narių balsų skaičius (nepriklausomai nuo to, ar jie balsavo „prieš“, ar susilaikė išreikšti savo nuomonę balsuojamu klausimu), tai yra laikytina, kad sprendimas yra priimtas balsų dauguma, ir, priešingai, jeigu balsavime dalyvavusių Komisijos narių balsų „už“ skaičius yra mažesnis, negu kitų balsavime dalyvavusių narių balsų skaičius, laikytina, kad balsuojamas sprendimas nėra priimtas. Atsižvelgdama į nurodytus Komisijos nuostatų 13 punkto aiškinimo argumentus, kolegija sutinka su aukščiau paminėtu pirmosios instancijos teismo byloje nagrinėjamos balsavimo situacijos vertinimu.

Taigi konstatuotina, kad atsakovo priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ta prasme, kad jis nebuvo priimtas jį priimant dalyvavusių Komisijos narių balsų dauguma. Tai yra pakankamas pagrindas teismui panaikinti šį sprendimą kaip neteisėtą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan