2016-10-13 Nr. AB-19604-3-64-3-02433-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2886-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02433-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI) 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. balandžio 22 d. pažeidžiant teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas: kameros perpildytos, išduodama patalynė yra baisi, suplyšusi, sutepta, gumbuota, kamerose sienos suskilinėjusios, dažai atsilupę, nuo sienų byrėjo tinkas, matėsi grybelis ir pelėsis, drėgna, tualetų būklė tragiška, nėra jokių pertvarų, kamerose netinkamas apšvietimas, buvo parazitų, laikino sulaikymo kamerose nėra nei dieninio apšvietimo, nei stalo, langas neatsidaro, tualetas neatitvertas. Pareiškėjo teigimu, jis dėl tokių laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, pablogėjo sveikata, nes serga bronchine astma, hepatitu C, ŽIV, skrandžio opalige, lėtiniu sinusitu, tačiau negavo tinkamo gydymo, buvo priverstas kai kurių vaistų prašyti iš artimųjų, užėjus astmos priepuoliui negaudavo būtinosios pagalbos. Pareiškėjas nurodė, kad negavo tokio maisto, kuris skirtas dirbančiam vyrui.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė stiprų stresą, puolė į neviltį, jautėsi nepilnavertis ir žeminamas, palūžo. Pareiškėjas taip pat prašė netaikyti senaties.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. Atsakovo nuomone, šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senatį, terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008.

Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų atsakovas nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 1,77 iki 19,60 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, t. y. į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, todėl keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės, šalčio ar ventiliacijos nebuvimo. Atsakovas pažymėjo, kad kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, nėra galimybės padidinti langų angas ar įrengti papildomą ventiliacijos sistemą. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele; toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų laikymo sąlygų.

Atsakovas pažymėjo, kad įstaigoje išduodama patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja. Pareiškėjo teiginiai dėl pasibaisėtinos patalynės būklės yra abstraktūs ir neįrodyti, todėl negali būti laikomi pagrįstais. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal patvirtintus valgiaraščius pagal maisto tiekimo paslaugų sutartį, todėl Šiaulių TI negali būti atsakingas už tiekiamo maisto kokybę.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal teismų praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo E. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė kalėdamas Šiaulių TI nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. balandžio 22 d., todėl šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime į skundą pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Teismas, pažymėjęs, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2015 m. balandžio 21 d., į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 25 d. ir nenurodė jokių aplinkybių, pateisinančių tokį ilgą delsimą, sprendė, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 24 d., atlyginimo turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2012 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. balandžio 21 d.

Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Remdamasis 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymoje Nr. 60/09-29153 pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. iš viso 414 dienų: pareiškėjas 248 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis minimalus plotas atitiko reikalavimus, 124 dienas jis buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m norma, o 42 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus. Teismas, 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymos turinį įvertinęs pareiškėjo naudai, konstatavo, kad laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 166 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Atsižvelgęs į tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Dėl to teismas darė išvadą, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenis, teismas sprendė, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kamerose Nr. 13, 34, 58 ir 87 bei paskirstymo kamerose Nr. 4 ir Nr. 6, neatitinkančiose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad sąlygos kitose kamerose neatitiktų higienos normų reikalavimų, nes kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimų nebuvo atlikta.

Teismas konstatavo, kad atsakovo pateikti duomenys paneigia, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, be to, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad tikrintose kamerose Higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimai patikrinimų metu nebuvo konstatuoti, t. y. byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų buvęs laikomas kamerose, kuriose sanitariniai mazgai būtų įrengti netinkamai (pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytus reikalavimus). Teismo vertinimu, pareiškėjo pretenzijos dėl parazitų yra nepagrįstos, nes Šiaulių visuomenės sveikatos centras pažeidimų dėl netinkamos kamerų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos nenustatė. Dėl Šiaulių TI išduodamos patalynės teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patalyne buvo aprūpintas. Nustatęs, kad byloje nėra duomenų, jog dėl per mažo, netinkamo patalynės kiekio, komplektacijos ar būklės pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl blogos patalynės būklės. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui turėjo būti tiekiamas dirbantiems vyrams skirtas maitinimas ir jog pareiškėjo dienos maisto davinio energetinė vertė jo laikymo laikotarpiu neatitiko reikalavimų.

Vertindamas skundo argumentus, kad dėl Šiaulių TI kamerose buvusių laikymo sąlygų pablogėjo pareiškėjo sveikata, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas visą buvimo Šiaulių TI laikotarpį nuolat skundėsi sveikatos pablogėjimu, įvairiais negalavimais, jam diagnozuota astma ir kiti susirgimai, buvo gydomas vaistais, siunčiamas gydyti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Nors byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas jam diagnozuotomis ligomis susirgo tik atvykęs į Šiaulių TI, tačiau, teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog jis visą buvimo Šiaulių TI laikotarpį nuolat turėjo sveikatos problemų, leidžia daryti išvadą, kad būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti pareiškėjo sveikatos pablogėjimą ir jam objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims (bent minimalaus teisės aktų reikalavimus atitinkančio kameros ploto). Teismas pareiškėjo gydymo aplinkybių nevertino ir pažymėjo, jog dėl žalos, kurią jis patyrė dėl galbūt netinkamo ir nekokybiško gydymo, pareiškėjas turi teisę pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio nuostatas su pareiškimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Pareiškėjo teiginį, kad užėjus astmos priepuoliui jis negaudavo medicininės pagalbos, teismas vertino kaip deklaratyvų, nes pareiškėjas nenurodė, kada jam tokia pagalba nebuvo suteikta, jog jis dėl to skundėsi Šiaulių TI administracijai, o iš įrašų asmens sveikatos istorijoje teismas nustatė, kad pareiškėjas nuolat būdavo pristatomas į sveikatos priežiūros tarnybą, konsultuojamas gydytojų, esant gydytojų rekomendacijoms, vežamas į ligoninę.

Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, sukelia dvasines kančias, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, t. y. pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Nors tam tikru laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, tačiau teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, nes pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, pareiškėjas turėjo galimybę vieną valandą per dieną pabūti gryname ore, byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad šiuo atveju dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 200 Eur.

III. Pareiškėjas E. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Šiaulių TI pareigūnai tyčia, sistemingai ir turėdami tikslą sukelti didesnius nepatogumus pažeisdavo vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimus, nes skirdami pareiškėją į tam tikrą kamerą jau žinojo, kad tai daroma neteisėtai, t. y. nesilaikant teisės aktų. Aplinkybė, kad pareiškėjas ne visą parą būdavo laikomas kameroje, o trumpam būdavo iš jos kur nors vedamas, nepaneigia pareiškėjo judėjimo laisvės suvaržymo. Pagal Europos teisę asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m ploto, į jį neįskaitant baldų užimamo ploto. Buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, kad plotas negali būti mažesnis kaip 3 kv. m, o pareiškėjui teko 1,77 kv. m. Šiaulių TI pareigūnai piktybiškai ir sąmoningai nesiėmė jokių veiksmų pašalinti daromą pažeidimą.

2. Šiaulių TI administracija nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kada buvo įsigyta nauja patalynė, dėl to atsakovo teiginys, kad asmenims yra duodama nauja ar švari patalynė, yra melagingas.

3. Atsakovas neužtikrino pareiškėjui, kaip ligotam asmeniui, pagal sveikatos būklę reikalingo maisto.

4. Atsakovas nuolat pažeidinėjo pareiškėjo teises, t. y. pažeidimas yra tęstinis, todėl ieškinio senatis negalėjo būti taikoma. Be to, yra pagrindas taikyti dešimties metų senaties terminą, nes pažeidimas prilygsta genocidui ir kankinimui, o tokiems veiksmams negali būti taikomas sutrumpintas senaties terminas.

5. Nagrinėjamu atveju turėjo (turi) būti vadovaujamasi ne tik Lietuvos, bet ir Europos teisės aktais bei Konvencija. Taip pat šiuo atveju turėjo (turi) būti vadovaujamai humanizmo principu, nes draudimas kankinti žmogų, žiauriai su juo elgtis ar žeminti jo orumą yra absoliutus. Kankinimas yra aukščiausia nežmoniško elgesio forma, kuri gali pasireikšti tiek veiksmais, tiek neveikimu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip jo neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui E. K. už kalinimą Šiaulių TI nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. balandžio 22 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 25 d. išsiuntė paštu pirmosios instancijos teismui skundą, kuriame nurodė, kad jis neturtinę žala patyrė dėl nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. balandžio 22 d. trukusių Šiaulių TI (atsakovo atstovo) neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo nuo 2012 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. sąlygas, nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl kalinimo nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. atsiradusią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir pripažino, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. iš viso 166 dienas Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 13, 34, 58 ir 87 bei paskirstymo kamerose Nr. 4 ir Nr. 6 pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.250 ir 6.271 straipsniais, pareiškėjui priteisė 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir nenustatė pareiškėjo kankinimo fakto.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad šiuo atveju žala kildinama iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo), t. y. nagrinėjamu atveju žalos padarymo pagrindas nėra nusikaltimas (ir juolab genocidas), todėl nepripažįstamas pagrįstu pareiškėjo prašymas netaikyti ieškinio senaties, nes nagrinėjama situacija niekaip nėra susijusi su pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamu nusikaltimu – genocidu.

Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Šiame kontekste akcentuotina, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą (I t., b. l. 180–188) prašė taikyti ieškinio senatį.

CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaudamasi CK 1.125 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015 suformuota praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai prašo šiuo atveju taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. balandžio 22 d. (I t., b. l. 2–3), tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. rugpjūčio 25 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 5).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, jog tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011), todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, jog jo (pareiškėjo) teisių pažeidimas buvo tęstinis pažeidimas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 24 d., priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, pateisinančių ilgą delsimą kreiptis į teismą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. patirtą neturtinę žalą.

Dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu išduotos patalynės būklės pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog dėl per mažo, netinkamo patalynės kiekio, komplektacijos ar būklės pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne. Higienos normos HN 76:2010 63 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (Higienos normos HN 76:2010 65 p.). Šiaulių visuomenės sveikatos centras, atlikęs Šiaulių TI patikrinimus, 2013 m. liepos 9 d. ir 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktuose, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl jam išduotos patalynės būklės, pažeidimų šiuo aspektu nenustatė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad aplinkybė, jog Šiaulių TI administracija nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kada buvo įsigyta nauja patalynė, nepatvirtina apeliacinio skundo teiginio, kad pareiškėjui buvo išduodama netinkamos būklės patalynė. Be to, Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymoje patvirtino, kad Šiaulių TI patalynė perkama periodiškai atsižvelgiant į įstaigos poreikį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjui išduotos patalynės būklės.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad negavo tokio maisto, kuris skirtas dirbančiam vyrui. Atsakovas atsiliepime į skundą akcentavo fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams ir laikėsi pozicijos, kad Šiaulių TI negali būti atsakingas už tiekiamo maisto kokybę, nes asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal patvirtintus valgiaraščius pagal maisto tiekimo paslaugų sutartį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime darė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui turėjo būti tiekiamas dirbantiems vyrams skirtas maitinimas ir jog pareiškėjo dienos maisto davinio energetinė vertė jo laikymo laikotarpiu neatitiko reikalavimų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui, kaip ligotam asmeniui, pagal sveikatos būklę reikalingo maisto. Atsakovas 2016 m. spalio 5 d. rašte nurodo, kad pareiškėjas į įstaigą jo kalinimo laikotarpiu su prašymais dėl maitinimo dirbantiems vyrams paskyrimo nesikreipė ir neinformavo Šiaulių TI administracijos dėl Alytaus pataisos namuose jam skirto maitinimo dirbantiems vyrams.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus (Higienos normos HN 76:2010 9 p.). Iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ matyti, kad skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam dirbančiam ir nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietoje, skiriasi.

Nors pareiškėjas ir skunde, ir apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis ginčo laikotarpiu Šiaulių TI dėl savo sveikatos būklės turėjo būti maitinamas pagal fiziologines mitybos normas dirbantiems vyrams, tačiau šio savo teiginio niekaip nepagrindžia, t. y. nenurodo, kada ir kas jam skyrė dirbančio vyro maitinimo normą bei kokie konkretūs įrodymai tai patvirtina. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 15 d. prašyme pažymi, kad jo medicinos kortelėje yra nurodyta, jog jam turi būti skiriama dirbančio vyro maitinimo norma, tačiau taip pat nenurodo, kada ir kas jam skyrė maitinimą dirbantiems vyrams. Pareiškėjas po apeliacinio skundo priėmimo pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui papildomus įrodymus. Pareiškėjo pateiktame Departamento 2016 m. birželio 7 d. rašte nurodyta, kad jeigu nuolatinėje buvimo vietoje pareiškėją gydantis gydytojas nustatė, jog pareiškėjas būtų maitinamas pagal dirbančių vyrų valgiaraštį ir įrašė medicininėje kortelėje, pareiškėjas ir kitose įkalinimo vietose turi būti maitinamas pagal dirbančių vyrų valgiaraštį (II t., b. l. 14). Pateiktame Alytaus pataisos namų 2016 metų rašte Nr. 363-256 nurodyta, kad pareiškėjas, įvertinus jo sveikatos būklę, Alytaus pataisos namuose gauna maitinimą pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams (II t., b. l. 11). Alytaus pataisos namų 2016 m. spalio 5 d. raštas Nr. 8-11904 su priedu patvirtina, kad pareiškėjui, atsižvelgus į jo prašymą, Alytaus pataisos namuose nuolatinis maitinimas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams paskirtas nuo 2015 m. liepos 29 d., t. y. jau po ginčo laikotarpio. Kaip nurodė atsakovas, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ginčo laikotarpiu su prašymais dėl maitinimo dirbantiems vyrams paskyrimo.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo paskirtas ir turėjo būti tiekiamas dirbantiems vyrams skirtas maitinimas. Taigi teisėjų kolegija laiko neįrodytu pareiškėjo argumentą, jog Šiaulių TI jam nepagrįstai nebuvo užtikrintas maitinimas dirbantiems vyrams.

Kaip jau minėta, pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas taikė Įsakyme nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto normą ir, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičius, nustatė, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių TI nuo 2012 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. iš viso buvo 414 dienų, iš kurių jis 248 dienas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos, 124 dienas buvo laikomas, kai pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, ir 42 dienas vienam asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimas buvo ne visą dieną, o tik ryte arba vakare tikrinant kamerose esančių asmenų skaičių.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde nurodomu 4 kv. m standartu, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Akcentuotina, kad Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėja ir skunde, ir apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovo atstovo nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus, t. y. nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo buvo pažeista Įsakyme nustatyta vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, atsižvelgė į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams.

Pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad Šiaulių TI pareigūnai sąmoningai ir tyčia pažeidinėjo įstatymus. Nors atsakovo atstovas turėjo pareigą laikytis Įsakyme nustatyto 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo, tačiau Lietuvos administracinių teismų praktikoje minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimas Šiaulių TI nustatomas pakankamai dažnai. Taigi nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti būtent pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Pareiškėjas savo poziciją, kad šiuo atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, apeliaciniame skunde sieja su tuo, kad jam teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose, ir teigia, jog jis buvo kankinamas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Dėl Konvencijos 3 straipsnio (ne)pažeidimo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal EŽTT suformuotą praktiką vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, nes tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jam teko mažiau negu 2 kv. m kameros ploto, tačiau, kaip matyti iš Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymos, pareiškėjui mažiau negu 2 kv. m kameros ploto teko tik 2013 m. birželio 8 d. ryte ir 2014 m. vasario 18 d. vakare (I t., b. l. 12–25). Kaip jau minėta, 42 iš 166 dienų vienam asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimas buvo ne visą dieną, o tik ryte arba vakare tikrinant kamerose esančių asmenų skaičių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant nacionalinės teisės reikalavimus dėl kalinimo sąlygų, tačiau nepažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio.

Nors pareiškėjas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju turėjo (turi) būti vadovaujamasi ne tik Lietuvos, bet ir Europos teisės aktais bei Konvencija, tačiau teisėjų kolegija primena, jog patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri šiuo atveju ir buvo taikyta. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos.

Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsniais, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad šiuo atveju dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 200 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad ši suma yra skirta būtent pareiškėjo dėl nustatytų pažeidimų patirtiems nepatogumams ir išgyvenimams, kuriuos jis nurodė skunde, kompensuoti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytų motyvų, susijusių su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio įvertinimu, pažymi, kad apeliaciniame skunde nenurodomi jokie kriterijai ar aplinkybės, kurie leistų daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį pagal anksčiau aptartų reikšmingų kriterijų visumą, t. y. kad pareiškėjui turėjo būti priteista didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė