2013-09-24 Nr. AB-5503-3-62-3-01156-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1472/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01156-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos, 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4–7).

Skunde paaiškino, kad jo laisvė, atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose- atvirojoje kolonijoje, laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 22 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis buvo kalinamas netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, perpildytose kamerose. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto teko apie 2,3 kv. m. Visą bausmės atlikimo laiką pataisos įstaiga buvo perpildyta, pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto reikalavimus. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo nuo 70 iki 90, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais, 3 pisuarais, o maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema.

Skalbyklos ir džiovyklos negali aptarnauti tokio didelio nuteistųjų skaičiaus (nuo 1200 iki 2000). Baudos izoliatoriai taip pat neatitinka higienos normų, nes kamerose nėra įrengta šilto vandens sistema. Pataisos namai neturi leidimo – higienos paso. Pastatai nepritaikyti laikyti didelį skaičių žmonių, neatitinka vėdinimo standartų, nėra evakuacinio išėjimo, dalis statinių dengti šiferio lakštais. Nuo 2010 m. balandžio mėnesio įsigaliojo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto papildymas, kuriame nurodoma, kad pataisos namuose neturi būti daugiau kaip 1320 nuteistųjų, vienam nuteistajam turi tekti nemažiau ploto kaip 3,1 kv. m, tačiau šio reikalavimo nesilaikoma.

Baudos izoliatoriaus kamerose buvo suteikiama gyvenamojo ploto vienam asmeniui 1 kv. m mažiau negu nustatyta normose. Esant tokiai situacijai susidaro palankios sąlygos veistis graužikams ir buitiniams parazitams. Pataisos namai neturi statinio techninio ir techninio energetinio pasų. Pataisos įstaigos administracijai nesudarius tinkamų sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. sutriko ir pablogėjo jo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo pareiškėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. bausmę jis atlikinėjo (gyveno) 5 būrio 3 brigados patalpose.

Šiose patalpose pastoviai gyveno 28 nuteistieji. Nuo 2009 m. lapkričio 11 d. buvo patalpintas 13 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 2, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 14,33 kv. m ir kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos. Baudos izoliatoriaus kameroje jam teko mažiau gyvenamojo ploto negu 3,6 kv. m. Pareiškėjas nurodė, kad Pagal Europos Sąjungos standartus jam turi tekti ne mažesnis kaip 5 kv. m gyvenamasis plotas, o pagal Lietuvos Respublikos – ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. Atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 5 būrio 3 brigadoje jam teko mažesnis negu 3,1 kv. m gyvenamasis plotas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 20–28) paaiškino, kad kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti poilsio kambariai arba bibliotekos.

Pataisos įstaigoje yra nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR1.14.01:1999 pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką, gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma.

Todėl nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal minėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ir nėra ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko.

Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius įsakymu patvirtino Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, remiantis kuria visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 3 dalyje nustatytos laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievolės budėti gyvenamosiose patalpose pagrindu sudarytą, administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką.

Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai. Skalbyklos, džiovyklos patalpų plotams teisės aktai nenumato minimalios ploto ribos. Pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, pareiškėjo atžvilgiu minimali tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Taip pat kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktai pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių teisės normų reikalavimų.

Atsakovo atstovas pareiškėjo skundo reikalavimui prašė taikyti senatį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui R. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 000 (vieną tūkstantį) litų

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą gindamas savo pažeistas teises dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2012 m. lapkričio 12 d. (b. l.18). Tenkinant atsakovo prašymą taikyti senatį, esant įstatyme nustatytiems pagrindams, neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui galimas tik nuo 2009 m. lapkričio 12 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais nuo 2006 m. birželio 29 d. iki 2007 m. gegužės 8 d. buvo paskirtas gyventi 3 būrio 1 brigados patalpoje, kuri buvo skirta gyventi 20 asmenims; nuo 2007 m. gegužės 8 d. iki 2007 m. rugpjūčio 23 d. paskirtas gyventi 5 būrio 3 brigados gyvenamojoje sekcijoje, kuri skirta gyventi 28 asmenims; nuo 2007 m. rugpjūčio 23 d. iki 2009 m. liepos 14 d. paskirtas gyventi 7 būrio 2 brigados gyvenamojoje sekcijoje, kuri skirta gyventi 24 asmenų; nuo 2009 m. liepos 14 d. iki 2009 m. rugpjūčio 18 d. paskirtas gyventi 7 būrio 3 brigados gyvenamojoje sekcijoje, kuri skirta gyventi 24 asmenų; nuo 2009 m. rugpjūčio 18 d. iki 2009 m. rugpjūčio 20 d. paskirtas gyventi 6 būrio 3 brigados gyvenamojoje sekcijoje, kuri skirta gyventi 24 asmenų; nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d. (skundo išsiuntimo teismui dienos) paskirtas gyventi 5 būrio 3 brigados gyvenamojoje sekcijoje, kuri skirta gyventi 28 asmenų (šią aplinkybę pripažįsta tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovo atstovas) (b. l. 117, 123). Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo R. S. kalinimo metu nuteistųjų buvo Pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintu organizaciniu tvarkomuoju statybos techniniu reglamentu STR 1.14.01:1999, nepagrįstai siekia padidinti vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą atitinkamos brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotu, nes bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ yra apibrėžta Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste. Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m vienam žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui (neteko galios 2010 m kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 201 m. balandžio 11 d.). Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina tik vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas.

Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nepateikta, todėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą teismas apskaičiavo konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš Pataisos įstaigos 2012 m. spalio 23 d. pažymoje Nr. 62-4817 nurodyto konkrečios brigados miegamųjų vietų skaičiaus (b. l. 117). Tokiu būdu nustatyta, kad Pataisos įstaigos I lokalinio sektoriaus 3 būrio 1 brigadoje vienam asmeniui teko 3,27 kv. m gyvenamojo ploto, II lokalinio sektoriaus 5 būrio 3 brigadoje – 2,37 kv. m, II lokalinio sektoriaus 7 būrio 2 brigadoje – 2,76 kv. m, II lokalinio sektoriaus 7 būrio 3 brigadoje – 2,15 kv. m, II lokalinio sektoriaus 6 būrio 3 brigadoje – 2,77 kv. m. Atsižvelgdamas į atliktus skaičiavimus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d. (vertinamas 3 metų laikotarpis, kai gyveno 5 būrio 3 brigadoje) atliko laisvės atėmimo bausmę patalpoje, kurios plotas 0,73 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma ir pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Tai patvirtina ir atsakovo pateiktos pažymos dėl patalpų plotų (b. l. 114, 117). Akivaizdu, kad gyvendamas perpildytoje patalpoje pataisos namuose- atvirojoje kolonijoje pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą, tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į byloje surinktus įrodymus.

Teismas taip pat nustatė, kad nuo 2009 m. lapkričio 11 d. R. S. buvo patalpintas 13 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 2, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 14,33 kv. m, ir kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos (b. l. 126). Duomenų, kiek baudos izoliatoriaus kameroje buvo nuteistųjų pareiškėjo drausminės nuobaudos atlikimo metu, atsakovas nepateikė, nurodydamas, jog tokių duomenų nekaupia (b. l. 126). Pagal turimus duomenis paskaičiavus vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto dalį (baudos izoliatoriuje laikant didžiausią 4 nuteistųjų skaičių), jam tenka 3,58 kv. m. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktą, pareiškėjui nebuvo garantuotas minimalus 3,6 kv. m. kameros plotas, tačiau reikalavimas galėjo būti pažeistas labai nedaug – tik 0,02 kv. m. Kadangi byloje esantys įrodymai paneigia pareiškėjo teiginį, jog vienam asmeniui baudos izoliatoriuje suteikiama 1 kv. m mažiau nei nustatyta normose, pareiškėjo argumentai dėl baudos izoliatoriaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų pažeidimo, atmesti.

Teismas vertino, kad Higienos normos HN 76:1999 63.15 punkto ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuota, jog buvo pažeistos R. S. subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindžia sveikatos sutrikimais. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodyti nusiskundimai ir gydytojo nustatyti susirgimai (b. l. 10–11) nesudaro pagrindo teigti, jog jie buvo tiesiogiai įtakoti būtent per mažo gyvenamojo ploto nuteistajam suteikimo. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo pateikti teismui duomenys apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti apie per mažo gyvenamojo ploto poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A438-121/2009) ta aplinkybė, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracija neturėjo galimybių dėl patalpų stygiaus pareiškėjo patalpinti į patalpą, atitinkančią gyvenamojo ploto reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje, negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 1 000 Lt, kuri priteista iš atsakovo.

Tikrindamas kitų pareiškėjo skunde nurodytų higienos ir sanitarinių sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams, teismas nustatė, kad nei Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999, nei Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto, taip pat nenurodytas nei minimalus bendras šių patalpų plotas.

Bylos duomenys patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2011 m. liepos 20 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką (b. l. 74–76). Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis. Nuteistųjų patalynė ir drabužiai, kuriais nuteistuosius aprūpina Pataisos įstaiga, skalbiama 2012 m. kovo 20 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 76-25, pagrindu (b. l. 77–79). Patalynė ir rankšluosčiai nuteistiesiems suteikiami pagal Pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d.

įsakymu Nr. V-127 patvirtintą Patalynės gavimo, apskaitos ir naudojimosi ja tvarkos aprašo nuostatas (b.l.81-83). Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose (b. l. 38–47). Siekdamas užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone UAB „Dezinfa“ pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 34–37). Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma „Koslita“ (b .l. 29–33).

Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų aplamai nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir t. t. Visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. Pataisos įstaigai yra išdavęs leidimą – higienos pasą Nr. 9-0128(13) (b. l. 85–86).

Taip pat akcentuota, kad tiek Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies, tiek Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tai pat ir patį pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, paneigti remiantis Kauno visuomenės sveikatos centro 2010 m. birželio 29 d. pažymos Nr. 39-299(13) ir Pataisos namų 2013-01-28 pažymų „Dėl būrio vėdinimo sistemos“ duomenimis, kad visose patalpose yra natūralus vėdinimas, kuris užtikrinamas varstomais langais, ventiliacinėmis angomis bei natūralios traukos kanalais (b. l. 91), kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte. Nustatyta, kad žmonių evakavimo planai iš Pataisos įstaigos 2-osios valdybos būrių patalpų, patvirtinti Pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-18 ir pateikti kiekvienam būriui (b. l. 108–111), taip pat teismui pateiktas Statinio techninis pasas (b. l. 96–104).

Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų normų reikalavimus, be to, dalis statinių dengti šiferio lakštais, nėra įrengta poilsio kambarių ir sandėliukų maistui laikyti, pataisos namai neturi leidimų – pasų (Energetinio, Techninio). Šių pareiškėjo argumentų ABTĮ nustatyta tvarka atsakovo atstovas nepaneigė, tačiau teismas pabrėžė, kad galiojantys teisės aktai teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjui nesuteikia. R. S. skunde tik konstatavo, jo manymu, atsakovo atstovo padarytus teisės aktų pažeidimus, t. y. tam tikrų dokumentų nebuvimą, statinio neatitikimą priešgaisriniams reikalavimams, šilto ir šalto vandens sistemos trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose nebuvimą, per mažas skalbyklos ir džiovyklos patalpas, sanitarinių mazgų, dušų, pagalbinių patalpų netinkamą skaičių, bei deklaratyviai nurodė, kad tuo atsakovas pažeidė jo teises, tačiau pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines arba psichines savybės galėjo sąlygoti didesnis nei įprasta, išskirtinai neigiamas, jo manymu, antisanitarinių kalinimo sąlygų poveikis.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas jam nepagrįstai atsisakė suteikti informaciją apie bausmės atlikimo sąlygas, nuteistųjų skaičių, techninį, higienos pasus ir t. t., teismas, įvertinęs atsakovo rašto (b. l. 8) argumentus bei byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad minėtu raštu pareiškėjui į jo paklausimą buvo atsakyta iš esmės išsamiai bei tinkamai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas vilkino atlikti veiksmus arba nepagrįstai atsisakė juos atlikti (suteikti informaciją) ir dėl to pareiškėjui galėjo atsirasti neturtinė žala.

Vadovaudamasis aukščiau išdėstyta teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma bei ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu, teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pataisos įstaigoje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Be to, šioje skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, tiek neturtinės žalos atsiradimo fakto, todėl pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų atmesti, kaip nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73. 11 .p. normų analizė duoda pagrindą išvadai, kad nuteistieji, pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku gali vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus koridoriuose bei pasivaikščiojimų kieme. Byloje nepateikta įrodymų, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose ir pasivaikščiojimų kieme, todėl R. S. argumentai dėl suvaržytos judėjimo laisvės atmesti kaip nepagrįsti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 161–164) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant pareiškėjui 20 000 Lt neturtinę žalą, atsižvelgiant į Europos standartus. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų. Nebuvo vertinamos aplinkybės dėl privalomų dokumentų turėjimo – leidimo-higienos paso, statinių techninio ir energetinio pasų. Teismas turėtų išreikalauti iš atsakovo minėtus dokumentus.

2. Teismas nevertino pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad trumpalaikių pasimatymų patalpose ir valgykloje nėra įrengtas šiltas vanduo, ši aplinkybė trukdo pareiškėjui laikytis elementarios higienos ir taip žeminamas jo orumas, kyla apsinuodijimo grėsmė. Nebuvo vertinami ir pareiškėjo argumentai dėl priešgaisrinės saugos pažeidimų pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje.

3. Dėl atsakovo argumentų, kad gyvenamojo ploto trūkumas kompensuojamas futbolo ir krepšinio aikštelėmis, nurodė, kad vadovaujantis Higienos norma HN 76:2010 turi būti įrengtos rūbinės ir dušas su šiltu ir šaltu vandeniu, tačiau minėto inventoriaus ir patalpų nėra, o esamu bendruoju dušu – pirtimi, galima naudotis tik kartą per savaitę, taip neužtikrinant pareiškėjui sąlygų laikytis asmeninės higienos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 191–193) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą pakeisti, nepriteisiant pareiškėjui piniginės kompensacijos.

Atsakovas remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais, taip pat pareiškėjo skundžiamame teismo sprendime nurodytais argumentais. Pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat ir priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, bei nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, galima teigti, kad pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė, todėl, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nuo 2006 m. birželio 22 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Taip pat pareiškėjas nurodo kitus pažeidimus, dėl kurių buvo ypatingai pablogintos jo laikymo sąlygos, sutriko sveikata: būriuose, kur gyventojų būdavo nuo 70 iki 90 nuteistųjų, buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais ir 3 pisuarais; maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens; skalbyklos ir džiovyklos patalpos nėra pritaikytos patenkinti tokio didelio nuteistųjų skaičiaus poreikio; baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų, jose nėra įrengta šilto vandens, pastatai nepritaikyti dideliam žmonių skaičiui, vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, dalis statinių dengti šiferio lakštais, nėra evakuacijos išėjimo; dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos atsirasti graužikams ir tarakonams; pataisos namai neturi higienos paso, kuris yra privalomas, taip pat statinio techninio ir techninio energetinio pasų.

Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, vertindamas pareiškėjo kalėjimo sąlygas Pravieniškių kolonijoje, pažymėjo, kad pareiškėjui miegamajame buvo skirta apie 5 m² ploto. Šis skaičius turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kad nuo kėlimosi 6 val. 30 min. meto iki gulimosi 22 val. 30 min. pareiškėjas galėjo naudotis plačia judėjimo laisve visoje teritorijoje, kurią sudarė atskiras miegamasis, poilsio kambarys, virtuvė, sanitariniai mazgai ir atviras kiemas. Miegamasis buvo didelė 92,2 m² ploto patalpa, kurioje netrūko nei apšvietimo, nei ventiliacijos. Teismas laiko, kad ploto, apšvietimo ir ventiliacijos sąlygos buvo žymiai geresnės negu EŽTT nustatytos cituotoje Peers prieš Graikiją byloje, kur pareiškėjas kartu su kitu asmeniu kalėjo menkai apšviestoje ir prastai ventiliuojamoje 7 m² ploto kameroje ir turėjo žymiai mažiau galimybių judėti už kameros ribų.

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo nutartimi Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, kad tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01, pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2013 m. vasario 18 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeistos.

Atsižvelgęs į atsakovo prašymą, teismas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikė senaties terminą už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 22 d. iki 2009 m. lapkričio 11 d. ir vertino 3 metų laikotarpį, skaičiuojant atgal nuo skundo padavimo teismui dienos. Teismas konstatavo, kad nurodytu laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d. pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Gyvendamas perpildytoje patalpoje pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje, negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 1 000 Lt.

Teismas nenustatė kitų pareiškėjo skunde nurodomų higienos ir sanitarinių sąlygų pažeidimų, kurie būtų priežastiniu ryšiu susiję su subjektyviomis jo patirtomis neigiamomis pasekmėmis, pažymėjo, kad pareiškėjui nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą. Taip pat atkreipė dėmesį į laikymo sąlygas pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo judėjimo laisvė buvo suvaržyta.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 22 d. iki 2009 m. lapkričio 11 d.

Taigi nagrinėjamam ginčui aktualus laikotarpis nustatomas, skaičiuojant 3 metus atgal nuo skundo teismui padavimo (pagal pašto spaudą ant voko – 2012 m. lapkričio 12 d.) dienos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs senaties institutą, vertino laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d., tačiau pareiškėjo skunde nurodytas laikotarpis – iki 2012 m. lapkričio 8 d. Todėl, kolegijos nuomone, neturint duomenų, kad pareiškėjas tikslino skundą, šiam ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15 punkto nuostatas, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m, baudos izoliatoriaus kameroje – ne mažiau kaip 5 kv. m. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, tačiau nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija). Šių Taisyklių 111.1, 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas gyvenamojo ploto dydį, nepagrįstai rėmėsi Reglamentu STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“. Bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-170/2013). Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m vienam žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų paskaičiavimų pagrindu padaryta išvada, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d.) laisvės atėmimo bausmę atliko patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma.

Taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. lapkričio 11 d. buvo patalpintas 13 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 2, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 14,33 kv. m ir kurioje yra įrengtos 4 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,58 kv. m ploto (b. l. 126). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad preziumojant, jog baudos izoliatoriuje buvo laikomas didžiausias galimas asmenų skaičius (4 asmenys), vienam asmeniui tenkantis plotas baudos izoliatoriaus kameroje buvo 0,02 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas vertino ploto atitikimą Taisyklių 111.2 punkto reikalavimams, kai Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr.1R-85, kuriuo patvirtinta ši Taisyklių redakcija, pareiškėjo laikymo baudos izoliatoriaus kameroje dar negaliojo. Aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kurios 6.15 punkte buvo numatyta baudos izoliatoriaus kameros ploto norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo laikymo baudos izoliatoriuje laikotarpiu galėjo būti pažeista jo teisė atlikti bausmę patalpose, atitinkančiose teisės aktais nustatytas ploto normas.

Apibendrinama tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, patikslindama pažeidimo laikotarpį – nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Akcentuotinos ir bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, kompensavo suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta per mažai sanitarinių mazgų (klozetų, pisuarų), dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų – maudytis, skalbti, džiovinti drabužius ir t. t. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, pablogėja vėdinimas, ėmė veistis graužikai, tarakonai ir pan. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl aukščiau paminėtų aplinkybių blogai veikia ventiliacija, patalpos blogai valomos, be to, administracija nepateikia pakankamo kiekio higienos ir valymo priemonių. Taip pat pabrėžė, kad nėra evakuacinių išėjimų, dalis statinių dengti šiferio lakštais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja. Minėtų pareiškėjo argumentų dėl higienos ir kitų veiksnių nepakanka tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Tačiau minėtos aplinkybės nepaneigia nustatyto fakto, kad pareiškėjui nurodytu, ginčui aktualiu, laikotarpiu nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindžia sveikatos sutrikimais, tačiau teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tačiau šiuo atveju svarbi yra aplinkybė, kad Pravieniškių pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Tačiau minėtos aplinkybės taip pat nepaneigia nustatyto fakto, kad pareiškėjui šioje byloje vertinamu laikotarpiu nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui.

Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įvertinus pažeidimo mastą, trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 1 000 Lt suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtų neigiamų pasekmių atlyginimui. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė pagrindo minėtą sumą padidinti.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir pakeisti arba panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė