2020-05-13 Nr. AB-9611-3-61-3-03329-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-937-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03329-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė:

2.1. Nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, viršyta leistina minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma, o plotas, kurį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, turėtų būti išskaičiuotas iš bendro gyvenamojo ploto. Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrintas suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas.

2.2. Lukiškių TI-K I ir III korpusų gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną. II korpuso gyvenamosiose kamerose nors tokie mygtukai buvo, tačiau jie neveikė. Pareiškėjui tekdavo laukti dušuose, kad suimtieji būtų išvesti. Lukiškių TI-K pareigūnai elgėsi nemandagiai, tyčiojosi. Suimtiesiems nėra užtikrinamas saugumas, jeigu kamerose kyla grėsmė sveikatai dėl fizinio smurto.

2.3. Lukiškių TI-K leidžiama tik vieną valandą per parą pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje. Be to, į lauką buvo vedama nuo šeštos valandą ryto, todėl pareiškėjas nespėdavo papusryčiauti ar apsiprausti, o vėliau nebūdavo galimybės patekti į pasivaikščiojimo kiemelį. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, juose nuolat buvo šiukšlių, suoliukas sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo pelėsio ir grybelio, jie nebuvo periodiškai valomi, nelaistomi, juose taip pat yra šiferio stogas, kuriame yra asbesto.

2.4. Lukiškių TI-K kamerose neveikė ventiliacija, buvo vėdinama per langus, buvo drėgna ir tamsu. Langas uždengtas keturių eilių grotomis, todėl švaraus oro kiekis kamerose neatitinka oro švarumo normos. Kamerų, kurios įrengtos pusrūsyje, vidutinis drėgnumas viršija 70 procentų. Kamerose nėra užtikrintas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa dėl įrengtų grotų yra per silpna, dirbtinis apšvietimas – per stiprus. Kamerose nėra užtikrinta tinkama temperatūra, žiemą ji siekė nuo 10°C iki 14°C, o vasarą – iki 35°C. Pareiškėjui nebuvo leista turėti ventiliatorių. Kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgna, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valyti.

2.5. Kameros nebuvo tinkamai aprūpintos patalyne, minkštuoju inventoriumi, neišduodamos antklodės, duodavo tik užklotus, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, o nuo drėgmės pūdavo. Jeigu nuteistasis neturi asmeninių lėšų, jo apatinis trikotažas nemokamai skalbiamas tik du kartus per mėnesį. Dėl nešvarių rūbų įsiveisdavo kūno parazitai. Kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių. Dezinfekcija nevykdoma arba jos atlikimas neefektyvus. Iš karto po dezinfekcijos asmenys būdavo įleidžiami į kameras, kuriose turėjo kvėpuoti nuodais, skirtais buitiniams parazitams. Lukiškių TI-K nesudarytos sąlygos džiovinti rūbus. Nepakankamai išduodama tualetinio popieriaus (tik pusė rulonėlio dviem savaitėms).

2.6. Kadangi šiukšlių konteineriai būdavo prie gyvenamųjų kamerų langų, pareiškėjui tekdavo nuolat jausti nemalonų kvapą. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pareigūnai neįspėję atidarinėdavo duris (įskaitant moteris darbuotojas). Sanitarinis mazgas neįrengtas pagal nustatytus reikalavimus (nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos). Lukiškių TI-K nebuvo šilto vandens, todėl nebuvo galimybės prausti visą kūną šiltu vandeniu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Nebuvo užtikrinta galimybė dažniau nusiprausti duše. Lukiškių TI-K administracija nesiėmė veiksmų, kad atsiradus šiltam vandeniui pareiškėjas būtų nuvestas nusiprausti ar būtų leidžiamas be eilės. Dušo patalpos buvo nešvarios, praustuvai sulaužyti.

2.7. Maistas nebuvo kaloringas, tiekiamas mažomis porcijomis, nebuvo skanus, energetinė vertė – nuo 2 017 kcal iki 2 355 kcal, nors pareiškėjui turėjo būti tiekiamas ne mažesnis kaip 2 800 kcal energetinės vertės maistas. Suimtiesiems skirtas maistas paduodamas pro duris, nebuvo sveriamas, todėl dažnai neatitiko nustatyto kiekio, buvo atšalęs. Maisto dalintojas dalindavo maistą be higieninių pirštinių, kompotui ar arbatai skirtą indą tiesiog panardindavo į specialų kompotui skirtą didelį termosą.

2.8. Šie pažeidimai pareiškėjui sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, dėl to kildavo socialinė įtampa, kančia, siaubas, baimė, nepilnavertiškumo jausmas, jis patyrė emocinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Nuo 2017 m. kovo 14 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktus atitinkančiomis kalinimo sąlygomis. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti nuteistiesiems neigiamą kalinimo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, socialinės reabilitacijos specialistų pagalba ir kt. Pareigūnai privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Pareigūnai su įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

3.2. Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas įrengtas pagal galiojančius reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną šiltu vandeniu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiga palaikyti švarą nustatyta nuteistiesiems ir suimtiesiems. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis su įmonėmis, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Teisės aktuose nėra nustatytos pareigos aprūpinti suimtuosius šaldytuvais, ventiliatoriais.

3.3. Lukiškių TI-K kamerų langų angoje įtaisytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos, kurių įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams. Pasivaikščiojimas pasivaikščiojimo kiemelyje yra nuteistųjų ir suimtųjų teisė, o ne pareiga. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis teisės aktuose nustatytais reikalavimais. Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis ar žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo 48 punkte išaiškinta, jog vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Pareiškėjo minimas 8 valandų per dieną rekomenduojamas laikas skirtas įvairiai kalinimo metu vykdomai veiklai, o ne pasivaikščiojimui gryname ore.

3.4. Lukiškių TI-K valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas. Pareiškėjui yra nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Maisto svoris ir kokybė patikrinami atsakingų asmenų. Maistas yra sveriamas ir tikrinamos porcijos. Pagamintas maistas išduodamas griežtai laikantis higienos normų reikalavimų. Maistas laikomas termosuose, todėl paduodamas visada šiltas. Maisto dalintojai dėvi baltas kepures ir apsiaustus.

3.5. Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo skundų, prašymų ar pareiškimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas neįrodė būtinosios valstybės civilinei atsakomybei kilti sąlygos (Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų), todėl jo atmestinas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 130 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Teismas pirmiausiai pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog Lukiškių TI-K jis buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d., tačiau į bylą pateiktoje pareiškėjo asmens įskaitos kortelėje nurodyta, kad pareiškėjas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. kovo 14 d. Teismas nurodė, jog pareiškėjas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, kuriuose atsikirto į atsiliepime į skundą pateiktus argumentus, šių duomenų neginčijo, byloje taip pat nenustatyta pagrindų, leidžiančių abejoti Lukiškių TI-K pateiktų rašytinių duomenų objektyvumu. Teismas vertino, kad šiuo atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo spręstinas už 2017 m. kovo 14 d. – 2017 m. gruodžio 28 d. laikotarpį (toliau – ir ginčo laikotarpis).

6. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad pareiškėjas iš viso 25 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose gyvenamojo ploto normos reikalavimas buvo užtikrintas. Atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą taip pat nebuvo pažeistas Žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nes pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto.

7. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, teismas pažymėjo, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia nacionalinių teisės aktų reikalavimų, tačiau toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Kalinimo sąlygos, kai asmeniui neužtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, lemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista 25 paras. Teismas atkreipė dėmesį, kad vertinant neturtinės žalos dydį bus atsižvelgiama į tai, jog pareiškėjas dalį kalinimo laikotarpio atitinkamose kamerose buvo laikomas vienas.

8. Dėl teisės pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, teisės sportuoti teismas nustatė, kad pareiškėjo argumentas, jog jam buvo leidžiama tik vieną valandą pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija veikė taip, kaip pagal įstatymus turi veikti (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 str. 1–2 d., Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 str. 1 d.).

9. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis buvo vedamas pasivaikščioti dar jam nespėjus papusryčiauti, kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl to su skundais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją.

10. Teismas pažymėjo, kad nuteistieji ir suimtieji turi teisę, o ne pareigą eiti į pasivaikščiojimo kiemelius, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su pasivaikščiojimo teisės pažeidimais. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punktą, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne gryname ore. Todėl nesant ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, teismas atmetė pareiškėjo argumentas dėl minėtos rekomendacijos pažeidimo.

11. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių nešvaros, šiukšlių dėžių ir peleninių nebuvimo, nustatęs, kad pareiškėjas dėl pasivaikščiojimo kiemelių neatitikimo higienos normų reikalavimams nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją. Byloje esantys duomenys nepatvirtino pareiškėjo nurodytų aplinkybių (pelėsis, sulūžęs suoliukas), todėl šie jo teiginiai, nustačius, kad pareiškėjas neindividualizavo, kokiais laikotarpiais jis naudojosi pasivaikščiojimo teise ir ar iš viso ja naudojosi, kada pastebėjo aprašomas aplinkybes ir pan., teismo įvertinti kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, neturintys teisinės reikšmės sprendžiant dėl Lukiškių TI-K galbūt neteisėtų veiksmų. Be to, pareiškėjo argumentai, kad jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpoje nėra pagrįsti jokiomis reikšmingomis aplinkybėmis, t. y. kad pareiškėjas būtų nors kartą ėjęs sportuoti ir jam to daryti nebuvo leista. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad šie argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo.

12. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl asbesto, teismas pažymėjo, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu nuo 2001 m. sausio 1 d. uždraudė naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), Lukiškių TI-K 2001 metais jau buvo veikianti įstaiga, todėl šis reikalavimas jam nebuvo taikomas. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto galimą pavojų pareiškėjo sveikatai ir tokie sveikatos negalavimai būtų nustatyti.

13. Teismas vertino, kad pareiškėjas tik bendrai akcentuodamas galimą žalą sveikatai dėl asbesto neįrodė, jog Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje galbūt esantis asbestas, galėjo sukelti / sukėlė pareiškėjui sveikatos negalavimus, dėl kurių jam turėtų būti priteista neturtinė žala.

14. Dėl socialinių reabilitacijos programų teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė abstrakčius teiginius, jog nebuvo pakankamai užtikrinama suimtųjų ir nuteistųjų galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl įrodymų naštos paskirstymo bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas) nagrinėjamu atveju buvo neteisėti.

15. Teismas pripažino Lukiškių TI-K administracijos neteisėtus veiksmus, pasireiškusius tuo, jog pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu nebuvo įrengtas aliarminis pareigūnų iškvietimo mygtukas arba ši sistema neveikė kamerose. Dėl šio pažeidimo teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu pareigūnų iškvietimu ar dėl to patyręs kokių nors nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam kilusias reikšmingas, pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu pareigūnų iškvietimo mygtuku. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarminio iškvietimo mygtukų būtų su skundais ar prašymais kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją.

16. Kadangi valstybės civilinės atsakomybės sąlygos negali būti grindžiamos hipotetinio pobūdžio aplinkybėmis, pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti aliarminio iškvietimo mygtuku ir dėl to nebuvo užtikrintas saugumas, teismas vertino kaip nepagrindžiančius pareiškėjo patirtos neturtinės žalos.

17. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl kameroje buvusių vabzdžių ir graužikų, teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) 20 punkto nuostatomis. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nedetalizavo nurodyto argumento dėl graužikų Lukiškių TI-K kamerose, nepateikė jokių konkrečių ir reikšmingų faktinių aplinkybių (kada, kur ir kaip pareiškėjas susidūrė su graužikais Lukiškių TI-K). Pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką dėl tokių kalinimo sąlygų. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir VD) 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo akte konstatuota, kad kameroje Nr. 110 nenustatyta nariuotakojų buvimo požymių. Esant tokioms aplinkybėms, teismas minėtus pareiškėjo argumentus šiuo aspektu vertino kaip abstrakčius ir deklaratyvius, nesudarančius pagrindo vertinti Lukiškių TI-K veiksmus kaip neteisėtus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK 6.271) straipsnio prasme.

18. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K pareigūnai iš jo tyčiojosi, kadangi jie (argumentai) neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Teismas pareiškėjo teiginius, kuriais išreikštas nesutikimas su Lukiškių TI-K patvirtinta ir vykdoma skalbimo tvarka, vertino kaip subjektyvią pareiškėjo nuomonę, kuria nėra grindžiamas joks pareiškėjo teisių pažeidimas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pripažino, jog Lukiškių TI-K yra vykdomas drabužių skalbimas ir džiovinimas, tačiau argumentus, kad Lukiškių TI-K nėra sudaryta galimybė džiovinti rūbus, vertino kritiškai, kadangi pareiškėjas nenurodė reikšmingų aplinkybių, kaip pasireiškė galimybės džiovinti rūbus nesudarymas. Teismas pareiškėjo teiginius, kad iš konteinerių sklido nemalonus kvapas, vertino kaip abstrakčius ir deklaratyvius, nesudarančius pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumą, nustatęs, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl laikymo sąlygų.

19. Dėl antklodės, užkloto ir tualetinio popieriaus išdavimo, nedezinfekuojamų čiužinių teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog jam aptartas inventorius buvo išduotas, tik jis nėra juo patenkintas. Teismas neturėjo pagrindo šiuo aspektu pripažinti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lukiškių TI-K iš esmės nepateikė jokių kontrargumentų dėl pareiškėjo teiginių, jog jam buvo skiriama 0,5 tualetinio popieriaus ritinėlio dviem savaitėms, t. y. mažiau nei skirta pagal teisės aktus, pripažino, kad galėjo būti nesilaikoma nurodytos tvarkos dėl nuteistųjų ir suimtųjų materialinio aprūpinimo.

20. Teismas pripažino kaip nepaneigtus pareiškėjo argumentus dėl nedezinfekuojamų čiužinių, kadangi Lukiškių TI-K nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad yra laikomasi draudimo laisvės atėmimo vietose nedezinfekuotą čiužinį neperduoti kitam asmeniui.

21. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl per trumpo naudojimosi dušu laiko, nustatęs, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjui teisę pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę iki penkiolikos minučių, kaip tai numatyta HN 134:2015 44 punkte. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neindividualizavo ir nesukonkretino aplinkybių dėl nesuteiktos galimybės nusiprausti duše. Pareiškėjo teiginius, kad dušo patalpos nebuvo švarios ir buvo aplinka nesaugi, teismas vertino kaip deklaratyvius ir abstrakčius, nurodė, kad teisės aktai nenumato, jog dušuose būtų įrengiami pareiškėjo skunde nurodyti dušų praustuvai.

22. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl maisto kokybės ir kiekybės, dalinimo tvarkos pažeidimų, teismas vadovavosi SVĮ 28 straipsniu, 44 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinės mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokie netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų jam trūko. Pareiškėjas dėl maisto netinkamos kokybės ir kiekio nėra kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją su skundais ar prašymais.

23. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai, jog maisto davinio praktinė energetinė vertė neatitiko nustatyto kiekio reikalavimo, į kameras atneštas maistas būdavo atšalęs, maisto dalintojas, dalindamas maistą, nesilaikė higienos reikalavimų, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini.

24. Dėl kamerų įrengimo, ventiliacijos, vėdinimo ir švaraus oro kiekio teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose nėra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar oro kondicionavimo sistema, gali būti vėdinamos per langus ir toks vėdinimo būdas atitinka teisės aktų nuostatas (HN 134:2015 17 p.). Teismas pažymėjo, kad teisės aktų normos nenumato Lukiškių TI-K pareigos užtikrinti, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems būtų išduodami ventiliatoriai. Pareiškėjas skunde nenurodė nei vieno konkretaus atvejo, kada buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K su prašymu išduoti jam ventiliatorių, todėl jo argumentus dėl neišduoto ventiliatoriaus teismas vertino kaip abstrakčius ir deklaratyvius. Teismas atkreipė dėmesį, kad HN 134:2015 neįtvirtina higienos normų, taikytinų švaraus oro kiekiui. Kiti teisės aktai taip pat nenumato jokių normatyvių reikalavimų šiuo aspektu, todėl teismas šio pareiškėjo argumento nevertino.

25. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamos temperatūros, per didelio dirbtinio apšvietimo, drėgmės ir pelėsio kamerose, teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pateikė nors ir ginčo laikotarpiu aktualius, tačiau kitų kamerų nei buvo laikomas pareiškėjas atliktus VD duomenis apie atliktus kamerų įrengimo patikrinimus. Vienas iš jų, t. y. VD 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo aktas, pavirtina, kad temperatūra, dirbtinis apšvietimas ir drėgmė kameroje Nr. 110, kurioje pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas vieną parą, atitiko higienos normos reikalavimus. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, jog likusiu laikotarpiu temperatūra, dirbtinis apšvietimas, drėgmė ir pelėsis kamerose, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

26. Vadovaudamasis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis tokio pobūdžio bylose, teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūra, dirbtinis apšvietimas, drėgmė ir pelėsis galėjo neatitikti higienos normų reikalavimų. Vertindamas kitas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, teismas pažymėjo, kad nustatyta, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį nesikreipė nei į Lukiškių TI-K administraciją, nei į VD dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat pareiškėjas visas 24 paras toje pačioje kameroje buvo laikomas trumpais intervalais (nuo vienos iki dviejų parų), dažnai buvo perkeliamas į kitas įkalinimo įstaigas. Pareiškėjas nepateikė reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jis patyrė didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl temperatūros, dirbtinio apšvietimo, drėgmės ir pelėsio neatitikimo higienos normos reikalavimams. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos temperatūros, per didelio dirbtinio apšvietimo, drėgmės ir pelėsio pripažintini kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos.

27. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 25 paras, ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad 25 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeista materialinio aprūpinimo tvarka, teismas sprendė, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.

28. Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė ne tik į sprendimo motyvuose nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad pareiškėjas nėra kreipęsis nei į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nei į VD dėl laikymo sąlygų, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

29. Įvertinęs tai ir atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mastą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas priteisė pareiškėjui 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 30. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma:

30.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu nenustatytas teisės aktuose įtvirtintos minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas. Visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neteisėtai įrengtos perteklinės lovos, dėl kurių ženkliai sumažintas laisvas plotas, todėl net esant dviem asmenims 7 kv. m keturvietėje kameroje nebūdavo užtikrinama minimali gyvenamojo ploto norma. Be to, įrengus visus teisės aktuose nustatytus baldus, visi šie įrengimai užimdavo apie 5 kv. m gyvenamosios kameros ploto. Dėl nurodytų priežasčių kamerose, kuriose pareiškėjas buvo nuolat laikomas dar su dviem ar trim nuteistaisiais, laisvo gyvenamojo ploto buvo tik apie 2 kv. m. Net ir kameroje kalint dviese, gyvenamojo ploto norma asmeniui dėl įrengtų perteklinių lovų nebuvo užtikrinta.

30.2. Nuolatinis asmeninės erdvės pažeidinėjimas vyksta visą parą, net ir miego metu, nes gultai sudėti taip, jog asmens galvą nuo kito asmens galvos gulint skiria vos 20–30 cm. Laisvas kameros plotas siekia vos 2 kv. m, o likusius 5 kv. m užima gultai, staliukas, spintelė ir vieta rūbams bei 1,5 kv. m sanitarinis mazgas. Teismas neįvertino pareiškėjo teisių pažeidimo ir nepagrįstai nepripažino jo teisių pažeidimo kamerose, kuriose jam tekdavo tik 2 kv. m kameros ploto.

30.3. Teismas neįvertino ir kitų aplinkybių, kurios turėjo reikšmės neturtinės žalos nustatymui. Visi Lukiškių TI-K kamerų gultai yra dviejų aukštų ir nei vienas gultas neturi kopėtėlių, kuriomis būtų galima užlipti į antro aukšto gultą, dėl ko nuolatinis užsiropštimas į antrojo aukšto gultą ir šokinėjimas nuo jo, tai ne tik nepatogumai, bet ir nuolatinė rizika susižaloti ir sužaloti kitus asmenis. Tualetas yra bendroje patalpoje, pareiškėjas kas penkiolika minučių stebimas pareigūnų ir tokia situacija sukelia nuolatinį diskomfortą, nepatogumą ir įtampą.

30.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų. Pareiškėjas turi pakankamai įrodymų, t. y. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių pažymas Nr. 4D-2008/2-1277; Nr. 4D-2013/1-1577; Nr. 4D-2014/1-1756, Nr. 4D-2015/1-117; Nr.4D-2013/1-1260; Nr.4D -2014/1-5; Nr. 4D-2014/1-322; Nr. 4D-2014/1-504; Nr. 4D-2014/1-856; Nr. 4D- 2014/4/1-530; Nr. 4D-2013/4-598; Nr. 4D-2013/1-1645; Nr. 4D-2015/1-308; Nr. 4D-2013/1-1670.

30.5. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, nesivadovavo EŽTT praktika, pateikė klaidingą teisės aiškinimą tokio pobūdžio bylose. Teismas, konstatavęs laikymo nepriimtinomis sąlygomis faktą, nepagrįstai atmetė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

30.6. Pareiškėjo prašoma neturtinės žalos atlyginimo suma iš esmės yra simboline, nes neviršija kaltiesiems asmenims (pareigūnams) už jo teisių pažeidinėjimą atsakingo asmens (valstybės) sumokėto atlyginimo sumos. Šiuo atveju atsakingu asmeniu yra valstybė, kurios finansinės galimybės atlyginti žalą yra neribotos ir dėl visiško žalos atlyginimo negali atsirasti jokių nepriimtinų ar sunkių pasekmių. Priešingai, dar didesnes sumas per pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpį atsakovas yra sumokėjęs kaltiesiems asmenims (pareigūnams) ne už teisėtą veikimą, o už pareiškėjo teisių pažeidinėjimą. Dėl nurodytų priežasčių neturtinės žalos dydžio mažinimui nėra jokių pagrindų, priešingai, teismas gali priteisti didesnį nei prašomas neturtinės žalos atlyginimą, jei prieitų prie išvados, kad pernelyg maža neturtinės žalos atlyginimo suma iš esmės reikštų leidimą už simbolinį mokestį pažeidinėti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir žmogaus teises.

30.7. Lietuvos teismai dažnai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT, motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra žema minimali mėnesinė alga. Toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir asmenų, gaunančių mažas pajamas, ir asmenų, gaunančių dideles pajamas, lygybės principą. Tokia diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu.

31. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

31.1. Teismas, nustatydamas pažeidimus, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar aplinkybių.

31.2. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu ir traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos.

31.3. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos žalos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Bylos dalykas – 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui V. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d.

33. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo ne nuo 2016 m. sausio 5 d., o nuo 2017 m. kovo 14 d., ir ginčo laikotarpiu 25 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, 25 paras pažeista materialinio aprūpinimo tvarka, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta priteisiant 130 Eur kompensaciją. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos nebuvo pripažintos įrodytomis ir pagrįstomis.

34. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė jam tekusį gyvenamąjį plotą, taip pat neįvertino, jog gultai neturi kopėtėlių, jog pareigūnai stebėjo kamerą, jam naudojantis tualetu, atsakovo atstovas jo teises pažeidinėjo tyčia, jam turėjo būti priteistas jo prašomas neturtinės žalos atlyginimas, be to, neturtinės žalos atlyginimas turėjo būti priteistas atsižvelgiant į EŽTT praktiką.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų įrodymų nustatant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

37. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016 ir kt.).

38. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą pareiškėjui turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m plotas.

39. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

40. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017).

41. Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

42. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų užimamas plotas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

43. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino aplinkybes, susijusias ir su pareiškėjui tekusiu gyvenamuoju plotu, atskaičius iš bendro kameros ploto sanitarinio mazgo patalpos su klozetu plotą, ir nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo, nes pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto.

44. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimu, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo teisė į privatumą ginčo laikotarpiu 25 paras buvo pažeista.

45. Pareiškėjas skundo negrindė apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe, kad nebuvo kopėtėlių į antrą gultų aukštą, pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs jokių aplinkybių, kad jis nuolat gulėjo antro aukšto gulte, kad jam buvo sunku užlipti į antrą aukštą, jis kreipėsi į atsakovo atstovą, jog būtų išspręsta ši problema, tačiau atsakovo atstovas nesiėmė jokių priemonių šiuo klausimu.

46. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nepateikė įrodymų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nurodo, jog yra įrodymai, kuriuos galima iš karto patikrinti internete (nurodo Seimo kontrolierių pažymų numerius), tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas privalėjo visus įrodymus, susijusius su jo konkrečiomis kalinimo sąlygomis, pateikti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 56 str. 4 d.). Taip pat akcentuotina, kad įrodymai turi būti pateikti apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, o ne apskritai apie padėtį Lukiškių TI-K.

47. Šiuo aspektu primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

48. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010; kt.).

49. Pareiškėjas taip pat byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kad atsakovo atstovas atliko tyčinius veiksmus, dėl kurių buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

50. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl netinkamai nustatytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją).

51. Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

52. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., pvz., 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos kompensavimo formos, privalėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įskaitant ir 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją.

53. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-3225-415/2018, Nr. A-1902-525/2018, Nr. A-1351-624/2017, Nr. A-702-756/2017 nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios šioje byloje nustatytoms aplinkybėms.

54. Vertinant pirmosios instancijos teismo už nustatytus pažeidimus pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą (130 Eur), pareiškėjo nurodomus argumentus dėl jo patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, akcentuotina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

55. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

56. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas (130 Eur) yra adekvatus atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams ir pareiškėjo patirtai žalai.

57. Pareiškėjas prašo priteisti jam 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

58. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė