2013-06-13 Nr. AB-2762-3-61-3-00262-2011-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-811/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00262-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. prašymą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. sausio 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-9363-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijos priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Prašyme paaiškino, kad nuo 2004 m. gruodžio 15 d. jam buvo paskirta 900,57 Lt valstybinė pareigūnų pensija. Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui moka sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją. Tvirtina, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalis varžo dirbančio pensininko, gaunančio valstybinę pareigūnų pensiją, teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Vidaus reikalų ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, pareiškėjui 2010 m. neišmokėjo 4 229,91 Lt valstybinės pensijos. Toks reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ reiškia, kad įstatyme nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Konstitucinis asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai. Nevienodas traktavimas būtų objektyviai nepateisinamas ir pažeistų asmenų teisėtus interesus bei lūkesčius. Laikinajame įstatyme nėra nustatytas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas.

Kadangi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23 ir 52 straipsniai, šioje byloje galima civilinė atsakomybė. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Neatsargūs valstybės veiksmai nulėmė tai, kad jis patyrė nuostolių, kurių dydis lygus negautoms pajamoms. Šios faktinės aplinkybės sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjas reikalaudamas iš Vidaus reikalų ministerijos turtinės žalos atlyginimo neįrodo, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino, panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-9363-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ bei priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 15 469,93 Lt nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Teismas nustatė, jog Vidaus reikalų ministerijos 2005 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 2/17-209 (pensijos byla Nr. 18989) pareiškėjui nuo 2004 m. gruodžio 15 d. paskirta 900,57 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 17 m. 11 mėn. ir 8 d. tarnybą (b. l. 29). Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 11D(P)-2324 matyti, kad neperskaičiuota pensija sudarytų 4 600,99 Lt, o perskaičiuota yra 3 416,03 Lt (b. l. 32). V. L. 2010 m. lapkričio 17 d. prašymu Vidaus reikalų ministerijos prašė išmokėti susidariusią nepriemoką ir ateityje užtikrinti visos už tarnybą paskirtos pensijos mokėjimą (b. l. 33–34). Vidaus reikalų ministerija 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 1D-9573-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ paaiškino pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir pažymėjo, kad neturi teisinio pagrindo jam mokėti 900,57 Lt dydžio pensiją bei išmokėti nepriemoką (b. l. 35–36).

Rėmėsi 1994 m. gruodžio 13 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu. Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis buvo keičiama 2010 m. vasario 11 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2010 m. kovo 1 d. bei nuo 2010 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusiu 2010 m. spalio 26 d. įstatymu Nr. IX-1072, o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. minėtasis straipsnis neteko galios.

Apžvelgė, jog nurodytasis teisinis reglamentavimas suponuoja, jog asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus nustatytas išimtis), valstybinės pensijos perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jos dar kartą perskaičiuotos (sumažintos), atsižvelgiant į jų gaunamas draudžiamąsias pajamas. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą, ir tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, ir tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama nuo 5 iki 20 procentų (didėjant išmokų sumai, jis didėja).

Konstatavo, jog nagrinėjamu atveju remiantis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas, apskaičiavęs pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K = 0,8450), perskaičiavo pensijos dydį ir jam priklausančią valstybinę pensiją su priedu sumažino iki 1 006,87 Lt (2010 m. sausio mėn.), iki 1 042,49 Lt (2010 m. vasario mėn.), iki 1 015,76 (2010 m. kovo mėn.), iki 862,34 Lt (2010 m. gegužės mėn.) ir iki 760,98 Lt (2010 m. balandžio mėn. ir nuo 2010 m. birželio iki 2012 m. rugsėjo mėn.). Sumažinta pensija buvo perskaičiuojama dar kartą taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą 2 priede nustatyta tvarka apskaičiuotą koeficientą atsižvelgiant į pareiškėjo turimų draudžiamųjų pajamų dydį (b. l. 35–36, 48).

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies bei sprendė, jog atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nurodė, jog Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 2 d. pažymos Nr. 11D(P)-5164 matyti, kad taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas iki 1 006,87 Lt (2010 m. sausio mėn.), iki 1 042,49 Lt (2010 m. vasario mėn.), iki 1 015,76 (2010 m. kovo mėn.), iki 862,34 Lt (2010 m. gegužės mėn.) ir iki 760,98 Lt (2010 m. balandžio mėn. ir nuo 2010 m. birželio iki 2012 m. rugsėjo mėn.). Pažymėjo ir tai, jog vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Taigi, V. L. nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. susidarė 15 469,93 Lt nepriemoka (turėjo būti išmokėta 25 995,88 Lt, tačiau išmokėta tik 10 525,95 Lt). Nurodė, jog pareiškėjas prašo sumažintą pensiją priteisti iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, tačiau Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 2 d. pažymoje Nr. 11D(P)-5164 pateikti tą dieną turėti duomenys apie pensijos išmokėjimą iki 2012 metų rugsėjo mėnesio, todėl teismo sprendimu išsprendžiamas ginčas už laikotarpį iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Pridūrė, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., todėl už rugsėjo mėnesį pareiškėjui išmokėta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nesumažinta pensija. Teismas rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 bei darė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 15 469,93 Lt priteistina iš Lietuvos valstybės.

Akcentavo, jog byloje taip pat spręstinas klausimas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki kreipimosi į teismą. Rėmėsi Konstitucijos 72 straipsnio 1 dalimi bei nurodė, jog teismų praktika, aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d., nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A12-219-2004 (Administracinių teismų praktika, Nr. 5, 2004 m.). Pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Apibendrino, jog, teismo nuomone, Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. 1D-9363-(2) prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2012 m. vasario 6 d. nutarime, todėl negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, bei yra naikintinas.

Pridūrė ir tai, jog pareiškėjas neišmokėtą pensijos dalį laiko turtine žala, tačiau remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, analogiškoje byloje tarp šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet atitinkami valstybinių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai. Civiliniame kodekse nėra įsakmiai nurodyta, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo teisiniams santykiams yra taikomos kurios nors šio kodekso normos. Ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turi būti pritaikytos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

III. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 64 – 66), kuriuo prašo ginčijamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog Konstitucinio Teismo Nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d. bei į tai, kad iki minėto Nutarimo įsigaliojimo vienas įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrindas – 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, o kitas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai ir į tai, kad ministerija, priimdama skundžiamą atsakymą, tik realizavo tuo metu galiojusias teisės normas.

Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Tikina, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d.). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Taip pat pažymi, jog skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) analogiškose bylose suformuotai praktikai. Būtent – LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartyje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjo valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nustatė, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Akcentuoja, jog nurodytoje byloje LVAT konstatavo, kad pensijas išmokančios institucijos veiksmai buvo teisėti ir kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Priduria ir tai, jog nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas ministerijos atsakymą į pareiškėjo skundą, pateiktą 2010 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. 1D-9363 (2), panaikino visa apimtimi. Tikina, jog tokiam teismo sprendimui prieštarauja paties teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nustatytos aplinkybės, jog Konstituciniam Teismui Nutarimu pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinės pensijos perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjui galėjo būti perskaičiuojama pensija pagal nurodytą teisinį pagrindą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundžiamame ministerijos atsakyme buvo nurodyta, jog pareiškėjui pensija mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, teismas, nustatęs byloje aukščiau nurodytas aplinkybes, visiškai nepagrįstai panaikino ministerijos sprendimą visa apimtimi.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 70) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti galiojančiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. L. (toliau – ir pareiškėjas) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjui 2005 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 2/17-209 buvo neterminuotai paskirta 900,57 Lt valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 29). Pareiškėjas 2010 m. lapkričio 17 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją bei prašė išmokėti susidariusią nepriemoką ir ateityje užtikrinti visos už tarnybą paskirtos pensijos mokėjimą (b. l. 33–34). Vidaus reikalų ministerija 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 1D-9573-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ paaiškino pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir pažymėjo, kad neturi teisinio pagrindo jam mokėti 900,57 Lt dydžio pensiją bei išmokėti nepriemoką (b. l. 35–36). Pareiškėjas 2011 m. sausio 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-9363-(2) ir priteisti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą patenkino, jo ginčytą sprendimą panaikino bei priteisė jam 15 469,93 Lt nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, pensijos skirtumas, kuris susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Iš pareiškėjo ginčyto Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 1D-9363-(2) matyti, jog pareiškėjui paskirta 900,57 Lt valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8450) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 760,98 Lt, bei pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę pareiškėjui mokėtina valstybinė pensija buvo dar kartą perskaičiuota bei sumažinta iki 286,28 Lt (760,98 * 0,3762 = 286,28 Lt).

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 2 d. pažyma Nr. 11D (P)-5164 patvirtina, jog nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjui paskirta pensija, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, buvo sumažinta iki 1006,87 Lt (2010 m. sausio mėn.), iki 1042,49 Lt (2010 m. vasario mėn.), iki 1015,76 Lt (2010 m. kovo mėn.) iki 862,34 Lt (2010 m. gegužės mėn.) ir iki 760,98 Lt (2010 m. balandžio mėn). Atitinkamai už visą ginčo laikotarpį pareiškėjui, pritaikius minėtąją įstatymo nuostatą, turėjo būti išmokėta 25 995,88 Lt. Šią pensiją dar kartą perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjui buvo išmokėta 10 525,95 Lt valstybinės pensijos. Taigi, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 15 469,93 Lt nepriemoka (b. l. 49).

Atsižvelgus į tai, jog, kaip nurodyta aukščiau, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, buvo pripažinta antikonstitucine, todėl atsakovas negalėjo jos taikyti perskaičiuodamas pareiškėjui valstybinę pensiją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtąją valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėjui priteisė.

Pažymėtina ir tai, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui pirmiau nurodytą 15 469,93 Lt nepriemoką būtent iki šio įstatymo įsigaliojimo datos, o ne iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kadangi minėtu teisiniu reguliavimu buvo panaikintos Laikinojo įstatymo nuostatos, numačiusios valstybinių pensijų dydžio mažinimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytą pensijos nepriemoką priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 taip pat konstatavo, jog byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Vidaus reikalų ministerija.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovas apeliaciniame skunde pabrėžia, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo, kadangi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis Konstitucinio Teismo sprendimų galią nukreipia į ateitį. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensija turi būti ginama.

Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat kelia klausimą dėl 2010 m. gruodžio 17 d. rašto panaikinimo visa apimtimi. Jo teigimu, pirmosios instancijos teismas ginčytą raštą visa apimtimi panaikino nepagrįstai, nes atsakovas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis vadovavosi pagrįstai. Šiuo aspektu nurodytina, jog ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Reikia pažymėti, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamu atveju, remiantis aukščiau išdėstytų motyvų visuma, konstatuotina, jog ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. 1D-9363 (2) turėjo būti panaikintas dalyje, būtent – toje dalyje, kuria atsakovas atsisakė pareiškėjui perskaičiuoti jam paskirtą valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi. Tuo tarpu toje dalyje, kurioje pensiją pareiškėjui perskaičiuoti atsisakyta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, sprendimas paliktinas nepakeistu, kadangi jis šioje dalyje buvo teisėtas, priimtas vadovaujantis Konstitucijai neprieštaraujančia pripažinta teisės norma. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ginčijamas sprendimas buvo panaikintas visa apimti, yra keistinas.

Atsakovas taip pat remiasi LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartimi Nr. A552-2747/2012 ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nukrypo nuo administracinių teismų praktikos. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovo teiginiais nesutinka, kadangi konkrečioje byloje nebuvo pateiktas priešingas aiškinimas, nei administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, kurioje kilusio ginčo specifika, pastebėtina, taipogi skiriasi nuo nagrinėjamo. Byloje, kuria remiasi atsakovas, buvo, be kita ko, konstatuota, jog teisėjų valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, o iš esmės dėl to, jog Lietuvos valstybė netinkamai reglamentavo teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Todėl neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui buvo priteista iš Lietuvos valstybės, o ne iš Nacionalinės teismų administracijos. Analogiškai ir šioje byloje neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka buvo priteista ne iš Vidaus reikalų ministerijos, tačiau iš Lietuvos valstybės. Kaip bebūtų, remiantis tuo tvirtinti, jog valstybinės pensijos nepriemoka (nesant Vidaus reikalų ministerijos kaltės) pareiškėjui iš viso neturėtų būti priteisiama, kadangi Vidaus reikalų ministerija vadovavosi tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimais, būtų nepagrįsta dėl aukščiau išaiškintų priežasčių, inter alia – Konstitucijos viršenybės principo.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas bei pagrįstai pareiškėjui priteisė 15 469,93 Lt nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino Vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 1D-9363 (2) visa apimtimi, todėl ginčijamas sprendimas šioje dalyje yra keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą pakeisti, rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 1D-9363-(2) dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjo V. L. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kitoje dalyje šį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui V. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos 15 469,93 Lt nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius