2022-07-20 Nr. AB-19399-3-61-3-01442-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3250-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01442-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. H. H. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. H. H. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. H. H. T. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 21S30813 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė, išpažįsta (duomenys neskelbtini) tikėjimą. Iki 2013 m. gyveno (duomenys neskelbtini), artimiausi giminaičiai gyvena (duomenys neskelbtini). Pareiškėja gyveno viena, nuosavame šeimos name, tačiau nesijautė saugi, kadangi į namus buvo įsiveržęs vagis, pasakęs, kad kažką pavogsiantis, o kitą kartą – ją nužudysiantis. Pareiškėja pažymėjo, kad minėtas asmuo jai skambindavo, rašydavo žinutes, reikalaudavo pinigų. Pareiškėja turėjo slapstytis, nes grįžti namo jai buvo nesaugu, turėjo išvykti iš kilmės valstybės.

3. Pareiškėja nesutiko su atsakovo vertinumu, kad grasinimai telefono skambučiais ir žinutėmis nebuvo grasinamojo pobūdžio. Tai, kad minėtais skambučiais buvo prašoma pinigų, nepaneigia pareiškėjos baimės, realios grėsmės dėl saugumo. Žinutes rašė ir pinigų reikalavo asmuo, kuris buvo įsibrovęs į pareiškėjos namus ir grasino susidoroti. Kadangi pareiškėja negali patenkinti grasintojo reikalavimų sumokėti pinigus, turi slėptis. Pareiškėja įsitikinusi, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos negali užtikrinti jos saugumo, todėl, negalėdama persikelti kilmės valstybėje, buvo priversta išvykti iš kilmės valstybės ir prašyti prieglobsčio. Pareiškėja neturi galimybės apsisaugoti pati, nes gyvena viena, neturi artimųjų, yra jauna moteris, (duomenys neskelbtini), neturi tinkamo išsilavinimo. Nesaugumą ir baimę lemia ir bendras šalyje vyraujantis požiūris į moterį, smurto protrūkiai ir neramumai šalyje, pareiškėjos priklausymas (duomenys neskelbtini) tautinei mažumai. Pareiškėja grasinimus apibūdino kaip pagrįstus tikrais susidorojimo ketinimais, todėl manė, kad atsakovo teiginiai, jog jos paaiškinimai yra neišsamūs, nedetalūs, abstraktūs ir migloti, nepagrįsti.

4. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad apklausos metu galėjo neakcentuoti tam tikrų svarbių tyrimui detalių ar aplinkybių, kurios reikšmingos prieglobsčio prašymą nagrinėjančiai institucijai ir kurių pareiškėja nesuvokė esant svarbiomis. Pareiškėjai grįžus į kilmės valstybę reali persekiojimo grėsmė neišnyktų. Atsakovas turėjo išsamiai ištirti grasinimo epizodus, tinkamai juos įvertinti, t. y. ar pareiškėjos kilmės valstybėje tokie grasinimai gali būti priežastis realiai grėsmei kilti. Atsakovas situacijos nevertino, informacijos nesurinko, tyrimo neatliko, tinkamai neišaiškino pareiškėjai, kad ji gali pateikti kitą svarbią vertinimui informaciją. Svarbi aplinkybė, kad pareiškėja priklauso (duomenys neskelbtini) religinei mažumai, kuri Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą. Sprendime pateikta informacija apie (duomenys neskelbtini) religinės bendruomenės padėtį (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas neįvertino persekiojimo rizikos ir tikimybės bei sąsajų su grasinimais. Atsakovas neatsižvelgė į riziką lemiančius veiksnius, neįvertino, kaip 2020 m. (duomenys neskelbtini) susitarimas realizuojamas ar realiai veikia. Taip pat pareiškėjai nebuvo išaiškinta teisė pateikti duomenis, ar jos kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos. Pareiškėjos pasakojimas neprieštarauja atsakovo surinktai informacijai, pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl jai turi būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

5. Pareiškėja manė, kad jai turi būti sudaryta galimybė pateikti pasakojimą pagrįsti galinčius įrodymus, t. y. dėl aplinkybių, kurios atsakovui kelia abejonių vertinant pareiškėjos prašymą. Prieglobsčio prašymo aplinkybės buvo išnagrinėtos netinkamai, todėl priimtas Sprendimas nepagrįstas. Nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja turėjo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, t. y. (duomenys neskelbtini) pasą, bendradarbiavo su institucijomis, kad būtų nustatyti prieglobsčio motyvai, visą laikotarpį buvo Lietuvoje. Be to, kaip nurodė pareiškėja, nėra duomenų, jog būtų padariusi pažeidimų. Nėra objektyvių prielaidų daryti išvadą, kad pareiškėja savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad atvyko neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikyta pareigūnų, nesudaro objektyvaus pagrindo daryti išvadą, kad savo noru į kilmės šalį neišvyktų ar siekia sutrikdyti grąžinimo į kilmės valstybę procesą.

6. Pareiškėja teigė, kad maksimalus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas nėra proporcingas, kadangi pareiškėja sąžiningai pasakojo savo istoriją, dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui. Paaiškinimai neprieštaringi, nuoseklūs, neprieštarauja turimai bendrai informacijai, susijusiai su jos atveju. Pareiškėja laikėsi apgyvendinimo tvarkų, o išvykimą lėmė realus gresiantis pavojus. Be to, išvykimas tik sutapo su padidėjusiu asmenų migracijos srautu į Lietuvą. Nepagrįsta nustatyti minėtą terminą, kai jokių pareiškėjos prašymo nagrinėjimą apsunkinančių priežasčių ar aplinkybių nėra. Pareiškėjai prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, o atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai, individualizuotai išnagrinėti jos prašymą, jame nurodytas aplinkybes. Be kita ko, atsakovas nesurinko aktualios, susijusios informacijos apie kilmės valstybėje pareiškėjai kylančią grėsmę.

7. Migracijos departamentas atsiliepime nurodė su pareiškėjos skundu nesutinkantis ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė ekonomine padėtimi, noru pasiekti (duomenys neskelbtini) gyvenančią šeimą bei nepažįstamo asmens grasinimais. Nurodė, kad nusprendė nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitiko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų. Taip pat nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Remdamasis ESPA 2021 m. informacija, Migracijos departamentas konstatavo, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėja neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Spręsdamas dėl papildomos apsaugos suteikimo pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Migracijos departamentas įvertino ne tik tai, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, bet ir tai, ar pareiškėja dėl savo asmeninių savybių gali susidurti su padidinta rizika dėl beatodairiško smurto.

9. Teigė, kad pareiškėjos pasakojimas yra abstraktus, nesklandus, įvykių chronologija nenuosekli, tariami grasinimai pateikti miglotai. Pareiškėja teigė, kad pirmą kartą su nepažįstamu grasintoju susitiko 2019 m., kai jis įsilaužė į jos namus. Tuo metu ji gyveno viena, nes artimieji buvo išvykę į (duomenys neskelbtini) – mama prieš ketverius metus, t. y. maždaug 2017 m., o seserys – prieš dvejus metus, t. y. maždaug 2019 m. Vėliau pareiškėja pasakojimą pakeitė ir nurodė, kad persekiotoją pirmą kartą sutiko eidama iš mokyklos, t. y. 2016 m. Į patikslinamą klausimą, kada sulaukė paskutinio grasinimo, atsakyti negalėjo. Nelogiška pasakojimo dalis, susijusi su slapstymusi pas kaimynus, kadangi pareiškėja teigė, kad pas juos ji slėpėsi nuo 2016 m., tačiau iš prieš tai jos teiktų parodymų matyti, kad tuomet tiek jos seserys, tiek ir mama gyveno (duomenys neskelbtini), todėl nesuprantama, kodėl ji gyveno atskirai nuo savo šeimos pas kaimynus. Taigi pasakojimas nebuvo laikomas patikimu įrodymu, nes neatitiko Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 99 punkto.

10. Atsakovas pažymėjo, kad iš pareiškėjos pasakojimo negalima identifikuoti persekiotojo, motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Be to, pareiškėja negalėjo įvardyti jai grasinusio asmens. Duomenų, kad neįvardytas asmuo veiktų valstybės vardu ar galėtų daryti įtaką valstybės institucijoms, nėra. Taigi, Migracijos departamento vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjai skambinantis asmuo galėtų būti valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, jei kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas konvencinių priežasčių, pareiškėja nepateikė, o kreiptis į teisėsaugos institucijas ji nebandė. Taigi, atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjai kilmės valstybė, esant poreikiui, negalėtų užtikrinti veiksmingos apsaugos. Atsižvelgęs į pareiškėjos pasakojimą, jos nurodytą siekį gyventi su šeima, bandymą legaliai išvykti į (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys yra ekonominės. Atsakovas įvertino individualią pareiškėjos situaciją ir atsižvelgė į tai, kad ji yra (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja nenurodė, kad dėl to patiria sunkumų ar yra persekiojama.

11. Tyrimo metu nustatyta, o pareiškėja nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl jai individualiai kilusių pavojų būnant (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje. Teiginiai dėl (duomenys neskelbtini) deklaratyvaus pobūdžio, nekonkretizuoti, juos paneigia Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija, o tariamas persekiojimas nėra individualaus pobūdžio. Atsakovas pažymėjo, kad, remiantis ESPA pateikiamais duomenimis, pareiškėja, kaip (duomenys neskelbtini) moteris, priskiriama padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau ESPA taip pat nurodo, kad ne visi patekę į šią grupę individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą. Pareiškėja nenurodė, kad jos atžvilgiu būtų įvykdytas bent vienas ESPA ataskaitoje minimas pažeidimas. Tyrimo metu nenustatyta individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios leistų pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėja ateityje susidurs su netinkamu elgesiu dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini) moteris. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje jai kyla reali persekiojimo rizika, todėl deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

12. Tyrimo metu nenustatyta reali ir individuali grėsmės prieglobsčio prašytojai tikimybė, taip pat nenustatyta, kad yra pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Taigi, atsakovas nurodė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo nustatytų 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

13. Migracijos departamento vertinimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Aplinkybių visuma leido pareiškėjos veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjos atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Grėsmė pagrįsta pačios pareiškėjos faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Tikėtina, jog pareiškėja, vengdama grąžinimo, gali pasislėpti. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą terminą. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjos prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka, kadangi prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsakovas pagrįstai nustatė pareiškėjai maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, jie vertintini kaip proporcingi.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, t. y. teismas pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus juos išdėstydamas taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas, remiantis į bylą pateiktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėja 2021 m. rugsėjo 30 d. vykusioje apklausoje nurodė į Lietuvą atvykusi todėl, jog (duomenys neskelbtini) neturi šeimos, jos šeima gyvena (duomenys neskelbtini). Teigė, kad gyveno viena, į jos namą atėjo vagis, pasakė kažką pavogsiantis, o kitą kartą pareiškėją nužudysiantis. Pareiškėja nurodė neturinti asmenų, kurie ja pasirūpintų, todėl paliko namus ir gyveno pas kaimynus. Kaimynams išvykus į (duomenys neskelbtini), pareiškėja pasijuto nesaugi ir vieniša.

Teigė, kad tėvas mirė prieš 16 metų, motina iš (duomenys neskelbtini) buvo atsiuntusi kvietimą atvykti pas ją, tačiau pareiškėja (duomenys neskelbtini) negavo vizos, nes buvo vyresnė nei 18 metų. Teigė, kad nori saugiai gyventi Europoje, susikurti geresnį gyvenimą, nejausti baimės, nenori grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl gresiančios mirties. Paaiškino, kad motina į (duomenys neskelbtini) išvyko prieš 4 metus, (duomenys neskelbtini) yra 3 seserys ir 1 brolis. Tuo metu, kai 2014 m. Islamo valstybė (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) užpuolė (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) išvyko pareiškėjos brolis, kuris pasikvietė tėvus.

Motina pareiškėjos pasikviesti negalėjo, nes praėjo daug laiko, kol gavo leidimą gyventi, seserys į (duomenys neskelbtini) išvyko prieš 2 metus. Pareiškėja (duomenys neskelbtini), nuosavame name, kuriame anksčiau gyveno su tėvais, pinigų neturėjo, jų kartais atsiųsdavo motina (kartą per šešis mėnesius po 50 Eur). Pareiškėja 2016 m. baigė 11 klasių, mokslų netęsė, kadangi neturėjo pinigų mokyklinėms prekėms įsigyti. 2016 m. pareiškėjai kažkas pasakė, jog ją užmuš dėl to, kad iki 11 klasės ji lankė mokyklą.

Paaiškino, kad 2016 m. telefonu paskambino asmuo ir pasakė žinantis, kur ji eina ir ką daro. Teigė, kad nuo 2016 m. iki išvykimo į Lietuvą pareiškėja slapstėsi pas kaimynus, 2021 m. grasinimų nesulaukė. Pareiškėja nurodė palaikanti ryšius su motina, žino, kad Lietuva – Europos šalis, tikėjosi geresnio gyvenimo, saugumo. Dėl grasinimų į policiją nesikreipė, skambinusio vardo nežinojo, nes jis skambindavo kaskart iš skirtingo numerio, todėl negalėjo pateikti policijai jokių įrodymų. Nurodė, kad paskutinį kartą jai skambino 2020 m.

Pinigų kelionei paskolino mama. Pagrindinė priežastis, dėl kurios išvyko iš (duomenys neskelbtini), – finansiniai sunkumai ir grasinimai.

16. Apžvelgęs bylai aktualų teisinį reguliavimą ir įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, teismas nurodė, kad pareiškėjos pasakojimas yra gana skurdus – jeigu į pareiškėjos namus įsibrovė vagis, mažai tikėtina, jog, prieš kažką pavogdamas, jis pasakytų ketinantis tai padaryti. Neaiškus ir asmens tikslas kažką pavogus vėliau grasinti pareiškėją nužudyti. Tuo atveju, jeigu kažkoks asmuo grasino pareiškėjai telefonu, ji galėjo kreiptis į policiją, pateikti informaciją apie telefono numerius, iš kurių buvo grasinama, tačiau ji to nepadarė, pati konstatuodama, jog neturi įrodymų. Teismas pažymėjo ir tai, kad netgi tuo atveju, jeigu pareiškėjai buvo grasinama, paskutinį kartą tai buvo 2020 m. Pareiškėja nuo to laiko iki išvykimo saugiai gyveno kilmės valstybėje. Taigi, pareiškėjos pasakojimas šiuo aspektu absoliučiai nėra įtikinamas, todėl nelaikytinas nustatytu faktu.

17. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog išvykti iš kilmės valstybės ją paskatino noras gyventi geriau finansine prasme, teismo vertinimu, galėtų būti laikomas nustatytu faktu, tačiau geresnių gyvenimo sąlygų poreikis nesuteikia teisės suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjos pasakojimo matyti gana aiškus pareiškėjos siekis ne prašyti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, o teisėtu būdu mėginti vykti į (duomenys neskelbtini) pas šioje šalyje gyvenančius pareiškėjos artimuosius. Teismas apibendrino, kad pagrįsta atsakovo išvada, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

18. Vertindamas pareiškėjos atitiktį Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose įtvirtintiems papildomos apsaugos suteikimo kriterijams, teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju su pareiškėja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji tokiu būdu bus baudžiama, kad jai asmeniškai kiltų grėsmė, jog jai bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų padaryti priešingą išvadą.

19. Tyrimo metu nenustatytas nei tikėtinas persekiotojas, nei jo tikėtini motyvai ir tikslai persekioti pareiškėją, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, ir pagrįstai nesuteikė prieglobsčio. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja kilmės valstybėje turi namus, be to, yra darbingo amžiaus asmuo, todėl grąžinimas papildomų nepatogumų jai nesukeltų. ESPA 2021 m. ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei.

20. Teismas taip pat nurodė, kad nors pareiškėja yra vieniša, tačiau ji nėra išsituokusi ar našlė, todėl nepriklauso vienišų moterų, kurių padėtis (duomenys neskelbtini) visuomenėje yra ypač sudėtinga (dėl visuomenės smerkimo ar ekonominių sunkumų), kategorijai, be to, nėra viešas ar žinomas asmuo, nėra viešai pasisakiusi ir, nors teigė gyvenanti viena, tačiau viena gyvena nuo 2018 m., t. y. nuo tada, kai motina išvyko į (duomenys neskelbtini), todėl yra ja pasirūpinti galinčių asmenų, taip pat finansiškai jai padeda (duomenys neskelbtini) gyvenantys artimieji. Taigi, teismas pažymėjo, kad nenustatytos individualios aplinkybės, didinančios persekiojimo dėl lyties rizikos tikimybę.

21. Pareiškėja priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuri ESPA priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau pareiškėja su tuo susijusios grėsmės nenurodė. Prieglobsčio prašytojos paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys, pareiškėja visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), žino vietinius papročius ir kultūrą.

22. Teismas laikė pagrįsta atsakovo išvadą, jog pareiškėjos kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualios aplinkybės, padidinančios tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatytos, todėl konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

23. Tačiau teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių taikyti Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų tvarka) 5 punktą, todėl šiuo atveju taikė Kriterijų tvarkos 44.3.1 papunktyje nustatytą 2 metų draudimo laikotarpį. Taigi, teismas nusprendė, kad Migracijos departamento Sprendimas keistinas ir uždraudžiama pareiškėjai 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką. Nustačius, kad adekvatus draudimo atvykti pareiškėjai į Lietuvos Respubliką terminas yra 2 metai nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, teismas pakeitė ir kitą Migracijos departamento Sprendimo dalį, įvedant į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 24. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25. Pareiškėjos vertinimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1-3 punktus. Nesutinka su teismo argumentais, kad pareiškėjos prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir kad kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus.

26. Pareiškėja dėl (duomenys neskelbtini) negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė visakeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Remiantis ESPA 2021 m. ataskaita, (duomenys neskelbtini) įtraukiami į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, (duomenys neskelbtini) jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Pagal ESPA ne visi šio profilio asmenys susidurtų su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma visiškai pagrįsta. Individualiai vertinant persekiojimo rizikos tikimybę, reikėtų atsižvelgti į tokią riziką didinančias aplinkybes kaip vietovė, turimi asmens dokumentai, lytis. Apžvelgusi kilmės valstybės informaciją, pareiškėja nurodo, kad jai dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, o atsakovas šios grėsmės nepaneigė.

27. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad grėsmės nėra, nes yra sumažėjęs (duomenys neskelbtini) aktyvumas ir strateginis pajėgumas. Pareiškėjos teigimu, (duomenys neskelbtini) tik sumažėjo, bet neišnyko. 2020 m. duomenimis didžiąją dalį (duomenys neskelbtini) kontroliuoja (duomenys neskelbtini) vyriausybė, o likusią dalį – (duomenys neskelbtini) vyriausybė. Tačiau 2019-2020 m. (duomenys neskelbtini). Nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. liepos 31 d. gubernijoje užfiksuota 92 mūšių, 150 pavienių incidentų, 46 smurto prieš civilius atvejų. ESPA pateiktais duomenimis 2020 m. (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini).

28. Pareiškėja nurodo, kad ESPA gairėsė, kuriomis rėmėsi atsakovas, nurodoma informacija yra vienerių metų senumo. Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjai kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą turėjo ne formaliai ir fragmentiškai atkartoti ESPA duomenimis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informaciją iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjos galimybes apsisaugoti.

29. Pareiškėja apibendrina, kad jos išvykimo priežastis negalima laikyti ekonominėmis, prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymus ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

30. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą

31. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė ekonomine padėtimi, noru pasiekti (duomenys neskelbtini) gyvenančią šeimą bei nepažįstamojo asmens grasinimais. Pareiškėja nuo 2022 m. birželio 16 d. savavališkai pasišalino iš apgyvendinimo vietos, tuo pažeisdama nustatytas taisykles. Visa tai patvirtina, kad prieglobsčio gavimas Lietuvoje nebuvo pareiškėjos tikslas. Šiuo metu jos buvimo vieta yra nežinoma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad ji turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

37. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sumažino minėtus laikotarpius iki dviejų metų.

38. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog prieglobstis ir papildoma apsauga jai nesuteikti nepagrįstai, atsakovui neįvykdžius pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymus ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinkus aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

39. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

40. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose reglamentuojami teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

41. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

42. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

43. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

44. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad, pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės juos surinkti prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-889-968/2022).

45. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustato ABTĮ 56 straipsnis. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, t. y. kad pareiškėja nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl jos išpažįstamo tikėjimo, o taip pat neįrodė savo priskirtinumo bent vienai iš ESPA nurodytų vienišų moterų kategorijų (pareiškėja nėra išsituokusi, našlė), kuriai gresia padidinta pavojaus susidurti su persekiojimu dėl lyties rizika. Tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visuma pagrindžia, kad prieglobsčio prašytojos pasakojimas buvo neišsamus, prieštaringas, keliantys pagrįstų abejonių. Pareiškėja vykusios apklausos metu nurodė, kad grasinimų iš persekiotojo sulaukė nuo 2016 metų, einant į mokyklą, tačiau tos pačios apklausos metu nurodė ir tai, kad grasinimai prasidėjo nuo tada, kai į jos namus įsibrovė vagis (jos šeima jau gyveno (duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos pasakojimas Tvarkos aprašo 99 punkto nuostatų prasme pagrįstai nebuvo laikomas patikimu įrodymu. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja vykusios apklausos metu patvirtino, kad viena iš priežasčių, kodėl paliko kilmės šalį, yra finansiniai sunkumai, todėl Migracijos departamentas pagrįstai įvertino, jog pareiškėjos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys yra ekonominės.

47. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog išvykti iš kilmės valstybės pareiškėją paskatino noras gyventi geriau finansine prasme, galėtų būti laikomas nustatytu faktu, tačiau geresnių gyvenimo sąlygų poreikis nesuteikia teisės suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį.

48. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog ji yra iš (duomenys neskelbtini), kuriame vyksta karinis konfliktas su (duomenys neskelbtini), o dėl nuolatinių bombardavimų beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, tačiau atsakovo surinkta informacija apie kilmės valstybę (būtent apie pareiškėjos gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini)), nesuteikia pagrindo abejoti tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvada, jog prieglobsčio prašytoja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

49. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovas rėmėsi neaktualia ESPA informacija, ją vertino formaliai. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamento surinkta informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, pareiškėja nepateikė priešingos objektyvios informacijos, nenurodė jokių šaltinių, išskyrus subjektyvų vertinimą apie ginkluotus susirėmimus, todėl nėra pagrindo kvestionuoti atsakovo surinktos informacijos apie kilmės šalį aktualumo, išsamumo ar patikimumo. Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas visapusiškai ir objektyviai, o Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, nėra nustatyta esminių Sprendimo trūkumų, dėl kurių jis turėtų būti panaikintas.

50. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino Sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos iki dvejų metų. Pareiškėja apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų laikotarpių proporcingumo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti sutrumpintas.

51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. H. H. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė