2019-12-11 Nr. AB-23323-3-61-3-00657-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1879-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00657-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. Kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo mažos, užstatytos baldais, pareiškėjas jose buvo laikomas ne vienas. Kameros nebuvo remontuotos, sienos ir lubos buvo padengtos pelėsiais, drėgnos, dažai atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, trūko natūralios šviesos, o dirbtinė šviesa būdavo labai stipri, todėl skaudėjo akis ir galvą. Nebuvo užtikrinama tinkama oro temperatūra, neveikė ventiliacija, patalpos galėjo būti išvėdinamos tik per langą, kuriame buvo įrengtos grotos, ribojančios gryno oro patekimą. Nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, todėl kamerose laikomi asmenys, norėdami iškviesti pareigūną, turėjo belsti į duris. Lukiškių TI-K nevykdė arba netinkamai vykdė dezinfekciją ir deratizaciją, kamerose buvo tarakonų, pelių. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, rankšluosčiais. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, apatinis trikotažas buvo skalbiamas tik tuo atveju, jei asmuo turėjo pakankamai pinigų specialiam skalbimui skirtam maišui įgyti, nebuvo kur džiovinti išskalbtus drabužius. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, dėl dažno karšto vandens trūkumo nebuvo sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Dušo patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų. Maistas nebuvo kaloringas ir skanus, dažnai neatitiko nustatyto kiekio, nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, kol maistą atnešdavo į kamerą, jis atvėsdavo. Pareiškėjas galėjo tik vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų, juose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, buvo netvarkinga. Kiemelių stogas buvo iš šiferio, jame buvo asbesto, be to, asbesto buvo ir sienose, kanalizacijoje. Visą sulaikymo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine. Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų, trūko kultūros, sporto, kūrybos ir pan. renginių. Dėl visų nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė ne tik fizinių skausmų, bet ir psichologinių išgyvenimų, viršijančių kalinimui būdingas kančias ir sunkumus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų tik 2015 m. vasario 20 d., 2015 m. vasario 22 d. – 2015 m. kovo 24 d. Kitais laikotarpiais pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas. Vadovaujantis teisės aktais sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskiriamas ne žemesne negu 1,5 m aukščio sienele, todėl Lukiškių TI-K kameros atitinka reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, artimiausiu metu jos bus įrengtos visose kamerose.

Kameros vėdinamos natūraliu būdu per vėdinimui pritaikytus langus, todėl reguliariai kameras vėdinantiems asmenims nekyla problemų dėl drėgmės. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, kuris atitinka normas. Lukiškių TI-K laikomi asmenys, norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitokioje naudingoje veikloje, turi žodžiu ar raštu pranešti apie tai būrio viršininkui. Suimtieji ar nuteistieji, pageidaujantys atlikti mankštą, eilės tvarka išvedami į mankštos kambarį pagal sudarytą grafiką, nepažeidžiant nuteistųjų dienotvarkės. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims visada yra sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Patalynė išduodama pagal teisės aktuose nustatytas normas, yra sudarytos galimybės skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Viršutinių drabužių skalbimo paslauga suimtieji ir nuteistieji gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėje sąskaitoje yra pakankamas pinigų likutis sumokėti už paslaugą. Asmenys, neturintys sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį.

Minkštasis inventorius po panaudojimo yra dezinfekuojamas. Kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau dalyje kamerų prižiūrėtojų iškvietimo sistema yra nepataisomai sugedusi dėl nuteistųjų ar suimtųjų veiksmų. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaromos sąlygos ne mažiau kaip vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi. Suimtiesiems ir nuteistiesiems teikiamo maisto kokybė atitinka teisės aktų reikalavimus, valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Pareiškėjui nebuvo organizuojami ilgalaikiai pasimatymai, kadangi pareiškėjo nurodytu laikotarpiu teisės aktuose, reglamentuojančiuose tardymo izoliatorių ir pataisos įstaigų veiklą, nebuvo numatyta pareiga suteikti tokios rūšies pasimatymus. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, pareiškėjas neįrodo, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai padarė tiesioginės įtakos ir sukėlė jam neigiamų padarinių.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 380 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 107 (7,38 kv. m), Nr. 113 (6,43 kv. m), Nr. 128 (7,87 kv. m) ir Nr. 137 (7,75 kv. m). Minėtose kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su dar 1–2 asmenimis. Kamerose įrengta 0,56 kv. m (0,8 m x 0,7 m) ploto sanitarinio mazgo patalpa, kurioje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Mažiausias gyvenamosios patalpos plotas pareiškėjui teko 2015 m. vasario 20 d., kai jis buvo laikomas kameroje Nr. 113 su dar vienu asmeniui, ir jam tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė 2,94 kv. m, o įskaitant sanitarinio mazgo užimamą plotą – 3,22 kv. m. 2015 m. vasario 22 d. – 2015 m. kovo 24 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 128 su dviem asmenimis, jam tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė 2,44 kv. m, įskaitant sanitarinio mazgo užimamą plotą – 2,62 kv. m. Nurodytais laikotarpiais pareiškėjo atžvilgiu nebuvo užtikrintos nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto. Visą kitą buvimo Lukiškių TI-K laiką pareiškėjo teisės dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto nebuvo pažeidžiamos.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija, jog jam buvo suteikta galimybė kasdien po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K kiltų pareiga užtikrinti pareiškėjui ilgesnius pasivaikščiojimus dėl pareiškėjo amžiaus ar sveikatos būklės. Todėl teismas nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo dėl pasivaikščiojimų gryname ore neužtikrinimo.

9. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, jog pasivaikščiojimų kiemeliai yra nuolat valomi, esant būtinumui – barstomi. Pasivaikščiojimo kiemų valymo darbus atlieka kiemsargis, be to, kiemelius padeda tvarkyti ir dalis nuteistųjų. Iš pareiškėjo pateiktų nuotraukų matyti, kad kiemeliai iš esmės yra sutvarkyti, juose nesimato šiukšlių. Pareiškėjas neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamo pasivaikščiojimų kiemelių įrengimo ar netinkamos jų būklės, o skunde nenurodo konkrečių kiemelių numerių ir laikotarpių, kai jie nebuvo išvalyti ir juose buvo prišiukšlinta, arba, kai jie nebuvo laistomi. Teisės aktai nenumato šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukų įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, todėl šiuos pareiškėjo argumentus teismas atmetė.

10. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 3.1 punktu, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Kadangi Lukiškių TI-K buvo įrengtas ir veikė dar iki minėto nutarimo įsigaliojimo, šios įstaigos atžvilgiu nėra taikomos nuostatos, draudžiančios naudoti iš asbestcemenčio pagamintas medžiagas. Byloje nėra duomenų, kad šiferio lakštai Lukiškių TI-K būtų laužomi, todėl asbesto plaušeliai konstrukcijose į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Todėl teismas nepripažino, jog pasivaikščiojimo kiemai kelia pavojų asmenų sveikatai. Pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl asbesto poveikio būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata.

11. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, konstatavo, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, galimybė išvėdinti patalpas. Pareiškėjas neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai dėl šių aplinkybių, be to, skunde jis taip pat aiškiai neišdėstė su tokiais pažeidimais susijusių aplinkybių, nenurodė kamerų ir laikotarpių, kai tai vyko, tačiau apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginių išdėstymu.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jis negalėjo tinkamai išvėdinti kameros dėl langų angose įrengtų grotų, pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 14.1 punkte reglamentuota, jog kamerose esančio lango angoje įstatomos metalinės grotos, stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Teisės aktai numato galimybę įrengti langų angose metalines grotas ir tai nėra vertinama kaip kamerose esančių asmenų teisių pažeidimas. Todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus taip pat atmetė.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad kameros buvo neremontuotos, jų lubas ir sienas dengė pelėsiai, ant sienų dažai buvo nusilupę, sienos nepritaikytos valymui, nustatė, kad Lukiškių TI-K ūkio skyriaus 2018 m. vasario 28 d. pranešime nurodyta, jog smulkūs gyvenamųjų kamerų remonto darbai yra atliekami nedelsiant, kiti remonto darbai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus resursus bei gavus tam lėšų. Pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 107, 113, 128, 137. Kamera Nr. 107, buvo remontuota 2005 m., 2008 m., 2013 m., kamera Nr. 113 – 2008 m., kamera Nr. 128 – 2011 m., kamera Nr. 137 – 2011 m., 2014 m. Teismas, įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktus, konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu higienos normų reikalavimai šiais aspektais nebuvo pažeisti. Pareiškėjas pateikė nuotraukas, kuriose užfiksuota Lukiškių TI-K kamerų būklė, jų apšvieta. Tačiau iš minėtų nuotraukų negalima nustatyti, kurios konkrečios kameros jose yra užfiksuotos. Skunde pareiškėjas taip pat nenurodo, kurios konkrečios Lukiškių TI-K kameros, kuriose jis buvo laikomas, buvo netvarkingos ir neremontuotos, kuriose kamerose sienas dengė pelėsiai ir pan. Teismas pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, buvo netvarkingos ir neremontuotos, atmetė kaip neįrodytus.

14. Teismas nustatė, kad dalyje Lukiškių TI-K kamerų nėra veikiančios prižiūrėtojų iškvietimo sistemos ir tai neatitinka Eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Tačiau teismas sprendė, kad tai savaime nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Skunde išdėstyti argumentai, susiję su prižiūrėtojų iškvietimo sistemos nebuvimu, yra abstraktūs – pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kai jam dėl tokio trūkumo buvo kilę problemų, nepagrindė, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Todėl šiuos pareiškėjo argumentus teismas atmetė.

15. Lukiškių TI-K pateikė 2015 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 575/18, iš kurios matyti, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ įsipareigojo atlikti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus). Byloje pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose taip pat nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su graužikų ar vabzdžių buvimu Lukiškių TI-K kamerose. Priešingai, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m kovo 12 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-503 konstatuota, kad buitinių parazitų kamerose vizualiai nėra nustatyta. Todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

16. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atlikus kamerų dezinfekciją ar deratizaciją, nuteistieji iš karto buvo vedami į kameras, ir buvo priversti kvėpuoti nuodais užterštu oru, tačiau jokių šį teiginį detalizuojančių aplinkybių nepateikė. Todėl teismas vertino, kad šis pareiškėjo teiginys, jo neindividualizavus ir nepagrindus konkrečiais duomenimis, nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovas nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu pažeidė teisės aktų reikalavimus. Šio pareiškėjo teiginio nepatvirtina ir kartu su skundu pateikta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2016 m. kovo 2 d. pažyma, kurioje konstatuota, kad atliekant vienoje iš Lukiškių TI-K kamerų dezinsekciją, nebuvo laikomasi teisės aktų reikalavimų. Pažyma nėra susijusi su pareiškėju ir kameromis, kuriose jis buvo laikomas, be to, Seimo kontrolieriaus tirtos aplinkybės vyko 2016 m. sausio 28 d., o pareiškėjas prašo atlyginti žalą už pažeidimus, padarytus jo atžvilgiu 2015 m.

17. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, dalyje Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose kamerose nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Užuolaidos Lukiškių TI-K buvo įrengtos 2017 m., taigi, ginčui aktualiu laikotarpiu (2015 m. vasario 4 d. – 2015 m. rugpjūčio 5 d.) Lukiškių TI-K kamerose esantys sanitariniai mazgai nebuvo atskirti nuo likusio kameros ploto užuolaidomis. Teismas vertino, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas dalį laiko praleido kamerose kartu su kitais asmenimis, be to, buvo stebimas pareigūnų. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo sulaikymo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. 2005 m. vasario 6 d., 2015 m. vasario 21 d., 2015 m. balandžio 13 d., 2015 m. gegužės 4 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2015 m. gegužės 27 d., 2015 m. birželio 8 d., 2015 m. liepos 21 d. ir 2015 m. liepos 28 d. pareiškėjas praleido kameroje vienas, todėl šiais laikotarpiais pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus. Kadangi Lukiškių TI-K buvo įsteigtas ir veikė dar iki Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma) įsigaliojimo, reikalavimai dėl atskiros oro šalinimo sistemos netaikytini įstaigos atžvilgiu, nes tokios sistemos įrengimas būtų galimas tik atlikus pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbus. Todėl atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos įrengimas Lukiškių TI-K nėra privalomas ir teismas nepripažino, kad atsakovas šiuo atveju pažeidė pareiškėjo teises.

18. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodo, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Lukiškių TI-K dušuose yra nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems ir nuteistiesiems visada yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K yra įrengtos dušo patalpos, kurios yra aprūpintos karštu vandeniu. Be to, Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu yra patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų asmenų naudojimosi dušu tvarka. Todėl teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra užtikrinta teisės aktuose numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjo skundo teiginys, kad šilto vandens dažnai nebuvo, yra abstraktus, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo išdėstytomis aplinkybėmis.

19. Teismas iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo Nr. 24-8215 nustatė, kad Lukiškių TI-K yra įrengta 13 dušo patalpų, kurių sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys yra neslidžios ir turi nuolydį į vandens netekėjimo angą. Patalpos kiekvieną dieną valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Pareiškėjas, teigdamas, kad dušų patalpos neatitinka higienos normų reikalavimų, nenurodo jokių konkrečių aplinkybių. Be to, pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių nesikreipė su skundais ar prašymais į įkalinimo įstaigos administraciją. Dušų patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams nepagrindžia ir pareiškėjo pateiktos nuotraukos, kadangi iš jų nėra aišku, ar ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas turėjo prausti šiose patalpose. Be to, iš šalia nuotraukų esančių užrašų matyti, kad jos darytos ne ginčui aktualiu laikotarpiu, o vėliau – 2016 m.

20. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad jis niekada nebuvo vedamas į dušą po apsilankymo sporto salėje, pažymėjo, kad Higienos normos 30.6 punkto reikalavimai negali būti taikomi Lukiškių TI-K, nes dušų įrengimas sudarytų būtinybę atlikti pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbus. Situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, iš karto persirengti, pasinaudoti sporto metu tualetu, yra ne ta, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną. Pareiškėjui nebuvo trukdžių apsiprausti po sporto kameroje, o vėliau nustatyta tvarka pasinaudoti ir dušu. Todėl teismas šios aplinkybės nevertino kaip sukėlusios pareiškėjui žalos.

21. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. vasario 25 d. redakcija) (toliau – ir Norma), tardymo izoliatoriuose laikomiems vyrams išduodama 2 užvalkalai pagalvei, 4 paklodės, 2 rankšluosčiai. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad Lukiškių TI-K patalynė išduodama atsižvelgiant į Normos reikalavimus. Pareiškėjas nedetalizavo ir nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo išduotas Normoje nurodytas patalynės kiekis, nesikreipė su skundais į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamo aprūpinimo patalyne. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo aprūpinimo patalyne atmetė.

22. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) po panaudojimo yra dezinfekuojami dezinfekavimo kamerose, kiekviename Lukiškių TI-K korpuse yra įrengtos patalpos švaraus minkštojo inventoriaus laikymui, minkštasis inventorius laikomas tam skirtose lentynose. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-580 nustatyta, jog pirmojo ir antrojo korpuso minkštasis inventorius (čiužiniai, antklodės) yra dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose. Todėl teismas pareiškėjo teiginį, kad čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, atmetė.

23. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 107 punktu, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigos suteikta patalynė, asmeninė patalynė ir asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga nuteistieji gali pasinaudoti tuo atveju, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis sumokėti už suteiktą paslaugą. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 1-151, suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Taigi, pareiškėjui buvo sudarytos galimybės nemokamai išskalbti patalynę ir apatinius drabužius, taip pat 1 kartą per mėnesį ir viršutinius drabužius. Be to, pareiškėjas galėjo išskalbti viršutinius drabužius dažniau, sumokėdamas už šias paslaugas, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeidžiamos.

24. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo teiginius, kad nebuvo išduodama pakankamai tualetinio popieriaus – 2 savaitėms buvo skiriama tik pusė rulonėlio, pažymėjo, kad vadovaujantis Norma, 1 vyrui skiriamas 1 rulonėlis tualetinio popieriaus per mėnesį. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems tualetinis popierius išduodamas pagal bendrą tvarką 2 kartus per mėnesį – mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje, taigi, Lukiškių TI-K, aprūpindamas suimtuosius tualetiniu popieriumi, nepažeidė Normos reikalavimų.

25. Teismas iš atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą nustatė, kad valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. 2013 m. gruodžio 19 d. atlikus maisto laboratorinius tyrimus, nustatyta, jog nedirbančių vyrų paros maisto davinio energinė vertė viršijo teisės aktų nustatytą minimalią normą. Vadovaujantis Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus 2015 m. gruodžio 22 d. cheminių tyrimų protokolu Nr. Ch9266, nedirbančių vyrų pietų davinio energinė vertė taip pat viršijo minimalią normą. Pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją ar į kitas institucijas, kurios galėjo patikrinti, ar pareiškėjo gaunamas maitinimas atitinka teisės aktais nustatytą jo energinę vertę. Pareiškėjo sveikatos istorijoje taip pat nėra jokių duomenų, kad Lukiškių TI-K gaunamas maitinimas galėjo turėti neigiamos įtakos jo sveikatos būklei. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, bei tai, kad pareiškėjas nedetalizavo, kodėl Lukiškių TI-K tiekiamas maistas neatitiko teisės aktuose nustatytų standartų ir nenurodė, kuo vadovaudamasis apskaičiavo tiekiamo maisto energinę vertę, taip pat nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam buvo pateikiama mažiau maisto, nei numatyta, šiuos pareiškėjo argumentus teismas laikė deklaratyviais ir neįrodytais.

26. Teismas iš Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. kovo 7 d. tarnybinio pranešimo nustatė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudarytos sąlygos lankytis koplyčioje, susitikti su įvairių tikėjimų kunigais, žaisti krepšinį, tenisą, sportuoti mankštos kambaryje ir dalyvauti kitose socialinės reabilitacijos priemonėse pagal galimybes. Be to, suimtiesiems ir nuteistiesiems yra sudaryta galimybė naudotis riboto interneto prieiga. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomi asmenys, norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitokioje naudingoje veikloje, turi parodyti iniciatyvą, žodžiu ar raštu pareikšti norą, kreiptis į būrio viršininką. Pareiškėjas, nurodydamas, kad Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinti jo socialiniai poreikiai ir trūko socialinės reabilitacijos programų, nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis savo aktyviais veiksmais išreiškė norą dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, ir jam nebuvo suteikta tokia galimybė. Todėl teismas nepripažino, kad atsakovas neužtikrino galimybės pareiškėjui dalyvauti užimtumo programose.

27. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino jam ilgalaikių pasimatymų su jo sutuoktine, iš kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės nustatė, kad pareiškėjas buvo suimtas 2015 m. vasario 4 d. ir 2015 m. vasario 6 d. atvyko į Lukiškių TI-K, o 2015 m. rugpjūčio 5 d, paleistas, teismui netenkinus prokuroro pareiškimo dėl kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo. Iš Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. kovo 8 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad ilgalaikiai pasimatymai pareiškėjui nebuvo organizuojami, kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktuose, reglamentuojančiuose tardymo izoliatorių ir pataisos įstaigų veiklą, nebuvo numatyta pareiga suteikti tokios rūšies pasimatymus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad jam nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai, tačiau nedetalizavo, kada jis kreipėsi dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine suteikimo, kada ir kokiais motyvais remiantis pasimatymai jam nebuvo suteikti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K, rašęs dėl to skundus ar pan. Todėl teismas šiuos pareiškėjo skundo argumentus vertino kaip abstrakčius ir neįrodytus.

28. Teismas pažymėjo, kad 32 paras pareiškėjui tekęs Lukiškių TI-K kameros plotas neatitiko nei Konvencijos, nei nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto, be to, visą ginčo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurios atlyginimui teismas priteisė 380 Eur sumą.

III. 29. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą ir jam priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

30. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, nes pareiškėjui šiuo atveju nepagrįstai buvo perkelta įrodinėjimo našta. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepateikė teismui pasivaikščiojimų kiemelių registracijos žurnalų, iš kurių būtų matyti, į kuriuos kiemelius pareiškėjas buvo išvedamas pasivaikščioti, kiemelių valymo ir tvarkymo žurnalų, duomenų apie jų remontą ir pan. Atsakovui nepateikus rašytinių įrodymų, visos abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai. Pareiškėjas tais pačiais argumentais nesutinka ir su teismo išvadomis dėl kamerų remonto, sanitarinio mazgo izoliavimo. Pareiškėjo teigimu, tualetai buvo atviri, neužtikrino privatumo, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos neįrengus signalizacijos mygtuko, dėl buitinių parazitų ir graužikų buvimo, atsakovas nepateikė jokių rašytinių duomenų dėl pareiškėjo kamerose atliktų dezinsekcijos ir deratizacijos darbų. Pareiškėjo nuomone, ir kitos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, atsakovui nepateikus jas paneigiančių rašytinių įrodymų, turėjo būti įvertintos jo naudai.

31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo J. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

32. Atsakovo atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo nepriimti atvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų. Lukiškių TI-K nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo teisių pažeidimo dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, nes jie įrengti pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus, nuo 2017 m. įrengtos užuolaidos, o pareigūnai Lukiškių TI-K laikomus asmenis privalo nuolat stebėti. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d.), ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybės institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, todėl valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys.

Nurodytas atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Be to, teisės pažeidimo pripažinimas nepriteisiant atlyginimo pinigais taip pat gali būti pakanka ir teisinga satisfakcija už patirtą neturtinę žalą. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Ginčas kilo dėl 7 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas J. J. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui 380 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas konstatavo, kad 32 paras pareiškėjui tekęs Lukiškių TI-K kameros plotas neatitiko nei Konvencijos, nei nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto, be to, visą ginčo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais.

35. Apeliacinius skundus byloje padavė abi proceso šalys. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir prašo priteisti jam 7 000 Eur neturtinę žalą. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl konstatuoto pažeidimo neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Atsakovo nuomone, byloje nėra nustatyta būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visuma.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

37. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

38. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

39. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

40. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo skunde nurodytas jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus.

41. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus bei pateiktus į bylą įrodymus, juos išsamiai ištyrė ir vertino. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo teigti, kad buvo nukrypta nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir įvertino įrodymus dėl kiemelių būklės, motyvavo, kodėl atmeta pareiškėjo argumentus ir / ar teikiamus įrodymus dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, signalizacijos mygtuko įrengimo, buitinių parazitų ir graužikų naikinimo (nutarties 9, 14, 16 p.). Pripažintina, kad byloje įvertinta įrodymų visuma, atsižvelgta į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra pakankamai aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Bylos duomenimis nepaneigta, kad ši teisė pareiškėjui nebuvo užtikrinta visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį. Įvertinus pateiktus Lukiškių TI-K duomenis apie pareiškėjo laikymą įstaigoje (b. l. 34–35), matyti, kad tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas 124 dienas. Taigi, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai byloje nustatyti (įskaitant ir ploto pažeidimą), todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

43. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, jog šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.). Tačiau asmuo, kreipdamasis į teismą su prašymu priteisti neturtinę žalą dėl, jo nuomone, įkalinimo ar bausmės atlikimo įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), turi pareigą nurodyti visas reikšmingas, konkrečias ir detalizuotas, būtent jo kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, dėl kurių jam kilo realios neigiamos pasekmės.

44. Nagrinėjant tiek pareiškėjo, tiek atsakovo apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos ir jos dydžio, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

45. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016). Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais.

46. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

47. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo kalintas 32 paras pažeidžiant teisės aktais nustatytą minimalų vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimą, konstatuotas tiek Konvencijos 3 straipsnio, tiek nacionalinės teisės pažeidimas. Be to, pareiškėjui 124 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kuriuos jis teigia patyręs. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistinas 600 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

48. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovo padarytais pažeidimais, tačiau netinkamai nustatė pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistą 380 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 600 Eur, o atsakovo apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą.

Pareiškėjui J. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys