2016-06-13 Nr. AB-12421-3-62-3-00226-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1024-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00226-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (b. l. 5–9; 60) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atliekant bausmę laikotarpiais nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2010 m. vasario 24 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. spalio 29 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Tokiu būdu buvo pažeistos jo neturtinės teisės, o ieškinio senatis dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimų yra netaikoma. Prašė atstatyti senaties terminą. Pažymėjo, kad nuolat buvo laikomas perpildytuose kambariuose, kuriuose įrengtos perteklinės lovos, stalai, spintelės ir tuo buvo pažeidžiama jo subjektinė teisė būti kalinamam nepažeidžiant laisvo ploto normos. Laisvo (neužimto baldais) gyvenamosios patalpos ploto vienam kalinamam asmeniui teko vos 1 kv. m ar net mažiau. Dėl patirtų neigiamų išgyvenimų, dvasinių sukrėtimų ne kartą kreipėsi į psichologą. Nebuvo teisės aktuose nustatyto natūralaus apšvietimo, dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas. Grindyse buvo ištrupėjęs betonas, jų neįmanoma nei valyti nei dezinfekuoti, ištrupėjęs sienų ir lubų tinkas, ant jų auga pelėsis, valymo ar dezinfekavimo priemonės nebuvo išduodamos, čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be jokių užvalkalų, išduodamos pasibaisėtinos būklės, patalpose veisėsi tarakonai. Remontą buvo priversti daryti iš asmeninių lėšų. Toks viešojo administravimo subjektų veikimas (apgyvendinimas perpildytose kamerose) ir neveikimas (tinkamų sąlygų nesudarymas) buvo neteisėtas, dėl to buvo sugriautas pasitikėjimas valstybe, jis patyrė dvasinį sukrėtimą, negatyvūs išgyvenimai padarė psichologinę traumą, depresiją, sukėlė pažeminimo, bejėgiškumo jausmus, o tuo pačiu neturtinę žalą, kuri turi būti pakankamo (jo prašomo) dydžio.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 12–16; 74–75) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovas paaiškino, kad bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiku pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ir nėra ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Dienotvarkėje nustatytu laiku nuteistieji gali vaikščioti lauke, dirbti, lankytis sveikatos priežiūros tarnyboje, koplyčioje ir dvasiškai tobulėti. Nurodė būrius ir patalpas, į kurias pareiškėjas buvo paskirtas gyventi, jų plotus, jose esančių vietų (lovų) skaičių. Pažymėjo, kad įstaigoje yra užtikrinamas natūralaus apšvietimo koeficientas, dirbtinė apšvieta. Perdegusios lempos yra nuolat keičiamos naujomis. Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistieji gauna išskalbtą patalynę, nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti patys – 1-o sektoriaus skalbykloje. Visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Tam tikslui nuteistieji yra aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Sanitarinius mazgus dezinfekuoja paskirti darbuotojai, kurie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Esant reikalui organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija), pagal su paslaugos teikėju sudarytas pirkimo – pardavimo sutartis. Apie patalpų remontą pareiškėjo lėšomis atsakovas nebuvo informuotas. Pažymėjo, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas neįrodo nei pažeidimo fakto buvimo, nei padarytos žalos, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (veikimo) ir atsiradusios žalos, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu (b. l. 88–92) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašo priteisti dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę laikotarpiais nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2010 m. vasario 24 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. spalio 29 d., jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad miegamuosiuose trūko ploto, šviesos, buvo ištrupėjęs grindų, sienų ir lubų tinkas, ant sienų ir lubų augo pelėsis, nebuvo išduodamos dezinfekavimo priemonės, čiužiniai ir antklodės buvo eksploatuojami be užvalkalų, veisėsi tarakonai, patalpų remontą buvo priverstas daryti savo lėšomis. Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ieškinio senatis netaikytina iš asmeninių neturtinių teisių (t. y. teisių, kurios neturi ekonominio turinio, CK 1.114–1.115 str.) pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Tačiau iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis, t. y. taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (žr. pvz.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje). Šioje byloje pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, o ne dėl neturtinių teisių (CK 1.114–1.115 str.) gynybos, todėl pareiškėjo argumentas dėl ieškinio senaties termino netaikymo atmestas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos.

Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2009 m. sausio 23 d., skundą teismui pareiškėjas surašė 2015 m. sausio 21 d.

Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, padaryta išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų patalpos plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galbūt pažeidžiant kitas kalinimo sąlygas, tačiau, kaip minėta, skundą teismui surašė 2015 m. sausio 21 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį prašo taikyti atsakovo atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija, todėl už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2012 m. sausio 21 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis.

Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pareiškėjas skunde praleistą kreipimosi į teismą terminą grindė ir tuo, jog nėra teisininkas ir anksčiau sužinoti apie savo teisių pažeidimą negalėjo, neturėjo galimybių ir apie jį sužinojo 2014 m. lapkričio mėnesį. Teismas pažymėjo, kad teisinių žinių neturėjimas pats savaime negali būti laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir Civilinis kodeksas, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami.

Be to, jei pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2012 m. sausio 21 d. taikyta ieškinio senatis ir ši pareiškėjo reikalavimo dalis atmesta kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu (pvz., jo laikymas gyvenamosiose patalpose, kuriose galėjo būti pažeistos vienam asmeniui tenkančios ploto normos, kitos nurodytos kalinimo sąlygos) ir byla nagrinėta dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 21 d. iki 2012 m. spalio 29 d.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės):

1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) redakcija nustatė minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) bei 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 p., 111.2 p.).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 21 d. iki 2012 m. spalio 29 d. Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo paskirtas gyventi į 2 būrio drausmės grupę, kurios bendras plotas 32,52 kv. m ir jame yra 9 miegamosios vietos. Kadangi duomenų apie ginčui aktualiu laikotarpiu 2 būrio drausmės grupėje kartu su pareiškėju apgyvendintų (laikytų) nuteistųjų skaičių pareiškėjas ir atsakovas nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų (lovų) skaičiaus.

Pagal atsakovo pateiktus duomenis matyti, kad minėtame būryje ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui teko 3,61 kv. m (32,52/9) gyvenamojo ploto. Akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje metu, jį apgyvendinus 2 būrio drausmės grupėje, Vidaus tvarkos taisyklių 111.1, 111.2 punktuose reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (minimali 3,1 kv. m.) buvo užtikrinama, todėl atsakovas nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti: metalinė lova (1 vnt. vienam asmeniui), spintelė prie lovos (1 vnt. vienam asmeniui), taburetė (1 vnt. vienam asmeniui), stalas (1 vnt.); valymo inventorius. Minėto būtino patalpų inventoriaus užimamas plotas, pagal galiojančius teisės aktus, negali būti vertinamas skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą (Vidaus tvarkos taisyklių 111.1, 111.2 punktuose reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma, o ne laisvo ploto norma), todėl pareiškėjo argumentai dėl vienam asmeniui tenkančio laisvo (neužimto baldais) ploto atmestini.

Pareiškėjas dėl kitų kalinimo sąlygų pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų natūralus ir dirbtinis apšvietimas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nebuvo išduodamos dezinfekavimo priemonės, buvo prastos būklės čiužiniai ir antklodės, veisėsi tarakonai, remontą buvo priverstas daryti savo lėšomis, tačiau šias ir kitas skunde nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Atsakovas į bylą pateikė atsakingų pareigūnų, t. y. Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus viršininko ir to paties skyriaus viršininko pavaduotojo, pasirašytas pažymas, kuriose pažymima, kad pareiškėjas dėl netinkamo apšvietimo jo gyvenamosiose patalpose į įstaigos administraciją nesikreipė bei nurodoma, jog gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, perdegusios lemputės yra nuolat keičiamos, kad reikalavimai dėl patalpų natūralaus apšvietimo ir dirbtinės apšvietos yra užtikrinami.

Higienos normos HN 76:2010 58 punkte, nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Todėl akivaizdu, kad švarios aplinkos, kitų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų (tarakonų, nešvarios patalynės, čiužinių) 2012 m. sausio – spalio mėnesiais buvo kreipęsis į atsakovą ar atitinkamas tarnybas, o atsakovas ar tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.

Atsakovo į bylą pateikta 2012 m. kovo 20 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 76-25, sudaryta tarp Kauno skalbykla, UAB ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo bei 2011 m. spalio 24 d. sutartis Nr. KN-P-2011/200/71-161, sudaryta tarp uždarosios akcinės bendrovės „Dezinfa“ ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl kenkėjų kontrolės paslaugos teikimo teismui nekelia abejonių, jog Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pastoviai atliekamas patalynės, rankšluosčių, apatinių rūbų, spec. rūbų ir kt. skalbimas, atliekami kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbai bei už teikiamas paslaugas institucija sumoka sutartyse sulygtą kainą.

Šias aplinkybes patvirtina ir atsakingų pareigūnų išduotos pažymos. Pagal Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar 2 būrio drausmės grupės patalpoje, kurioje jis buvo apgyvendintas ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo jo nurodytos netinkamos kalinimo sąlygos (nebuvo išduodamos dezinfekavimo priemonės, prastos būklės čiužiniai ir antklodės, veisėsi tarakonai, remontą buvo priverstas daryti savo lėšomis ir pan.), nepateikė duomenų pagrindžiančių savo lėšų panaudojimą patalpų remontui, todėl minėti pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikyti abstrakčiais ir nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde, atsikirtime į atsakovo atsiliepimą bei prašyme išreiškė atsisakymą dalyvauti teismo posėdžiuose, todėl teismas, pareiškėjui pačiam pasirinkus tokį savo galbūt pažeistų teisių gynimo modulį, neturi galimybės apklausti pareiškėjo bei patikslinti jo skunde nurodytus motyvus. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė negatyvius išgyvenimus, patyrė psichologinę traumą, tačiau į bylą pateikta Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Psichologinės tarnybos vyresniosios specialistės pažyma patvirtina, jog paskutinį kartą šios tarnybos specialistės jis buvo konsultuotas 2012 m. sausio 5 d.

Duomenų, jog nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 21 d. iki 2012 m. spalio 29 d.) ar po jo pareiškėjas būtų kreipęsis psichologo konsultacijos, byloje nėra, todėl tvirtinti, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2 būrio drausmės grupėje patyrė jo nurodytus išgyvenimus, nėra pagrindo. Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką administracinėse bylose dėl asmenų kalinimo sąlygų, teismas priėjo išvadą, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūnai, apgyvendindami pareiškėją 2 būrio drausmės grupėje laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 21 d. iki 2012 m. spalio 29 d., neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) neatliko.

Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomą žalos atlyginimą (CK 6.271 str. 3 d.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 95–96) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priteisti už patirtas kančias ir nežmoniškas antisanitarines sąlygas iš atsakovo 20 000 Eur žalą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Patalpose buvo laikomas daugiau nei su trimis, keturiais asmenimis kameros tipo patalpose. Vadovaujantis teisės aktais, vienam asmeniui tenkantis plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Į ploto normą neįskaičiuojamas unitazo ir praustuvės užimamas plotas. Teigė, kad patyrė didžiulį dvasinį, psichologinį, moralinį, fizinį stresą. Kameroje vasaroje trukdavo oro, buvo labai karšta, o žiemos metu šalta.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 103–105) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas. Pažymi, kad ieškinio senaties terminas pritaikytas tinkamai ir pagrįstai. Teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo teiginius apie tai, kad savo lėšomis buvo remontuojamos būrio, kuriame nuteistasis atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, patalpos, todėl jo teiginiai abstraktaus pobūdžio ir vertintini kaip visiškai nepagrįsti. Be kita ko, nors pareiškėjas nurodė, kad patyrė dvasinius išgyvenimus, tačiau iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė psichologinę traumą ar pan., nėra. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ar atskirųjų pareigūnų neteisėtų veiksmų pažeidžiant pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Tikrinamoje administracinėje byloje nekilo būtinumas žodiniam nagrinėjimui (pareiškėjas turėjo teisinę galimybę dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau ja nepasinaudojo; byloje surinktų įrodymų pakanka baigiamajam teisės aktui priimti; ginčo dėl taikytinos teisės nekyla), todėl byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Pasisakant dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, pirmiausia pažymėtina, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėjas (apeliantas) taip pat kalintas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo kalinimo sąlygos ne tik kad nesukėlė jam kančių ar pažeminimo Konvencijos 3 straipsnio plotmėje, bet ir apskritai atsakovo veikoje nenustatyti teisės aktų pažeidimai (neteisėtumas), kaip viena iš sąlygų suponuojančių neturtinės žalos atlyginimą.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), taigi, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Atsakovas į bylą pateikė duomenis, kuriais nėra pagrindo abejoti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui, pagal teismo atliktą skaičiavimo principą, teko 3,61 kv. m ploto, todėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta (Vidaus tvarkos taisyklių 111.1, 111.2 p.). Apeliaciniame skunde nenurodomos kitokios aplinkybės, leidžiančios priimti priešingą nei skundžiamas sprendimas. Pastarojo skundo argumentai yra abstraktūs, nenukreipti į konkrečias galimas neteisėtas atsakovo veikas inter alia minimalaus gyvenamojo ploto stoką, galėjusiais padaryti neturtinę žalą besikreipusiam teisminės gynybos asmeniui.

Dėl kitų galimų atsakovo pažeidimų apeliacinės instancijos teismas sutinka su Kauno apygardos administracinio teismo išvadomis ir jų nebeatkartoja (pagal EŽTT jurisprudenciją apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain).

Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija sutinka ir patvirtina, kad neegzistavo valstybės civilinės atsakomybės būtina sąlyga: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, kitų aptartų neteisėtų veiksmų taip pat nebuvo.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėje byloje nustatytos aplinkybės pagrįstai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 21 d. iki 2012 m. spalio 29 d.

Ieškinio senaties institutas taikytas tinkamai (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 ir kt.).

Tikrinančios bylą teisėjų kolegijos tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius