2021-08-11 Nr. AB-15606-3-61-3-00104-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1305-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00104-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. (K. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. (K. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2019 m. vasario 12 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Tualetai kamerose buvo atitverti tik neaukšta sienele, o nuo 2017 m. – užuolaida, todėl kalinimo metu jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Naudojantis tualetu jis galėjo būti stebimas pareigūnų. Dėl šių kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, dvasines kančias, nepatogumus, pažeminimą, depresiją ir pan. Savo reikalavimus grindė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika. Teigė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, apibrėžtą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.

4. Atsiliepime paaiškino, kad sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose higienos norma nenumato. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis pareigūnų etikos taisyklių reikalavimais, taip pat vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

5. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas dėl privatumo kamerose neužtikrinimo. Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 10 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, konstatuodamas, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad taiko sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį, nustatė, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2008 metų iki 2016 m. sausio 9 d. (įskaitytinai), atlyginimo priteisimo. Taip pat nurodė, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas nagrinėjo pareiškėjo kalinimo sąlygas, buvusias nuo 2016 m. sausio 10 d., pagal pareiškėjo paaiškinimus, 1,5 m aukščio sienelės ir užuolaidos buvo įrengtos tik nuo 2017 metų, o tai reiškia, kad 2016 metais pareiškėjo privatumas galėjo būti neapsaugotas, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su tuo, kad pareigūnai įeidavo į kamerą ir jis (pareiškėjas) buvo užtiktas atliekant gamtinius reikalus.

8. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, 2021 m. vasario 23 d. nutartimi pasiūlė proceso šalims pateikti paaiškinimus ir įrodymus dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutarties.

9. Atsakovo atstovas, reaguodamas į teismo pasiūlymą, 2021 m. kovo 1 d. pateikė teismui paaiškinimus ir įrodymus, argumentuodamas, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti dėl žalos atlyginimo, prašė pareiškėjo skundui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K kamerose nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

10. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nusprendė, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl laikoma, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2017 m. sausio 10 d.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto reikalavimais; Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimais.

12. Vilniaus PN atsiliepime teigė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, kas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimus. Tačiau pažymėta, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Šiuo atveju atsakovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi papildomuose paaiškinimuose pažymėjo, kad asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K kamerose nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, tačiau nenurodė tikslios datos, kada pareiškėjo kameroje buvo įrengta užuolaida, todėl visas abejones teismas vertino pareiškėjo naudai ir padarė išvadą, kad pareiškėjas, nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. kovo mėn. galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose (pareigūnams užeinant į kamerą), kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nurodoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Kaip atsiliepime ir papildomuose paaiškinimuose nurodė atsakovo atstovas, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, todėl pareigūnų elgesys, jiems užeinant į kamerą, yra pateisinamas teisės aktų reikalavimais. Konstatuota, kad šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

14. Papildomai atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 1 129 paras. Byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas 1 128 paras kalėjo vienas, taigi neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, pareiškėjas kalėjo 1 parą. Pažymėta, kad teismo vertinimu, sanitariniai mazgai, kuriuose įrengtos užuolaidos, nelaikytini užtikrinantys privatumą.

16. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.

17. Įvertinus, kad pažeidimas truko tik 1 dieną, atsižvelgus į pažeidimo mastą, trukmę, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nusprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Šiame kontekste pabrėžta, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

III. 18. Pareiškėjas K. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

19. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo reikalavimui pritaikė ieškinio senaties terminą, tačiau Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino ir kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

20. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas bando perduoti pareiškėjui pareigą įrodinėti atsakovo neteisėtus veiksmus ar neveikimą.

21. Pareiškėjas pažymi, kad tualetą atskirianti sienelė į 150 cm aukštį buvo perkelta tik 2017 m., anksčiau ji buvo 120 cm aukščio. Sienelė nuo pareigūnų stebėjimo per durų langelį visiškai neapsaugojo. Niekada nebuvo uždaros kabinos, dėl ko pareiškėjas jausdavo diskomfortą, patyrė gilius dvasinius išgyvenimus.

22. Pareiškėjas pažymi, kad dauguma skundų dėl privatumo pažeidimo Lukiškių TI-K buvo patenkinti iš dalies.

23. Pareiškėjas teigia, kad jo gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K absoliučiai visą laikotarpį buvo nežmoniškos ir pažeidė jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais bei Konvencijos 3 straipsnį.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl manytina, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo siejamos su privatumo Lukiškių TI-K naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2019 m. vasario 12 d., atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas dėl privatumo kamerose neužtikrinimo buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai, t. y. priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjui šioje byloje turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, bylą nagrinėdama apeliacinio skundo ribose, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), kuris nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (t. y. buvo atskirtas ne aukštesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir nebent užuolaidomis), buvo pažeista. Toks sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas neužtikrina asmens, besinaudojančiu juo, privatumo tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020). Dėl pažeistos teisės į privatumą yra pagrindas konstatuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalies, garantuojančios asmens teisę į privatumą, pažeidimą.

30. Visgi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista tik tuomet, kai pareiškėjas kamerose buvo kalinamas ne vienas, nes, net pareiškėjui kalint kamerose vienam, jį, besinaudojantį sanitariniu mazgu (tualetu), galėjo matyti laisvės atėmimo įstaigos pareigūnai pro apžiūros langelį duryse (dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra). Be to, vertinamas ginčo laikotarpis yra nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2019 m. vasario 12 d., o pagal atsakovo paaiškinimus, Lukiškių TI-K kamerose sanitariniuose mazguose užuolaidos buvo įrenginėjamos iki 2017 m. kovo mėn. Taigi laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. kovo mėn. pareiškėjas galėjo būti laikomas kamerose, kuriose užuolaidos dar nebuvo įrengtos ir sanitarinis mazgas buvo atidengtas tik 1,5 m sienele. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista visą ginčui aktualų laikotarpį, t. y. nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2019 m. vasario 12 d. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl tualetus skiriančių sienelių aukščio iki 2017 m. nėra vertinami, kadangi laikotarpiui iki 2017 m. sausio 10 d. yra pritaikyta ieškinio senatis.

31. Nustačius, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) (pažeista Konstitucijos 22 str. 1 d.), pripažintina, kad atsakovo atstovas šiuo aspektu veikė neteisėtai (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

32. Vertinant pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, reikšminga aplinkybė yra ta, kad nors teisė į privatumą buvo pažeista visą ginčui aktualų laikotarpį, tačiau beveik visą laiką, išskyrus 1 parą, pareiškėjas buvo kalinamas vienas, o tai reiškia, kad tuo metu pareiškėją užtikti besinaudojantį tualetu, kuris, kaip nustatyta, nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, kad užtikrintų asmens privatumą, galėjo tik laisvės atėmimo įstaigos pareigūnai (darbuotojai). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui kalint vienam kameroje, jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį ne vieną kameroje. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl pažeistos teisės į privatumą būtų patyręs sunkias ilgalaikes neigiamas pasekmes (pvz., sveikatos sutrikimus). Atsižvelgusi į pastarąsias aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad net pripažinus, jog pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas nagrinėjamu atveju tęsėsi ilgiau, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, tačiau pritartina minėto teismo išvadai, kad pažeistos teisės pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti šiuo atveju. Pareiškėjas šioje byloje nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad jis patyrė didelę, sunkius padarinius jam sukėlusią neturtinę žalą, kad butų pagrindas ją kompensuoti priteisiant piniginę kompensaciją. Tai, kad kitose bylose teismai kalinamiems asmenims priteisia neturtinės žalos atlyginimą už teisės į privatumą pažeidimą naudojantis tualetu, savaime neįrodo, kad ir šioje byloje yra pagrindas pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą pinigais, kadangi šios bylos aplinkybės patvirtina, kad tam nėra pagrindo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs Lukiškių TI-K padarytą pažeidimą, pagrįstai pareiškėjui nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimą manė esant pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Šis neturtinės žalos atlyginimo būdas nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. M. (K. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius