2025-10-08 Nr. AB-16315-3-63-3-00706-2023-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-124-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00706-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K., kuri yra ir trečiojo suinteresuoto asmens M. K. teisių perėmėja, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) Klaipėdos rūmų 2023 m. liepos 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – V. K. ir M. K., kurios teises perėmė L. K.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. K. (toliau – ir pareiškėja), kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2023 m. balandžio 5 d. aktą Nr. (31.1)-RS2-199 „Dėl privažiavimų prie nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų“ (toliau – ir Aktas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti iš naujo jos (pareiškėjos) pretenziją dėl privažiavimų prie nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų.

2. Pareiškėja taip pat prašė ištirti norminį administracinį aktą – Administracijos direktoriaus 2015 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. AD1-2997 ir juo patvirtinto Klaipėdos miesto rytinės dalies A teritorijos susisiekimo infrastruktūros vystymo specialiojo plano (toliau – ir Specialusis planas) dalį dėl 14 m pločio kelio suprojektavimo per privačius žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir 6 m pločio kelio, su kuriuo minėti žemės sklypai buvo suformuoti, panaikinimo bei pripažinti, kad Administracijos direktoriaus įsakymas Nr. AD1-2997 ir juo patvirtintas Specialusis planas ta apimtimi, kuria yra suprojektuotas 14 m pločio kelias per privačius žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir ta apimtimi, kuria yra naikinamas su žemės sklypais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) besiribojantis 6 m pločio kelias, su kuriuo minėti žemės sklypai buvo suformuoti, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.93 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte (dabartinės redakcijos 3 straipsnio 4 punkte) įtvirtintam įstatymų viršenybės principui, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte (dabartinės redakcijos 3 straipsnio 8 punkte) įtvirtintam nepiktnaudžiavimo valdžia principui ir gero administravimo principui bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte (dabartinės redakcijos 4 straipsnio 5 punkte) įtvirtintam savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui.

3. Pareiškėja paaiškino, kad pagal 2003 m. kovo 18 d. ir 2003 m. lapkričio 27 d. žemės sklypų planus prie jai, jos broliui bei motinai nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypai) pažymėtas ir suderintas 6 m pločio kelias, t. y. Žemės sklypai buvo suformuoti su patekimu į juos per šį kelią. Pareiškėja pažymėjo, kad pagal 2009 m. birželio 15 d. žemės sklypų ribų paženklinimo–parodymo aktus pažymėtas ir suderintas 6 m pločio kelias yra valstybinėje žemėje, prie kurio ir buvo formuojami Žemės sklypai tam, jog pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys galėtų nevaržomai naudoti nuosavybės teise priklausančius Žemės sklypus pagal paskirtį. Atsakovo 2015 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. ADI-2997 buvo patvirtintas Specialusis planas, kuriame numatyta vietiniame 6 m pločio kelyje įrengti pėsčiųjų ir dviračių taką ir dėl neapsižiūrėjimo nenumatyta, kad 6 m pločio keliu bus ir toliau galima naudotis transporto priemonėmis patekti į Žemės sklypus, o Specialusis planas patvirtintas neatsižvelgus į žemės sklypų savininkų pastabas ir prieštaravimus.

4. Pareiškėja nurodė, kad 2023 m. kovo 14 d. pateikė atsakovui pretenziją, kurioje prašė jo, kaip Specialiojo plano rengėjo, užtikrinti privažiavimą 6 m pločio keliu bei neatlygintinus servitutus į privažiavimo kelius prie Žemės sklypų, tačiau atsakovas Aktu atsakė, jog reikia sudaryti sandorius dėl servitutų nustatymo, kad atsakovas nėra gatvių, numatytų Specialiajame plane, privažiuoti prie Žemės sklypų, tiesimo organizatorius ir užsakovas, todėl negali teikti prašymo dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu; nėra apribojimų naudoti Žemės sklypus naudoti pagal jų paskirtį, o pėsčiųjų ir dviračių takas bus įrenginėjamas tik tada, kai bus urbanizuota visa teritorija.

5. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas netinkamai ir formaliai išnagrinėjo jos pretenziją, nesiėmė jo kompetencijai priskirtų veiksmų, neįsigilino į jos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių pažeidimų esmę. Pareiškėja teigė, kad iš Specialiojo plano matyti, jog per Žemės sklypus naujai suprojektuotas 14 m pločio kelias, tai padaryta apribojant privačią nuosavybę be savininkų sutikimo, šis kelias neracionaliai skaldo žemės valdą. Teismas turi pareigą patikrinti norminį aktą (Specialųjį planą), nagrinėdamas šią bylą, o tokie Specialiojo plano sprendiniai pripažintini niekiniais kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymų normoms. Pareiškėja pažymėjo, kad pretenzijoje prašė pakeisti Specialųjį planą, t. y. pašalinti kelius iš Žemės sklypų bei įteisinti 6 m kelią, kuriuo faktiškai naudojamasi ir su kuriuo buvo suprojektuoti Žemės sklypai. Pareiškėja teigė, kad specialusis planavimas buvo atliktas be Žemės sklypų savininkų sutikimo, jie nesutinka, kad per jų žemę būtų neatlygintinai važinėjama, savininkai turi teisę neatlygintinai naudotis jau suplanuota privažiavimui valstybine žeme, o Aktu siūloma sudaryti sutartis dėl servituto. Pareiškėjos teigimu, jos atveju buvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis, gero administravimo principas, Aktas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto reikalavimų, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir CK nuostatų.

6. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad 2023 m. kovo 14 d. gavo pareiškėjos pretenziją dėl privažiavimų prie jai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teise priklausančių Žemės sklypų. Atsakovas Akte nurodė, kad nėra gatvių, numatytų Specialiajame plane privažiavimui prie Žemės sklypų, tiesimo organizatoriumi ir užsakovu, todėl negali teikti prašymo dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu, ir paaiškino, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėja, norėdama nustatyti servitutą, suteikiantį teisę privažiuoti per kitiems asmenims priklausančius žemės sklypus prie jai priklausančių Žemės sklypų, turėtų sudaryti sandorius dėl servitutų nustatymo su kitų žemės sklypų savininkais, be to, pareiškėjai naudoti žemės ūkio paskirties Žemės sklypus pagal tiesioginę jų paskirtį apribojimų nėra, nes prie jų galima patekti 6 m pločio valstybinės žemės ruožu.

8. Atsakovas pažymėjo, kad rengiant Specialųjį planą buvo atliktos viešinimo procedūros, jose dalyvavo ir pasiūlymus dėl Specialiojo plano teikė pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo V. K., jų siūlymai (to paties pobūdžio, kaip ir nurodyti skunde teismui) buvo nagrinėjami ir dėl jų priimti sprendimai. Atsakovas teigė, kad tuo atveju, jei į pateiktus pasiūlymus neatsižvelgta parengtame teritorijų planavimo dokumente, asmenys turėjo teisę tokius sprendimus apskųsti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą vykdančiai institucijai. Kadangi pareiškėja ar suinteresuoti asmenys šios teisės neįgyvendino arba valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija pateiktų skundų netenkino, atsisakymas atsižvelgti į siūlymus rengiant teritorijų planavimo dokumentą laikytinas pagrįstu.

9. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėja nenurodė pagrįstų argumentų dėl Akto neteisėtumo, o Aktas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2023 m. liepos 25 d. sprendimu pareiškėjos L. K. skundą atmetė, netenkino prašymo ištirti norminio teisės akto teisėtumą.

11. Teismas nustatė, kad 2015 m. spalio 12 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AD-2997 buvo patvirtintas Specialusis planas, kuris įsigaliojo kitą dieną po jo įregistravimo ir paskelbimo Lietuvos teritorijų ir paskelbimo teritorijų registre. 2023 m. kovo 14 d. pareiškėja pateikė pretenziją, kurioje nurodyta, kad ji pagal šį planą neturi jokios galimybės patekti į nuosavybės teise priklausančius Žemės sklypus, nes Specialiajame plane nėra numatyta kelių servituto teisė ir kiti žemės sklypų savininkai, kurių žemės sklypuose suformuotas kelias, nesutinka leisti naudotis Specialiajame plane numatytu 14 m pločio keliu, šis kelias suprojektuotas per privačius žemės sklypus, nesant savininkų sutikimų, nepaėmus žemės visuomenės poreikiams ir nenustačius jokių kelio servitutų, t. y. numatyti sprendiniai realiai neįgyvendinami. Teismas nurodė, kad pareiškėja pretenzijoje teigė, jog Specialiuoju planu pažymėtame 6 m pločio kelyje numačius įrengti dviračių taką su šaligatviais yra trukdoma naudoti žemę pagal jos suformavimo dokumentus, t. y. pagal paskirtį, nes patekimas į Žemės sklypus numatytas natūroje egzistuojančiu ir faktiškai naudojamu vietiniu 6 m pločio keliu, ir prašė atsakovo, kaip Specialiojo plano rengėjo, užtikrinti privažiavimą, t. y. servituto teisę į privažiavimo kelius prie Žemės sklypų.

12. Teismas nurodė, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso pareiškėjai, žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso V. K., o žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso M. K.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. spalio 20 d. pateikė prašymą Administracijos direktoriui organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą dėl 0,4800 ha žemės sklypo (registro Nr. (duomenys neskelbtini) su tikslu padalyti žemės sklypą į atskirus žemės sklypus ir pakeisti pagrindinę naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę. 2016 m. lapkričio 9 d. raštu atsakovo Urbanistinės plėtros departamento žemėtvarkos skyrius pranešė apie naujus nustatytus formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus ir informavo, kad pertvarkomi pareiškėjos sklypai taip pat turi atitikti Specialųjį planą.

14. Teismas aptarė Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289, (toliau – ir Žemės servitutų nustatymo taisyklės) ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. V-294 patvirtintų Pėsčiųjų ir dviračių takų projektavimo rekomendacijų R PDTP 12 (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatas ir pažymėjo, kad iš Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, jog kelio servitutas ar kitoks pareiškėjos nuosavybės teisės naudojimo ribojimas šiuo atveju nėra numatytas.

15. Teismas nurodė, kad byloje pateikti kaimyninių žemės sklypų planai patvirtina pareiškėjos teiginius dėl 6 metrų pločio kelio buvimo: M. K. žemės sklypas ir jo ribos suformuotos pagal 2002 m. lapkričio 3 d. paženklinimo–parodymo aktą, kuriame numatytas vietinis 6 m pločio kelias, analogiškai šis kelias numatytas ir V. K. žemės sklypo plane; pareiškėja su tokiomis žemės sklypo ribomis (ir numatyta pravažiavimo galimybe), sudarytomis 2009 m. birželio 15 d., sutiko ir tai patvirtino savo parašu žemės sklypo paženklinimo–parodymo akte.

16. Teismas, įvertinęs Žemės įstatymo 2 straipsnio 13 dalies ir 23 straipsnio nuostatas, nurodė, kad servitutams nustatyti yra būtinas teisės aktų nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas ar žemės valdos projektas, kuriame būtų suprojektuotas servitutas; be to, iki teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto patvirtinimo turi būti išreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo, priešingu atveju servitutas negali būti nustatomas.

17. Teismas nurodė, kad servitutai nėra suplanuoti jokiame teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte, tokiu būdu buvo pažeista esminė ir būtinoji sąlyga jiems nustatyti. Teismas pažymėjo, kad nors Akte remiamasi Specialiuoju planu, tačiau jame nėra nustatyti servitutai Žemės sklypuose, kurie yra tinkamai nustatyti bei įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, privažiavimo kelio teisinis reguliavimas buvo pakeistas ne be teritorijų planavimo dokumento, todėl laikytina, kad nebuvo panaikinta galimybė suinteresuotai visuomenei, įskaitant ir pareiškėją pareikšti nuomonę ir pastabas dėl servitutų, be to, nebuvo nustatyti nauji servitutai, o tik tikslinta kelio konfigūracija.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad taikomas teisinis reguliavimas ne specialiosioms žemės naudojimo sąlygoms, o žemės servituto atvejui. Teismas nurodė, kad skirtumas yra tas, jog pirmuoju atveju žemės savininkui nustatomi atitinkami ribojimai naudoti žemės sklypą pagal paskirtį, o servitutu nustatoma teisė naudoti svetimą žemės sklypo dalį kitam asmeniui (viešpataujančiojo daikto valdytojui), todėl viešpataujančiojo daikto valdytojas be žemės sklypo savininko sutikimo negali atlikti jokių veiksmų toje žemės sklypo dalyje, kuriai nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Todėl teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjos argumentus dėl padidėjusio kelio ploto ir, kad ateityje viešpataujančiojo daikto valdytojas gali pažeisti kitų asmenų teises ir interesus. Teismas nurodė, kad iniciatyva dėl žemės servituto nustatymo reikalingumo priskirta viešpataujančiojo daikto savininkui, kuris savo valią, pagrįstą teisės akto reikalavimais dėl servituto būtinumo bei reikalingo ploto daikto aptarnavimui, išreiškia prašymu Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, ginčydama kelio – pravažiavimo nustatymo pagrindą – teritorijų planavimo dokumentą, nepateikė įrodymų bei pagrįstų argumentų, kad ginčijamas aktas neatitinka viešpataujančiojo daikto savininko teisėtos valios išreiškimo dėl žemės servituto ploto nustatymo, o servituto ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų (apsaugos zonų) sąvokos, turinys, tikslai ir teisinis reglamentavimas yra skirtingas, dėl to pareiškėja be jokio teisinio pagrindo gretina šias dvi sąvokas ir jų turinį.

19. Teismas pažymėjo, kad byloje paaiškėjo, jog administraciniu aktu nustatyti servitutą negalima, nes iki teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo, o atsakovas pateikė argumentus ir paaiškino, kad šiuo atveju negali kreiptis su prašymu dėl servituto nustatymo į NŽT (jos teritorinį padalinį), tačiau nurodo, kad įmanomas kitas servitutų nustatymo būdas – sutartys.

20. Teismas nurodė, kad projektuojant ar nustatant servitutą įvertinamas ir jo nustatymo tikslingumas, reikalingumas, nes servitutu ribojamos kito asmens teisės. Teismas vertino, kad 6 m pločio servitutas buvo nustatytas ir juo naudojosi pareiškėja, asmenys, turintys žemės sklypus šalia, ir kiti asmenys. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių, kiek ir kokį pareiškėjai nuosavybės teise priklausančios žemės plotą apims Specialiajame plane numatytas 14 m pločio kelio ruožas. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog buvo patvirtintas Specialusis planas bei atsakovo 2019 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. AD1-1093 Specialiojo plano korektūra, taip pat kiti byloje esantys dokumentai nesudaro pagrindo atsakovui inicijuoti žemės servitutų nustatymą administraciniu aktu ir pareiškėjai nuosavybes teise priklausančiame žemės sklype suprojektuoti servitutą. Teismas vertino, kad pareiškėjos nurodomi galintys kilti nuostoliai ir neracionalus žemės naudojimas nėra pakankamai detalizuotas, pagrįstas racionaliais argumentais bei aplinkybėmis.

21. Teismas, atsižvelgęs į CK 4.125 straipsnio, Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalies nuostatas, pažymėjo, kad priimant sprendimą sudaryti sandorį dėl servituto nustatymo turi būti užtikrinta, kad tokiu sandoriu tretiesiems asmenims nepagrįstai nebūtų suteikiamos teisės naudotis valstybinės žemės sklypu ir nebūtų nepagrįstai apribojamos valstybės, kaip žemės sklypo savininkės, teisės naudotis tuo žemės sklypu ir tokiu būdu pažeidžiamas viešasis interesas. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas (2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika) bei, jog servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018 24 p.).

22. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad atsakovas nesilaikė gero administravimo principo ir atsisakė atlikti savo funkcijas, vilkino išnagrinėti pareiškėjos prašymą, ir sprendė, jog pareiškėjos skundo argumentai dėl jos žemės sklypo atlygintinumo netenka juridinės reikšmės, kadangi ji neišnaudojo kitų servituto nustatymo būdų.

23. Teismas nurodė, kad Administracijos direktoriaus 2015 m. spalio 12 d. įsakymas Nr. AD-2997 „Dėl Klaipėdos miesto rytinės dalies A teritorijos susisiekimo infrastruktūros vystymo specialiojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) buvo paskelbtas viešai atsakovo interneto svetainėje ir buvo prieinamas visiems; iš byloje pateiktų raštų bei susirašinėjimo su atsakovu 2016 metais keičiant pareiškėjai priklausančios žemės paskirtį ir rengiant projektus dėl žemės sklypų pertvarkymo, pareiškėja buvo informuota apie šį įsakymą, bei tai, kad jai nuosavybės teise priklausantys žemės sklypų projektai turi atitikti nustatytus Specialiojo plano reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad nėra aišku, kodėl pareiškėja beveik 7 metus delsė ir nepriėmė sprendimo dėl servituto nustatymo ar nesikreipė į atitinkamas įstaigas išspręsti šią susidariusią situaciją.

24. Teismas nenustatė Akto neteisėtumo pagrindų ir vertino, kad Aktas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, todėl atmetė ir pareiškėjos skundo išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos pretenziją.

25. Teismas, spręsdamas pareiškėjos prašymą pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, pažymėjo, kad Aktu buvo pateiktas esamos situacijos sprendimo būdas, pareiškėjos pateikti argumentai dėl nuosavybės teisių apribojimo yra prieštaringi ir neargumentuoti, o atsakovas pareiškėjai siūlo įgyvendinti savo teises ir apginti savo teisėtus interesus sudarant sutartis dėl servitutų.

26. Teismas nurodė, kad Įsakymas, kuriuo atvirtintas Specialusis planas, pagal savo požymius yra priskirtinas norminių teisės aktų grupei ir pareiškėja siekia, jog būtų pradėtas tyrimas, ar jo dalis atitinka Konstitucijos 23 straipsnį, CK 4.93 straipsnį, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui.

27. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašyme nenurodė konkrečių VAĮ straipsnių, jų dalių bei punktų, kuriems Įsakymas galbūt prieštarauja, o prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turinys abstraktus, grindžiamas tik bendro pobūdžio teiginiais, nenurodyta konkrečios teisinės kolizijos. Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti ištirtas Specialiojo plano sprendinių teisėtumas, ginčo aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjos teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Specialiojo plano sprendinių atitiktimi Konstitucijos 23 straipsnio, CK 4.39 straipsnio 1 dalies, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms, todėl pareiškėjos prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą netenkino.

28. Teismas iš skundo turinio nustatė, jog subjektinės teisės pažeidimą pareiškėja sieja su, jos nuomone, nepagrįstais projekto rengimo reikalavimais, tačiau Įsakymas buvo išviešintas ir pareiškėja nesikreipė dėl savo interesų gynimo anksčiau. Teismas nurodė, kad jam nekilo abejonių dėl Specialiojo plano sprendinių, kuriais teritorijai, į kurią patenka pareiškėjos žemės sklypas, suteiktas kelio pravažiuoti teisinis statusas, teisėtumo ir pagrįstumo, ir dėl to netenkino prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą.

III. 29. Pareiškėja L. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. liepos 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų tenkintas jos prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir ištirtas norminis administracinis aktas, tenkintas skundas, arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

30. Pareiškėja teigia, kad teismas neįsigilino į bylos esmę, nes faktinis ir natūroje egzistuojantis 6 m pločio kelias nesutampa su ginčijamu (tik Specialiajame plane egzistuojančiu) 14 m pločio keliu ir priešingai nei nurodė teismas, nebuvo tikslinta minėto 6 m pločio kelio pravažiavimo konfigūracija. Pareiškėja pažymi, kad ji nesutiko per savo privačius žemės sklypus projektuoti 14 m pločio kelią, ji valią išreiškė kelio servitutui nustatyti natūroje realiai egzistuojančiam ir naudojamam 6 m pločio keliui, prie kurio Žemės sklypai ir buvo suformuoti, numatant patekimą į juos būtent iš 6 m pločio kelio. Pareiškėja teigia, kad teismas nepagrįstai nurodo, jog administraciniu aktu nustatyti servitutą negalima, nes iki teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo, nes atsakovas, planuodamas privataus žemės sklypo teritorijoje kelią, privalėjo išsiaiškinti pareiškėjos valią, o teismas neatsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus, kad ji jokio sutikimo tam nedavė ir planavimui prieštaravo, be to, teismas neišreikalavo dokumento rengimo medžiagos ir tinkamai neištyrė ir nenustatė reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjos vertinimu, teismas neįsigilino į pareiškėjos pretenzijos esmę ir netinkamai sprendė pareiškėjos reikalavimą dėl Akto panaikinimo.

31. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad 14 m pločio kelias suprojektuotas per privačius žemės sklypus nesant savininkų sutikimų, nepaėmus žemės visuomenės poreikiams ir nenustačius jokių kelio servitutų, t. y. numatyti sprendiniai realiai neįgyvendinami, nes privatūs asmenys vieni per kitų žemės sklypus negalės judėti, bus priversti bylinėtis dėl servitutų. Pareiškėjos teigimu, nuosavybės teisės pažeidimo faktas yra akivaizdus, o teismo išvados, kad atsakovas nepažeidė gero administravimo principo, yra nepagrįstos.

32. Pareiškėja nurodo, kad teismas neatsižvelgė, jog atsakovas neteikė teismui jokių duomenų apie žemės paėmimą visuomenės poreikiams, nenurodė konkrečių tikslų, kuriems numatoma panaudoti paimamą žemę, o teismas turėjo gilintis į aplinkybes, susijusias su natūroje egzistuojančio ir faktiškai naudojamu 6 m pločio keliu, tačiau to tinkamai nepadarė. Teismas neįsigilino, kad pareiškėjos nurodomo 6 m pločio kelio teritorija nėra privati, būtent žemės sklypų suformavimo projektais numatyti patekimai į Žemės sklypus iš šio kelio, todėl nėra jokių kliūčių administraciniu aktu nustatyti kelio servitutą valstybinėje žemėje, ko pareiškėja atsakovo ir prašė.

33. Pareiškėja teigia, kad teismas nesivadovavo Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėmis, nenagrinėjo klausimo, jog būtina nustatyti servitutą, kadangi jo nenustačius ir palikus galioti Specialųjį planą, pareiškėjai nebus užtikrinama galimybė naudotis jai priklausančiu daiktu pagal paskirtį, nes Specialusis planas naikina viešąjį 6 m pločio kelią ir numato visai kitą 14 m pločio kelią per privačius žemės sklypus, suprojektuotą prieš savininkų valią ir neįforminant servitutų. Pareiškėjos vertinimu, nepaėmus privačios žemės visuomenės poreikiams, viešojo kelio per privačią nuosavybę nustatymas iš esmės pažeidžia nuosavybės teisę bei užprogramuoja ginčus tarp privačių valdų savininkų, nes nesant servitutų, asmenys neturės laisvo judėjimo teisės atsakovo nustatytu 14 m pločio keliu per kitiems asmenims privačios nuosavybės teise turimus žemės sklypus.

34. Pareiškėja teigia, kad pateikė teismui įrodymus, jog jos nuosavybės teisė buvo pažeista, o jos prašymus atsakovas ignoravo, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad neįrodyta, jog atsakovas pažeidė gero administravimo principą, o palikus ginčijamą Aktą galioti, buvo neteisėtai apribota pareiškėjos nuosavybės teisė.

35. Pareiškėja nurodo, kad nors teismas vadovavosi Rekomendacijomis dėl projektuojamų pėsčiųjų ir dviračių takų, tačiau neatsižvelgė į tai, jog atsakovas nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, koks yra suformuoto 14 m pločio kelio intensyvumas ir, ar tikrai tokio pločio kelias yra pagrįstai suformuotas. Pareiškėja teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog dėl servitutų nustatymo pareiškėja niekur nesikreipė, nes ji kreipėsi į atsakovą pateikdama 2023 m. kovo 14 d. pretenziją dėl Specialiojo plano, kuriame patvirtintas 14 m pločio kelias, kuris suformuotas per savininkams nuosavybes teise priklausančių sklypų vidurį ir pagal šį planą nėra jokios galimybės patekti į pareiškėjai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, nes nėra numatyta kelių servituto.

36. Pareiškėja pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 110 straipsnio 1 punktą ariamoji žemė, kurios dirvožemio našumas didesnis už vidutinį šalyje, taip pat žemė, kurioje yra eksploatuojamos melioracijos sistemos, turi būti naudojama taip, kad nesumažėtų jos plotas, išskyrus ekologiškai nuskurdintas gamtinio karkaso teritorijas, ir nepablogėtų dirvožemio savybės. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo 9 punkto matyti, jog pareiškėjos žemės sklypui yra taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje taikomas teisinis reguliavimas ne specialiosioms žemės naudojimo sąlygoms, o žemės servituto atveju. Nors teismas konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registre kelio servitutas ar kitoks nuosavybės teisės naudojimo ribojimas nėra numatytas, tačiau neatsižvelgė, kad 6 m pločio kelias yra viešas, faktiškai egzistuojantis bei naudojamas nuo Žemės sklypų suformavimo, todėl pareiškėja turi teisę neribotai naudotis viešu keliu, o atsakovas šios teisės riboti negali, taip pat ir negali naikinti tokio kelio bei privalo įforminti servitutą. Pareiškėja prašė teismo užtikrinti faktinį ir nuo seno suformuotą 6 m pločio kelią tam, kad būtų galima nevaržomai juo naudotis patekimui į Žemės sklypus, tačiau teismas šio klausimo visiškai nesprendė, todėl nebuvo atskleista bylos esmė.

37. Pareiškėja pažymi, kad teismas prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą iš esmės nenagrinėjo, nors teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, jog prašymo netenkina, o motyvuose pateikė išvadas dėl norminio akto tariamo teisėtumo, kai tokias išvadas teismas galėjo daryti tik tuo atveju, jei būtų išnagrinėjęs prašymą iš esmės. Pareiškėjos vertinimu, dėl šių priežasčių ši teismo sprendimo dalis neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas padarė išvadas dėl norminio teisės akto teisėtumo neišnagrinėjęs klausimo iš esmės.

38. Pareiškėja nesutinka su teismo išvadomis, kad jos argumentai dėl nuosavybės teisių apribojimo yra prieštaringi ir neargumentuoti, nes pareiškėjos prašymas dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo yra parengtas vadovaujantis išplėtota Lietuvos administracinio teismo praktika, pateikti išsamūs ir konkrečiomis teisės normomis pagrįsti argumentai. Pareiškėjos vertinimu, teismas formaliai ir be teisėto pagrindo atsisakė vykdyti teisingumą, todėl buvo pažeista pareiškėjos teisė į efektyvią pažeistų teisių teisminę gynybą ir teisingą teismą.

39. Pareiškėja nurodo, kad teismas nepagrįstai laikė pakankamu pareiškėjos teisių užtikrinimu atsakovo siūlymą įgyvendinti savo teises ir apginti savo teisėtus interesus sudarant sutartis dėl servitutų, tačiau teismas turėjo įvertinti, kad toks siūlymas iš esmės prilygsta siūlymui taisyti atsakovo padarytas klaidas žmogaus sąskaita. Pareiškėja remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismas 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimu byloje Gashi prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 32457/05), kad valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Pareiškėja prašyme ištirti norminio administracinio akto teisėtumą nurodė, kad šis aktas pažeidžia nuosavybės neliečiamumą (Konstitucijos 23 str., CK 4.93 str.), tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Pareiškėja pažymi, kad teismas negali taikyti Konstitucijai ar įstatymui prieštaraujančio norminio administracinio akto, o iš bylos aplinkybių matyti, kad Specialiuoju planu buvo neteisėtai įsiterpta į pareiškėjos nuosavybės teisę nepaisant jos valios ir nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos.

40. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nei teismas, nei atsakovas nenurodė, jog Žemės sklypai yra paimti visuomenės poreikiams, o teismas tinkamai neišnagrinėjo suformuoto 14 m pločio kelio nustatymo per nuosavybės teise priklausančius sklypus pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnį, CK 4.93 straipsnį bei VAĮ 3 straipsnio 4 dalį, nors norminiu aktu yra pažeidžiamos Žemės sklypų savininkų teisės, t. y. Žemės sklypais racionaliai nebebus galima naudotis, pareiškėjai bus sukeliami nepatogumai norint patekti į jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, ji patirs didžiulius nuostolius.

41. Pareiškėja teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes ginčuose, kylančiuose iš administracinių teisinių santykių, privatus asmuo yra silpnesnioji pusė ir kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Pareiškėjos vertinimu, teismas, palikdamas galioti skundžiamą aktą, neaiškumus dėl servitutų nustatymo ir 14 m pločio kelio, paliko situaciją spręsti pareiškėjai pagal atsakovo siūlymą dėl privačių atlygintinių sandorių sudarymo ir atsisakė ginti pareiškėjos nuosavybės teisę, nepagrįstai atleido atsakovą nuo skundžiamų aktų teisėtumo įrodinėjimo pareigos, nors skundžiami aktai akivaizdžiai kelia abejones dėl jų teisėtumo nuosavybės teisės pažeidimo prasme. Pareiškėjos vertinimu, teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis prielaidomis bei netiksliais duomenimis, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė įrodinėjimo taisykles, todėl teismo sprendimas neteisėtas ir neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

42. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

43. Atsakovo vertinimu, teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjos L. K. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Administracijos 2023 m. balandžio 5 d. aktą Nr. (31.1)-RS2-199 „Dėl privažiavimų prie nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų“ (Aktas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos pretenziją „Dėl privažiavimų prie nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų“, pagrįstumas ir teisėtumas.

45. Pirmosios instancijos teismas netenkino skundo reikalavimų, nustatęs, kad atsakovas tinkamai, laikydamasis teisės aktų reikalavimų atsakė į pareiškėjos pretenziją, be to, administraciniu aktu negalima nustatyti pareiškėjos prašomą 6 m kelio servitutą patekti į jos ir kaimyninius žemės sklypus, nes iki teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo, pareiškėja gali kreiptis su prašymu dėl servituto nustatymo į NŽT, jos teritorinį padalinį, taip pat įmanomas ir kitas servitutų nustatymo būdas – sutartys. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad byloje pateikti kaimyninių žemės sklypų planai patvirtina pareiškėjos teiginius dėl 6 m pločio kelio buvimo (M. K. žemės sklypas ir jo ribos suformuotos pagal paženklinimo–parodymo aktą, kuriame numatytas vietinis 6 m pločio kelias, analogiškai šis kelias numatytas ir V. K. žemės sklypo plane), pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys gali ir toliau naudotis šiuo keliu, t. y. iki teritorija bus urbanizuota. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad viešojo administravimo subjektai, tiek teikdami administracines paslaugas pagal asmenų prašymus, nesusijusius su jų teisių pažeidimu, tiek vykdydami administracinę procedūrą pagal asmenų skundus dėl jų teisių pažeidimo, negali atlikti daugiau veiksmų arba priimti kitokį sprendimą, negu teisės aktai suteikia jiems teisę atlikti, t. y. negali vykdyti platesnės kompetencijos, negu jiems leidžia teisės aktai, o šiuo atveju nėra nustatytas atsakovo padarytas pažeidimas, sudarantis savarankišką pagrindą panaikinti priimtą Aktą.

46. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jos skundo reikalavimai turėjo būti tenkinti dėl skunde nurodytų aplinkybių, akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į jos pretenzijos esmę ir netinkamai sprendė jos reikalavimą dėl Akto panaikinimo, nenagrinėjo klausimo, jog būtina nustatyti servitutą, kadangi jo nenustačius ir palikus galioti Administracijos direktoriaus 2015 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. AD-2997 patvirtintą Klaipėdos miesto rytinės dalies A teritorijos susisiekimo infrastruktūros specialųjį planą (Specialusis planas) nebūtų užtikrinta jos teisė normaliomis sąlygomis naudotis jai priklausančiu daiktu, kai Specialusis planas naikina viešąjį 6 m pločio kelią ir numato visai kitą 14 m pločio kelią per privačius žemės sklypus prieš savininkų valią ir neįforminant servitutų. Atsakovas atsiliepime į skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir prašo šio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

47. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad byloje nustatyta, jog Administracijos direktoriaus 2015 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. AD-2997 patvirtintame Specialiajame plane yra nurodytas suprojektuotas 14 m pločio kelias per Žemės sklypus, priklausančius pareiškėjai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, o besiribojančiame su šiais Žemės sklypais 6 m pločio kelyje, kuris nurodytas paženklinimo–parodymo aktuose, numatyta įrengti pėsčiųjų ir dviračių taką.

48. Atkreiptinas dėmesys, kad iš Specialiojo plano sprendinių aiškinamojo rašto matyti, jog yra aptarta tai, kad atsižvelgiant į plėtojamą gatvių tinklą planuojamos teritorijos ribose numatoma pilnavertiškam gatvių infrastruktūros koridorių formavimui rezervuoti privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančius sklypus ar jų dalis; rengiamu Specialiuoju planu pati žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra nevykdoma. Vykdant tolimesnius darbus, rezervuojami plotai bus tikslinami, tačiau taip pat įvertinus poreikius ir teisinę aplinką, žemės sklypų paėmimas visuomenės poreikiams gali būti nevykdomas, jei inžinerinei infrastruktūrai plėtoti reikalingose teritorijose numatomi servitutai. Rezervavimas numatomas prioritetinėms gatvėms ir atskirais atvejais – esamų inžinerinės infrastruktūros koridorių funkcionavimui.

49. Pagal bylos duomenis rengiant šį Specialųjį planą buvo atlikta šio plano viešinimo procedūra ir šioje procedūroje dalyvavo pareiškėja bei trečiasis suinteresuotas asmuo V. K., kurie teikė tokio pat pobūdžio siūlymus, kaip ir nurodyti šioje byloje paduotame skunde; šie siūlymai nebuvo patenkinti. Byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas ginčijo priimtus sprendimus, kuriais nebuvo tenkinti jų siūlymai.

50. Pareiškėja 2023 m. kovo 14 d. pateikė atsakovui pretenziją, kurioje nurodė, kad pagal Specialųjį planą ji ir tretieji suinteresuoti asmenys neturi jokios galimybės patekti į nuosavybės teise priklausančius Žemės sklypus, nes šiame plane nėra numatyta kelių servituto teisė ir kiti žemės sklypų savininkai, kurių žemės sklypuose suformuotas kelias, nesutinka leisti naudotis Specialiajame plane numatytu keliu. Pareiškėja taip pat nurodė, jog Specialiame plane 14 m pločio kelias suprojektuotas ant privačių žemės sklypų, nesant savininkų sutikimų (Konstitucijos 23 str.), nepaėmus žemės visuomenės poreikiams ir net nenustačius jokių kelio servitutų, t. y. sprendiniai realiai neįgyvendinami, o žemės sklypų suformavimo dokumentuose (2009 m. birželio 15 d. žemės sklypų paženklinimo–parodymo aktuose) pažymėtame 6 m pločio kelyje, kuris yra valstybinėje žemėje, numačius įrengti dviračių taką su šaligatviais yra trukdoma naudoti žemę pagal jos suformavimo dokumentus, t. y. pagal paskirtį, nes patekimas į sklypus numatytas natūroje egzistuojančiu ir faktiškai naudojamu vietiniu 6 m pločio keliu. Pareiškėja prašė Klaipėdos miesto savivaldybės, kaip Specialiojo plano rengėjos, užtikrinti privažiavimą t. y. servituto teisę į privažiavimo kelius prie pareiškėjai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teise priklausančių Žemės sklypų.

51. Atsakovas pareiškėjai pateikė Aktą, t. y. atsakymą į pretenziją, kuriame nurodė, kad pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys, norėdami nustatyti servitutą, suteikiantį teisę važiuoti per kitiems asmenims priklausančius žemės sklypus, turi sudaryti sandorius dėl servitutų nustatymo, administraciniu aktu servitutai nustatomi NŽT vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu (Žemės įstatymo 22 str.), pareiškėjai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims nėra apribojimų naudotis Žemės sklypais, nes jie prie jų gali patekti 6 m pločio valstybinės žemės ruožu, o Specialiajame plane numatytas pėsčiųjų ir dviračių takas vakarinėje dalyje bus įrenginėjamas tik tada, kai bus urbanizuota visa teritorija.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos pretenzijos turinį, nesutinka su pareiškėjos šioje byloje išsakytais argumentais, kad atsakovas nepagrįstai netenkino jos pretenzijos, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino skundo reikalavimų. Iš pareiškėjos teiktos pretenzijos atsakovui turinio, taip pat ir šioje byloje pateiktame skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su Specialiojo plano sprendiniais ir ėmėsi priemonių juos nuginčyti, teikdama atsakovui pretenziją, o gavusi atsakymą į pretenziją, pateikdama skundą dėl šio atsakymo (Akto) panaikinimo.

53. Iš pretenzijos turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėja siekė, jog Administracija (pretenzija adresuota Administracijai) užtikrintų jai privažiavimą prie jai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausančių Žemės sklypų, t. y. administraciniu aktu nustatytų servituto teisę į 6 m privažiavimo kelią prie Žemės sklypų. Pažymėtina, kad pareiškėja pretenzijoje nebuvo nurodžiusi jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtent atsakovas pagal jam teisės aktais suteiktą kompetenciją turėtų nustatyti pareiškėjos nurodomą servitutą administraciniu aktu. Pareiškėja pretenzijoje nurodė tik CK 4.124 straipsnio nuostatą, kad žemės servitutai nustatomi CK 4.124 straipsnyje nustatytais pagrindais: įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimais, o įstatymo nustatytais atvejais – administraciniu aktu. Pretenzijoje nurodytais argumentais pareiškėja iš esmės išreiškė savo nesutikimą su Specialiojo plano sprendiniais ir servituto nustatymo būtinybę siejo su Specialiojo plano sprendiniais, o ne su realia pretenzijos pateikimo dieną esančia situacija, susijusia su galimybe privažiuoti prie Žemės sklypų.

54. Akcentuotina, kad byloje nustatyta ir tai nurodė pareiškėjai atsakovas Akte, jog pareiškėja turi galimybę naudotis jai priklausančiu sklypu, nes į jį gali pateikti 6 m pločio valstybinės žemės ruožu, o Specialiajame numatytas pėsčiųjų ir dviračių takas vakarinėje sklypų dalyje bus įrenginėjimas tik tada, kai bus urbanizuota visa teritorija. Pareiškėja byloje nėra pateikusi jokių įrodymų, jog jai realiai trukdoma naudotis jos nurodomu 6 m pločio keliu tam, kad ji galėtų patekti į savo sklypą.

55. Kadangi pareiškėja, teikdama pretenziją, siekė, jog servitutas būtų nustatytas administraciniu aktu, tai atsakovas Akte teisingai nurodė, jog toks servitutas nustatomas vadovaujantis Žemės įstatymo 22 straipsnio nuostatomis ir jį nustato NŽT vadovas arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovas.

56. Žemės įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi Akto priėmimo metu) 2 straipsnio 14 dalis nustato, kad žemės servitutas – teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žemės servitutai nustatomi CK nustatytais pagrindais; servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka nustatomi šiame straipsnyje; administraciniu aktu servitutai nustatomi NŽT vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti atvejai, kai administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius nustatomi servitutai.

57. Pažymėtina, kad Žemės įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2023 m. balandžio 6 d. įstatymo Nr. XIV-1877 redakcija, įsigaliojusi 2023 m. birželio 1 d.) buvo nurodyta, jog administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius servitutai nustatomi valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, jeigu šiuos valstybinės žemės sklypus išnuomojant, perduodant neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise valdyti, o savivaldybių ir privačios žemės sklypus perleidžiant iš valstybės į savivaldybės ar privačią nuosavybę bei atkuriant nuosavybės teises, teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto rengimo metu nebuvo suprojektuoti sprendiniai dėl patekimo per šiuos žemės sklypus į kitą žemės sklypą ar statinį arba sprendiniai buvo suprojektuoti, tačiau nebuvo priimti administraciniai aktai, reikalingi šiems sprendiniams įgyvendinti.

58. Taigi Žemės įstatyme nurodytai viešojo administravimo institucijai – NŽT, veikiančiai per įgaliotus asmenis, suteikta kompetencija įstatymo nustatyta tvarka spręsti dėl servituto nustatymo tiek valstybinės žemės sklype, tiek privačiame žemės sklype (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-147-943/2025).

59. Atsakovas Akte taip pat nurodė priežastis, dėl kurių jis neturi faktinio ir teisinio pagrindų teikti prašymo NŽT teritoriniam padaliniui dėl servituto nustatymo administraciniu aktu, nes Administracija nėra gatvių, numatytų Specialiajame plane privažiavimui prie pareiškėjai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teise priklausančių Žemės sklypų, tiesimo organizatorė ir užsakovė.

60. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, t. y. teisės aktų ir bylos įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad Administracija nepagrįstai atsisakė nustatyti pareiškėjos pageidaujamą servitutą administraciniu aktu ar kreiptis į NŽT teritorinį padalinį, kad būtų nustatytas administraciniu aktu servitutas. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo CK 4.124 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, Žemės servitutų nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“, nuostatą, kad atitinkamais atvejais teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto rengėjai, formuodami žemės sklypą, projektuoja kelio servitutą, suteikiantį važiuoti transporto priemonėmis, tačiau šių nurodomų nuostatų nesusieja su atsakovo pareiga bei kompetencija pagal pareiškėjos gautą pretenziją nustatyti administraciniu aktu pareiškėjos pageidaujamą servitutą.

61. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodomi tik argumentai, kuriais kritikuojami Specialiojo plano sprendiniai, susiję su numatytu 14 m pločio keliu bei egzistuojančio ir faktiškai naudojamo 6 m pločio kelio, kuriuo patenkama į Žemės sklypus, panaikinimu, tačiau šie argumentai taip pat nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas dėl tokio pobūdžio argumentų turėjo tenkinti pareiškėjos pretenziją.

62. Atsižvelgiant į pareiškėjos nurodomus argumentus, akcentuotina, kad viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą (nagrinėjamu atveju – Administraciją) įpareigoja veikti tik teisės aktų jam suteiktų įgaliojimų ribose, veiklą vykdyti tik jam priskirtos kompetencijos ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (lotynų kalba – ultra vires) yra negalimas.

63. Pareiškėja, vadovaudamasi ABTĮ 113 straipsniu, apeliaciniame skunde prašo ištirti norminį administracinį aktą ir pripažinti, kad Administracijos direktoriaus įsakymas Nr. AD1-2997 ir juo patvirtintas Specialusis planas ta apimtimi, kuria yra suprojektuotas 14 m pločio kelias per privačius žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), ir ta apimtimi, kuria yra naikinamas su žemės sklypais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) besiribojantis 6 m pločio kelias, su kuriuo minėti žemės sklypai buvo suformuoti, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, CK 4.93 straipsniui, VAĮ 3 straipsnio 1 punkte (dabartinės įstatymo redakcijos 3 straipsnio 4 punktas) įtvirtintam įstatymų viršenybės principui, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte (dabartinės redakcijos 3 straipsnis 8 punktas) įtvirtintam nepiktnaudžiavimo valdžia principui ir gero administravimo principui bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte (dabartinės redakcijos 4 straipsnio 5 punktas) įtvirtintam savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui.

64. Pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimą reglamentuoja ABTĮ II dalies II skyriaus Pirmojo skirsnio normos, kurios nustato dvi norminių teisės aktų kontrolės rūšis: abstrakčią (ABTĮ 112 str.) ir konkrečią, t. y. susijusią su individualiąja byla (ABTĮ 113 str.). ABTĮ 113 straipsnyje įtvirtinta, jog prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 114 str. 1 d.).

65. ABTĮ 113 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu: 1) prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; 2) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 3) teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 4) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais; 5) teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

66. Pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-386-552/2022; kt.). Pažymėtina, kad ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais.

67. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013; kt.). Norminės administracinės bylos ir individualiosios administracinės bylos ryšio buvimo sąlyga lemia būtinybę įvertinti individualiojoje administracinėje byloje pareikštų skundo reikalavimų pobūdį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-249/2012; kt.). Tiriant norminių administracinių aktų teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla, atliekama norminių administracinių aktų kontrolė tik ta apimtimi ir tiek, kiek tai susiję su teisės taikymu nagrinėjamoje konkrečioje individualiojoje byloje.

68. Įvertinusi šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes ir pareiškėjos inicijuoto ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjos iškeltų abejonių dėl minėtos Specialiojo plano dalies neatitikimo Konstitucijai ir kitiems teisės aktams yra teisinis pagrindas prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą dėl Specialiojo plano dalies. Kaip minėta, pareiškėja į atsakovą kreipėsi su pretenzija dėl servituto nustatymo administraciniu aktu, atsakovas tinkamai atsakė į pareiškėjos pretenziją ir pagrįstai netenkino pareiškėjos pretenzijoje suformuluoto prašymo, t. y. pareiškėja šioje byloje neinicijavo ginčo, kurį nagrinėjant turi būti taikomi pareiškėjos ginčijami Specialiojo plano sprendiniai. Pareiškėja nepateikia teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę būtent šioje byloje prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą dėl minėtos Specialiojo plano dalies tam, kad ši byla dėl atsakovo pateikto atsakymo į pretenziją (Akto) panaikinimo būtų teisingai išnagrinėta.

69. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir proceso normas. Apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės (dėl atsakovo Akto pagrįstumo ir teisėtumo), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

70. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas pareiškėjos prašymas priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) Klaipėdos rūmų 2023 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė