2013-05-07 Nr. BB-779-1-22-1-00835-2010-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–225/2013

Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00835-2010-5 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.5; 2.4.2.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 29 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį dešimties mėnesių laisvės apribojimo bausme, išaiškinat nuteistajam, jog jis privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Iš A. V. priteista 441,60 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui padarytai žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 29 d. nutartimi nuteistojo A. V. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,

n u s t a t ė :

A. V. pagal BK 138 straipsnio1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 7 d., apie 21.45 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), R. A. Š. tyčia smogė vieną kartą kumščiu į veidą ir vieną kartą spyrė į kirkšnį, padarydamas dešinės pusės gaktikaulio viršutinės ir apatinės šakų lūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. V. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašo teismą panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 29 d. nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su liudytojų R. V., I. S., R. B. parodymų vertinimu. Būtent minėti liudytojai parodė, kad nuteistasis 2010 m. rugpjūčio 7 d. vakarą buvo namuose ir šventė gimtadienį, niekur išėjęs nebuvo, todėl yra svarbūs sprendžiant A. V. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pagrįstumą. Tačiau teismai šiais parodymais nepagrįstai nesivadovavo vien tik todėl, kad jie duoti praėjus daugiau kaip pusantrų metų nuo nusikalstamos veikos padarymo. Išvada, kad liudytojai galėjo suklysti, nurodydami konkrečią datą, yra pagrįsta prielaida.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir apeliacinio skundo argumentų, susijusių su liudytojų E. B., V. M., V. R. bei A. V. parodymų vertinimu. Kasatoriaus manymu, šių liudytojų parodymai paneigia A. V. inkriminuotą kaltinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas juos atmetė vien tik todėl, kad liudytojai tiesiogiai įvykio nematė ir yra suinteresuoti padėti savo pažįstamam A. V., be to, buvo apklausti praėjus beveik trims mėnesiams po įvykio. Šie apeliacinės instancijos teismo motyvai yra prieštaringi todėl, kad, viena vertus, jie atmetami remiantis subjektyviomis priežastimis, t. y. neva liudytojai yra suinteresuoti padėti A. V., tačiau kartu nurodomos ir objektyvios parodymų atmetimo priežastys: apie įvykio aplinkybes sužinojo iš kitų asmenų pasakojimų ir buvo apklausti praėjus ilgesniam laikui po įvykio.

Taip pat kasatorius teigia, kad teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs, nes jie buvo prieštaringi tiek dėl jį sumušusio asmens (antai 2010 m. rugpjūčio 10 d. kreipdamasis pagalbos į medikus dėl sumušimo, jis teigė, kad nepažįsta jį sumušusio asmens), tiek dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko (ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jį sumušė 2010 m. rugpjūčio 7 d., o teisme – kad 2010 m. rugpjūčio 8 d.).

Kasatorius mano, kad teismai įrodymus vertino pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o nuteistojo A. V. veikoje nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pažymima, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikaltimo, už kurį nuteistas A. V., padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl A. V. veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pagrįstumo. Kad A. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina bylos įrodymų visuma: nukentėjusiojo R. A. Š., liudytojos J. Š., iš dalies – liudytojų K. B. ir V. R. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada, teismo medicinos specialistės S. Makšimaitės paaiškinimai, kiti bylos duomenys, kurie vieni kitus papildo.

Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, taip pat nepagrįsti. Kaip matyti iš nuteistojo A. V. gynėjo apeliacinio skundo, jis prašė A. V. išteisinti, motyvuodamas tuo, kad neįrodyta, jog jis padarė nusikalstamą veiką, o pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, įvertino nukentėjusiojo R. A. Š., liudytojų J. Š., R. V., I. S., R. B., V. M. ir kt. parodymus. Taip pat apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą, nes patikslino kaltinimą ir pripažindamas, jog nukentėjusįjį A. V. sužalojo ne 2010 m. rugpjūčio 8 d., kaip buvo nurodyta kaltinime, o 2010 m. rugpjūčio 7 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nustatė, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, o vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo klausimai nutartyje yra išsamiai išanalizuoti ir aptarti. Teismas pasisakė, kodėl laiko patikimais nukentėjusiojo R. A. Š. parodymus, taip pat motyvavo, kodėl atmesti R. V., I. S., R. B., V. M. ir kt. parodymai. Taigi BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių teismai laikėsi. Tuo tarpu kasatoriui nepriimtinos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė gynėjo apeliacinio skundo argumentą apie suvaržytas gynybos teises. Pažymėtina, kad vienos iš kaltinime nurodytų aplinkybių patikslinimas kaltinamojo gynybos teisių nesuvaržė. A. V. buvo kaltinamas ir yra nuteistas būtent už nukentėjusiojo R. A. Š. sužalojimą, kurį jis padarė tyčia smogdamas nukentėjusiajam vieną kartą kumščiu į veidą ir vieną kartą spirdamas į kirkšnį Kaune, (duomenys neskelbtini).

Iš nuteistojo A. V. parodymų teisme matyti, kad jis neigė mušęs nukentėjusįjį, nes neva nusikaltimo padarymo dieną visą laiką buvo namuose ir šventė R. V. gimtadienį. Tačiau iš jo parodymų akivaizdu, kad pats negalėjo tiksliai nurodyti, kurią 2010 m. rugpjūčio mėnesio dieną, t. y. 7 ar 8, gimtadienis buvo švenčiamas, o iš gynybos liudytojų parodymų matyti, kad ši šventė neva vykusi 2010 m. rugpjūčio 7 d. vakare. Nors teismas bylos nagrinėjimo metu patikslino, kad nusikaltimą A. V. padarė ne 2010 m. rugpjūčio 8 d., o 2010 m. rugpjūčio 7 d., apie 21.45 val., tai tikrai nesuvaržė kaltinamojo teisės į gynybą, nes, atsižvelgiant į konkrečias šios bylos aplinkybes, į tai, kad pats nuteistasis savo kaltės nepripažino, o gynybos liudytojai patvirtino jo alibi būtent 2010 m. rugpjūčio 7 d. vakarui, nėra pagrindo manyti, jog gynybos pozicija dėl to būtų pasikeitusi.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320-324 straipsnių nuostatų, nes motyvuodamas nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pasisakė dėl visų esminių nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų, paaiškino, kodėl skundas atmetamas ir savo sprendimą motyvavo.

Nuteistojo A. V. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo (BPK 320 straipsnio 3 dalis)

Kasaciniame skunde nuteistojo A. V. gynėjas, nurodydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus, nesutinka su abiejų instancijų teismų išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, ir šio vertinimo rezultatu, kuris sudarė pagrindą apeliacinės instancijos teismui patvirtinti A. V. nuteisimą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalauja patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pagal BPK 331 ir 332 straipsniuose nustatytus reikalavimus apeliacinės instancijos teismas savo sprendime privalo nurodyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.

Kolegija sprendžia, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas atidžiai patikrino nuosprendžio pagrįstumą, nes pagal apeliacinio skundo argumentus įvertino, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti. Šis teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nutartyje pateikė motyvuotą bylos įrodymų vertinimą, kurio pagrindu padarė išvadas dėl pagrįsto A. V. nuteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė apeliacinio skundo teiginius dėl liudytojų R. V., I. S. ir R. B. parodymų, neva patvirtinančių A. V. alibi 2010 m. rugpjūčio 7 d. vakarą, konstatuodamas, kad minėti asmenys įvykio tiesiogiai nematė ir apie jį sužinojo iš kitų asmenų, be to, būdami apklausti praėjus daugiau kaip pusantrų metų po įvykio, galėjo klaidingai nurodyti buvimo R. V. bute laiką.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo apeliacinio skundo teiginius dėl nesivadovavimo liudytojų E. B., V. M., V. R. bei A. V. parodymais pagrįstai nurodydamas, kad šie asmenys tiesiogiai įvykio nematė, yra nuteistojo draugai, todėl suinteresuoti jam padėti, be to, apklausti tik praėjus trims mėnesiams po įvykio. Minėtos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leido pagrįstai abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu, todėl jie buvo atmesti kaip neobjektyvūs. Be to, nuteistojo A. V. teiginius, kad jis nesužalojo nukentėjusiojo, paneigia specialisto išvada, kurią teisme patvirtinusi specialistė S. Makšimaitė parodė, kad nukentėjusiajam sužalojimas galėjo būti padarytas vienu smūgiu ir yra nebūdingas griuvimui.

Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme vienodai aiškino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o būtent, kad jam 2010 m. rugpjūčio 7 d. vakare nuteistasis A. V. sudavė vieną smūgį į veidą ir spyrė į kirkšnį. Teismai nukentėjusiojo parodymus dėl sužalojimo padarymo aplinkybių pagrįstai pripažino nuosekliais ir sutampančiais esminėmis detalėmis, tuo tarpu netikslumai dėl jų padarymo laiko (2010 m. rugpjūčio 7 ar 8 d.) nėra esminiai ir neturėjo įtakos nuteistojo baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų byloje surinktų ir teisme tiesiogiai ištirtų bei turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti įrodymų vertinimo, o pateikdamas motyvuotas išvadas, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus – atmeta, kartu nurodė ir kodėl atmetami esminiai apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo. Patikrinęs nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, teismas konstatavo, kad įrodymai įvertinti teisingai, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismas įrodymų pakankamumo, sudarančio pagrindą pirmosios ar apeliacinės instancijos teismams padaryti išvadą dėl nusikaltimo padarymo, nenagrinėja, nes tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus, reglamentuojančius bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. V. gynėjo Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Aldona Rakauskienė

Alvydas Pikelis