2020-10-21 Nr. AB-19653-3-61-3-01777-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4828-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01777-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. B. G., G. G., S. G., R. G., G. S. G., L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. B. G., G. G., S. G., R. G., G. S. G., L. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (15/2-5) 8P-77, 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (15/2-5) 8P-78 ir 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (15/2-5) 8P-79 (toliau – ir Sprendimai) bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti jų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (toliau – ir prašymai) iš naujo. Taip pat prašė priteisti iš Departamento atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

1.1. Jie yra vienos šeimos nariai, pateikę prašymus Departamentui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies pagrindu. M. G., gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, yra pareiškėjų atitinkamai tėvas, senelis ir prosenelis.

1.2. Pareiškėjai pateikė atsakovui jo reikalautus papildomus dokumentus, patvirtinančius M. G. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Todėl atsakovo pozicija, kad neva pareiškėjai per nustatytą terminą nepateikė papildomų dokumentų, yra visiškai nepagrįsta. Departamentas vertino, kad pateikti papildomi dokumentai nėra pakankami patvirtinti, jog M. G. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Departamentas Sprendimus priėmė pažeisdamas Įstatymo 32 ir 33 straipsnių nuostatas, nustatančias, kad sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priima Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras (toliau – ir Ministras), o Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (t. y. Departamentas) šiuo klausimu teikia tik siūlymus Ministrui. Departamentas turėjo jų klausimą teikti siūlymo forma Ministrui, kad priimtų Įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą sprendimą. Sprendimai priimti atsakovui viršijus nustatytą kompetenciją.

1.3. Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo (2017 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 988 redakcija) (toliau – ir Aprašas) 20.4 punktą ir neteisėtai nutraukė pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą. Departamento papildomi reikalauti dokumentai buvo pateikti 2019 m. balandžio 12 d. ir 2020 m. balandžio 10 d., t. y. nepraleidus Aprašo 20.4 punkte nustatyto vienų metų termino.

2. Pareiškėjai pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad:

2.1. Pateikti Departamentui duomenys pagal teismų praktiką laikytini leistinais ir tinkamais įrodymais nustatyti, kad M. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Departamentui papildomi dokumentai buvo pateikti Aprašo nustatyta tvarka elektroniniais ryšiais. Ši galimybė aiškiai įtvirtinta Apraše ir neturi kelti abejonių. Visi Departamentui 2020 m. balandžio 10 d. pateikti papildomi dokumentai yra patvirtinti ir pasirašyti kvalifikuotu elektroniniu parašu pareiškėjus atstovaujančio advokato. Šį faktą patvirtina ir tai, kad dokumentai buvo pateikti „adoc“ formatu. „Adoc“ – tai elektroniniu parašu pasirašomas elektroninio dokumento formatas, atitinkantis tokio formato dokumentui (jo pasirašymui) taikomus reikalavimus. Departamento teiginiai, kad 2020 m. balandžio 10 d. elektroniniais ryšiais pateikti dokumentai buvo nevertinti, nes pateikti nesilaikant Aprašo reikalavimų, neturi teisinio pagrindo. Šiuo atveju reikšmingas yra Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. liepos 2 d. sprendimas Nr. 21R-501(AG-414/07-2020), kuriuo yra pripažinta, jog Departamento atsisakymas priimti nagrinėti elektroniniais ryšiais teikiamus advokato kvalifikuotu elektroniniu parašu patvirtintus dokumentus yra nepagrįstas.

2.2. Departamentas nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 31 straipsnio nuostatų ir nors buvo prašoma, tačiau Departamentas pareiškėjų atstovo neinformavo, ar pakanka (nepakanka) pateiktų papildomų dokumentų teikti Ministrui pareiškėjų prašymus dėl pilietybės atkūrimo, nepaaiškino, dėl kokių priežasčių pateikti dokumentai yra netinkami. Departamento teiginiai, kad Sprendimai yra proporcingi pareiškėjų interesams, nes pareiškėjai galės iš naujo kreiptis dėl pilietybės atkūrimo, nelaukdami Įstatymo nustatyto 1 metų termino (Įstatymo 37 str. 3 d.), yra visiškai deklaratyvūs, spekuliatyvūs, prieštaraujantys bet kokiai logikai, kadangi tokiu būdu pareiškėjai patirtų pakartotinio dokumentų tvirtinimo, vertimo, prašymų teikimo išlaidų. Be to, tai užtruktų apie metus laiko.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjai pateikė prašymus ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Įstatymo 9 straipsnyje ir 38 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pareiškėjai 2019 m. balandžio 10 d. raštu Nr. (15/3-3)10K-16186 (toliau – ir 2019 m. balandžio 10 d. raštas) buvo įpareigoti pateikti papildomus dokumentus, t. y. dokumentus, patvirtinančius giminystės ryšį su I. G., M. G. Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., ir patikslinti išvykimo iš Lietuvos Respublikos datą. Taip pat pareiškėjai buvo informuoti apie tai, kad prašymų nagrinėjimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra sustabdomas, o jeigu per metus laiko nuo rašto išsiuntimo nebus pateikti prašomi papildomi dokumentai, pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas bus nutrauktas. Departamentas 2019 m. balandžio 15 d. gavo pareiškėjų advokato 2019 m. balandžio 3 d. lydraštį dėl papildomų dokumentų pateikimo ir prie jo pridėtą Pietų Afrikos Respublikos Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2019 m. kovo 11 d. raštą, kuriame iš esmės yra nurodyta Departamento 2019 m. balandžio 10 d. rašte prašyta informacija (tiek dėl pilietybės, tiek dėl giminystės ryšio ir Lietuvos Respublikos pilietybės), tačiau Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) raštas nėra tinkamas dokumentas patvirtinti ne tik giminystės ryšį, tačiau ir Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismas) yra religine santvarka paremta institucija, neturinti oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, o juo labiau faktą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. M. G. gimimą patvirtinantis dokumentas, t. y. gimimo liudijimas arba Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie M. G. gimimą, Departamentui pateiktas nebuvo.

3.2. Departamente 2020 m. balandžio 10 d. (t. y. paskutinę nustatyto termino dieną) elektroniniu paštu buvo gauti pareiškėjų advokato pateikti papildomi dokumentai, tačiau jie nebuvo vertintini, kadangi pateikti ne pagal Aprašo nustatytus reikalavimus, t. y. užsienio valstybių išduoti dokumentai nėra patvirtinti pažyma Apostille, pateikti dokumentai nėra sudaryti elektroniniu būdu, o yra rašytinių dokumentų skenuotos kopijos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai per metus laiko nepateikė 2019 m. balandžio 10 d. rašte prašomų dokumentų, o pateikė dokumentus, kurių Departamentas nevertina kaip tinkamų dokumentų, patvirtinančius Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. (Johanesburgo Beth-Din raštas), ir pateikė dokumentus ne Aprašo nustatyta tvarka, todėl Departamentas pagrįstai nutraukė pareiškėjų prašymų nagrinėjimą.

3.3. Priimti Sprendimai yra proporcingi pareiškėjų interesams, kadangi pareiškėjai, gavę dokumentus, kurių Departamentas prašė 2019 m. balandžio 10 d. rašte, galės nelaukti Įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų termino ir pakartotinai kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Aprašo nustatyta tvarka.

3.4. Departamentas nepriėmė sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ar neatkūrimo, o priėmė sprendimą, kurį turėjo teisę priimti pagal Aprašu suteiktus įgaliojimus, kaip ir numato Aprašo 20.4 punktas. Departamentas, išsamiai išnagrinėjęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus, atitinkančius pareiškėjų interesus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Sprendimų išvadas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime nurodė, kad nesutinka su skundu. Nurodė, kad nėra ginčo dėl to, jog atsakovas veikė pagal galiojančio Aprašo 20.4 punkto reikalavimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjai Departamentui pateikė prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir dokumentus Įstatymo 9 straipsnyje ir 38 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pareiškėjai nurodo, kad jie yra vienos šeimos nariai. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus, pareiškėjų advokatui išsiuntė 2019 m. balandžio 10 d. raštą, prašydamas pateikti papildomus dokumentus, t. y. dokumentus, patvirtinančius giminystės ryšį su I. G., M. G. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., ir prašė patikslinti išvykimo iš Lietuvos Respublikos datą; taip pat šiuo raštu informavo, kad pareiškėjų prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra sustabdomi, o jeigu per metus laiko nuo rašto išsiuntimo nebus pateikti prašomi papildomi dokumentai, pareiškėjų prašymų nagrinėjimas bus nutrauktas. Departamentas 2019 m. balandžio 15 d. gavo pareiškėjų atstovo (advokato) 2019 m. balandžio 3 d. lydraštį dėl papildomų dokumentų pateikimo ir prie jo pridėtą Pietų Afrikos Respublikos Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2019 m. kovo 11 d. raštą, kuriame nurodyta, kad M. G. gyveno Lietuvoje, Žąsliuose, į Pietų Afriką M. G. atvyko būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu.

8. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, jog Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) teikiamas raštas savaime nepatvirtina fakto, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Šis dokumentas turi įrodomąją vertę procese dėl juridinio fakto nustatymo. Todėl pareiškėjų atstovas klaidingai nurodo, kad pagal teismų praktiką sprendžiant šį administracinį šalių ginčą minėtas dokumentas laikytinas tinkamu nustatyti, kad M. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. balandžio 15 d. Pagal Įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Teismas pažymėjo ir tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjai būtų pateikę Departamentui dokumentą, patvirtinantį jų giminystės ryšį su I. G. Pareiškėjai taip pat nėra pateikę ir kitų dokumentų, patvirtinančių, kad M. G. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis (Įstatymo 9 str. 1 d.).

9. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjų atstovas Departamentui 2020 m. balandžio 10 d. elektroniniu paštu pateikė papildomus dokumentus: 1929 m. liepos 11 d. keleivių, vykusių į Pietų Afriką, sąrašo, į kurį įrašytas M. G., kopiją, kuriame nurodyta, kad M. G. amžius kelionės metu – (duomenys neskelbtini), pilietybė – Lietuvos; (duomenys neskelbtini) M. G. paraiškos laidojimui kopiją, kuriame nurodyta, jog M. G. gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, bei kad M. G. hebrajiškas vardas yra M.; Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2020 m. kovo 5 d. išvados Nr. S1-128 (1.7) kopiją, kurioje nurodyta, kad vardai M. ir M. yra to paties vyriško vardo variantai (pirmas lietuviškais rašmenimis jidiš kalbos, antrasis – atitikmuo anglų kalba), o pavardė G. ir dokumentuose anglų kalba fiksuota pavardė G. laikytini tos pačios pavardės variantais. Departamentas, įvertinęs pateiktus papildomus dokumentus, vadovaudamasis Aprašo 20.4 punktu, priėmė Sprendimus pareiškėjų prašymų nagrinėjimą nutraukti, motyvuojant, kad pareiškėjai per metus laiko nuo Departamento 2019 m. balandžio 10 d. rašto išsiuntimo dienos nepateikė papildomų dokumentų.

10. Teismas, vadovaudamasis Aprašo nuostatomis, susipažinęs su pareiškėjų advokato 2020 m. balandžio 10 d. Departamentui teiktais papildomais dokumentais, vertino, jog Departamentas pagrįstai nurodė, kad 2020 m. balandžio 10 d. (paskutinę termino dieną) pateikti dokumentai (1929 m. liepos 11 d. keleivių, vykusių į Pietų Afriką, sąrašo kopija; (duomenys neskelbtini) paraiškos dėl M. G. laidojimo kopija) yra išduoti užsienio valstybių, tačiau nėra patvirtinti pažyma Apostille, pateikti dokumentai nėra sudaryti elektroniniu būdu, bet yra rašytinių dokumentų skenuotos kopijos, o tai neatitinka Aprašo reikalavimų. Todėl Departamentas pagrįstai jų nevertino. Pareiškėjų argumentai, kad pateikti papildomi įrodymai elektroninių ryšių priemonėmis atitinka Aprašo reikalavimus, tokius argumentus grindžiant Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. liepos 2 d. sprendime Nr. 21R-501(AG-414/07-2020) nurodytu išaiškinimu dėl dokumentų teikimo elektroninių ryšių priemonėmis, nagrinėjamam ginčo atvejui nėra aktualūs, kadangi šioje byloje nėra ginčo dėl dokumentų teikimo elektroninių ryšių priemonėmis ar kad dokumentus pateikė pareiškėjus atstovaujantis advokatas. Departamentas yra nurodęs, kodėl nevertino pateiktų dokumentų, t. y., kad jie buvo pateikti nepatvirtinti juos išdavusios užsienio valstybės pažyma Apostille, nepasirašyti elektroniniu parašu. Be to, dokumentus pareiškėjų advokatas pateikė elektroniniu paštu, dokumentų teikimo lydraštis nepasirašytas, nepateikti įrodymai, kad jis pasirašytas elektroniniu parašu (Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2009 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-60 patvirtintų Elektroniniu parašu pasirašyto elektroninio dokumento specifikacijos ADOC-V1.0 53 p.), keleivių sąrašo ir laidojimo paraiškos kopijos nepatvirtintos. Nėra pateiktų įrodymų, kad dokumentai elektroniniu paštu buvo teikti „adoc“ formatu.

11. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjai per metus laiko nuo Departamento 2019 m. balandžio 10 d. rašto išsiuntimo dienos nepateikė Departamentui 2019 m. balandžio 10 d. rašte prašomų dokumentų, patvirtinančių M. G. Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir patvirtinančių, jog M. G. iš Lietuvos išvyko iki 1990 m. kovo 11 d., be to, nėra pateiktų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų giminystės ryšį su I. G. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Departamentas, vadovaudamasis Aprašo 20.4 punktu, numatančiu, kad prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos, nepateikia prašomos informacijos ar dokumentų, pagrįstai nutraukė pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą.

12. Teismas pabrėžė, kad Departamentas šiuo atveju nepriėmė sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ar neatkūrimo, o priėmė Sprendimus, kuriuos turėjo teisę priimti pagal Aprašo 20.4 punktą. Departamentas veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose, priešingai, nei teigia pareiškėjai, neperžengė teisės aktais nustatytų kompetencijos ribų. Todėl visiškai nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad šiuo atveju Departamentas turėjo teikti jų prašymus siūlymo forma Ministrui. Departamentas vertino pateiktų dokumentų prašymams pagrįsti pakankamumą, pagrįstumą (Aprašo 20.5 p.). Nutraukdamas prašymų nagrinėjimą vadovaudamasis Aprašo 20.4 punkto pagrindu, Departamentas priėmė procedūrinius sprendimus, o ne išsprendė pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jiems atkūrimo Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 38 straipsnio 2 dalies pagrindu iš esmės.

13. Teismas taip pat darė išvadą, kad pareiškėjų atstovo argumentas, jog Departamentas pažeidė VAĮ 31 straipsnio nuostatas, yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų interesus atstovauja advokatas – kvalifikuotas teisės specialistas. VAĮ 31 straipsnyje viešojo administravimo subjektui yra suteikta diskrecija pratęsti ar ne administracinę procedūrą. Ši nuostata nėra imperatyvi, dėl to Departamentas neturėjo imperatyvios pareigos informuoti pareiškėjų atstovą dėl pateiktų papildomų dokumentų pakankamumo (nepakankamumo) ar nurodyti priežastis, kodėl dokumentai netinkami. Teisės aktai to nenumato. Juolab, kaip matyti, kiti ginčui aktualūs dokumentai yra patvirtinti pažyma Apostille. Taigi apie dokumentų legalizavimą buvo žinoma. Be to, kaip nustatyta, papildomi dokumentai buvo pateikti paskutinę jų pateikimo dieną – 2020 m. balandžio 10 d. Teismo manymu, esant būtinybei, pareiškėjų atstovas galėjo prašyti Departamento pratęsti administracinę procedūrą tam, kad galėtų pateikti tinkamai patvirtintus dokumentus.

14. Teismas pastebėjo, kad nors pareiškėjai skundui pagrįsti nurodo LVAT pateiktus argumentus administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020, t. y., kad Departamentas turėjo perduoti klausimą dėl pareiškėjų prašymų tenkinimo (netenkinimo) spręsti Ministrui, o ne nutraukti prašymų nagrinėjimą (žr. LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020), tačiau šios administracinės bylos aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms ir nurodytas LVAT išaiškinimas nėra aktualus šiame šalių ginče. Pareiškėjų argumentas, kad dėl pakartotinų prašymų teikimo pareiškėjai nepagrįstai patirs išlaidų, neturi reikšmės šioje byloje.

15. Teismas konstatavo, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei galiojančiomis teisės normomis, dėl to, remiantis pareiškėjų skunde nurodytais argumentais, nėra teisinio pagrindo juos naikinti. Atmetęs pareiškėjų skundą, teismas netenkino ir jų prašymo priteisti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 16. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti iš Departamento atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad:

16.1. Teismas neatsižvelgė į Įstatymo 32 straipsnio 2 punkto ir 33 straipsnio 2 punkto nuostatas bei į LVAT praktiką dėl šių teisės normų taikymo ir aiškinimo, suformuotą analogiško pobūdžio byloje. Departamentas priėmė Sprendimus, kuriuose nurodė, jog pareiškėjai nepateikė dokumentų, patvirtinančių jų tėvo (senelio/prosenelio) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (t. y. atsakovas konstatavo, jog pareiškėjų kartu su prašymais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo bei 2019 m. balandžio 12 d. ir 2020 m. balandžio 10 d. pateikti papildomi dokumentai nėra pakankami patvirtinti, jog M. G. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.) ir nutraukė pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą. Teismas neįvertino, kad Sprendimai priimti pažeidžiant Įstatymo 32 ir 33 straipsnių imperatyvias nuostatas. Atsižvelgiant į LVAT išaiškinimą administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 Įstatymas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai (šiuo atveju Departamentui) nesuteikia kompetencijos priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ar neatkūrimo. Šios institucijos siūlymu (teikimu) tokius sprendimus pagal Įstatymo 32 straipsnio nuostatas priima Ministras. Atsakovas priėmė Sprendimus, kuriais nutraukė pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo procesą, nors turėjo šį klausimą teikti siūlymo forma Ministrui, kad priimtų Įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą sprendimą. Pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo proceso nutraukimas vien Departamento Sprendimais yra nesuderinamas su Įstatymo 32 ir 33 straipsnių nuostatomis.

16.2. Pagal Aprašo 20.4 punktą prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos, nepateikia prašomos informacijos ar dokumentų. Tačiau Įstatymą įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas (Aprašas) negali būti aiškinamas (taikomas) taip, kad tai lemtų prieštaravimą Įstatymo nuostatoms. Minėtoje iš esmės analogiškoje LVAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 Departamentas, priimdamas sprendimą nutraukti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą, vadovavosi Aprašo 20.5 punktu, numatančiu, jog prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu Departamentas konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ar yra jo palikuonis, arba kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Vis dėlto aptariamoje byloje LVAT konstatavo, kad Departamentas turėjo vadovautis Įstatymo nuostatomis ir perduoti klausimą dėl pareiškėjų prašymų tenkinimo (netenkinimo) spręsti Ministrui, o ne nutraukti prašymų nagrinėjimą. Nagrinėjamu atveju minėtas LVAT 2020 m.. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 yra teisiškai reikšmingas, nes jame pateikti išaiškinimai, siekiant aiškios administracinės jurisprudencijos krypties šiai bylai aktualiais analogiško pobūdžio aspektais.

16.3. Teismas visiškai ignoravo LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 ir jame nurodytas teisės aiškinimo taisykles, suformuluotas iš esmės analogiškoje byloje. Tokiu būdu teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalį, pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį ir netinkamai taikė Įstatymo 32 ir 33 straipsnių nuostatas. Nurodyti argumentai suteikia pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Departamento Sprendimai priimti pažeidžiant Įstatymo 32 ir 33 straipsnių nuostatas, todėl yra neteisėti ir naikintini, o atsakovas įpareigojamas išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo iš naujo.

17. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovo nurodo, kad nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. eA-3534-520/2020 aplinkybės skiriasi, dėl to pareiškėjai nepagrįstai remiasi minėtoje byloje priimtu LVAT sprendimu. Nagrinėjamu atveju Departamentas nepriėmė sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ar neatkūrimo, o priėmė sprendimą, kurį turėjo teisę priimti pagal Aprašu suteiktus įgaliojimus. Departamentas priėmė procedūrinį sprendimą, kaip ir numato Aprašas – nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, jeigu asmuo per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikia prašomos informacijos ar dokumentų (Aprašo 20.4 p.). Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas, dėl to yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimų, kuriai buvo nutrauktas pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymus iš naujo.

20. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčijami Departamento Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, atmetė pareiškėjų skundą. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliaciniame skunde kvestionuojamas tuo, kad teismas neatsižvelgė į Įstatymo 32 straipsnio 2 punkto ir 33 straipsnio 2 punkto nuostatas bei nesirėmė LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020, taip pažeisdamas ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, t. y., kitaip tariant, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Departamentas neturėjo pagrindo priimti Sprendimus, t. y. nutraukti prašymų nagrinėjimą, nes sprendimus dėl pilietybės atkūrimo (neatkūrimo) priima Ministras (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras). Pareiškėjų teigimu, nors pagal Aprašo 20.4 punktą prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą galima nutraukti, tačiau Įstatymą įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas (Aprašas) negali būti aiškinamas (taikomas) taip, kad tai lemtų prieštaravimą Įstatymo nuostatoms, t. y. Įstatymo 32 straipsnio 2 punktui ir 33 straipsnio 2 punktui.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į pareiškėjų paduoto apeliacinio skundo ribas, t. y. tuo aspektu, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Departamentas turėjo kompetenciją priimti ginčijamus Sprendimus.

22. Pirmiausia pažymėtina, kad šioje byloje ginčijamais Departamento Sprendimais, kurie buvo priimti Aprašo 20.4 punkto pagrindu, nuspręsta pareiškėjų prašymų nagrinėjimą nutraukti. Sprendimai priimti Departamentui konstatavus, kad pareiškėjai per vienus metu nuo 2019 m. balandžio 10 d. rašto išsiuntimo dienos nepateikė šiuo raštu prašytų dokumentu. Minėtas raštas buvo parengtas Aprašo 8 punkto pagrindu.

23. Šiuo aspektu būtina pabrėžti, kad Aprašas detalizuoja Įstatyme reglamentuotą prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės (tarp jų ir Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo) pateikimo ir nagrinėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinti aptariamą Aprašą, kuriame, be kita ko, būtų detalizuota Įstatymu reglamentuota prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo ir nagrinėjimo tvarka, teisinį pagrindą suteikė Įstatymo 46 straipsnio 1 dalis, pagal kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybė turį pareigą priimti Įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Todėl konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė turėjo teisinį pagrindą priimti Aprašą, kuriame, be kita ko, būtų reglamentuota prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo ir nagrinėjimo tvarka.

24. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 988 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 314 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ pripažinimo netekusiu galios“ 1.1 punktu suteikė įgaliojimus Departamentui nagrinėti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikti Ministrui siūlymus šiuo klausimu.

25. Aprašo 8 punkte, be kita ko, nustatyta, kad institucijos, priimančios ir nagrinėjančios asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ar pranešimus ir prie jų pridėtus dokumentus, turi teisę pareikalauti iš asmens pateikti šiuos dokumentus priimančioms ar nagrinėjančioms institucijoms papildomų dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis. Pagal Aprašo 20.4 punktą prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomų dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikia prašomos informacijos ar dokumentų.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo išvadai, kad Aprašo 20.4 punkto nuostatos būtų nesuderinamos su Įstatymo 33 straipsnio 2 punktu, pagal kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia Ministrui siūlymus šiuo klausimu, ir Įstatymo 32 straipsnio 2 punktu, pagal kurį Ministras priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Kaip minėta, Aprašas yra skirtas detalizuoti Įstatymo nuostatas, t. y. prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės (taip pat prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo) pateikimo ir nagrinėjimo tvarką. Aprašo nuostatomis būtent ir detalizuojama tokių prašymų pateikimo ir nagrinėjimo tvarka. Aprašo 20.4 punktas reglamentuoja būtent vieną iš prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo nutraukimo pagrindų, tačiau nesuteikia kompetencijos Departamentui priimti galutinį sprendimą dėl tokio prašymo tenkinimo ar netenkinimo. Šiomis Nuostatomis nepaneigiamos minėtos Įstatymo 32 straipsnio 2 punkto ir 33 straipsnio 2 punkto nuostatos, t. y., kad būtent Ministras priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, o Departamentas, kaip Lietuvos Respublikos įgaliota institucija, tik nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia Ministrui siūlymus šiuo klausimu.

27. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju Departamentas neturėjo kompetencijos priimti ginčijamus Sprendimus. Ginčijamais Sprendimais būtent nuspręsta nutraukti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą, o ne nuspręsta dėl pareiškėjų prašymų tenkinimo ar netenkinimo. Šiuo atveju Sprendimais nutraukti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą Departamentui kompetenciją suteikė Aprašo 20.4 punktas, kurio, kaip minėta, laikyti nesuderinamu su pareiškėjų nurodomomis Įstatymo nuostatomis nėra jokio pagrindo. Priimti Sprendimai Aprašo 20.4 punkto pagrindu neužkerta kelio pareiškėjams vėl kreiptis į Departamentą su prašymais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pateikiant ir tokiam prašymui pagrįsti visus reikalingus tinkamus duomenis (dokumentus).

28. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad šioje byloje yra pagrindas remtis kaip precedentu LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 pažymi, kad šiame LVAT sprendime nėra suformuluota jokia pareiškėjų pageidaujama šiam ginčui aktualių teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo taisyklė, kurią būtų pagrindas vadovautis nagrinėjamoje byloje. Tai, kad LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendime konstatavo, kad atsakovas turėjo padaryti išvadas dėl pareiškėjų prašymų pagrįstumo (nepagrįstumo), ir perduoti klausimą dėl šių prašymų tenkinimo (netenkinimo) spręsti Ministrui, o ne nutraukti prašymų nagrinėjimą, nereiškia, kad teismas suformulavo kokią nors teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę. Minėta išvada LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendime buvo padaryta būtent nagrinėtos bylos aplinkybių kontekste, t. y., kad atsakovas tinkamai neišnagrinėjo kartų su pareiškėjų prašymais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateiktų dokumentų, nors turėjo išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjų kartu su prašymais pateiktus dokumentus, kuriais jie įrodinėjo, kad jų prosenelė turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Kaip minėta, šioje byloje ginčijami Sprendimai buvo priimti tuo pagrindu, kad pareiškėjai (jų atstovas), paprašyti Departamento 2019 m. balandžio 10 d. raštu, nepateikė visų prašomų tinkamų dokumentų per vienus metus šio prašymo išsiuntimo dienos ir dėl to buvo nuspręsta nutraukti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą. Taigi vertintini kaip nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad teismas šioje byloje kaip precedentu turėjo vadovautis LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti pareiškėjų minimų ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatų, įtvirtinančių pareigą formuoti vienodą teismų praktiką (vadovautis aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), pažeidimą.

29. Pabrėžtina, kad pareiškėjai kitų argumentų, kuriais ginčytų pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliaciniame skunde nenurodo, dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, kitais aspektais skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nevertina.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kurio teismas atmetė pareiškėjų skundą (jame suformuluotus reikalavimus panaikinti Departamento Sprendimus ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Departamentą išnagrinėti jų prašymus iš naujo), remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo spendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjų skundą, netenkinamas ir pareiškėjų prašymas priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų S. B. G., G. G., S. G., R. G., G. S. G., L. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė