2013-05-21 Nr. AB-1886-3-61-3-02542-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-990/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02542-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. (J. D.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3) prašydamas panaikinti Valstybinės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-1131, kuriuo nuspręsta išieškoti iš mokesčių mokėtojo J. D. 5 642,94 Lt sumą.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 9 d. iki 2004 m. spalio 18 d. dirbo norvegų firmoje „Armeringssentralen as“. Su darbdaviu buvo pasirašęs darbo sutartį, kurioje buvo sulygta, jog darbdavys nuo pareiškėjui mokamo darbo užmokesčio išskaičiuos nustatyto dydžio mokesčius bei juos sumokės į Norvegijos Karalystės biudžetą. Išdirbęs šioje įmonėje du mėnesius, nutraukus su darbdaviu sutartį, J. D. 2004 m. spalio 27 d. grįžo į Lietuvą. 2012 m. rugpjūčio 31 d. iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gavo skundžiamą sprendimą, kuriuo Valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ (toliau – ir Sutartis) bei užsienio valstybės Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktu 2012 m. gegužės 4 d. prašymu vykdyti reikalavimą Nr. 2007-1093/002, nusprendė priverstinai išieškoti iš pareiškėjo 5 642,94 Lt sumą.

Pareiškėjo manymu, sprendimas yra nepagrįstas bei priimtas pažeidžiant MAĮ 28 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 105 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi jokio raginimo sumokėti priskaičiuotus mokesčius geruoju iš Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus jis negavo. Taip buvo užkirstas kelias pareiškėjui pradėti abipusio susitarimo procedūrą, kaip tai numatyta Sutarties 26 straipsnyje. Nurodė, jog negavo jokio Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo yra nuspręsta išieškoti iš jo mokesčius.

Tokiu būdu jam buvo užkirstas kelias ginčyti Norvegijos Karalystės neteisėtai ir nepagrįstai priskaičiuotą mokestinę nepriemoką, kurią turėjo sumokėti ir, pareiškėjo nuomone, sumokėjo jo buvęs darbdavys. Nesant duomenų, kad jam buvo suteikta teisė ginčyti nepagrįstą Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus sprendimą, pareiškėjo nuomone, toks sprendimas negali būti vykdomas Lietuvos Respublikoje. Taip pat mano, kad yra praleistas nesumokėtų mokesčių išieškojimo senaties terminas (MAĮ 68 str.), nes nuo 2004 metų jau yra praėję daugiau kaip 8 metai.

Atkreipė dėmesį į tai, jog mokestinė prievolė jau yra pasibaigusi, nes dar 2009 m. gegužės 5 d. Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba raštu Nr. G-1792 nutraukė nepriemokos išieškojimą pareiškėjo atžvilgiu, o Valstybinė mokesčių inspekcija savo ruožtu vykdydama Norvegijos Karalystės įpareigojimą pripažino netekusiu galios 2008 m. kovo 19 d. savo priimtą sprendimą Nr. 14-19-21023 dėl 8 550,32 Lt išieškojimo iš pareiškėjo. Be to, pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas yra neišsamus, priverstinai išieškoma suma, kaip tai numatyta MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrįsta jokia faktine medžiaga, nėra nurodyta nei paskaičiuotos nepriemokos rūšis, nei laikotarpis, už kurį yra priskaičiuota nepriemoka, skiriasi išieškomų sumų pagal buvusį sprendimą ir dabar priimtą sprendimą dydžiai.

Už tuos pačius 2004 metus 2008 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 14-19-21023 priverstinai buvo išieškoma 8 550,32 Lt suma, o 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. (23.25-08)-328-1131 išieškoma 5 642,94 Lt suma. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui kyla abejonių dėl mokestinės nepriemokos paskaičiavimo pagrįstumo.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 25-26) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog VMI prie FM iš Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2012 m. gegužės 4 d. gavo patikslintą prašymą išieškoti iš J. D. nesumokėtų mokesčių ir šių mokesčių delspinigių skolą. Prie prašymo buvo pridėti susiję dokumentai, kurie patvirtina, kad visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai išieškoti yra įvykdyti bei mokestinė skola yra išieškotina nuo 2010 m. birželio 7 d., praėjus 14 dienų po to, kai remiantis Norvegijos Karalystės teisės aktais, mokesčių mokėtojui buvo išsiųstas pranešimas dėl įsiskolinimo - dokumentas, leidžiantis išieškojimo vykdymą.

Pasak atsakovo, Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba patvirtina, kad prašymas išieškoti mokestinę skolą atitinka Norvegijos Karalystės teisinius administracinius reikalavimus. Todėl Norvegijos Karalystės 2012 m. gegužės 4 d. prašymą pagrįstai laikė priimtinu, nepraleidus nesumokėtų mokesčių išieškojimo senaties termino, atitinkančiu minėtos Sutarties 28 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, ir vykdytinu. Atsakovas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam MAĮ suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formos ir užpildymo tvarka nustatyta VMI prie FM viršininko 2011 m. lapkričio 30 d.

įsakymu Nr. VA-143 patvirtintose taisyklėse. Taisyklėse numatyta, kad sprendime nurodomi užsienio valstybių pateikti dokumentai, pagal kuriuos nustatyta išieškotina mokestinė nepriemoka, tačiau taisyklėse nėra numatyta, jog šie dokumentai kartu su sprendimu būtų pateikiami mokesčių mokėtojui. Taip pat nurodė, kad VMI prie FM sprendime buvo nurodytas ne tik teisinis, bet ir faktinis pagrindimas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui sprendimo turinys ir kokiu pagrindu jis buvo priimtas buvo žinomas, nes 2012 m. rugsėjo 7 d. J.

D. atvyko pas VMI prie FM specialistę M. R. adresu: (duomenys neskelbtini), savo parašu patvirtino, jog dokumentus gavo. Šio vizito metu pareiškėjui buvo suteikta galimybė susipažinti su sprendimu, gauti visų dokumentų kopijas, jam taip pat buvo išaiškinta, kad, nesutikdamas su minėtos institucijos pateikta išieškotina suma, turi teisę kreiptis į Norvegijos Karalystės mokesčių administratorių su pretenzija. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-1131 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą dar nėra vykdomas.

Pareiškėjui per 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos, nesumokėjus išieškomos mokestinės nepriemokos, jo vykdymas bus perduotas antstoliams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu (b. l. 72-75) pareiškėjo skundą patenkino - panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-1131.

Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad VMI prie FM 2007 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. (14.3)-46-40035 J. D. buvo informuotas, jog yra gautas prašymas iš Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos išieškoti iš jo 8 550,32 Lt pajamų mokesčio skolą su priskaičiuotais delspinigiais. VMI prie FM viršininko 2008 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 14-19-21023 buvo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti į valstybės biudžetą 8 550,32 Lt sumą. VMI prie FM 2008 m. liepos 17 d. viršininko sprendimu Nr. 14-21-32792 buvo nuspręsta 2008 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 14-19-21023 vykdymą sustabdyti.

VMI prie FM viršininko 2009 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 14-23-13003 nuspręsta pripažinti netekusiu galios 2008 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 14-19-21023. VMI prie FM 2012 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. (23.1-08-03-4)-RNA-35489 pareiškėjas buvo informuotas apie 2012 m. gegužės 11 d. gautą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2012 m. gegužės 4 d. prašymą. 2012 m. rugsėjo 7 d. J. D. pasirašytinai buvo supažindintas su gautu prašymu bei susijusiais dokumentais. VMI prie FM viršininko 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. (23.25-08)-328-1131, atsižvelgiant į Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2012 m. gegužės 4 d. prašymą, buvo nuspręsta iš mokesčių mokėtojo J.

D. išieškoti 5 642,94 Lt sumą. Teismas konstatavo, kad byloje spręstinas ginčas dėl VMI prie FM 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-1131 pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.).

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčo sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Ginčijamas sprendimas yra pagrįstas MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo bei užsienio valstybės Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktu 2012 m. gegužės 4 d. prašymu vykdyti reikalavimą Nr. 2007-1093/002. MAĮ 33 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Be to, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi ir Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“.

Minėtos Sutarties 28 straipsnyje reglamentuota šalių pagalba renkant mokesčius. Sutartį sudarančios šalys įsipareigojo teikti viena kitai pagalbą renkant nesumokėtus mokesčių mokėtojo mokesčius, kurių dydį galutinai nustato pagalbos prašymą pateikusios sutartį sudariusios šalies įstatymai (Sutarties 28 str. 1 d.). Bet koks sutartį sudariusios šalies prašymas rinkti mokesčius pateikiamas kartu su tokiu pažymėjimu, kokio reikalauja tos šalies įstatymai, kad būtų galima galutinai nustatyti mokesčio mokėtojo nesumokėtą mokesčių dydį (Sutarties 28 str. 3 d.).

Kai sutartį sudariusi šalis prašo surinkti mokesčius, kurių surinkimui pritarė kita sutartį sudaranti šalis, tai ta kita sutartį sudaranti šalis renka šiuos mokesčius, vadovaudamasi savo mokesčių rinkimo įstatymais, ir renka juos taip, kaip mokesčius, kurie priklauso jai pačiai (Sutarties 28 str. 2 d.). Iš tokios formuluotės galima daryti išvadą, kad atsakovas prieš priimdamas sprendimą turėjo pritarti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos reikalaujamų mokesčių išieškojimui. Toks pritarimas taip pat turėtų būti pagrįstas tiek faktiniais duomenimis, tiek ir teisės normomis.

MAĮ 28 straipsnio, reglamentuojančio bendradarbiavimą su užsienio valstybių mokesčių administratoriais, 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad jei kitaip nenumato tarptautinė sutartis ar susitarimas, pagalba užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) teikiama, jei užtikrinamas bendradarbiavimo abipusiškumas ir užsienio valstybės institucija, kuri kreipiasi, yra išnaudojusi visas įprastines galimybes tikslui, dėl kurio kreipiamasi, pasiekti. Jokių objektyvių duomenų apie tai, kad VMI prie FM būtų vertinusi šią įstatymu numatytą aplinkybę, byloje nenustatyta.

Individualaus administracinio akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Esant šiam individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, t. y. jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardintų teisės normų taikymą.

Aiškumo reikalavimas, t. y. reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų, taip pat susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai. Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas neatitinka ir gero valdymo principo, kuris užtikrina kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę ir įtvirtina pareigą administravimo subjektui pagrįsti savo sprendimus.

VMI prie FM prieš pirmą kartą priimdama sprendimą išieškoti iš J. D. mokestinę nepriemoką iš turto 2007 m. lapkričio 26 d. raštu informavo jį apie gautą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarybos prašymą. Prieš priimant ginčijamą sprendimą pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pasisakyti. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, konstatavo, kad ginčijamas VMI prie FM 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-3285-1131 naikintinas, kaip prieštaraujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 ir 3 p.).

Be to, pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo senatį. MAĮ 68 straipsnis reglamentuoja mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį. Nagrinėjamu atveju išieškotiną mokestį apskaičiavo ne atsakovas, o Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba. Pagal Sutarties 28 straipsnio nuostatas VMI prie FM yra pavesta tik išieškoti nurodyto dydžio mokestį. Todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos MAĮ 107 straipsnio, reglamentuojančio mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį, nuostatos. MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai.

Mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos (MAĮ 107 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba sprendimą dėl mokesčių išieškojimo priėmė vėliausiai 2010 m. birželio 3 d., spręstina, jog mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas nėra pasibaigęs.

III. Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu (b. l. 81-82) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - nepatenkinti pareiškėjo skundo dėl VMI prie FM 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-1131 panaikinimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sutartį sudarančioji šalis, gavusi prašymą išieškoti mokestines nepriemokas, įvertina prašymo esmę ir sutikusi su prašymu privalo mokesčius išieškoti. Įvertinant gautą prašymą išieškoti mokestines nepriemokas, sutartį sudarančioji šalis atsižvelgia į tai, kokius mokesčius prašoma surinkti, kadangi pagalba renkant mokesčius apima tik tuos mokesčius, kuriems yra taikoma sutartis. Išieškodama mokesčius sutartį sudarančioji šalis vadovaujasi tik savo vidaus įstatymais. Sutarties nuostatos nesuteikia teisės tikrinti pateikto prašymo pagrįstumo. Jeigu pateiktas prašymas jį gavus ir laikomas priimtinu ir atitinkančiu Sutarties 28 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, jis vykdomas be jokių kitų procedūrų. Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba patvirtina, kad prašymas išieškoti atitinka Norvegijos Karalystės teisinius ir administracinius reikalavimus. VMI prie FM įvertinusi prašymo esmę, pateiktus lydimuosius dokumentus bei nurodytus faktinius duomenis, pagrįstai prašymą laikė priimtinu ir vykdytinu.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuojamoje praktikoje (2005 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1734-05, 2009 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-426/2009, 2010 m. sausio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-87-624/2010) ne kartą yra pasisakęs, kad administracinis aktas, kaip numato Viešojo administravimo įstatymo (toliau - ir VAĮ) 2 straipsnio 8 dalis, yra viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Vidaus administravimo tikslas, kaip numato VAĮ 11 straipsnio 1 dalis, yra užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas, o viešojo administravimo subjektų vidaus administravimą, kaip numato VAĮ 12 straipsnis, reglamentuoja įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos (darbo) reglamentai, pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos), vidaus tvarkos taisyklės). Atsižvelgiant į šias minėto įstatymo nuostatas, galima teigti, kad mokesčių administratoriaus sprendimai, kurie atitinka MAĮ ir centrinio mokesčių administratoriaus poįstatyminiais aktais nustatytus turinio, formos ir užpildymo tvarkos reikalavimus, tuo pačiu atitinka ir VAĮ 2 straipsnio 8 dalies reikalavimus. VMI prie FM 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-1131 atitinka minėtu įsakymu nustatytą sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą formą ir turinį, todėl, vadovaujantis pirmiau nurodytomis LVAT praktikoje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, jis atitinka ir VAĮ nustatytus reikalavimus.

3. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad VAĮ nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, jog individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis. Atsakovas sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą, kuriame prašoma sumokėti mokestinę nepriemoką, pareiškėjui išsiuntė 2012 m. rugpjūčio 30 d. registruotu paštu, kartu su 2012 m. rugpjūčio 29 d.

VMI prie FM lydimuoju raštu. Šiame rašte J. D., siekiant supažindinti su Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktu prašymu ir su juo susijusiais dokumentais, buvo kviečiamas atvykti į Valstybinę mokesčių inspekciją. Kad pareiškėjui buvo žinomas VMI prie FM priimto sprendimo turinys bei kokiu pagrindu jis buvo priimtas, patvirtina tas faktas, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. J. D. atvyko į Valstybinę mokesčių inspekciją adresu: (duomenys neskelbtini), savo parašu patvirtino, jog dokumentus (12 lapų) gavo. Šio vizito metu pareiškėjui buvo suteikta galimybė susipažinti su sprendimu išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą susijusia medžiaga bei gauti visų dokumentų kopijas.

Šios papildomos dokumentacijos buvimas ir įteikimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (pvz., žr., 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-426/2009; 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-651/2011; 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1411/2011). Be to, priešingai nei teismas pasisakė, kad ginčijamas sprendimas neatitinka ir gero valdymo principo, pareiškėjui buvo išaiškinta, jog nesutikdamas su Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateikta išieškotina suma, turi teisę kreiptis į Norvegijos Karalystės mokesčių administratorių su pretenzija, pateikiant VMI prie FM šios pretenzijos kopiją bei jos išsiuntimą patvirtinančius įrodymus.

Šia teise pareiškėjas nesinaudojo. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad, vadovaujantis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, sprendimą dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo iš mokesčių mokėtojo vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pareiškėjui per 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos, nesumokėjus išieškomos mokestinės nepriemokos, sprendimo vykdymas perduodamas antstoliui. Iki sprendimo vykdymo perdavimo antstoliui, mokesčių administratorius jokių mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmų nesiima.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 88-90) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o VMI prie FM apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, jog VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (VAĮ 3 str. 2 p.). Atitinkamai VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Minėtų bendrųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų privalo paisyti ir mokesčių administratorius, priimdamas atitinkamus sprendimus. Vien ta faktinė aplinkybė, kad atsakovo surašytas teisės aktas atitinka VMI prie FM 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. VA-143 patvirtinta formą, neleidžia pripažinti, jog ginčo individualus administracinis aktas tenkina aptariamus VAĮ reikalavimus. VMI prie FM 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas yra nepagrįstas, lakoniškas, įvardijamos bendros teisės normos, esanti informacija ribota ir nepakankama suprasti, dėl ko apsispręsta išieškoti sprendime nurodomą sumą, t. y. jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardytų teisės normų taikymą.

Atkreipia dėmesį ir į tai, jog iki priimant VMI prie FM 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą, jam nebuvo įteikti jokie kiti dokumentai susiję su šiuo teisės aktu. Su jais buvo supažindintas tik 2012 m. rugsėjo 7 d. Tačiau net susipažinęs su dokumentais nesuprato, kokiu pagrindu Norvegijos Karalystės mokesčių administratorius reikalauja iš jo nurodytos sumos (nenurodytas nei įstatyminis, nei faktinis pagrindas). Akivaizdu, jog priimtas atsakovo sprendimas neatitinka ne tik VAĮ 8 straipsnio įtvirtintų nuostatų, bet ir Sutarties 28 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nėra aišku, kodėl atsakovas pritarė išieškojimui, ar atsakovas įsitikino, kad jam Norvegijos Karalystės institucijos siuntė raginimus mokėti mokesčius. Net esant VMI prie FM pritarimui mokesčių išieškojimui (o jo, kaip matyti nėra), šis mokesčių išieškojimas pagal Sutarties 28 straipsnio 2 dalies nuostatas turi būti vykdomas laikantis MAĮ nuostatų. Skundžiamas sprendimas savo prigimtimi tėra įforminantis priverstinį mokesčių išieškojimą sprendimas, todėl atsakovas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo suteikti jam galimybę pareikšti savo poziciją mokesčių išieškojimo klausimu, tačiau to neatliko.

Nors teismas sprendime to nenurodė, tačiau kaip savarankiškas pareiškėjo skundo tenkinimo pagrindas yra ir jo teisės apskųsti Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus sprendimą apribojimas. Viena iš pagrindinių asmens teisių yra teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, kuri apima teisę apskųsti jį netenkinantį valdžios ar valdymo institucijų sprendimą nustatyta tvarka (Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 13 str.). Todėl vertinant, ar išieškoti mokesčio nepriemoką pagal užsienio valstybės mokesčių administravimo institucijos sprendimą, mokesčių administratorius kiekvienu atveju privalo įsitikinti - ar buvo suteikta galimybė asmeniui šia teise pasinaudoti.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad raštiškas pranešimas apie neva nesumokėtus mokesčius buvo siųstas pareiškėjui adresu, esančiu Norvegijoje, o ne Lietuvoje, todėl jis jo gauti niekaip negalėjo, nes į Lietuvą iš Norvegijos grįžo 2004 m. spalio mėnesį ir čia pastoviai gyvena. Be to, kaip matyti iš byloje esančio dokumento (Norvegijos pagalbos prašyme išieškant mokesčius), Norvegijos mokesčių surinkimo biuro raštiškas pranešimas apie neva jo nesumokėtus mokesčius buvo siųstas 2010 m. birželio 3 d., tuo tarpu paties pranešimo data kažkodėl nurodyta 2010 m. gruodžio 21 d., todėl tai kelia pagrįstą abejonę, ar jis iš viso buvo siųstas.

Taigi nustačius, kad negavo jokio Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo yra nuspręsta išieškoti iš jo mokesčius, akivaizdu, jog jam buvo užkirstas kelias ginčyti Norvegijos Karalystės neteisėtai ir nepagrįstai priskaičiuotą mokestinę nepriemoką, kurią turėjo sumokėti ir mano sumokėjo buvęs darbdavys. Nesant duomenų, kad jam buvo laiku suteikta teisė ginčyti nepagrįstą Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus sprendimą, toks sprendimas negali būti vykdomas Lietuvos Respublikoje.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį ginčą dėl skundžiamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, turinio atitikties Viešojo administravimo įstatymo bei MAĮ nuostatoms, tinkamai įvertino šio sprendimo priėmimo faktinius ir teisinius pagrindus bei tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas panaikino skundžiamą 2012-08-27 sprendimą iš esmės dėl jo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

Mokesčių administratorius, pateikęs apeliacinį skundą, tvirtina nepažeidęs šiame teisės akte įstatymų leidėjo įtvirtintų nuostatų.

Vadinasi, apeliacijos ribos – buvo pagrindas ar ne naikinti viešojo administravimo sistemos subjekto sprendimą dėl pastarojo prieštaravimo nurodytai teisės normai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aiškinimo bei taikymo yra pakankamai išsamiai pasisakęs 2011-06-27 sprendime, kur nurodė, kad: „Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjekto „veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus“, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtų bendrųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų privalo paisyti ir mokesčių administratorius, priimdamas atitinkamus sprendimus.

<...>

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

Be to, individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-06-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Taigi tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti. Priešingu atveju atitinkamas viešojo administravimo sistemos subjekto inter alia mokesčių administratoriaus sprendimas turėtų būti naikinamas.

Iš šios bylos medžiagos matyti, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas pagal užsienio valstybės prašymą iš pareiškėjo prasidėjo 2008-03-19 priėmus sprendimą Nr. 14-19-21023 (b.l. 6), bet 2009-05-26 mokesčių administratoriaus sprendimu Nr. 14-23-13003 buvo nutrauktas (b. l. 9).

2012-08-27 mokesčių administratorius vėl priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo J. D. (J. D.) pagal tos pačios užsienio valstybės prašymą (b.l. 10), kuris, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teisėtai bei pagrįstai buvo pripažintas neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tai sąlygojo tokios aplinkybės:

1) mokesčių administratorius nurodo, jog priimdamas sprendimą vadovaujasi Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“, tačiau visiškai nepamini, kokiomis šio teisės akto nuostatomis, o tai sukliudė teismui patikrinti individualaus administracinio akto teisėtumą;

2) 2012-08-27 sprendime nurodoma apie sprendimą dėl 5642, 94 Lt sumos išieškojimą, bet lieka nežinoma, kokios rūšies mokesčiams priskirtina ši suma, kas taip pat trukdo patikrinti, ar šios rūšies mokesčiui taikytas tarptautinis susitarimas;

3) iš 2012-08-27 sprendimo nesuprantama, ar išieškotina suma už tą patį laiko tarpą, kaip ir pagal 2008-03-19 sprendimą; jei taip, tai, kodėl pirmuoju atveju priimtas sprendimas išieškoti 8550,32 Lt, o dabar 5642,94 Lt; ar tai tas pats mokestis;

4) 2012-08-27 sprendime nepasisakoma, kodėl, jei tai tas pats mokestis už tą patį laikotarpį, mokestinės nepriemokos procedūra pradėta pakartotinai, jei jau kartą buvo nutraukta pagal tos pačios užsienio valstybės prašymą ir koks teisinis pagrindas suponuoja pakartotiną procedūrą galimai tuo pačiu klausimu (b.l. 8).

Nėra pagrindo ir išvadai dėl to, jog pareiškėjas prieš priimant skundžiamą sprendimą iš esmės turėjo ir galėjo suprasti, dėl ko jis priimtas, nes su visa medžiaga supažindintas tik po 2012-08-27 sprendimo priėmimo, t.y. prieš priimant sprendimą jam nebuvo suteikta teisė būti išklausytam bei leista pateikti paaiškinimus bei apsiginti nuo pat mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūros pradžios (b.l. 27).

Išdėstytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo formuojamos administracinių teismų praktikos taikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, ir, atsižvelgdamas į šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, turėjo panaikinti skundžiamą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius