2020-06-03 Nr. AB-11427-3-62-3-02896-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2226-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02896-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. spalio 15 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 2-ame sektoriuje netinkamomis sąlygomis. Minėtu laikotarpiu jis buvo laikomas karantine, 5-tame, 18-tame, 15-tame, 10-tame ir 8-tame būriuose. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma, patalpos plotą dar labiau mažino baldai. Ant dviaukščių lovų nebuvo kopėtėlių, ant apšvietimo lempų – gaubtų. Sanitariniuose mazguose nebuvo klozetų, tik skylės grindyse. Sanitariniuose mazguose nebuvo šilto vandens. Visos praustuvės buvo surūdijusios, sutrūkinėjusios. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, be to, reikėjo laukti eilėse, norint jais pasinaudoti. Pareiškėjas teigė, kad dėl gyvenamojo ploto ir sanitarinių įrenginių trūkumo kildavo konfliktai, o atsižvelgiant į jo amžių ir sveikatą, jam būtina ramybė. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nepatogumus, jam sutriko miegas, pablogėjo bendravimas su aplinkiniais ir administracija, jis nuolat jautė baimę, apatiją, stresą.

3. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą teigė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje yra nustatytas minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam nuteistajam ne mažiau kaip 4 kv. m. Pareiškėjas nurodė, kad karantino patalpoje yra 20 miegamųjų vietų, o ne 13, kaip nurodė atsakovo atstovas. Karantine yra tik 2 praustuvės, 2 dušo sieteliai, 2 tualetai, 8-tame būryje – 1 kojų plautuvė, 10-tame būryje – 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 4 tualetai, 2 pisuarai, 15-tame ir 16-tame būriuose tik unitazas įrengtas kameroje su praustuve, 18-tame būryje nėra praustuvių, 5 tupimi tualetai. Lentynėlė asmens higienos priemonėms ir sieninis veidrodis įrengtas tik 15-tame būryje, bendros nuteistųjų dušinės dušo patalpose nėra veidrodžių, kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai visada tušti.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad dalyje atsakovo atstovo pateiktų fotografijų vaizdas neatitinka realybės, palaikė skundo reikalavimus ir prašė skundą tenkinti.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kokiose gyvenamosiose patalpose buvo laikomas pareiškėjas, koks buvo šių gyvenamųjų patalpų plotas, kiek jose buvo įrengta miegamųjų vietų, taip pat pateikė duomenis apie sanitarinį mazgą. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Atsakovo atstovas teigė, kad Pravieniškių PN-AK užtikrina bendrą dirbtinę apšvietą pagal teisės normų reikalavimus, pareiškėjas su skundais dėl apšvietimo ir šviestuvų gaubtų į Ūkio skyrių nesikreipė. Atsakovo atstovas paaiškino, kad būrio prausykloje įmontuotas karšto vandens šildytuvas.

7. Atsakovo atstovas taip pat pateikė papildomus duomenis apie karantino patalpą ir sanitarinį mazgą. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovo atstovas atsiliepime teigė, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų ir jų nepažeidė, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK savo veikimu ar neveikimu padarė jam žalos. Atsakovo atstovas teigė, kad nėra būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 8. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas rėmėsi bylos duomenimis ir nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. spalio 15 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

10. Teismas dėl pareiškėjo teiginio, kad EŽTT jurisprudencijoje yra nustatytas minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam nuteistajam ne mažiau kaip 4 kv. m, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nenustato konkrečių ploto normų gyvenamosiose patalpose ir, kad tai nustato nacionalinės teisės aktai. Teismas nagrinėjamu atveju, nustatydamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111 punktu, kuris nustato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (111.1 p.); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2 p.).

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas karantine, 5-tame, 18-tame, 15-tame, 10-tame ir 8-tame būriuose, kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys, dienotvarkėje numatytu laiku nuteistieji galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose ir lokalinio sektoriaus teritorijoje. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, nusprendė, kad karantino patalpa buvo bendrabučio tipo, todėl joje plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu karantino patalpoje buvo įrengta 13 miegamųjų lovų, todėl nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi atsakovo atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie gyvenamosiose patalpose buvusį miegamųjų vietų skaičių. Teismas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiavo gyvenamosios patalpos plotą padalinęs iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus patalpoje laikytų asmenų skaičius ir darė išvadą, kad pareiškėjas gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 p.).

12. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipė dėmesį, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Teismas nusprendė, jog nagrinėjamos bylos atveju nenustačius minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

13. Teismas dėl neįrengtų kopėtėlių ant dviaukščių lovų aptarė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – Aprūpinimo normos) 1.1 punktą, byloje esančią informaciją ir darė išvadą, kad nei Aprūpinimo normos, nei kiti teisės aktai neįtvirtina reikalavimo įrengti kopėtėles į antrą lovos aukštą. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, jog jis negalėjo užlipti į antrą lovos aukštą ir, kad dėl to jam kilo didelių sunkumų, todėl šį pareiškėjo skundo argumentą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Dėl gaubtų ant apšvietimo lempų nebuvimo, teismas aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 punktą, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 11.6 punktą ir nustatė, kad teisės aktai nenumato įpareigojimo pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose lempas uždengti gaubtais. Atsakovo atstovas teismui pateiktuose dokumentuose nenurodė, buvo ar nebuvo gaubtai ant apšvietimo lempų, tačiau patvirtino, kad užtikrina dirbtinę apšvietą pagal Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Teismas, įvertino byloje esančią informaciją (pareiškėjas su skundais dėl netinkamo apšvietimo ir šviestuvų gaubtų į Ūkio skyrių nesikreipė, medicininiame pažymėjime nurodyta, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra domenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis dėl galvos ar akių skausmo) ir šį pareiškėjo skundo argumentą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nurodė, kad Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nenustato pataisos namų administracijai pareigos tiekti karštą vandenį į prausyklos patalpas, todėl teismas nusprendė, kad net ir tuo atveju, jeigu ne visose prausyklose buvo įmontuotas karšto vandens šildytuvas, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus analizuojamu aspektu.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžiasi tuo, jog sanitariniame mazge nebuvo sėdimo unitazo. Teismas aptarė Aprūpinimo normų 7.6 punktą ir pažymėjo, kad ši teisės norma neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo bendrabučio tipo patalpose įrengti būtent sėdimą unitazą. Teismas analizavo bylos duomenis, nurodė, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, jog 10-tame būryje buvo sėdimi tualetai, t. y. unitazai, ir darė išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai neįtvirtino imperatyvaus reikalavimo bendrabučio tipo patalpų sanitariniame mazge įrengti būtent sėdimus unitazus, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl to, kad galimai ne visuose sanitariniuose mazguose buvo unitazai.

17. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų nenustatė, jog visos praustuvės buvo surūdijusios ir sutrūkinėjusios, pareiškėjas nepaaiškino, kaip aplinkybė, kad praustuvė galimai buvo aprūdijusi ar sutrūkinėjusi, trukdė jam ja naudotis, pareiškėjas su skundais dėl netvarkingo sanitarinio mazgo į Ūkio skyrių nesikreipė. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

18. Dėl sanitarinių įrenginių trūkumo teismas analizavo Eksploatavimo taisyklių 5.7, 6 punktus, Aprūpinimo normų 7.4, 7.6 punktus, atsakovo atstovo pateiktus bylos duomenis, kurių teisingumu neturėjo pagrindo abejoti ir darė išvadą, kad atsakovo atstovas nepažeidė Aprūpinimo normų reikalavimų, todėl pareiškėjo skundo argumentą dėl sanitarinių įrenginių trūkumo atmetė kaip nepagrįstą.

19. Teismas dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo, aptarė Aprūpinimo normų 7 punktą, analizavo bylos duomenis ir nustatė, kad karantino ir būrių, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo ne miegamuosiuose, o atskiroje nuo miegamųjų patalpoje, šiuose sanitariniuose mazguose nuteistųjų privatumas yra užtikrinamas įrengtomis kabinomis. Teismas nusprendė, kad pareiškėjui naudotis tualetu karantine, 5-tame, 18-tame, 15-tame, 10-tame ir 8-tame būriuose buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus (neveikimą).

20. Teismas vertino pareiškėjo teiginį, kad lentynėlė asmens higienos priemonėms ir sieninis veidrodis buvo įrengti tik 15-tame būryje, bendros nuteistųjų dušinės dušo patalpose nebuvo veidrodžių, kūno ir plaukų prausiklių, dozatoriai visada buvo tušti. Teismas aptarė Aprūpinimo normų 7.1 ir 7.3, 13.4 ir 13.7 punktų nuostatas, atsakovo atstovo pateiktą informaciją ir nusprendė, kad būrių prausyklos, kuriomis ginčo laikotarpiu naudojosi pareiškėjas, buvo aprūpintos lentynėle asmens higienos priemonėms ir sieniniu veidrodžiu (po 1 vnt. virš kiekvienos praustuvės), o dušo patalpa, kuria ginčo laikotarpiu naudojosi pareiškėjas, buvo aprūpinta vienu veidrodžiu bei kūno ir plaukų prausiklių dozatoriais pagal poreikį. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais dėl bendros dušinės inventoriaus trūkumo į Ūkio skyrių nesikreipė, byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui informavus Pravieniškių PN-AK administraciją apie tai, kad dozatoriai tušti, ši nesiėmė priemonių ištaisyti šį trūkumą. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

21. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti Pravieniškių PN-AK veiksmus neteisėtais, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 22. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti, priteisti iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

23. Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. spalio 15 d. buvo laikomas įvairiose kamerose (gyvenamosiose patalpose), kuriose buvo nuo 3 iki 21 nuteistojo. Pareiškėjas teigia, jog toks asmenų laikymas prilygsta kankinimui, t. y. prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui, Konvencijos 3 straipsniui, jis buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, higienos normas ir kitus nustatytus reikalavimus, tuo patirdamas dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją.

24. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir teismų praktiką panašiose bylose, nesivadovavo žalos atlyginimo principais. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai įvertino jam tekusį gyvenamąjį plotą, privatumo neužtikrinimą sanitariniuose mazguose, patalpų, sanitarinio mazgo įrengimą. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nes jis nepaaiškino dėl kokių priežasčių nesirėmė EŽTT praktika. Pareiškėjas teigia, jog jeigu dėl dalies klausimų sprendime nėra nurodytų motyvų arba jie išdėstyti neaiškiai, toks sprendimas naikinamas.

25. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

26. Atsakovo atstovas nurodo, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka, jo samprotavimai nepagrįsti jokiais objektyviais ar subjektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus bei, kad siekė pareiškėjui sąmoningai pakenkti. Byloje taip pat nenustatyta atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio. Nesant būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

27. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas skunde nurodė deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę, teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą.

28. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo teisme metu, nenurodė, kad teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. P. kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. spalio 15 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes įvertinęs ginčo šalių argumentus, teisinį reguliavimą ir bylos medžiagą, darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo nurodytus Pravieniškių PN-AK veiksmus neteisėtais.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad teismas tinkamai neįsigilino į bylos esmę, neatskleidė visų reikšmingų aplinkybių teisingam bylos išnagrinėjimui bei priėmė nemotyvuotą skundžiamą sprendimą.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad teismas neįvertino byloje esančios medžiagos, todėl priėmė nemotyvuotą sprendimą, pažymėtina, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog nebuvo įsigilinta į bylos esmę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT praktikoje (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) laikomasi nuostatos, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis neįtvirtina nacionalinių teismų pareigos išsamiai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos motyvuoti priimamą teismo sprendimą apimtis priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Iš ginčijamo teismo sprendimo matyti, kad jame išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės, nurodytas bylai reikšmingas teisinis reguliavimas, jis pritaikytas faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

34. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti padarytą žalą.

35. Vidaus tvarkos taisyklių 11.11 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, o Taisyklių 11.12 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018).

37. Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. kovo 21 d. buvo laikomas karantino patalpoje, kurios plotas 40,69 kv. m, įrengta 13 miegamųjų vietų. Įvertinusi karantino patalpos, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, plotą ir joje buvusių lovų skaičių (laikytų asmenų skaičius nėra žinomas, b. l. 69), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas karantino patalpoje buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis – jam teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto.

38. Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK nuo 2018 m. kovo 22 d. iki 2018 m. spalio 15 d. buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose. Įvertinusi byloje pateiktus Pravieniškių PN-AK duomenimis apie bendrabučio tipo patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą ir jose įrengtų lovų skaičių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m šių patalpų ploto.

39. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis akcentuoja nežmoniškas kalinimo sąlygas, nors pirmosios instancijos teismas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatė. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

40. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

41. Nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto remiamasi EŽTT praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.). EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti.

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui karantino patalpoje teko 3,13 kv. m ploto, joje jis buvo laikomas 7 paras, byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovo atstovas veikė sąmoningai, su tikslu kuo labiau pareiškėjui pakenkti, taip pat nenustatyta jokio aptariamo pažeidimo poveikio pareiškėjo sveikatos būklei. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyti kalinimo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Kita vertus, Pravieniškių PN-AK nagrinėjamu atveju padarė neteisėtus veiksmus, t. y. karantino patalpoje 7 paras pareiškėją kalino per mažo ploto sąlygomis ir tokiu būdu pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 11.12 punktą. Todėl Pravieniškių PN-AK neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

43. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų nusiskundimų (neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, patalpų, sanitarinių mazgų įrengimo), sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl šių ir kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardintus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių nacionalinių teisės normų taikymu, todėl teisėjų kolegija papildomai dėl jų nepasisako.

44. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

45. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

46. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

47. Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį (gyvenamojo ploto trūkumas), trukmę (7 paras) ir mastą (trūko 0,47 kv. m karantino patalpos ploto), atsižvelgusi, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl šio pažeidimo būtų kilusios ilgalaikės neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos sutrikimai), pažymėdama, kad pareiškėjas kalėdamas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose buvo laikomas tinkamomis plotos sąlygomis, turėjo judėjimo laisvę, galėjo sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo patirta žala nėra tokio sunkaus pobūdžio, kad pareiškėjui būtų pagrindas priteisti piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Tinkama pareiškėjui patirtos žalos kompensavimo forma šioje byloje yra pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK karantino patalpoje buvo pažeista.

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog visą ginčui aktualų laikotarpį Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK karantino patalpoje buvo pažeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimą pakeisti. Pripažinti, kad pareiškėjo V. P. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos karantino patalpoje buvo pažeista.

Likusioje dalyje Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė