2018-01-31 Nr. AB-2177-3-64-3-02469-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-282-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02469-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. B. su 2013 m. lapkričio 27 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir jo patikslinimai kartu įvardijami skundu), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama jai iš atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos priteisti 7 215,69 Eur (24 914,32 Lt) sumą, atitinkančią nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų (6 mėnesinių vidutinio dydžio atlyginimo išmoka ir kompensacija už 118 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d.) dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų, bei darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų, kurios būtų apskaičiuotos ir išmokėtos taikant iki 2009 m. gegužės 1 d. galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už valstybės tarnautojų kvalifikacines klases dydžius.

2. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 1997 m. birželio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. dirbo Radviliškio rajono savivaldybės kontroliere. Nuo 2003 m. sausio 1 d. jos pareigybei buvo patvirtinta A lygio 15 kategorija ir A. B. suteikta antra kvalifikacinė klasė. Iš pareigų pareiškėja buvo atleista nuo 2012 m. lapkričio 30 d., išmokant 6 mėnesių vidutinio dydžio atlyginimo išmoką ir kompensaciją už 118 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d.

3. A. B. pažymėjo, kad jos prašoma priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalis susidarė dėl valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę sumažinimo.

4. Pareiškėja nurodė, kad atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, su 2013 m. spalio 10 d. prašymu kreipėsi į buvusį darbdavį Radviliškio rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybą ir prašė išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio bei su juo susijusių išmokų dalį, tačiau šis jos prašymas nebuvo patenkintas.

5. A. B. pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas) pripažino, jog dalis neišmokėto darbo užmokesčio dėl 2009 m. atliktų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimų, kurie buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, buvo būtini ir pagrįsti. Pareiškėjos nuomone, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad darbo užmokestis buvo sumažintas atgaline data. Be to, 2009 m. atliktais Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimais valstybės tarnautojų darbo užmokestis aptariama dalimi buvo sumažintas neteisėtai, t. y., pažeidžiant Konstituciją, o tai savaime eliminuoja tokį sumažinimą (visą ar iš dalies) pripažinti pateisinamu vėlesniu įstatymų leidėjo priimtu įstatymu taip, kad tai neva neprieštarautų Konstitucijai. Pareiškėja teigė, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas reguliavimas pažeidžia lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principus.

6. A. B. prašė netaikyti Grąžinimo įstatymo nuostatų, kiek tai susiję su priteistinos sumos dydžių nustatymu. Pareiškėjos teigimu, vienintelis būdas teismui apginti jos pažeistas teises yra priteisti visas prašomas sumas už ginčo laikotarpį.

7. Teismui manant, kad nėra pagrindo netaikyti Grąžinimo įstatyme nustatytų sumų sumažinimo, A. B. prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

9. Atsakovas paaiškino, kad apskaičiuodamas ir mokėdamas A. B. atlyginimą, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, taip pat ir tais, kurie Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad pareiškėja sutiko dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis.

10. Radviliškio rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, su tam tikra išimtimi įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

II. 11. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjos A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. dirbo Radviliškio rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos kontrolierė, t. y., buvo karjeros valstybės tarnautoja. Nagrinėdamas ginčą, teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23–25 straipsniuose ir šio įstatymo 1 priede įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais).

13. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime įstatymo nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymo nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y., tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XII-517, įsigaliojęs 2013 m. spalio 1 d., kuriame buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d. Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl savo teisių gynimo remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriuo teisės aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi būti sprendžiama dėl antikonstitucinių teisinių padarinių šalinimo teismo nagrinėjamoje individualioje byloje. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucija, inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia Seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y., naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, juo negali būti pažeistas viešasis interesas, jis turi atitikti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus: negali būti sudaryta prielaidų paneigti teisingumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, juo turi būti apsaugotos kitų asmenų sąžiningai įgytos teisės.

15. Apibendrinęs Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

16. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai neįtvirtina specialaus termino, per kurį asmenys, remdamiesi Konstitucinio Teismo sprendimu, kuriuo teisės aktas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi teisę kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo ar dėl administracinių aktų panaikinimo, todėl teismų praktikoje yra vadovaujamasi įstatyme nustatytais ieškinio senaties terminais, per kuriuos asmenys gali kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, arba procesiniais terminiais, per kuriuos asmenys gali paduoti skundą dėl administracinių aktų teisėtumo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A602-669/2016 pažymėjo, kad asmeniui kreipiantis į teismą dėl antikonstituciniu pripažinto įstatymo taikymo pasekmių pašalinimo, visais atvejais turi būti paisoma su konstituciniu teisinės valstybės principu susijusio principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit). Tai reiškia, kad kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius.

17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis), tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, A. B. į teismą kreipėsi 2013 m. lapkričio 27 d., prašydama priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto darbo užmokesčio nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., tačiau atsakovas neprašė taikyti ieškinio senaties termino, svarstė klausimą dėl pareiškėjos reikalavimo visa apimtimi pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2015 m. birželio 30 d. be nepagrįsto delsimo priėmus Grąžinimo įstatymą, institucijai, kurioje pareiškėja dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti jos patirtus praradimus. A. B. patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Teismas pažymėjo, kad toks sprendimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016.

19. Teismui, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas bei atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekilo abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo patenkintas.

III. 20. Pareiškėja A. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jai iš atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų (6 mėnesinių vidutinio dydžio atlyginimo išmoka ir kompensacija už 118 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d.) dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų, bei darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų, kurios būtų apskaičiuotos ir išmokėtos taikant iki 2009 m. gegužės 1 d. galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už valstybės tarnautojų kvalifikacines klases dydžius. Pareiškėja taip pat prašo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2, 7 ir 8 dalių nuostatos bei to paties įstatymo preambulėje nustatyti būtini atlyginimo mažinimo dydžiai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam atsakingo valdymo principui ir teisėtų lūkesčių principui.

21. Apeliantė paaiškina, kad teismo atsisakymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nemotyvuotas, kadangi jis grindžiamas tik aptakia fraze, jog išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikties Konstitucijai dėl pareiškėjos išdėstytų teiginių. A. B. nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo pateikti argumentus dėl jos prašyme nurodytų Grąžinimo įstatymo nuostatų galimo prieštaravimo Konstitucijai ir pareiškėjos iškeltas abejones paneigti.

22. Pareiškėja akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d., 2014 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose, susijusiuose su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įgyvendinimu, išaiškino, jog įstatymui leidėjui priėmus įstatymą, kuriuo bus nustatytas kompensavimo mechanizmas, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galės ginti teismine tvarka dviem aspektais – kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu, tačiau Šiaulių apygardos administracinis teismas sprendime argumentų dėl nurodytų aspektų nepateikė, o atsisakydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatyme nustatytų kompensavimo terminų ir kompensuojamų dydžio atitikties Konstitucijos nuostatoms, nesudarė galimybės A. B. apginti, jos nuomone, pažeistas teises ar pagrįstai įsitikinti, kad jos nebuvo pažeistos.

23. Pareiškėjos įsitikinimu, Grąžinimo įstatymo nuostatos, susijusios su nustatytais kompensavimo terminais (Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalis) ir kompensuojamu dydžiu (Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyti būtini atlyginimų mažinimo dydžiai, Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 8 dalys) neatitinka Konstitucijos 29 straipsnio ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei konstitucinio teisinės valstybės ir konstitucinio atsakingo valdymo principų. A. B. paaiškina, kad 2012 m. lapkričio 30 d. buvo atleista iš valstybės tarnautojos pareigų ir yra pensininkė, todėl vadovaudamasi Darbo kodekso 141 straipsnio 2 dalimi, teigia, kad turi teisę reikalauti, jog darbdavys nedelsdamas su ja atsiskaitytų visiškai, o darbdavys privalo nedelsdamas išmokėti visas pareiškėjai priklausančias pinigų sumas. A. B. nuomone, Grąžinimo įstatyme turėjo būti nustatyta, kad su asmenimis, kurie jau yra atleisti iš valstybės tarnybos, privalo būti atsiskaitoma iš karto. Akcentuoja, kad Seimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kaip prioritetą, nusistatė pirmiausia kompensuoti nepagrįstai sumažintas pensijas ir priėmė atitinkamą įstatymą, kuriame numatė, kad nepagrįstai sumažinta pensijų dalis bus grąžinta per 3 metus, o Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalis nustato visiems asmenims vienodą 5 metų kompensavimo terminą. A. B. neaišku, kodėl vieni praradimai pensininkams kompensuojami per 3 metus, o kiti – per 5 metus. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Grąžinimo įstatyme nėra nurodyta nei vieno objektyvaus ir kiekybiškai įvertinamo kriterijaus, kuris paaiškintų ir pagrįstų Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatytą 5 metų kompensavimo trukmę. Taip pat nėra pagrįstas ir grąžintinos sumos procentinis išdėstymas 5 metų laikotarpiui.

24. A. B. nurodo, kad Grąžinimo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas pažymėjo, jog valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 procentais 2009 m. ir 4,5 procento 2010–2013 m. buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiškėjai bus grąžinta ne visa jai neišmokėta ir prašoma priteisti suma, bet ši suma bus apskaičiuojama taikant formulę, t. y., grąžintina suma bus mažinama 2 procentais už laikotarpį 2009 m. ir 4,5 procento – 2010–2013 m. A. B. nuomone, Vyriausybė, pateikdama įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatymo projektą, ir įstatymų leidėjas, priimdamas šį įstatymą, nesilaikė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų, kuriose yra aiškiai nurodyta, į ką būtina atsižvelgti, mažinant darbo užmokestį, ir kaip tai turi būti atliekama, t. y., turi būti nustatoma būtina nemažintina suma valstybės tarnautojo poreikiams patenkinti ir po to proporcingai visiems valstybės tarnautojams mažinimas darbo užmokestis. Nei Grąžinimo įstatyme, nei jo aiškinamajame rašte nėra pateikta jokių apskaičiavimų ir vertinimų, kokio dydžio atlyginimų mažinimas buvo būtinas dėl valstybę ištikusios krizės. Taip pat nei viename iš dokumentų nėra nurodyta nemažintina suma valstybės tarnautojo poreikiams tenkinti. Pareiškėjos nuomone, atlyginimų mažinimo dydžiai buvo nustatyti remiantis prielaida, o ne objektyviais duomenimis, o toks įstatymo projekto rengimas ir įstatymo priėmimas nėra suderinamas su konstituciniu teisinės valstybė principu bei su konstituciniu atsakingo valdymo principu.

25. Pareiškėja akcentuoja, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog delspinigiai nuo grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies už laikotarpį iki 2020 m. gruodžio 31 d. neskaičiuojami. A. B. nuomone, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad valstybė, nepagrįstai ir neteisėtai pasisavinusi jos nuosavybę, be pareiškėjos sutikimo ir toliau neatlygintinai ja naudosis iki 2020 m. gruodžio 31 d., o tai akivaizdžiai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, kad nuosavybė yra neliečiama, bei teisėtų lūkesčių principą. A. B. pažymi, kad Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio 1 punktu pasiūlė Vyriausybei, kad ji, rengdama Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, numato reikalingas lėšas atkuriamajai daliai ir teisės aktų nustatyto dydžio delspinigiams sumokėti. Taigi, Seimas, įstatymo lygmenyje įtvirtino, kad bus mokami ir teisės aktų nustatyto dydžio delspinigiai ir pareiškėja įgijo teisėtus lūkesčius ne tik gauti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, bet ir delspinigius už visą laiką, kurį valstybė naudojosi jos piniginėmis lėšomis, tačiau Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad delspinigiai neskaičiuojami. A. B. nuomone, toks Seimo ir Vyriausybės elgesys bei Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisėtų lūkesčių bei asmenų lygiateisiškumo principus. Be to, Gražinimo įstatymu nėra kompensuojamas ir piniginių lėšų nuvertėjimas dėl metinės infliacijos.

26. A. B. nuomone, Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimas negali būti laikoma teisingu ir atitinkančiu Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas, nes yra akivaizdu, kad juo nėra kompensuojami ir atlyginami visi neproporcingai patirti praradimai.

27. Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba prašo A. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Atsakovas paaiškina, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, nepažeisdamas procesinių teisės normų, tinkamai taikydamas ir aiškindamas materialines teisės normas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką ir atsižvelgdamas į visus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pareiškėjos skundą atmetė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjai (karjeros valstybės tarnautojai) 2009–2012 m. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. A. B. mano, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė jos teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą.

30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti jai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

31. A. B. apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jai iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų teisių ir prieštarauja Konstitucijai.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties taikymo klausimus reguliuoja Darbo kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos. Pagal aktualios redakcijos Darbo kodekso 27 straipsnio 1 dalį ir Civilinio kodekso 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendrasis ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalis). Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgęs į tai, kad Radviliškio rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba ieškinio senaties taikyti neprašė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarstė klausimą dėl viso pareiškėjos reikalavimo pagrįstumo.

33. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y., asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2012 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjos pozicija, kad jai turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktiems išaiškinimams.

34. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad nagrinėdamas pareiškėjos skunde išdėstytas aplinkybes (skundo pagrindas), kuriomis buvo grindžiami reikalavimai (skundo dalykas), jis išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su A. B. (karjeros valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiškose bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, įvertino visus pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimus priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

35. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y., juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

36. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad A. B. patirtų neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjos reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2501-492/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjos teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

39. Teisėjų kolegija pažymi, proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitiktį Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina jo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009). A. B. pateikti samprotavimai apie galimą teisės akto nuostatų prieštaravimą Konstitucijai nėra ir negalėjo būti pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šiaulių apygardos administraciniam teismui nekilus abejonių dėl prašomų ištirti Grąžinimo įstatymo nuostatų konstitucingumo, jis pagrįstai A. B. prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino. Atkreiptinas dėmesys, kad prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra skundo reikalavimas Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme, todėl jam išspręsti neturi būti taikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl būtinumo teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjos pareikštus pagrindinius reikalavimus.

40. Atkreiptinas dėmesys, kad A. B. apeliaciniame skunde taip pat kelia abejones dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikties Konstitucijai ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2, 7 ir 8 dalių nuostatų bei to paties įstatymo preambulėje nustatyto būtino atlyginimo mažinimo dydžio atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam atsakingo valdymo principui ir teisėtų lūkesčių principui.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė, kaip jau minėta, įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o yra palikta paties teismo nuožiūrai. Iš įstatymo formuluotės „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

42. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes bei įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apeliantės iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikties Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių bei teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas apeliantės prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. A. B. teiginiai apie Grąžinimo įstatymo nuostatų, susijusių su nustatytais kompensavimo terminais ir kompensuojamu dydžiu, delspinigių už laiku neišmokėtas sumas nemokėjimą bei pinigų nuvertėjimą dėl infliacijos, konstitucinio teisinės valstybės, konstitucinio atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principų pažeidimą bei dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikties Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Aplinkybės, kad pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos ir yra pensininkė, nesudaro pagrindo išvadai, kad Grąžinimo įstatymas jai neturėtų būti taikomas, o neišmokėta darbo užmokesčio dalis A. B. turėtų būti išmokėta iš karto, kadangi Grąžinimo įstatymas jokių išimčių nenustato. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad neišmokėtų pensijų ir neišmokėtų darbo užmokesčio dalių kompensacijų išmokėjimą reguliuoja skirtingi teisės aktai, todėl juose nustatyti kompensacijų išmokėjimo terminai gali skirtis.

43. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies (2 ir 4,5 procento) bei kompensavimo mokėjimo terminų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Ji taip pat nepateikė konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y., kad apeliantei pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina praradimų dalis pažeidžia jos teises ir proporcingumo principą.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605/520/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2501-492/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliantės prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkina.

45. Atkreiptinas dėmesys, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja prašė priteisti jai nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų dalį, tačiau apeliaciniame skunde ji prašo iš atsakovo priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų dalį. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą, patikrino Šiaulių apygardos administracinio teismas skundžiamo sprendimo pagrįstumą. Kadangi pirmosios instancijos teismas analizavo tik pareiškėjos skunde nurodytą laikotarpį, t. y. laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. įskaitytinai A. B. neišmokėta darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų dalis negali būti apeliacijos dalyku.

46. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, materialinės teisės normas taikė teisingai, o netenkindamas A. B. skundo, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis jos apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė