2013-06-27 Nr. AB-3111-3-61-3-03423-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-1835/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03423-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja G. K. skunde prašė teismo:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-8627 (11);

2) įpareigoti atsakovus išmokėti per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. susidariusią 17 221.63 Lt dydžio valstybinės pareigūnų pensijos nepriemoką taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) sprendimu jai buvo paskirta 1044,85 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Seimui priėmus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kadangi turėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėja kreipėsi į VRM dėl neteisėtai sumažintos pensijos išmokėjimo, tačiau VRM 2012 m. gruodžio 17 d. sprendime Nr. 1D-8627 (11) nurodė, kad išmokėti susidariusią nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. susidarė 17 221.63 Lt valstybinės pensijos nepriemoka, kurią pareiškėja ir prašė priteisti. Pareiškėjos nuomone, ji nėra praradusi teisės ginti savo pažeistas teises, nes sprendimas iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo nėra įvykdytas.

Pateiktame atsiliepime atsakovas Lietuvos valstybė ir VRM su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ministerija neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi galiojo Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu ir buvo mokama perskaičiuota valstybinės pensijos dalis. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas arba kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, mano, kad VRM veiksmai perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo teisėti, ginčijamas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas pareiškėjos teisių nepažeidė, dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba atsiliepimo į skundą nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjos G. K. skundą tenkino iš dalies ir panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 1D-8627 (11) dalį, kurioje atsisakyta G. K. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, taip pat priteisė G. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 17 221.63 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitoje dalyje pareiškėjos G. K. skundą pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog vienas iš pareiškėjos reikalavimų buvo panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-8627 (11). Ginčijamame sprendime atsakovas nurodė, kad įsigaliojus 2010 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo nuostatoms, pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirta ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribota valstybinė pensija perskaičiuota taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Kadangi pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, pensija jai buvo perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 priedą. Taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, pensijos ir toliau bus mažinamos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymui, valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėjai nėra mažinama. Teismas pabrėžė, jog išmokėti pareiškėjai susidariusios nepriemokos neturi pagrindo, o Laikinasis įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenumato.

Teismas pažymėjo, kad šiame sprendime išreikšta ir Vidaus reikalų ministerijos valia atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką taikant Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-8627 (11), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Šiuo atveju pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 1D-8627 (11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Teismas konstatavo ir tai, jog pareiškėja prašo priteisti jai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas – 17 221.63 Lt. Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 14 d, pažymos Nr. 11D(P)-6225, pareiškėjai per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. susidarė 17 221.63 Lt nepriemoka. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjai, kaip matyti iš minėtos pažymos, paskirta valstybinė pensija per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. buvo perskaičiuota taikant ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir per minėtą laikotarpį susidarė 5931.45 Lt valstybinės pensijos nepriemoka.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, pareiškėjai valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjai valstybinė pensija negalėjo būti perskaičiuojama.

Aplinkybė, kad kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą: LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių.

Jau minėtoje 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojamas neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimas. Šiuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Vis dėlto, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, taikant bendruosius kreipimosi į administracinį teismą terminus, valstybinių pensijų gavėjai be objektyvaus pagrindo atsidurtų gerokai prastesnėje padėtyje, lyginant juos su valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjais, o jų teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtus įsipareigojimus teisės į socialinę paramą srityje, taptų neproporcingai apsunkinta. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.). Kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, tokių įstaigų sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju, pareiškėjui pirmoji sumažinta valstybinė pensija išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėja kreipėsi 2012 m. lapkričio 23 d., t. y. nepažeidusi pagal analogiją taikytino trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, todėl turi teisę teisme reikalauti pašalinti jos teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, paskirtos pensijos dydis per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. buvo sumažintas pagrįstai. Pareiškėjai per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo išmokėta 10 790.53 Lt, o apskaičiuota – 28 012.16 Lt, atitinkamai per minėtą laikotarpį susidarė 17 221.63 Lt nepriemoka (28 012.16 – 10 790.53). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to negalėjo būti mažinamas.

Pirmosios instancijos teismas inter alia nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes „pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai“, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 taip pat nurodė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Todėl atsakovu šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėja prašo priteisti 17 221.63 Lt valstybinės pensijos nepriemoką, kuri, kaip skunde nurodė pareiškėja, susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. dėl nepagrįstai taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, todėl ši suma priteisiama pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjos skundas, ir priimti naują sprendimą – šioje dalyje pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jei šį atsakovų reikalavimą apeliacinės instancijos teismas nuspręs atmesti, atsakovai prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Apeliaciniame skunde atsakovai nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, konstatavo, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (ar jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Atsakovų vertinimu, pareiškėjai paskirta valstybinė pensija pagal aukščiau nurodytas teisės normas, kurios šiuo metu yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo ne tik perskaičiuota, bet ir išmokėta iki aukščiau nurodyto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl, atsakovų nuomone, toks sprendimas perskaičiuoti pareiškėjos pensiją laikytinas tinkamai įvykdytu.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja nurodo, kad su atsakovų apeliaciniu skundu nesutinka, mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną, tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai G. K. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2003 m. vasario 24 d. išvada nuo 2003 m. sausio 23 d. neterminuotai buvo paskirta 1044.85 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 12). Pareiškėja 2012 m. lapkričio 23 d. su prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą prašydama išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. (b. l. 13). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsakydama į pareiškėjos prašymą, 2012-12-17 sprendime Nr. 1D-8627 (11) nurodė, kad įsigaliojus 2010 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo nuostatoms, pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirta ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribota valstybinė pensija perskaičiuota taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Kadangi pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, pensija jai buvo perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 priedą. Taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, pensijos ir toliau bus mažinamos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymui, valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėjai nėra mažinama. Išmokėti pareiškėjai susidariusios nepriemokos neturi pagrindo, o Laikinasis įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenumato (b. l. 14–15).

Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog pareiškėja nesutikdama su minėtuoju pensijos perskaičiavimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-8627 (11) bei įpareigoti atsakovus išmokėti per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. susidariusią 17 221.63 Lt dydžio valstybinės pareigūnų pensijos nepriemoką taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjos G. K. skundą tenkino iš dalies ir panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 1D-8627 (11) dalį, kurioje atsisakyta G. K. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, taip pat priteisė G. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 17 221.63 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitoje dalyje pareiškėjos G. K. skundą pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Iš byloje pateikto atsakovų apeliacinio skundo matyti, kad šiame skunde atsakovai argumentuoja, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo ir, atsižvelgdamas į tai, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjos G. K. skundo reikalavimo jį atmetant.

Įvertinusi šią atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Akcentuotina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė dėl teisinio reguliavimo kuriuo buvo numatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, dėl valstybinių pensijų sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, taip pat dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. įstatymų redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas sprendžiant individualų ginčą yra reikšmingas nustatant kuria apimtimi gali būti patenkinti pareikšti reikalavimai dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Tokios praktikos dėl bylai aktualaus teisinio reglamentavimo taikymo ir aiškinimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Be to, analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013 ir kt.).

Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra pažymėjusi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, pagal kurią Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pabrėžė, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentus, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas. Iš atsakovų apeliacinio skundo matyti, kad atsakovai šiame skunde prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, jog neturi objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovui, todėl šį prašymą atmeta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys