2013-03-26 Nr. BB-397-1-91-1-00043-2010-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-172/2013

Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00043-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos

1.1.3.6; 1.2.5.3.;

2.1.7.4.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijus Čiučiulkos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nukentėjusiesiems A. D, T. D,

nuteistajam A. M.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. D. ir T. D. kasacinius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalį 34 MGL (4420 Lt) dydžio bauda. Į bausmę įskaičius laikinajame sulaikyme išbūtą laiką, jam paskirta piniginė bauda sumažinta iki 32 MGL (4160 Lt). A. M. taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams.

Tuo pačiu Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu A. M. išteisintas pagal BK 144 straipsnį, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutartis, kuria nukentėjusiųjų A. D. ir T. D. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą, nukentėjusiuosius A. D. ir T. D., prašiusius jų kasacinius skundus tenkinti, nuteistąjį A. M., prašiusį kasacinius skundus atmesti, prokurorą D. Čapliką, prašiusį kasacinius skundus tenkinti iš dalies, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui iš naujo narinėti apeliacine tvarka,

n u s t a t ė :

A. M. nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 29 d., apie 16.40 val., Šakių rajone, Lukšių seniūnijoje, Liepalotų kaimo ribose, kelio Kaunas-Zapyškis-Šakiai 49,948 kilometre, vairuodamas automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 125 punktų reikalavimus, t. y. vairavo automobilį būdamas neblaivus (nustatytas 2,46 promilės girtumas), todėl išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą priešais artėjantį automobilį „BMW 316“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuojamą T. D., ir su juo susidūrė. Po susidūrimo automobilis „BMW 316“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) būdamas skersas važiuojamojoje dalyje atsitrenkė į Kauno kryptimi važiavusio automobilio „Chrysler Grand Voyager“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuojamo A. L., priekį. Po eismo įvykio A. M. iš įvykio nuvažiavo. Eismo įvykio metu buvo sužalotas automobilio „BMW 316“ vairuotojas T. D., kuriam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, keleivis A. D., kuriam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, bei automobilio „Chrysler Grand Voyager“ vairuotojas A. L., kuriam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

A. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo kaltinamas dar ir tuo, kad 2010 m. sausio 9 d., apie 16.40 val., Šakių rajone, Lukšių seniūnijoje, Liepalotų kaimo ribose, kelio Kaunas-Zapyškis-Šakiai 49,948 kilometre, vairuodamas automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pažeidė Kelių eismo taisyklių 231.5 punkto reikalavimą – imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems, iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o jeigu iškviesti greitosios medicinos pagalbos arba nukentėjusiųjų nuvežti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą kitu transportu neįmanoma, nuvežti juos į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą savo transporto priemone, išskyrus tuos atvejus, kai tai sukeltų pavojų nukentėjusiųjų gyvybei ar sveikatai, todėl padarė nusikaltimą, numatytą BK 144 straipsnyje.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 144 straipsnį, nenustačius jo tyčios padaryti šią veiką, nes jis dėl girtumo, artimo sunkiam girtumo laipsniui, nesuvokė padaręs eismo įvykį, nenumatė dėl jo veikos galbūt kilsiančių BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytų padarinių.

Nukentėjusysis A. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išteisindami A. M. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 144 straipsnyje, netinkamai taikė BK 19 straipsnį. Šiame straipsnyje nurodyta, kad asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Byloje nustatyta, kad A. M. prieš įvykį savo noru vartojo alkoholinius gėrimus, joje nėra duomenų, kad veikos padarymo metu jis būtų buvęs patologinio girtumo būsenos, todėl darytina išvada, kad A. M. buvo savanoriško fiziologinio girtumo būsenos. Kaip nurodoma teismų praktikoje, fiziologinis girtumas, net ir tuo atveju, jei kaltininkas buvo stipriai apsvaigęs ir teigia, kad dėl girtumo nieko neprisimena apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės nepašalina ir tokia atsakomybė asmeniui kyla (kasacinė nutartis Nr. 2K-666/2003).

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Išvadas apie faktines bylos aplinkybes teismai nepagrįstai grindė liudytojų A. L. ir R. L. parodymais, nes iš ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme duomenų matyti, kad šių liudytojų parodymai dėl susidūrimo mechanizmo yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Išvados nepagrįstai grįstos ir 2011 m. birželio 23 d. ekspertizės aktu Nr. 11-436 (11), nes jis paneigtas specialisto V. M. išvadomis Nr. 2010-45, 2012-15. Be to, teismai iš esmės pažeidė BPK 284 straipsnio 2 dalį, nes neapklausė eksperto V. M. apie jo pateiktą specialisto išvadą Nr. MV 2012-15, nors dėl šia išvada nustatytų aplinkybių teismams kilo neaiškumų, kuriuos teismai turėjo pašalinti. Iš kasacinio skundo išplaukia, kad dėl tokių pažeidimų teismai neteisingai nustatė automobilių „BMW 316“ ir „Chrysler Grand Voyager“ susidūrimo mechanizmą, todėl padarė neteisingas išvadas dėl liudytojo A. L. veikos vertinimo.

Nukentėjusysis T. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes ne iki galo išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais kritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl eismo įvykio priežasčių, dėl ekspertizės akto tikrumo ir pagrįstumo bei jo įrodomosios vertės. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad specialisto išvada Nr. MV 2012-15 pagrįsta neobjektyviais duomenimis, yra deklaratyvi, nes iš jos turinio matyti, kad ji grindžiama tomis pačiomis nuotraukomis, kaip ir ekspertizės aktas Nr. 11-436 (11).

Paduotame kasaciniame skunde nukentėjusysis T. D. nurodo tuos pačius argumentus dėl netinkamo BK 19 straipsnio taikymo, esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, kuriuos nurodo ir nukentėjusysis A. D. Be to, nenurodydamas konkrečių pažeistų teisės normų, jis pažymi, kad nukentėjusiesiems byloje neteisėtai buvo perkelta įrodinėjimo pareiga, nes nukentėjusieji patys turėjo inicijuoti įrodymų rinkimą, siekdami padėti teismui nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes.

Kasaciniai skundai tenkinti iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl to baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės kasaciniam teismui iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių (plenarinės sesijos nutartys Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir jais grindžiamų išvadų apie faktines bylos aplinkybes darymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencija. Nukentėjusieji paduotuose kasaciniuose skunduose ginčija teismų išvadas apie liudytojų A. L. ir R. L. parodymų, specialisto išvadų, ekspertizės akto patikimumą ir pakankamumą, tačiau šie klausimai, kaip išplaukia iš BPK 376 straipsnio 1 dalies, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėtini.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo

BK 144 straipsnyje nustatyta atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Be kitų aplinkybių, veikos kvalifikavimą pagal BK 144 straipsnį lemia veika, jos padarymo situacija, kai kaltininkas, turėdamas galimybę pagelbėti, nepagelbėja asmeniui, kurio gyvybei yra iškilęs pavojus, nors jis turi pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu ar pats sukėlė pavojų šio gyvybei, taip pat veikos subjektyvieji požymiai, kad kaltininkas veikia tiesiogine tyčia.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išteisino A. M. dėl kaltinimo pagal BK 144 straipsnį, nustatęs, kad jis nėra kaltas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, nes dėl apsvaigimo nuo alkoholio jis nesuvokė, kad sukėlė eismo įvykį, nenumatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti BK 281 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai, o apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiųjų apeliacinių skundų dalį dėl netinkamo BK 19 ir 144 straipsnių taikymo atmetė. Pažymėtina, kad pagal BK 19 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris padarė nusikalstamą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas.

Savanoriškas fiziologinis apsvaigimas, nors ir sukelia psichinę būseną, kai asmuo ne taip gerai suvokia jį supančią aplinką ir gali kontroliuoti savo veiksmus, tačiau toks apsvaigimas neeliminuoja asmens ryšio su išoriniu pasauliu, todėl jis gali suvokti jį supančią aplinką ir kontroliuoti savo veiksmus. Išvada apie kaltininko aplinkybių suvokimą ir valios pastangas kontroliuoti savo veiksmus darytina ne tik pagal kaltininko pareiškimus, tačiau ir atsižvelgus į objektyvias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Iš nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į BK 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismų praktiką, kad asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, būdamas savanoriškai fiziologiškai apsvaigęs nuo alkoholio, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, nepriklausomai nuo jo apsvaigimo laipsnio (kasacinės nutartys Nr. 2K-538/2001; 2K-666/2003), ir nenagrinėjo objektyvių bylos aplinkybių, leidžiančių spręsti apie kaltininko kaltės turinį.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas netikrino, ar nukentėjusiems T. D. ir A. D. dėl A. M. veiksmų buvo iškilęs pavojus ne tik sveikatai, bet ir gyvybei, ar jis turėjo galimybę pagelbėti nukentėjusiesiems ir kitų objektyvių bylos aplinkybių. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvados, susijusios su A. M. išteisinimu pagal BK 144 straipsnį, nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, esminiai nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentai neišnagrinėti, todėl laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Šie pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl laikytini esminiais. Dėl esminių BPK pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas nukentėjusiųjų skundas dėl A. M. išteisinimo pagal BK 144 straipsnį, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniuose skunduose nukentėjusieji T. D. ir A. D. teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai įvertino byloje surinktą įrodymų visetą, kurį sudaro liudytojų A. L., R. L. parodymai, specialisto išvados Nr. MV 2012-15, Nr. MV 2010-45, ekspertizės aktas Nr. 11-436 (11) ir kiti įrodymai. Ekspertizės aktu Nr. 11-436 (11) nustatyta, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo A. M. veika, kai jis vairuodamas automobilį „VW Golf“ išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir kliudė T.

D. vairuojamą automobilį „BMW 316“, dėl to šis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kur susidūrė su liudytojo A. L. vairuojamu automobiliu „Chrysler Grand Voyager“. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad negalima nustatyti, ar A. L., važiuodamas jo nurodytu 60-70 km/h greičiu ir laiku stabdydamas, turėjo techninę galimybę sustabdyti vairuojamą automobilį ir išvengti susidūrimo su nukentėjusiojo T. D. vairuojamu automobiliu. Iš specialisto išvados Nr. MV 2012-15 turinio matyti, kad išvadoje ginčijamas tik ekspertizės aktu nustatytas eismo įvykio mechanizmas, tačiau neginčijama ekspertizės akto išvada, kad negalima nustatyti, ar A.

L. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su nukentėjusiojo T. D. vairuojamu automobiliu. Specialisto išvadoje Nr. MV 2010-45 teigiama, jog A. L. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su T. D. vairuojamu automobiliu, jei, be kitų aplinkybių, atstumas tarp jo ir A. M. vairuojamo automobilio buvo apie 200 metrų. Pažymėtina, kad pateikęs išvadas Nr. MV 2010-45, 2012-15 specialistas V. M. apklausiamas teismo posėdžio metu pripažino, kad, esant daug mažesniam atstumui tarp A. L. vairuojamo automobilio „Chrysler Grand Voyager“ ir A.

M. vairuojamo „VW Golf“, galimos ir kitokios išvados. Atlikus liudytojo A. L. parodymų patikrinimą vietoje, buvo gauti duomenys apie tai, kad šis atstumas buvo daug mažesnis. Dėl to nepagrįstas kasatorių argumentas, kad specialisto išvados paneigia ekspertizės akto Nr. 11-436 (11) išvadą, jog negalima nustatyti, ar A. L. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su T. D. vairuojamu automobiliu, taip pat kad teismams kilo neaiškumų vertinant šiuos duomenis. Dėl to nepagrįsti kasatorių argumentai, kad byloje buvo būtina apklausti specialistą V.

M., jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl galimos A. L. kaltės sukėlus eismo įvykį nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 284 straipsnio 2 dalies pažeidimai). Pripažinus, kad teismai įvertindami byloje surinktus įrodymus dėl galimos A. L. atsakomybės už kilusį eismo įvykį BPK 20 straipsnio 5 dalies normų nepažeidė, byloje nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiesiems buvo perkelta įrodinėjimo pareiga.

Pažymėtina, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimas patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, reiškia, kad turi būti patikrinti visi esminiai apeliacinio skundo argumentai. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas, spręsdamas dėl galimos A. L. atsakomybės už eismo įvykį, pasisakė dėl eismo įvykio priežasčių, specialistų išvadų, ekspertizės akto vertinimo, todėl nagrinėjamu aspektu teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo patikrinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagal nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentus, susijusius su A. M. išteisinimu pagal BK 144 straipsnį, išanalizuoti, ar A. M. veika atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 144 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos požymius, ir remdamasis tuo pateikti išvadą dėl baudžiamojo įstatymo taikymo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutartį.

Panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmesti nukentėjusiųjų T. D. A. D. apeliaciniai skundai dėl A. M. išteisinimo pagal BK 144 straipsnį, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Albinas Sirvydis

Vytautas Greičius