720430b2-c13e-404a-bd25-e705ca4eb7a0 · Panevėžio apygardos teismas

Baudžiamoji byla 1A – 00096 – 491 / 2006

Baudžiamoji byla 1 A – 742 – 491 / 2010

Proceso Nr. 1-50-9-00003-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.9.

 (S)

Pranešėjas Valdas Petras Meidus

Teisėjas Vytautas Krikščiūnas

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gruodžio 29 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teisėjų Algirdo Gapučio ir Eligijaus Gladučio,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, Â

dalyvaujant :

prokurorui Audriui Leonavičiui,

nuteistajam D. P.,

gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei, Â

teismo

posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo

2010 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d. ir nubaustas vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteistas E. B., tačiau jis nuosprendžio neskundžia.

IÅ¡nagrinėjęs baudžiamÄ jÄ bylÄ teismas

NUSTATĖ:

D. P. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. sausio 20 d., tiksliai nenustatytu laiku, Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 101,

veikdamas iÅ¡ anksto susitarusių asmenų grupėje su E. B., pastarajam sumanius paraÅ¡yti grasinančio turinio laiÅ¡kÄ Kėdainių rajono apylinkės prokuratÅ«ros prokurorui N. G., o D. P. vykdant šį sumanymÄ , E. B. vardu parašė laiÅ¡kÄ , kuriame netiesiogiai, per pasitelktus neįvardintus asmenis grasino nužudyti Kėdainių rajono apylinkės prokuratÅ«ros prokurorÄ N. G., o E. B., užrašęs reikiamus duomenis ant voko, šį D. P. suraÅ¡ytÄ laiÅ¡kÄ 2010 m. sausio 21 d. iÅ¡siuntė į Kėdainių rajono apylinkės prokuratÅ«rÄ .

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. P. praÅ¡o skundžiamÄ nuosprendį pakeisti ir suÅ¡velninti jam paskirtÄ bausmę. Apeliantas visiÅ¡kai prisipažįsta padaręs jam inkriminuotÄ nusikaltimÄ ir teigia, kad jis surašė E.

B. padiktuotÄ grasinantį laiÅ¡kÄ , nes E. B. privertė jį tai padaryti grasindamas jam. Apeliantas neigia pasirašęs minėtÄ laiÅ¡kÄ ir jį iÅ¡siuntęs bei teigia nė nenumanęs, kad Å¡is laiÅ¡kas iÅ¡ tikro bus iÅ¡siųstas. Jis yra įsitikinęs, kad jokio tiesioginio grasinimo nužudyti prokurorÄ tame laiÅ¡ke nebuvo. D. P. įsitikinimu, apylinkės teismas neteisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad jis teistas už turto prievartavimÄ , nes iÅ¡ tikrųjų jis teistas už svetimo turto pasisavinimÄ . Taip pat apylinkės teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad E. B. iÅ¡ pradžių atsisakė duoti parodymus, į jo praÅ¡ymÄ iÅ¡kviesti visus kameroje buvusius suimtuosius, ir pažeidė jo, kaip ruso, teisę posėdžio metu turėti vertėjÄ . Minėtos aplinkybės, apelianto manymu, rodo, kad nagrinėdamas Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ apylinkės teismas nebuvo atidus ir iÅ¡samus.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja praÅ¡o apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokuroras praÅ¡o skundÄ atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias iÅ¡vadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ ir paskyrė teisingÄ bausmę. Nuteistasis apylinkės teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių iÅ¡ esmės ir neginčija.

Pagal BK 145 str. 1 d. atsako asmuo, kuris grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatÄ , jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali bÅ«ti įvykdytas. Toks grasinimas paprastai iÅ¡reiÅ¡kiamas konkrečiam asmeniui. Taip pat jis turi bÅ«ti realus – įvertinęs visas aplinkybes asmuo, kuriam grasinama, turi suprasti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Objektyvioji Å¡io nusikaltimo pusė iÅ¡reiÅ¡kiama grasinimu – tam tikra psichine prievarta, kuriÄ grasinantysis naudoja kaip bauginimo priemonę. Grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatÄ subjektyvioji pusė – tiesioginė tyčia.

IÅ¡ skundo matyti, kad apeliantas neginčija nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir savo veiksmų, t.y. to, kad bÅ«tent jis surašė laiÅ¡kÄ prokurorui N. G.. Skunde jis teigia, kad laiÅ¡ke prokurorui jokio tiesioginio grasinimo nužudyti nebuvo. Pažymėtina, kad Å¡ios veikos objektyvioji pusė gali pasireikÅ¡ti tiek tiesioginiu, tiek ir netiesioginiu veikimu, t.y. grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatÄ , o tai, kaip buvo grasinta, esminės įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Svarbu yra kitkas – kaip šį grasinimÄ ir jo realumÄ suvokė nukentėjusysis.

Iš apylinkės teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių seka, kad veikdami bendrai E.

B. ir D. P. surašė grasinantį laiÅ¡kÄ Kėdainių rajono apylinkės prokuratÅ«ros prokurorui N. G. ir iÅ¡siuntė jį adresatui.

D. P. E. B. vardu suraÅ¡ytame laiÅ¡ke priminė prokurorui N. G., kad „lazda turi du galus“, nurodė, kad „turi duomenis apie tai, kokiu automobiliu prokuroras naudojasi, kur ir kada jis lankosi, kas jam brangu“, ir patardamas N. G. „paskubėti gyventi, nes jo laikrodis tiksi ir tuoj sustos“, grasino „per žmones“ „susidoroti su juo laisvėje“ bei „pabaigti jo „laimingÄ â€œ pasakÄ nelaimingai“. Å ie teiginiai akivaizdžiai rodo, kad D. P. suraÅ¡ytas laiÅ¡kas buvo grasinančio pobÅ«džio ir juo N. G. netiesiogiai buvo grasinama jį nužudyti. Nukentėjusysis N. G. iÅ¡ esmės nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė supratęs, kad minėtu laiÅ¡ku jam grasinama nužudyti. Ä®vertinęs tai, kad jis palaikė valstybinį kaltinimÄ baudžiamojoje byloje, kurioje E. B. buvo nuteistas, ir žinodamas, kad E. B. tuo metu buvo kaltinamas nužudymu bei anksčiau jis (E. B.) Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjui buvo atsiuntęs kažkokius miltelius, N. G. turėjo pagrindÄ iÅ¡sigÄ sti, kad D. P. E. B. vardu raÅ¡ytame laiÅ¡ke iÅ¡dėstyti grasinimai yra realÅ«s ir gali bÅ«ti realizuoti. Taigi, visos Å¡ios aplinkybės rodo, kad raÅ¡ydamas laiÅ¡kÄ N. G. E. B. vardu, D. P. suprato, kad grasinimÄ nužudyti jis iÅ¡reikÅ¡ taip, jog N. G. patikės, kad grasinimas realiai gali bÅ«ti įvykdytas ir tokios nukentėjusiojo bÅ«senos siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Apeliantas neigia pasirašęs minėtÄ laiÅ¡kÄ bei jį iÅ¡siuntęs, ir teigia nė nenumanęs, kad jo suraÅ¡ytas

laiškas tikrai bus išsiųstas. Tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad E. B. pasiūlė, o D. P. sutiko pagrasinti

N. G., todėl D. P. E.

B. vardu surašė grasinantį laiÅ¡kÄ , kurį E. B. iÅ¡siuntė nukentėjusiajam. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas E. B. parodė, kad laiÅ¡kÄ surašė D. P., nes jis pats nenorėjo, kad

laiÅ¡kas bÅ«tų suraÅ¡ytas jo ranka (40 b.l.). IÅ¡ to seka, kad jeigu D. P. nebÅ«tų sutikęs suraÅ¡yti laiÅ¡kÄ , E. B.

vienas pats nebÅ«tų įgyvendinęs savo planų. Tokie abiejų nuteistųjų bendri veiksmai, nukreipti į grasinimÄ nukentėjusiajam, rodo, kad jie N.

G. grasino iÅ¡ anksto suderintais tyčiniais veiksmais, kiekvienas iÅ¡ jų įvykdydamas bent dalį nusikalstamos veikos – E. B. sugalvodamas pagrasinti nukentėjusiajam ir pasiÅ«lydamas tai padaryti D. P., pastarasis sutikdamas su pasiÅ«lymu ir suraÅ¡ydamas E. B. vardu grasinantį laiÅ¡kÄ ir E. B. suraÅ¡ydamas reikiamus duomenis (savo vardÄ , pavardę ir kt.) ant voko bei iÅ¡siųsdamas D. P. suraÅ¡ytÄ laiÅ¡kÄ adresatui. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iÅ¡ esmės pagrįstai konstatavo, kad tiek E. B., tiek ir D.

P. buvo nusikaltimo vykdytojai, nes kiekvienas iÅ¡ jų įvykdė bent dalį grasinimui nužudyti bÅ«tinų objektyviosios pusės veiksmų ir kiekvieno iÅ¡ jų veiksmai buvo reikÅ¡mingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudarė sÄ lygas kito vykdytojo veiksmams ir juos papildė.

Įvertinusi visas šias

aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas teisingai D. P. veikÄ pripažino nusikalstama ir jÄ tinkamai kvalifikavo

pagal BK 145 str. 1 d.

Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus reglamentuojančioje BK 54 str. 2 d. sakoma, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei jÄ sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 27 str. 1 d. įtvirtina recidyvisto sÄ vokÄ , o BK 56 str. 1 d. nustato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymÄ teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. BK 61 str. 4 d. nustatyta, kad skiriama ne didesnė negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė arba su laisvės atėmimo bausme nesusijusi bausmė tais atvejais, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimÄ , nuoÅ¡irdžiai gailisi, aktyviai padėjo iÅ¡aiÅ¡kinti nusikaltimÄ ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad skirdamas bausmę D. P. atsižvelgia į tai, jog jis padarė nesunkų nusikaltimÄ , charakterizuojamas patenkinamai, ankstesniais nuosprendžiais paskirtų bausmių nesistengė sÄ Å¾iningai atlikti – jos nebuvo vykdomos, todėl buvo keičiamos į kitas bausmes, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad nusikalstamos veikos iniciatorius buvo ne jis, o kitas nuteistasis, kad D. P. nusikalstamÄ veikÄ padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, kuri turėjo skatinti jį nepažeisti teisės ir moralės normų bei kitas bylos aplinkybes. Visos Å¡ios aplinkybės rodo D. P. nenorÄ taisytis ir laikytis įstatymų, jo polinkį nusikalsti ir pavojingumÄ visuomenei, kad jis nedaro iÅ¡vadų iÅ¡ ankstesnių savo teistumų ir nevertina

neigiamai savo padarytos nusikalstamos veikos, todėl paskyręs D. P. laisvės atėmimo bausmę, artimÄ BK 145 str. 1 d. sankcijoje

numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, pirmosios instancijos teismas BK

61 str. 4 d. reikalavimų nepažeidė. Atsižvelgusi į šias bei kitas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija

konstatuoja, jog Å¡velnesnių bausmių D. P. nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, Å¡velnesnė bausmė ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nepaveiktų jo taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl teigti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bausmės skyrimÄ reglamentuojančias teisės normas ir D. P. paskyrė neteisingÄ , aiÅ¡kiai per griežtÄ bausmę bei jÄ Å¡velninti pagrindo nėra.

Apeliaciniame skunde D. P. teigia visiÅ¡kai prisipažįstÄ s padaręs jam inkriminuotÄ nusikaltimÄ , tai jis patvirtino ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Tačiau, apeliantas nurodė, kad jis asmeniÅ¡kai neturėjo jokių pretenzijų prokurorui, o grasinantį laiÅ¡kÄ surašė tik verčiamas E. B. ir taip netiesiogiai praÅ¡o pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, jog jis nusikalstamÄ veikÄ padarė dėl psichinės prievartos, kuri nepaÅ¡alina baudžiamosios atsakomybės ir prisipažino padaręs jÄ bei nuoÅ¡irdžiai gailisi dėl to (BK 59 str. 1 d. 2 p. ir 5 p.).

BK 59 str. 1 d.

5 p. nustato, kad kaltininko atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, jog veika buvo padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Ši atsakomybę lengvinanti

aplinkybė nagrinėjamu atveju galėtų bÅ«ti pripažinta tik tada, jeigu E. B. savo grasinimais bÅ«tų gerokai sumažinęs D. P. pasirinkti teisėto elgesio variantÄ . Tačiau byloje

esantys faktiniai duomenys rodo prieÅ¡ingai – kad D. P. nebuvo nei realiai grasinama, nei prieÅ¡ jį buvo naudojamas kažkoks kitoks smurtas. Å tai, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju E. B. parodė, kad jis pasiÅ«lė D. P. suraÅ¡yti laiÅ¡kÄ ir pastarasis sutiko (32 – 34, 39 – 40 b.l.). Pats D. P. 2010-04-02 vykusios apklausos metu parodė, kad E. B. prašė jo paraÅ¡yti laiÅ¡kÄ , nes nenorėjo, kad laiÅ¡kas bÅ«tų paraÅ¡ytas pastarojo ranka (78 – 79 b.l.). Ankstesnės apklausos metu D. P. apie jokiÄ prieÅ¡ jį

panaudotÄ prievartÄ neužsiminė (76-77 b.l.). Apie tai, kad laiÅ¡kÄ N. G. surašė po E. B. grasinimų

atskleisti jo paslaptis kitiems kameroje esantiems suimtiesiems, D. P. pasakė tik teisiamojo posėdžio metu, tačiau kuo

konkrečiai jam buvo grasinama, t. y. kokius faktus E. B. grasino atskleisti, D. P. nenurodė (139 b.l.). Ir apeliacinės instancijos teismui apeliantas atsisakė nurodyti tas asmenines aplinkybes, kurias neva tai E. B. ketino papasakoti kitiems nuteistiesiems, jeigu Å¡is atsisakys suraÅ¡yti grasinantį laiÅ¡kÄ , bei patvirtino,

kad jam pakeitus parodymus ir ėmus teisme pasakoti apie neva tai E. B. prievartÄ , jo padėtis laisvės atėmimo vietoje

nepasikeitė, E. B. jokios jam neigiamos įtakos galinčios turėti informacijos apie jį nepaskleidė. Savo elgesį, kuomet ikiteisminio tyrimo metu apie E. B. prievartÄ nieko neminėjo ir tai padarė tik teisiamojo posėdžio metu, D. P. pagrindė tik deklaratyviais teiginiais – neva tai jis viskÄ apmÄ stė ir supratęs, kas jam gresia, nutarė netylėti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. B. teisiamajame posėdyje atsisakė duoti parodymus, o tuo pačiu ir patvirtinti D.

P. naujai nurodytÄ aplinkybę. Tik sakydamas paskutinį žodį E.

B. trumpai užsiminė nuoÅ¡irdžiai besigailintis, kad privertė paraÅ¡yti D. P. laiÅ¡kÄ . Tačiau, tiek vienas, tiek kitas nuteistasis yra

teisiami ne pirmÄ kartÄ , abiejų charakteristikose iÅ¡ laisvės atėmimo vietų nurodoma, kad jie abu pataisos namuose turi savo vardÄ ir atitinkamÄ autoritetÄ , kas reiÅ¡kia, kad jie turi galimybę rinktis jiems priimtino elgesio modelį ir variantus. Ä®vertinusi Å¡ias aplinkybes, nenuoseklius abiejų nuteistųjų

parodymus, teisėjų kolegija D. P. teiginius apie prieÅ¡ jį E. B. panaudotÄ prievartÄ laiko neįtikinamais ir iÅ¡ esmės

niekuo nepatvirtintais. O vien tik tai, kad E. B. pasiÅ«lius daryti nusikaltimÄ ir D. P., niekieno realiai neverčiamas ir realiai turėdamas galimybę nepaklusti E. B. pritarė tam, pripažinti pastarojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, numatyta 59 str. 1 d. 5 p. ir dėl to suÅ¡velninti D. P. paskirtÄ bausmę nėra jokio pagrindo.

BK 59 str. 1 d.

2 p. įtvirtinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdus gailestis arba padėjimas iÅ¡aiÅ¡kinti Å¡iÄ veikÄ ar joje dalyvavusius asmenis, pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimÄ ir nuoÅ¡irdus gailėjimasis gali bÅ«ti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu kaltininkas savo noru pripažįsta esmines bylos aplinkybes ir nuoÅ¡irdžiai gailisi. Pažymėtina, kad prisipažinti padarius nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailėtis asmuo turi laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarant jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . IÅ¡

faktinių bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, 2010 m. kovo 31 d. apklausiamas įtariamuoju D. P. neprisipažino padaręs jam

inkriminuojamo nusikaltimo ir neigė surašęs grasinantį laiÅ¡kÄ N.

G. (76 – 77 b.l.). 2010 m. balandžio 2 d. apklausos metu D.

P. prisipažino padaręs jam pateiktame įtarime nurodytÄ veikÄ (78 – 79 b.l.). Tačiau teisiamajame posėdyje D. P. vėl pakeitė paskutinės ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu duotus parodymus – paneigė tikrÄ sias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes teigdamas, kad nusikalstamÄ veikÄ jis padarė

iÅ¡sigandęs nuteistojo E. B. grasinimų. Tai rodo, kad D. P., nors ir prisipažino įvykdęs Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ ,

tačiau tai jis padarė nenuoširdžiai, nes keitė savo parodymus, papildė juos ir pripažino tik jam palankias aplinkybes tikėdamasis sušvelninti savo teisinę padėtį. Nesant D. P. prisipažinime nuoširdumo, apylinkės teismas pagrįstai nepripažino jo prisipažinimo BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

D. P. teigia, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodė, jog jis teistas už turto prievartavimÄ , nes iÅ¡ tikrųjų jis teistas už svetimo turto pasisavinimÄ . Tačiau skundžiamo nuosprendžio įžanginėje

dalyje apylinkės teismas išdėstė, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu D. P. buvo nuteistas pagal BK 183 str. 1

d., t. y. už turto pasisavinimÄ (158 b.l.). Tai, kad D. P. teistas už turto prievartavimÄ , apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė cituodamas

tik nukentėjusiojo parodymus – N. G. parodžius, kad „D. P. buvo paieškomas, surastas ir nuteistas dėl turto

prievartavimo“ (140, 159 b.l.). Nuosprendyje dėstydamas įrodymus, kuriais grindžia nuosprendį, teismas negali iš esmės keisti teisiamojo posėdžio metu duotų proceso dalyvių parodymų ir dėstyti jų taip, kaip patogiau pačiam teismui ar kuriam nors iš proceso dalyvių, todėl apylinkės teismas, skundžiamame nuosprendyje išdėstęs tokius nukentėjusiojo parodymus, kokius pastarasis davė teisiamojo posėdžio metu, baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė.

Taip pat

apeliantas teigia, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, jog nuteistasis E. B., atsisakė duoti parodymus. Atkreiptinas D. P. dėmesys į tai, kad duoti paaiškinimus apie teismo

tiriamas bylos aplinkybes yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

22 str. 3 d. įtvirtinta kaltinamojo teisė, o ne pareiga, todėl E.

B. neprivalėjo duoti parodymų teisiamajame posėdyje ir teismas dėl tokio E. B. elgesio negalėjo nei sunkinti, nei kaip nors kitaip

keisti šio nuteistojo procesinės padėties. Be to, atsižvelgęs į tai, kad E. B. teisiamajame posėdyje atsisakė duoti parodymus,

apylinkės teismas ėmėsi atitinkamų priemonių – pagarsino ikiteisminio tyrimo metu šio nuteistojo duotus parodymus ir priimdamas nuosprendį rėmėsi jais,

todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į E. B. atsisakymÄ duoti parodymus teisme.

Apeliantas skunde nurodo, kad apylinkės teismas taip pat neatsižvelgė į jo praÅ¡ymÄ iÅ¡kviesti ir apklausti visus grasinančio laiÅ¡ko suraÅ¡ymo metu kameroje buvusius suimtuosius. Pažymėtina, jog pasak BPK 20 str. 5 d., tik teisėjai vertina įrodymus, o taip pat sprendžia ar pakanka įrodymų procesiniam sprendimui priimti, ar dar reikia atlikti kokius nors procesinius veiksmus papildomiems įrodymams surinkti. Akivaizdu, kad proceso dalyvių praÅ¡ymai teisėjo nesaisto ir neįpareigoja jo besÄ lygiÅ¡kai vykdyti kiekvieno proceso dalyvių praÅ¡ymo. Kita vertus, nei parengiamojoje teisiamojo posėdžio dalyje, nei įrodymų tyrimo metu apeliantas neprašė teisiamajam posėdžiui pirmininkaujančio teisėjo iÅ¡kviesti visus kameroje buvusius suimtuosius ir juos apklausti – tai jis padarė tik po to, kai buvo paskelbta apie įrodymų tyrimo pabaigÄ ir iÅ¡klausytos baigiamosios kalbos, sakydamas paskutinį žodį, t. y. nesilaikydamas BPK 270 str. ir 292 str. reglamentuojamos praÅ¡ymų teisiamojo posėdžio metu pateikimo tvarkos (143 b.l.). Ä®vertinus tai akivaizdu,

kad skundžiamÄ nuosprendį priėmęs teisėjas, netenkinęs minėto nuteistojo D. P. praÅ¡ymo, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Nuteistasis D. P. taip pat teigia, kad apylinkės teismas, neužtikrinęs vertėjo dalyvavimo, pažeidė jo, kaip ruso, procesinę teisę posėdžio metu turėti vertėjÄ . BPK 8 str. 2 d., 44 str. 7 d. reikalauja užtikrinti tik proceso dalyvio, nemokančio ar nesuprantančio lietuvių kalbos, teisę į vertėjo pagalbÄ . Tačiau ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu suraÅ¡yti procesiniai dokumentai patvirtino, kad D. P. puikiai kalba ir raÅ¡o lietuvių kalba bei jÄ supranta. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu pats nuteistasis nepareiÅ¡kė nesuprantÄ s lietuvių kalbos ir neiÅ¡reiÅ¡kė noro naudotis vertėjo paslaugomis. Todėl apylinkės teismas, neužtikrinęs vertėjo dalyvavimo teisiamojo posėdžio metu jokių D. P. teisių į vertėjo paslaugas nepažeidė.

Atsižvelgusi į visas aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas atsižvelgė ne tik į D. P. apeliaciniame skunde nurodytas esmines, bet ir į kitas teisingam veikos kvalifikavimui ir bausmės paskyrimui bÅ«tinas aplinkybes, nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teisme naujų aplinkybių, lengvinančių nuteistojo padėtį, nenustatyta, skundžiamas apylinkės

teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas byloje esančiais įrodymais, todėl keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo D. P. apeliacinį skundÄ atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                        Valdas

Petras Meidus

Teisėjai                                                                                               Algirdas

Gaputis

                                                                                                           Eligijus

Gladutis