2016-11-10 Nr. AB-21353-3-64-3-02111-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2161-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02111-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Arūno Dirvono, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. (A. Č.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 40 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 20 d. iki 2014 m. vasario 20 d. jis periodiškai buvo kalintas perpildytose Šiaulių TI kamerose, kuriose žiemą buvo šalta, o vasarą – karšta, langai netvarkingi, nesandarūs, įskilusiais stiklais. Kamerose buvo drėgna, kamerų sienos ir lubos pasidengdavo pelėsiu ir grybeliu, o graužikai naikindavo asmeninius daiktus ir maistą. Dušo patalpa vientisa, nepadalinta kabinomis, duše ne visada būdavo karšto vandens. Pravieniškių pataisos namuose jam buvo paskirtas vegetariškas maistas, tačiau, atvykus į Šiaulių TI, tokio maisto negaudavo. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jį slėgė emocinė depresija, atsirado sveikatos problemų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą jį prašė atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikytas periodiškai nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. ir nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. kovo 10 d. Atsakovas prašė daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t. y. nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. kovo 10 d., kameroje Nr. 8 buvo kalintas su 1-8 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 2,09 iki 16,72 kv. m ploto, kameroje Nr. 99 – su 4-6 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 2,7 iki 4,05 kv. m ploto. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet galėjo užtikrinti minimalaus 3,6 kv. m ploto normą. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma.

Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių TI kamerose langai buvo skaidraus stiklo, kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir duris) ir tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklausė nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo ir tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atsakovas akcentavo, kad visose Šiaulių TI kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovo nuomone, Higienos normos HN 76:2010 21 punkto, kuriame nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, reikalavimai nagrinėjamu atveju netaikomi, nes tokio pobūdžio įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nurodė, kad ne rečiau nei 1 kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas.

Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Pažymėtina, jog Higienos normos HN 76:2010 58 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Atsakovas pažymėjo, kad valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte buvo spintelė valymo inventoriui laikyti. Šiaulių visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Šiaulių VSC) 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad pagrindinis patalpų valymas numatytas kas mėnesį, gyvenamųjų patalpų valymo ir dezinfekcijos darbai registruojami žurnaluose.

Atsakovas pabrėžė, kad jokių prašymų ar skundų dėl galimybės valytis kameras nesudarymo pareiškėjas Šiaulių TI nepateikė. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI užtikrino Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 44 straipsnio 4 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punkto ir Higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus, kad ne rečiau nei 1 kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus.

Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Šiaulių TI buvo 2 prausimosi patalpos, kuriose buvo po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau nei 1 kartą per savaitę. Duše tiekiamas karštas vanduo, kurio temperatūros reguliuoti individualiai nebuvo galimybės, nes patalpose įrengti tik dušo rageliai. Teisės aktai karšto vandens tiekimo kamerose nenumatė.

Atsakovas pastebėjo, kad, pagal Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 (toliau – ir Mitybos normos), maisto energetinės vertės norma asmeniui per parą yra 2298 kcal. Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės) 7 punkte nustatyta, kad ligoniai ir neįgalieji pagal medicinines indikacijas (pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas) maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, [...], Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), [...], maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Šiaulių TI nebuvo laisvės atėmimo vietų gydymo įstaiga, o dietinis maitinimas skiriamas tik ligoniams, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas buvo paskirtas dietinis maitinimas. Visi Šiaulių TI laikomi asmenys maitinami visaverčiu maistu pagal Mitybos normas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas, nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. įstaigai teikiama maisto tiekimo paslauga.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo A. Č. skundą tenkino iš dalies, pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir pastebėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė prašymo, kuriame būtų nurodytos objektyvios CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, bei nepateikė įrodymų, dėl kurių atsakovo prašymas taikyti ieškinio senaties terminą turėtų būti netenkintas. Teismas pritaikė ieškinio senatį, terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. liepos 20 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. ir nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. kovo 10 d., teismas reikalavimo dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. nenagrinėjo.

Dėl kamerų, kuriose laikytas pareiškėjas, plotų teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taikytina Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimalaus 3,6 kv. m ploto norma. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. kovo 10 d. (10 dienų). Pareiškėjas 3 dienas laikytas nepažeidžiant kameros ploto normos, 4 dienas pareiškėjui galbūt teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta norma, 3 dienas kameros plotas svyravo tarp leistino ir galbūt mažesnio nei nustatyta norma, todėl Šiaulių TI administracija iš dalies pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovas iš dalies neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl higienos sąlygų kamerose teismas akcentavo, jog Šiaulių VSC 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 nurodyta, kad gyvenamosios patalpos (kameros) vėdinamos per langus. Gyvenamąsias patalpas valosi patys suimtieji; valymo inventorius ir kalcinuota soda išduodama asmenims paprašius. Tikrinimo metu išduodamas valymo inventorius buvo geros kokybės (šepečiai, skudurai, dubenys). Atliekas, nešvarius skalbinius iš kamerų surenka ir švarius išdalina nuteistieji, dirbantys ūkio aptarnavimo būryje. Teismas konstatavo, kad rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių TI kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, Šiaulių VSC patikrinimų metu būtų buvę nustatyti HN 76:2010 22, 23 ir 24 punktų, reguliuojančių kamerų natūralų apšvietimą, dirbtinę apšvietą ir vėdinimą, pažeidimai, nebuvo.

Dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, valymo priemonių suteikimo teismas pastebėjo, jog Šiaulių VSC 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 nurodyta, kad įstaigos patalpų valymo dezinfekcijos planas paruoštas 2014–2015 metams, patvirtintas įstaigos direktoriaus pavaduotojo 2014 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 20/01-2341. Pagrindinis patalpų valymas numatytas kas mėnesį; gyvenamųjų patalpų pagrindinio valymo registras vedamas. Bendro naudojimo patalpas, kietąjį inventorių valo suimtieji, dirbantys ūkio skyriuje; dezinfekciją atlieka darbuotoja, turinti dezinfekuotojo kvalifikacijos pažymėjimą. Teismas sprendė, kad rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių VSC patikrinimų metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) nustatyti HN 76:2010 pažeidimai dėl valymo priemonių, dezinsekcijos, dezinfekcijos atlikimo, nebuvo.

Dėl naudojimosi dušu teismas atkreipė dėmesį į Šiaulių VSC 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktą Nr. EP-406, kuriame nurodyta, kad 1 kartą per savaitę asmenims sudaryta galimybė praustis duše, keisti lovos skalbinius arba perduoti skalbti asmeninę patalynę bei apatinius rūbus. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo argumentus dėl pertvarų nebuvimo dušuose, sprendė, jog dėl to, kad dušuose nebuvo įrengtos pertvaros, pareiškėjo galimybės palaikyti asmeninę švarą nesumažėjo, todėl nelaikytina, kad Šiaulių TI netinkamai užtikrino Higienos normos HN 76:2010 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę prausti kūną ne rečiau nei 1 kartą per savaitę.

Dėl sveikatos sutrikimų teismas konstatavo, jog asmens sveikatos istorijoje nebuvo įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas kreipėsi dėl emocinės depresijos. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad būnant Šiaulių TI atsirado sveikatos problemų, negavus vegetariško maisto. Išanalizavus asmens sveikatos istorijoje esančius dokumentus, matyti, kad pareiškėjas pradėjo skųstis svorio kritimu, pilvo pūtimu ir hemorojumi 2014 m. rugsėjo–lapkričio 20 d., t. y. praėjus daugiau nei pusei metų po išvykimo iš Šiaulių TI, todėl negalima daryti išvados, jog pareiškėjo nurodyti negalavimai susiję su jo buvimu Šiaulių TI.

Teismas nevertino tų pareiškėjo argumentų, kuriuos pareiškėjas bandė sieti su jam teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe Šiaulių TI. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Teismas iš Šiaulių TI 2015 m. liepos 31 d. pažymos Nr. 61/04-2543 nustatė, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI direktorių nesikreipė.

Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau nebuvo pagrindo jam priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę (10 dienų), mastą bei intensyvumą, t. y. pareiškėjui trumpą laikotarpį (4 dienas buvo pažeistas ir 3 dienas svyravo) teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta norma, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

III. Pareiškėjas A. Č. apeliaciniu skundu nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ir prašo visiškai tenkinti jo skundą.

Pareiškėjo teigimu, tai, kad jis 2010–2015 m. buvo periodiškai laikytas Šiaulių TI kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto (atsižvelgiant į kameros inventorių), žemino jo orumą, neigiamai paveikė jo savijautą ir sveikatą. Kamerose trūko apšvietimo, ventiliacijos, tačiau į skundus dėl šių pažeidimų nebuvo reaguojama, ne visi raštiški skundai buvo registruoti. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovo pateikti motyvai yra melagingi, jais siekiama suklaidinti teismą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose trūko inventoriaus. Jo nuomone, jis neturėtų patirti neigiamų pasekmių dėl to, kad kiti asmenys laužė inventorių. Be to, šis inventorius nebūtų laužomas, jei būtų užtikrintos geresnės kalinimo sąlygos, pvz., 3 kartus per parą kamerose būtų tiekiamas karštas vanduo. Pareiškėjas pripažįsta, kad Šiaulių TI darbuotojai kartą per savaitę atlikdavo dezinfekciją, bet teigia, jog to nepakako. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė sportuoti. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 2014 m. rugpjūčio 20 d. buvo tikrintos kameros Nr. PK-4, Nr. PK-5 ir Nr. PK-6, kuriose pareiškėjas buvo laikytas 2–8 valandas. Šiose kamerose nustatyti pažeidimai: lubų kreidos dažų danga vietomis byra, nepakanka dirbtinės apšvietos. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad dėl dažnų perkėlimų iš vienos įstaigos į kitą institucijoms pateiktų skundų išsaugoti nepavyko, o kiti duomenys jam nėra prieinami, todėl jis negali pateikti jokių įrodymų, ir apeliacinės instancijos teismo prašo atitinkamus duomenis išreikalauti iš Šiaulių TI.

Pareiškėjas 2016 m. vasario 1 d. teismui pateikė prašymą, kuriuo informavo, kad Šiaulių VSC atsisakė patenkinti jo prašymą atlikti einamąją apžiūrą dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose, ir prašo įpareigoti Šiaulių VSC atlikti minėtą apžiūrą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą jį prašė atmesti.

Atsakovo teigimu, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai, reiškiami nedetalizuoti, bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Atsakovo nuomone, teismas teisingai pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 40 000 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI nesudarymo, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino jo teisių pažeidimą, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir nurodo, kad jis patyrė neturtinę žalą, atlygintiną pinigais.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pastebi, kad pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo reikalavimų taikė ieškinio senatį, t. y. pareiškėjo reikalavimai dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. atmesti ir nagrinėtas tik kalinimo Šiaulių TI laikotarpis nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. kovo 10 d. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šio pirmosios instancijos sprendimo aspekto neginčijo, neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis šiam terminui atnaujinti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik jei ginčo šalis reikalauja.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Pagal teismų praktiką, nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos, buvo per šalta arba per karšta, drėgna, trūko ventiliacijos, apšvietimo, buvo parazitų ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. Šiaulių TI neva laikytas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo už nurodytą laikotarpį kreipėsi į teismą 2015 m. liepos 20 d. (žyma ant voko, b. l. 4), atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas praleido terminą reikalavimui už minėtą laikotarpį pareikšti (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Kaip minėta, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, galėjusių sudaryti kliūtis skundą dėl 2010 m. rugsėjo 6 d. - 2010 m. lapkričio 25 d. laikotarpio pateikti savalaikiai. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl pareiškėjo reikalavimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d.

Pasisakydama dėl pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. kovo 10 d. teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildina iš to, kad jis buvo kalintas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pastebėtina, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minėtos normos, pastebėtina, jog, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. kovo 10 d. (iš viso 10 dienų). Pareiškėjas 3 dienas laikytas nepažeidžiant kameros ploto normos, 4 dienas pareiškėjui galbūt teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta norma, 3 dienas kameros plotas svyravo tarp leistino ir galbūt mažesnio nei nustatyta norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis su šiomis nustatytomis aplinkybėmis iš esmės sutinka. Kolegija patikslina, kad pareiškėjas sąlygomis, kai jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, buvo laikytas 5,5 paros (4 dienas ir 3 pusdienius), pažeidimų metu pareiškėjui teko nuo 2,09 kv. m iki 3,24 kv. m ploto. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Šiaulių TI pareiškėjo atžvilgiu pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalaus ploto normą, t. y. institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Dėl pareiškėjui Šiaulių TI tiekto maisto teisėjų kolegija pažymi, kad Maitinimo organizavimo taisyklėse nustatyta, jog maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei. Remiantis Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu, ligoniai ir neįgalieji pagal medicinines indikacijas maitinami pagal „Valgiaraštį dirbantiems vyrams“, „Valgiaraštį dirbančioms moterims“, „Valgiaraštį nepilnamečiams“, „Valgiaraštį nėščioms moterims“, „Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims“, „Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams)“, „Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms)“ atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes maistą subalansuojant individualiai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodytos Maitinimo organizavimo taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, jog specialus maitinimas asmenims skiriamas esant gydytojo(ų) specialisto(ų) išvadai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015, 2015 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1778-442/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad gydytojas būtų rekomendavęs ar skyręs specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas. Nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti kitokį nei racionalų, t. y. tinkamą maitinimą, darytina išvada, kad Šiaulių TI neturėjo individualiai koreguoti pareiškėjo maitinimo. Įvertinusi tai, kad pareiškėjas kitų pretenzijų Šiaulių TI tiektam maistui nereiškė, o byloje nebuvo duomenų apie netinkamą tiekiamo maisto kokybę, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių TI pareiškėjui buvo duodamas nekokybiškas maistas.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardama ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Dėl apeliacinio skundo teiginių dėl pareigūnų atsisakymo registruoti skundus ir į juos atsakyti, inventoriaus kamerose trūkumo, galimybės sportuoti nesudarymo, laikymo sąlygų ir trukmės kamerose Nr. PK-4, Nr. PK-5 ir Nr. PK-6 teismas pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 130 str. 6 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, todėl apeliaciniame skunde pateiktų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui ir kuriomis pareiškėjas grindžia jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertins.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti minimalaus ploto normos. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažymėtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008). Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju teismui nebuvo pateikti duomenys, iš kurių būtų galima spręsti, jog minimalios ploto normos neužtikrinimas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, dideles kančias ar diskomfortą. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai buvo nustatyti 2014 m. lapkričio 20 d. (įrašas asmens sveikatos istorijoje, b. l. 30), o pareiškėjas pirmuosius nusiskundimus dėl virškinamojo trakto veiklos sutrikimo išreiškė 2014 m. liepos 20 d. (įrašas asmens sveikatos istorijoje, b. l. 28), t. y. praėjus daugiau nei 4 mėnesiams nuo išvykimo iš Šiaulių TI, todėl nustatytos ligos negali būti siejamos su tuo, jog pareiškėjo skunde minima aplinkybe, kad jam nebuvo paskirtas vegetariškas maistas. Bylos duomenys taip pat neįrodė pareiškėjo teiginių dėl emocinės depresijos, pastovaus ir intensyvaus fizinio ir moralinio sukrėtimo. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų anksčiau nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 2 500 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

Dėl pareiškėjo 2016 m. vasario 4 d. teismui pateikto prašymo įpareigoti Šiaulių VSC atlikti Šiaulių TI apžiūrą (prašymas, b. l. 144; žyma ant voko, b. l. 146) teisėjų kolegija paaiškina, kad Šiaulių VSC 2015 m. lapkričio 16 d. raštas Nr. S-5384 (b. l. 145), kuriuo atsisakyta patenkinti 2015 m. spalio 20 d. gautą pareiškėjo prašymą, gali būti apskųstas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnyje nustatyta tvarka, kaip tai ir nurodyta minėtame rašte.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas