2019-04-10 Nr. AB-9087-3-65-3-00368-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2164-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00368-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–14).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis tam tikrais laiko tarpais nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. kovo 1 d. buvo suimtas, laikomas netinkamomis sąlygomis Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė, areštinė). Pareiškėjo teigimu, kamerose nuolat buvo laikoma po tris–keturis asmenis, todėl buvo viršyta leistina norma dėl gyvenamojo ploto. Nebuvo užtikrintas privatumas pasinaudoti tualetu, kamerose buvo bloga ventiliacija, šalta. Pareiškėjas Panevėžio AVPK turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) (toliau – ir Komitetas) išaiškinimui, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę į ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti ore. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Iš Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 16 d. patikrinimo akto matyti, kad 2015 m. birželio 10 d. nustatytas pažeidimas dėl minkštojo inventoriaus nebuvimo. Pareiškėjas buvo areštinėje nuo 2015 m. gegužės 11 d. kelis mėnesius, tačiau patalynė įsigyta nebuvo. Pareiškėjas nurodė, jog kamerose nebuvo veidrodžio. Kadangi nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, nebuvo užtikrintas privatumas, dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą. Dėl visų šių priežasčių pareiškėjas patirdavo orumo pažeminimą, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, jautė diskomfortą. Pareiškėjas pažymėjo, jog sprendžiant gyvenamojo ploto pažeidimo faktą būtina atsižvelgti į tai, kad kameroje baldai, sanitarinis mazgas ir kt. užėmė didžiąją dalį kameros ploto, o kamerose buvo po tris–keturis asmenis, šios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, tokiose patalpose pareiškėjas, būdamas sveikas žmogus, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną. Kai reikia jį iškviesti, tenka daužyti į duris, pareigūnas dažnai negirdi, o jeigu girdi, dėl kitų darbų neprieina. Tokiu atveju pareigūnai suimtiesiems neužtikrina pakankamo saugumo, jeigu kameroje kyla grėsmė.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime (b. l. 18–22) prašė pareiškėjo skundą atmesti arba pripažinti teisių pažeidimą nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

4. Nurodė, kad pareiškėjas nebuvo kamerose Nr. 10 ir 14 jo nurodytais laikotarpiais (nuo 2015 m. liepos 6 d. iki 2015 m. liepos 7 d. kameroje Nr. 10, ir nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 7 d. kameroje Nr. 14), kuriose pareiškėjas teigė, kad nebuvo veidrodžių, todėl nurodytos skunde aplinkybės nepagrįstos. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. kovo 30 d. Pareiškėjui būnant areštinėje jam ploto teko dažniausiai tiek, kiek numato teisės aktai. Teisės aktai nenumato reikalavimo, kad areštinės kamerose būtų įrengti signalizacijos mygtukai. Asmenys pareigūną gali išsikviesti pabelsdami į kameros duris, toks beldimas areštinės poste dirbančiam pareigūnui yra girdimas ir į tokį beldimą yra reaguojama. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui būnant areštinėje jam priklausė 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore. Pareiškėjo argumentas, kad jis nebuvo aprūpintas tinkama patalyne, yra nekonkretus, kadangi jis nenurodė, kas buvo netinkama, kokioje kameroje, kokiu laikotarpiu ir kaip tai padarė įtaką tam, kad jis patyrė neturtinę žalą. Areštinėje naudojamas minkštasis inventorius buvo su užvalkalais iš audinio, nepralaidaus skysčiams, atsparaus valymo ir dezinfekcijos priemonėms, o dalis iš audinio, tinkamo dezinfekuoti. Patalynės skalbimo paslaugos teikiamos pagal sutartį. Minkštasis inventorius ir patalynė išduodami švarūs, tai patvirtina patikrinimo aktai. Atsakovas nurodė, kad visose kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara. Jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetai, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu – įrengti kabliukai. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų kampuose, o pareigūnai pro kamerų duryse įrengtus langelius mato beveik visą kamerą, išskyrus kamerų kampus. Atsakovo teigimu, pareiškėjas patirtos neturtinės žalos nekonkretizavo, nepagrindė įrodymais. Atsakovo manymu, pareiškėjas negalėjo patirti jokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 9 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl reikalavimų atlyginti laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. spalio 6 d. patirtą neturtinę žalą tuo pagrindu, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo veidrodžio ir nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė A. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK 916 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 108–120).

6. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo skunde apsibrėžtą laikotarpį ir byloje sprendė dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. kovo 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

7. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo A. L. atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, keliami reikalavimai dėl veidrodžio nebuvimo kamerose ir dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu yra tapatūs administracinėje byloje Nr. I-904-739/2016 pareiškėjo A. L. keltiems reikalavimams dėl veidrodžio nebuvimo kamerose ir dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu. Dėl minėtų pareiškėjo reikalavimų, apimančių laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. spalio 6 d., pagrįstumo ir teisėtumo buvo pasisakyta teismo 2016 m. vasario 12 d. priimtame sprendime administracinėje byloje Nr. I-904-739/2016, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 12 d. nutartyje nurodė, jog pritariama Panevėžio apygardos administracinio teismo išvadoms, kad byloje nenustatyta pažeidimų, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, veidrodžio neįrengimu. Teismas bylą dėl skundo reikalavimų dalies, kurioje prašoma priteisti laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. spalio 6 d. patirtą neturtinę žalą tuo pagrindu, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo veidrodžio ir nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nutraukė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktas).

8. Teismas, nustatydamas areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą, vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 80 punktu. Teismas pažymėjo, jog ši norma įpareigoja, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį areštinės kameros plotą, atsižvelgti į sanitarinio mazgo užimamą plotą, bet ne į kito kameros inventoriaus užimamą plotą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje, pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 4,17 kv. m iki 4,63 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikomas 52 paras. Nesant byloje duomenų apie kameros Nr. 1 plotą, visos abejonės buvo vertinamos pareiškėjo naudai ir laikyta, jog pareiškėjas kameroje Nr. 1 nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2016 m. spalio 25 d. buvo laikytas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą. Dėl to daroma išvada, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje, pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, kai jam tekęs plotas buvo mažesnis negu 5 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikomas iš viso 58 paras. Teismas papildomai pažymėjo, jog tose kamerose, kuriose buvo pažeistas minimalaus ploto reikalavimas (kamerose Nr. 11, 13, 14, 16, 18, 20), nemažą dalį ploto užėmė baldai.

9. Teismas sprendė, kad asmenų, laikomų policijos areštinėse, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja tarptautiniuose dokumentuose pateiktoms rekomendacijoms, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, jog vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Komiteto rekomendacijoms.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo, jog patalynė jam buvo išduota. Pareiškėjas nurodė, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, tačiau aiškiai nenurodė, kas buvo netinkama, ir nenurodė, kuriose kamerose ir kuriuo laikotarpiu jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Teismas iš pateiktų patikrinimo aktų nustatė, kad patikrinimų metu higienos normų nuostatų, numatančių policijos areštinėje laikomų asmenų aprūpinimą minkštuoju inventoriumi, lovos skalbiniais ir šio inventoriaus bei skalbinių dezinfekavimą bei skalbimą, reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo būti aprūpintas švariu minkštuoju inventoriumi ir patalyne. Paminėti bylos duomenys leido paneigti pareiškėjo argumentus, kad jis nebuvo aprūpintas tinkama patalyne.

11. Teismas iš PVM sąskaitų faktūrų (2014 m. vasario 18 d. Nr. 14041 ir 2015 m. rugsėjo 11 d. Nr. 15/0682) nustatė, kad 2014 m. vasario 18 d. ir 2015 m. rugsėjo 11 d. Panevėžio AVPK pirko patalynę (paklodes, užvalkalus pagalvėms) ir antklodes, pagalves, čiužinius. Panevėžio AVPK atsiliepime taip pat buvo nurodyta, kad buvo įsigyta patalynė. Panevėžio visuomenės sveikatos centro akte (patikrinimas atliktas 2015 m. rugsėjo 21 d.) irgi yra nurodyta, kad kontrolės metu buvo nustatyta, kad areštinė turi įsigijusi naujus minkštojo inventoriaus (čiužinių, pagalvių, antklodžių) komplektus (30 vnt.). Teismo vertinimu, buvo paneigtas pareiškėjo skundo argumentas, kad jo buvimo areštinėje metu nuo 2015 m. gegužės 11 d. patalynė įsigyta nebuvo.

12. Dėl sanitarinio mazgo teismas atsižvelgė į Panevėžio AVPK nurodytas aplinkybes, kad visose areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetai, praustuvės, veidrodžiai, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Laikomiems areštinės kamerose asmenims yra suteikiama galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tuo tikslu yra įdėti kabliukai. Sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose. Pro kameros durų stebėjimo langelį pareigūnas mato beveik visą kamerą, nemato tik kameroje esančių kampų. Teismas, vertindamas tokį sanitarinio mazgo įrengimą, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus, o tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad vyriausiasis specialistas tarnybiniame pranešime nurodė, jog pareigūnai mato tik dalį sanitarinio mazgo. Pareiškėjas skunde nedetalizavo konkrečių stebėjimo atvejų. Todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnai gali matyti visą sanitarinį mazgą. Be to, pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu buvo dienų, kai jis kameroje buvo laikomas vienas, todėl tomis dienomis kiti sulaikytieji jo negalėjo matyti, taigi jo privatumas tuo metu negalėjo būti pažeistas. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2017 m. kovo 1 d. tomis dienomis, kai jis kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, t. y. 78 paras.

13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Panevėžio AVPK vyriausiojo specialisto tarnybiniame pranešime nurodytais duomenimis, visose areštinės kamerose sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą, nusprendė, kad tai paneigia pareiškėjo argumentą dėl ventiliacijos nebuvimo. Kita vertus, teismo vertinimu, sanitariniam mazgui nesant visiškai atskirtam nuo gyvenamosios patalpos, gyvenamosios patalpos oras gali būti užterštas nuo sanitarinio mazgo.

14. Dėl pareiškėjo teiginio, kad nebuvo šilumos pakankamumo ir bendrų sanitarinių sąlygų, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas šilumos nepakankamumą nurodė nekonkrečiai, nenurodė, kokios būtent bendros sanitarinės sąlygos nebuvo užtikrintos, ir nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų. Pareiškėjas nenurodė, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo jo nurodomos aplinkybės, ir kaip tai galėjo padaryti įtaką neturtinės žalos atsiradimui. Pareiškėjo minimos aplinkybės nėra aiškiai suformuluotos ir dėl to negalėjo būti teismo įvertinta, ar buvo šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas. Šiame kontekste pažymėta, jog 2017 m. sausio 30 d. areštinės kamerose Nr. 4, 8, 12, 18 atlikus oro temperatūros matavimą, nustatyta, jog minėtose kamerose oro temperatūra buvo 18 oC, o 2016 m. rugsėjo 30 d. patikrinus areštinę, nebuvo nustatyta higienos normos pažeidimų.

15. Teismas darė išvadą, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju teritorinių policijos įstaigų areštinėse) pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus neįrengiama, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose. Todėl teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio AVPK areštinėje, kurioje laikinai buvo laikomas pareiškėjas, nesant pareigūnų iškvietimo mygtuko, jokie teisės aktai pažeisti nebuvo. Teismas taip pat pažymėjo, kad Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 (nauja redakcija 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymas Nr. 5-V-889) (toliau – Apsaugos ir priežiūros instrukcija), 93.3 punktas įtvirtina policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekančio pareigūno pareigą periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną; jei tam tikriems asmenims yra skirtas nuolatinis stebėjimas, vykdyti nepertraukiamą jų stebėjimą. Atkreiptas dėmesys ir į tai, jog pareiškėjas, pareikšdamas minėtąjį nusiskundimą, nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada Panevėžio AVPK pareigūnai nereagavo į pareiškėjo kvietimą jam beldžiant į kameros duris ir kokios realios pasekmės dėl to kilo pareiškėjui. Bylos medžiagoje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas, būdamas areštinėje, teikė skundus dėl to, kad nebuvo galimybių išsikviesti policijos pareigūnų. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio AVPK areštinėje, nesant įrengtų signalizacijos mygtukų, kuriais būtų galima iškviesti budintį pareigūną, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai ir pareiškėjo teisė į saugią gyvenamąją aplinką.

16. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundo reikalavimas dėl veidrodžio nebuvimo nagrinėjamas už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2017 m. kovo 1 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo atvykęs į Panevėžio AVPK areštinę tik nuo 2015 m. lapkričio 4 d. o 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi higienos norma HN 134:2015 jau nenumatė reikalavimo, kad policijos areštinės kamerose būtų įrengtas veidrodis. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo šiuos pareiškėjo reikalavimus dėl veidrodžio nebuvimo pripažinti pagrįstais.

17. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjas nebuvo kameroje Nr. 14 jo nurodytu laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 7 d., ir kad jis iš viso nebuvo kameroje Nr. 10.

18. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į minimalaus ploto pažeidimą, į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą nenustatyta, kad dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai), į mastą (minimalaus ploto reikalavimas buvo pažeistas nežymiai – daugiausia 0,83 kv. m, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kamerose nemažą ploto dalį užėmė baldai), bei trukmę (pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimą buvo pažeista 58 paras, ilgiausiai nepertraukiamai 6 paras, kai vienam asmeniui teko 4,17 kv. m ploto, o pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 78 paras, ilgiausiai nepertraukiamai 8 paras). Byloje nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Remdamasis išdėstytu bei atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, jog šiuo atveju 916 Eur laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. 19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimo dalį dėl kameros ploto ir sanitarinio mazgo, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti ir pripažinti teisės pažeidimo faktą kaip pakankamą satisfakciją patirtai žalai atlyginti (b. l. 125–129).

20. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kamerų ploto, neteisingai apskaičiavo pažeidimo trukmę. Atsakovas mano, kad 2015 m. lapkričio 4 d. pareiškėjo teisė buvo pažeista nežymiai, nes tą pačią dieną buvo perkeltas į kitą kamerą, kurioje buvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. birželio 16 d. pareiškėjo teisę į minimalų kameros plotą nebuvo pažeista, nes pareiškėjas buvo laikomas ne kameroje Nr. 14, o kameroje Nr. 8. 2017 m. sausio 30 d. pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista ne visą dieną, nes pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 13, kurios plotas 10,20 kv. m ir joje laikytas su vienu asmeniu. Nuo 2017 m. kovo 23 d. iki 2017 m. kovo 27 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje Nr. 13, kurios plotas 10,20 kv. m. Atsakovas taip pat pažymi, jog nebuvo pastebėjęs, kad nepateikė kameros Nr. 1 ploto. Atsakovas nurodo, kad kameros Nr. 1 plotas yra 18,53 kv. m, joje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2016 m. spalio 25 d. su 2 asmenimis.

21. Atsakovas pažymi, jog nors buvo nustatytas teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimas, tačiau neįrodyta, kad toks pažeidimas turėjo neigiamų pasekmių sulaikytojo asmens būklei, fizinei ar psichinei būsenai.

22. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo nurodytas privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo laikotarpis nepagrįstas objektyviais duomenimis ir byloje esančiais įrodymais. Pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių dėl patirtų pažeminimų ar privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo atvejų. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog sanitariniai mazgai areštinėje įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų.

23. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo priteista neturtinė žala pareiškėjui yra per didelė ir neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo A. L. prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis.

25. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo teisė į minimalaus ploto reikalavimą buvo pažeista 58 paras, o pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 78 paras, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 916 Eur neturtinei žalai atlyginti. O bylos dalį dėl reikalavimų atlyginti laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. spalio 6 d. patirtą neturtinę žalą tuo pagrindu, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas areštinėje buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo veidrodžio ir nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nutraukė.

26. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nustatytų pažeidimų dėl kamerų ploto ir sanitarinio mazgo, padavė apeliacinį skundą.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Vertindama atsakovo argumentus dėl minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo teisėjų kolegija pažymi, jog ginčui aktualių Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte numatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis nei 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs ploto pažeidimą, sprendimo nepagrindė objektyviais duomenimis. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje, pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

30. Šiuo atveju, įvertinus teismui pateiktų duomenų visumą, galima spręsti, jog pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje pažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą minimalaus gyvenamojo ploto normą buvo laikomas iš viso 47 paras. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė (nors ir neteisingai apskaičiavo pažeidimo trukmę), kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam areštinės kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

31. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog sanitariniai mazgai areštinėje įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų, pažymėtina, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą ir dėl to, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, kadangi nuo gyvenamosios paskirties ploto buvo atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę (pareiškėjui 47 paras nebuvo užtikrinta minimalaus ploto norma, 78 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais; dalis pažeidimų laikotarpių sutampa), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis, atsižvelgiant į naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytinus atlygintinos neturtinės žalos atlyginimo dydžius bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriose atsakovu dalyvauja Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPL, ir kuriose konstatuotas ploto trūkumas ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas, turi būti mažinamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 750 Eur neturtinės žalos atlyginimą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1801-575/2018).

33. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 750 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys