2021-03-17 Nr. AB-5408-3-61-3-03657-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-430-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03657-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2; 12.2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. M. ir I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. M. ir I. M. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniu Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2)FR0682-136, atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2018 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 68-81, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. S-167(7-150/2018).

2. Pareiškėja I. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Kauno AVMI 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682‑135, VMI 2018 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 68-80, MGK 2018 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. S‑166 (7‑149/2018).

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi pareiškėjų skundų pagrindu pradėtas administracines bylas sujungė į vieną administracinę bylą.

4. Pareiškėjai skunduose nurodo, jog MGK nepagrįstai nepripažino jų pasiskolintų piniginių lėšų gautomis pajamomis dėl to, kad pareiškėja nepateikė VMI pranešimo PRC907. Pareiškėjų nuomone, vien deklaracijos nepateikimas nėra teisinis pagrindas paneigti pačią paskolos sutartį ir nevertinti pagal ją pareiškėjų gautų piniginių lėšų. Šiuo atveju būtina vadovautis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 2 dalimi, nes iš kitų byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ir piniginės lėšos buvo perduotos pareiškėjai. Pareiškėja nenuslėpė sudaryto sandorio nuo mokesčių administratoriaus ir apie jį pateikė kitos formos pranešimą, kuris savo turiniu yra analogiškas PRC907 pranešimui. Be to, 2012 m. rudenį įvyko krata, kurios metu buvo paimtos piniginės lėšos bei pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl PRC907 pranešimas taip pat būtų pateiktas jau ikiteisminio tyrimo metu. Iki 2013 m. pabaigos pareiškėja manė, kad pavyks parduoti nekilnojamąjį turtą, gautas pinigines lėšas ji būtų deklaravusi kaip pajamas, gautas už nekilnojamojo turto pardavimą. Mokestinio patikrinimo medžiagoje yra daug tiek tiesioginių (paskolos sutartis, liudytojų paaiškinimai, deklaracijos, teismo sprendimas priteisti skolą), tiek netiesioginių (patikrinimo metu nustatyta, kad A. A. turėjo finansinių galimybių suteikti paskolą) įrodymų, pagrindžiančių paskolos suteikimo faktą.

5. Pareiškėjai su rašytinėmis pastabomis pateikė Kauno AVMI dokumentus, patvirtinančius 23 406 Lt piniginių lėšų kilmę – šios lėšos buvo paveldėtos po pareiškėjos motinos mirties ir išgrynintos iš jų (pareiškėjos ir jos mamos) banko sąskaitos, tačiau mokesčių administratorius pareiškėjos paveldėtų lėšų neanalizavo.

6. Pareiškėjų teigimu, Kauno AVMI mokestinio patikrinimo metu tinkamai neįvykdė įstatymų jai suteiktų įpareigojimų ir nesurinko bei nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų mokesčių administratoriaus prielaidas, kad kratos metu rastos piniginės lėšos buvo gautos ne sudaryto paskolos sandorio pagrindu. Patikrinimo akte ir VMI sprendime išvados buvo padarytos vadovaujantis prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, o ne atliktu savarankišku tyrimu. Teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, tuo tarpu prokuroro nutarime yra išdėstyta tik jo nuomonė (pozicija), kurios teismas nepatvirtino, todėl šis nutarimas neturi teismo sprendimo galios.

7. Atsakovas atsiliepimuose prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. VMI paaiškino, kad vien tik skolos raštelio, kaip formalaus įrodymo, pateikimas negali būti pripažįstamas tinkamu realaus pajamų gavimo fakto pagrindimu, neįvertinus visų kitų su galimu pajamų gavimu susijusių faktinių aplinkybių. Šiuo atveju pareiškėjai 100 000 Lt gavimą iš esmės grindžia tik pačia paskolos sutartimi, kurioje nurodyta, kad visa paskolos suma sumokama grynais pinigais. Pareiškėjai nepateikė jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų realų piniginių lėšų perdavimą. Be to, patikrinimo metu nenustatyta ir negauta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių realų pareiškėjos siekį parduoti paveldėtą nekilnojamąjį turtą A. A.. Taip pat nenustatyta, kada A. A. išreiškė ketinimą įsigyti nekilnojamąjį turtą, kada šio ketinimo atsisakė ir kas lėmė šio ketinimo atsisakymą. Vertinant pateiktos paskolos sutarties turinį, matyti, kad ji nepagrįsta jokia ekonomine logika, beprocentinė, nenaudinga paskolos davėjui, notariškai nepatvirtinta, suteikta be jokių grąžinimo garantijų. Tai parodo, kad paskolos sutartis buvo sudaryta formaliai, nesiekiant sukurti paskolos teisinių santykių, o siekiant pagrįsti pas pareiškėją kratos metu rastų piniginių lėšų kilmę, kurios gautos iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių ir išvengiant šių pajamų apmokestinimo pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatas.

9. Iš pareiškėjos pateiktos paskolos sutarties matyti, kad 2012 m. pareiškėja su A. A. sudaryta paskolos sutartimi įformino 100 000 Lt gavimą grynaisiais pinigais. Vadovaujantis MAĮ 421 straipsnio 1 dalies bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. VA-92 patvirtintų Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos bei jos pildymo ir pateikimo taisyklių (toliau – ir PRC907 formos pildymo taisyklės) 31 punkto nuostatomis, pareiškėjai atsirado pareiga iki 2013 m. gegužės 1 d. pateikti pranešimą mokesčių administratoriui apie grynaisiais pinigais gautas paskolas, viršijančias 50 000 Lt, tačiau pareiškėja šios pareigos neįvykdė.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundus kaip nepagrįstus.

11. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Kauno AVMI pareiškėjų atžvilgiu atliko mokestinį patikrinimą dėl gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. teisingumo. Kauno AVMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjų 2012 m. patirtos išlaidos viršijo jų gautas pajamas, pareiškėjai nepagrindė kratos metu rastų piniginių lėšų kilmės, todėl konstatavo, kad pareiškėjai patirtoms išlaidoms bei kratos metu rastoms piniginėms lėšoms įgyti panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Patvirtintais mokesčių administratoriaus sprendimais pareiškėjai buvo apskaičiuota 2 794,25 Eur GPM suma, 1 473,45 Eur GPM delspinigių ir paskirta 838 Eur GPM bauda, o pareiškėjui – 2 365,91 Eur GPM suma, 1 207,18 Eur GPM delspinigių ir paskirta 709 Eur GPM bauda.

12. Teismas iš ginčijamų sprendimų turinio nustatė, kad pareiškėjų mokestinė prievolė atsirado mokesčių administratoriui nustačius GPMĮ pažeidimus, o mokestinė prievolė buvo apskaičiuota vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, 70 straipsnio 1 dalimi, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.87, 3.88 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę bei kitomis ginčui aktualiomis GPMĮ ir MAĮ nuostatomis.

13. Teismas, pasisakydamas dėl paskolos sutarties, nustatė, kad, pareiškėjų teigimu, pareiškėja su A. A. 2012 m. rugpjūčio 20 d. sudarė rašytinę paskolos sutartį, pagal kurią pareiškėja iš A. A. pasiskolino 100 000 Lt grynais pinigais, šią sumą pareiškėja įsipareigojo grąžinti iki 2013 m. gruodžio 31 d.

14. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyboje pareiškėjų atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00554-13 dėl neteisėto praturtėjimo pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 189-1 straipsnio 1 dalyje, požymius. Šiuo ikiteisminiu tyrimu buvo siekiama nustatyti, ar 2012 m. rugsėjo 17 d. asmens kratos metu iš pareiškėjos paimti 50 000 Lt, 21 250 Eur ir 13 JAV dolerių yra neteisėto praturtėjimo dalykas. Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2017 m. rugsėjo 8 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 189‑1 straipsnio 1 dalyje, požymių, nes pareiškėjai turėjo po 17 871 Eur piniginių lėšų, gautų galimai iš neteisėtų šaltinių, o tai yra suma, mažesnė nei 500 MGL. Nutarime konstatuota, kad iš pareiškėjų 2012 m. rugsėjo 17 d. kratos metu paimti pinigai nėra susiję su A. A. galimai suteikta paskola (100 000 Lt), pinigai gauti iš tyrimui bei mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Ši išvada padaryta įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visetą, t. y. kad 2012 m. rugsėjo 17 d. asmens kratos metu pareiškėja slėpė pinigus nuo pareigūnų, kratos metu apie jokią paskolą iš A. A. pareigūnams neminėjo, buvo nenuosekli dėl pinigų kilmės, įvertinus A. A. parodymus dėl suteiktos paskolos dydžio, taip pat tai, kad pareiškėjai prieš kratą banko sąskaitose neturėjo didelės pinigų sumos, kurią išgryninus būtų galima gauti sumą stambiomis kupiūromis įvairia valiuta, sutuoktiniai iki kratos nepardavė, neišnuomojo jokio brangaus nekilnojamojo bei kilnojamojo turto, už kurį būtų gauta pakankamai pajamų kratos metu paimtai pinigų sumai pagrįsti, atsižvelgiant į 2017 m. kovo 27 d. specialisto išvadas Nr. AU22-2, AU22-3, įvertinus sutuoktinių teisėtų pajamų šaltinius bei pareiškėjo nusikalstamą veiką, siekiant turtinės naudos.

15. Mokesčių administratorius, remdamasis ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 20-9-00554-13 duomenimis, pareiškėjų apklausos protokolais, įvertinęs pareiškėjai skolinusio asmens finansines galimybes suteikti paskolą, grynųjų pinigų perdavimo bei kitas reikšmingas aplinkybes, konstatavo, kad nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų realų piniginių lėšų perdavimą pareiškėjai, todėl minėtą paskolos sutartį vertino kaip formalią tariamų sandorių išraišką, galimai siekiant pasinaudoti GPMĮ nustatyta lengvata dėl paskolų neapmokestinimo. MGK ginčijamuose sprendimuose pritarė mokesčių administratoriaus pozicijai, nes mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas išvadai, kad paskolos sutartis sudaryta formaliai, nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o siekiant pagrįsti pas pareiškėją kratos metu rastų pinigų, gautų iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių, kilmę ir išvengiant GPM mokėjimo.

16. Teismas akcentavo, kad kratos metu rastas 100 000 Lt pinigines lėšas pareiškėjai grindžia tik 2012 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartimi. Teismas, įvertinęs šios paskolos sutarties turinį ir formą, nustatė, kad ji notariškai nepatvirtinta, beprocentė, todėl nenaudinga paskolos davėjui, paskolos sutartyje nenurodytos jokios grąžinimo garantijos, visa paskolos suma sumokama grynais. Pasiskolintas lėšas pareiškėja liudytojo apklausos protokole nurodė kaip avansą už parduodamą paveldėtą sodybą, tačiau paskolos sutartyje apie tokią paskolos paskirtį neužsimenama. Teismas, pažymėjo, jog šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti, kad pareiškėja realiai gavo pajamas (100 000 Lt) minėta paskolos sutartimi, juolab, kad kitų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų realų piniginių lėšų perdavimą, byloje nepateikta. Be to, kaip nurodo atsakovas, pareiškėja centriniam mokesčių administratoriui nepateikė pranešimo PRC907 apie gautą paskolą, kitos formos pranešimą PRC911 pateikė tik 2016 m. birželio 27 d., jau vykstant ikiteisminiam tyrimui.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundų argumentą, kad paskolos suteikimo faktą pagrindžia Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. įsakymas, kuriuo teismas A. A. iš skolininkės I. M. priteisė 100 000 Lt sumą, nustatė, kad A. A. kreipėsi į Lazdijų rajono apylinkės teismą su pareiškimu išduoti teismo įsakymą dėl 100 000 Lt skolos; Lazdijų rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 31 d. įsakymu nutarė išieškoti iš skolininkės I. M. 100 000 Lt skolą. Teismas pažymėjo, kad minėtu Lazdijų rajono apylinkės teismo procesiniu sprendimu buvo sprendžiamas kreditoriaus (A. A.) pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo, tačiau toje byloje nebuvo nagrinėjamas 2012 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutarties teisėtumo klausimas. Pagal teismo įsakymo priėmimo metu galiojusias civilinio proceso normas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 435 straipsnis), t. y. teismas, tik formaliai patikrinęs pareiškimo formą, patvirtina jo pagrindus. Taigi, pareiškėjai, įrodinėdami paskolos suteikimo faktą, nepagrįstai remiasi minėtu teismo įsakymu.

18. Teismas, pasisakydamas dėl paveldėtų lėšų, iš ginčijamų Kauno AVMI sprendimų nustatė, kad vietos mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjų pastabas, pakeitė patikrinimo aktų išvadas ir konstatavo, jog pareiškėjai 2012 m. nepatyrė 28 500 Lt išlaidų cigaretėms be banderolių įsigyti, dėl to nustatė, kad pareiškėjų piniginių lėšų likutis 2012 m. rugsėjo 17 dienai buvo teigiamas ir sudarė 12 680 Lt. Kauno AVMI padarė išvadą, kad 12 680 Lt likutis iš dalies pateisina pas pareiškėją kratos metu rastų 123 406 Lt kilmę, todėl konstatavo, kad sutuoktiniai gavo 110 726 Lt (123 406 – 12 680) kitų pajamų iš mokesčio administratoriaus nenustatytų šaltinių.

19. Teismas nurodė, kad iš mokestinio patikrinimo metu pateiktos UAB „Medicinos bankas“ Centro filialo 2013 m. birželio 14 d. pažymos Nr. 36 „Dėl sąskaitos įplaukų ir išmokų“ matyti, kad O. U. 2008 m. lapkričio 27 d. į pareiškėjos sąskaitą pervedė 17 386,53 Lt. Kauno AVMI 2018 m. vasario 22 d. patikrinimo akto Nr. (7.46)FR0680-81 14 puslapyje ši suma priskirta 2008 m. pajamoms. Šios lėšos kartu su priskaičiuotomis palūkanomis (20 415,43 Lt) 2011 m. birželio 8 d. pervestos į pareiškėjos einamąją sąskaitą, todėl pakartotinai prie 2011 m. pajamų nepriskirtos.

20. Teismas iš UAB „Medicinos bankas“ Centrinio filialo pažymos taip pat nustatė, kad pareiškėja į sąskaitą 2010 m. sausio 8 d. įnešė 9 000 Lt, kurie kartu su sąskaitoje buvusiomis lėšomis (iš viso 10 000 Lt) tą pačią dieną buvo pervesti į indėlio sąskaitą, o 2011 m. balandžio 29 d. kartu su priskaičiuotomis palūkanomis (viso 10 552 Lt) buvo išmokėti grynais pinigais pareiškėjai. Kaip nurodyta minėto patikrinimo akto 16 puslapyje, pareiškėja nepateikė jokių kitų dokumentų ir duomenų apie 2010 m. gautas pajamas, todėl patikrinimo metu buvo įvertinta, kad į sąskaitą įneštos piniginės lėšos yra kitos gautos gyventojos pajamos iš nenustatytų šaltinių. Iš mokestinio patikrinimo medžiagos teismas tokių duomenų taip pat nenustatė.

21. UAB „Medicinos bankas“ Centrinio filialo pažymoje nurodyta, kad 2011 m. balandžio 29 d. iš bendraturčių O. U. ir I. M. sąskaitos į pastarosios sąskaitą pervesta 6 954,04 Lt. Šios piniginės lėšos kaip pajamos įvertintos 2011 m. (patikrinimo akto 17 puslapis).

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų pateiktame 2012 m. liepos 12 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijime pareiškėjų minimos paveldėtos piniginės lėšos nenurodytos. Dėl prieš tai išvardintų priežasčių teismas sutiko su MGK išvada, kad pareiškėja abejonių dėl iš O. U. gautų lėšų nepriskyrimo pajamoms konkrečiais objektyviais įrodymais nepagrindė, todėl pareiškėjų teiginiai, kad mokesčių administratorius neįvertino iš O. U. gautų piniginių lėšų, yra nepagrįsti.

23. Teismas iš ginčijamų Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimų nustatė, kad juose išsamiai įvertintos mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjų gautomis pajamomis ir patirtomis išlaidomis, analizuotos pareiškėjų pateiktos pastabos bei rašytiniai įrodymai, o įvertinus mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų bei nustatytų aplinkybių visumą bei pritaikius ginčo teisiniams santykiams aktualias GMPĮ, MAĮ ir Taisyklių nuostatas, pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjai patirtoms išlaidoms bei kratos metu rastoms piniginėms lėšoms įgyti panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios jų gavimo metu nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Teismui nekilo abejonių dėl mokėtinų sumų dydžio apskaičiavimo teisingumo, juo labiau, kad pareiškėjai skunde tokių argumentų nenurodė.

24. Teismas konstatavo, kad Kauno AVMI, VMI ir MGK išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo ginčo faktines aplinkybes, detaliai atsakė į visus pareiškėjų iškeltus klausimus, savo išvadas tinkamai pagrindė aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir teismų suformuotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, todėl teismas ginčijamus sprendimus paliko galioti kaip teisėtus ir pagrįstus, o pareiškėjų skundus atmetė.

III. 25. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundus tenkinti.

26. Pareiškėjai pažymi, jog teismas neatsakė į jų skunduose pateiktus argumentus, ginčą išnagrinėjo formaliai, iš esmės atkartodamas MGK sprendimo argumentus.

27. Pareiškėjai dėl pranešimų mokesčių administratoriui (ne)pateikimo aplinkybių nurodo, kad šiuo atveju svarbu įvertinti tai, jog piniginės lėšos buvo areštuotos dar tuomet, kai pareiškėja dar neturėjo prievolės teikti formos PRC907, be to, pareiškėja šiomis lėšomis negalėjo laisvai disponuoti. Pirkimo–pardavimo sandorį buvo planuojama pabaigti 2013 m., todėl, užbaigus šį sandorį, piniginės lėšos būtų deklaruotos kaip pajamos, gautos už nekilnojamojo turto pardavimą. Sandoris neįvyko dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo ir dėl to, kad mokesčių mokėtoja nespėjo sutvarkyti visų reikiamų dokumentų dėl nekilnojamojo turto įregistravimo. Be to, formą PRC911 buvo galima pateikti iki 2016 m. birželio mėn., o informacija apie šios formos pateikimą pasirodė tik 2015 m. antroje pusėje, t. y. mokesčių mokėtoja negalėjo ne ikiteisminio tyrimo metu pateikti minėtos formos. Vien deklaracijos nepateikimas nėra teisinis pagrindas paneigti pačią paskolos sutartį ir nevertinti pagal ją pareiškėjų gautų piniginių lėšų. Iš kitų byloje esančių įrodymų, kurių neginčijo nei mokesčių administratorius, nei teismas, akivaizdu, jog paskolos sutartis buvo sudaryta, piniginės lėšos buvo perduotos pareiškėjai. Pareiškėja nenuslėpė sudarytos sandorio nuo mokesčių administratoriaus ir apie sudarytą sandorį pateikė kitos formos pranešimą, kuris savo turiniu yra analogiškas formai PRC907.

28. Pareiškėjai akcentuoja, kad paskolos gavimo faktas yra grindžiamas tuo, jog rašytinė paskolos sutartis atitinka visus įstatymų keliamus reikalavimus, kurie galiojo jos sudarymo metu; sutarties šalys ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai nurodė visas sandorio sudarymo aplinkybes; ikiteisminio tyrimo metu VMI atliko A. A. operatyvų mokestinį patikrinimą ir nustatė, jog jis turėjo galimybę disponuoti tokio dydžio (100 000 Lt) pinigų suma; pareiškėja pateikė deklaraciją PRC911, kurioje nurodė apie pasiskolintas pinigines lėšas, o konkrečiai apie 100 000 Lt, pasiskolintus iš A. A.; Lazdijų rajono apylinkės teismas priėmė teismo įsakymą, kuriuo kreditoriui A. A. priteisė 100 000 Lt iš skolininkės I. M., ir šioje byloje nebuvo nuginčytas paskolos sutarties teisėtumas; ikiteisminio tyrimo metu atliekant pareiškėjų ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nebuvo nustatyta jokių faktinių aplinkybių ar teisinių argumentų, kurie leistų abejoti, jog piniginės lėšos (100 000 Lt) buvo įgytos kitais būdais, o ne gautos paskolos sutartimi; 2018 m. rugpjūčio 23 d. paskola buvo grąžinta, ir A. A. patvirtino, jog sutartis yra įvykdyta. Tuo tarpu ginčijamuose sprendimuose daromos prielaidos yra niekuo nepagrįstos, juose nenurodyta pateikti pareiškėjams papildomų įrodymų, kurie neva pagrįstų piniginių lėšų gavimą. Kauno AVMI mokestinio patikrinimo metu tinkamai neįvykdė įstatymų jai suteiktų įpareigojimų ir nesurinko bei nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų mokesčių administratoriaus prielaidas, jog kratos metu rastos piniginės lėšos gautos ne sudaryto paskolos sandorio pagrindu.

29. Pareiškėjai dėl paveldėtų piniginių lėšų pažymi, kad pateikė Kauno AVMI dokumentus, patvirtinančius 23 406 Lt kilmę. Šios piniginės lėšos buvo paveldėtos mirus I. M. motinai ir išgrynintos iš jų (I. M. ir jos motinos) banko sąskaitos.

30. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 31. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. (7.46-4.7.2)FR0682-136 ir sprendimo Nr. (7.46‑4.7.2)FR0682-135, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 68-81 ir sprendimo Nr. 68-80, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. S‑167(7‑150/2018) ir sprendimo Nr. S-166(7-149/2018) teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Minėti ginčijami sprendimai buvo priimti Kauno AVMI pareiškėjų atžvilgiu atlikus mokestinį patikrinimą dėl GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. teisingumo. Kauno AVMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjų 2012 m. patirtos išlaidos viršijo jų gautas pajamas, pareiškėjai nepagrindė kratos metu rastų piniginių lėšų kilmės, todėl konstatavo, kad pareiškėjai patirtoms išlaidoms bei kratos metu rastoms piniginėms lėšoms įgyti panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Patvirtintais mokesčių administratoriaus sprendimais pareiškėjai buvo apskaičiuota 2 794,25 Eur GPM suma, 1 473,45 Eur GPM delspinigių ir paskirta 838 Eur GPM bauda, o pareiškėjui – 2 365,91 Eur GPM suma, 1 207,18 Eur GPM delspinigių ir paskirta 709 Eur GPM bauda.

33. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundus kaip nepagrįstus.

34. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijamuose sprendimuose daromos prielaidos, jog kratos metu rastos piniginės lėšos gautos ne sudaryto paskolos sandorio pagrindu, yra niekuo nepagrįstos, atitinkamos formos (ne)pateikimas taip pat nepaneigia aplinkybės dėl sudarytos paskolos sutarties realumo; taip pat pareiškėjai pateikė Kauno AVMI dokumentus, patvirtinančius 23 406 Lt kilmę (šios lėšos buvo paveldėtos mirus I. M. motinai ir išgrynintos iš jų (I. M. ir jos motinos) banko sąskaitos).

35. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

37. Apskaičiavimo tvarką Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 6.3.3 punkte nustatytu išlaidų metodu detalizuoja Taisyklių VI skyrius. Šis metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas (14 p.). Vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis (15 p.). Tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį (16 p.). Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta (17 p.).

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: 1) apskaičiuoti mokesčius; 2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi; 3) tvarkyti apskaitą; 4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje A602-27/2013 ir kt.).

39. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatyta, kad mokesčiai gali būti apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, tačiau tokie atvejai patenka į MAĮ 70 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo sritį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1032/2013).

40. Šiuo atveju pareiškėjai tikrintu mokestiniu laikotarpiu gautas pajamas grindžia pareiškėjos su A. A. 2012 m. rugpjūčio 20 d. sudaryta rašytine paskolos sutartimi, kurioje nurodyta, jog pareiškėja iš A. A. pasiskolino 100 000 Lt grynais pinigais, taip pat pareiškėjos po jos motinos mirties paveldėtomis piniginėmis lėšomis.

41. Prieš tai nurodytomis aplinkybėmis pareiškėjai grindė savo skundus ikiteisminėms mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms, skundą pirmosios instancijos teismui, o taip pat grindžia ir nagrinėjamą apeliacinį skundą. Dėl šių aplinkybių ir jų vertinimo ne kartą buvo pasisakyta ginčijamuose sprendimuose, o taip pat ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, išanalizavusi ir įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su minėtų sprendimų argumentais, jog šiuo atveju pareiškėjos pateikta paskolos sutartis nepatvirtina, kad 2012 m. rugsėjo 17 d. asmens kratos metu pas ją rastos 50 000 Lt, 21 250 Eur ir 13 JAV dolerių piniginės lėšos buvo gautos būtent minėtos paskolos sutarties pagrindu.

Šią poziciją patvirtina visuma ginčijamuose sprendimuose ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių, iš kurių esminėmis teisėjų kolegija laiko šias: pareigūnams tikrinant pranešimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, pasekus į sodybą važiuojančią transporto priemonę, kurioje galimai buvo vežamos kontrabandinės cigaretės, prie sodybos buvo pastebėta pareiškėja, kuri po pažastimi pasikišo maišelį su minėtais pinigais ir bandė jį slėpti nuo pareigūnų, kratos metu pareiškėja paaiškino, jog tai jos paveldėti ir darbo pinigai, apie paskolos sutarties pagrindu gautas lėšas pareiškėja neužsiminė;

A. A. parodymai dėl suteiktos paskolos dydžio, valiutos ir kupiūrų nominalo nesutapo su kratos metu dalimi rastų bei išimtų pinigų valiuta bei kupiūrų nominalu; pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad paskolos sutartyje nurodyta suma jai realiai buvo perduota; pareiškėjas teigė nežinojęs apie paskolos sutartį; pareiškėjai paskola, jos ir A. A. teigimu, buvo suteikta, nes A. A. ketino iš jos pirkti sodybą, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie šiuos A. A. ketinimus, be to, pareiškėjai buvo perduota visa už sodybą sutarta suma, o ne dalis jos (avansas), kaip yra įprasta tokiais atvejais, sutartis sudaryta paprasta rašytine forma, beprocentė, joje nenumatytos jokios sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonės; pareiškėjų ir A.

A. teiginiai dėl jų tarpusavio ryšių yra nenuoseklūs ir prieštaringi, viena vertus, jie teigė vieni kitų beveik nepažinoję, kita vertus, jie yra dirbę toje pačioje bendrovėje ir A. A. suteikė pareiškėjai 100 000 Lt paskolą be jokių užtikrinimo priemonių, vėliau A. A. nurodė nesikreipęs į antstolius, nes pareiškėja yra jo gera pažįstama. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jų nuomone, patvirtinančios, jog pareiškėja realiai gavo paskolos sutartyje nurodytas lėšas, priešingos išvados nesuponuoja; dėl išduoto teismo įsakymo įrodomosios reikšmės išsamiai ir teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime (žr.

šios nutarties 17 p.); atitinkamos deklaracijos (ne)pateikimas šiuo atveju nebuvo lemianti aplinkybė, formuojanti mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų ir pirmosios instancijos teismo įsitikimą, ar pareiškėja pagal paskolos sutartį realiai gavo pajamų; kaip jau buvo minėta, šį įsitikinimą suformavo visuma prieš tai išvardintų, nustatytų ir pareiškėjų nepaneigtų, aplinkybių.

42. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad tikrintu mokestiniu laikotarpiu į jų gautas pajamas nepagrįstai nebuvo įtrauktos pareiškėjos po jos motinos mirties paveldėtos piniginės lėšos. Dėl šių aplinkybių, t. y. kad šios lėšos iš tiesų buvo įtrauktos į atitinkamais laikotarpiais pareiškėjos gautas pajamas, buvo išsamiai pasisakyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime (žr. šios nutarties 19–22 p.). Pareiškėjai apeliaciniame skunde dėl teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių jokių konkrečių nesutikimo argumentų nenurodo, o tik deklaratyviai kartoja, kad atitinkamos pajamos nebuvo įtrauktos į tikrinamojo laikotarpio pajamas, todėl jie atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

43. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų G. M. ir I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius