2020-03-25 Nr. AB-6001-3-61-3-00817-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-156-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00817-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.5.3; 22.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2018 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-596 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017-06-27 sprendimo Nr. (10.126) PE-SP20-2”; 2) panaikinti Fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir Utenos skyrius) 2017 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. (10.126) PE-SP20-2 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo A. M.“ dalį, kuria apskaičiuojant A. M. pensijos dydį į A. M. ištarnautą laiką nebuvo įtrauktas laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 m. 5 mėn. 20 d.); 3) įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių į pareiškėjo ištarnautą laiką įskaičiuoti vidaus tarnybos stažą laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 m. 5 mėn. 20 d.), nustatant bendrą ištarnautą laiką: 29 m. 6 mėn. 29 d., ir remiantis juo apskaičiuoti skiriamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad iki 2014 m. kovo 31 d. dirbo vidaus tarnyboje statutiniu valstybės tarnautoju. Policijos generalinio komisaro 2014 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-TE-154 buvo atleistas iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pareigų pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Visas vidaus tarnybos stažas sudaro 29 metus 6 mėnesius 29 dienas. Suėjus Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies nustatytiems terminams pensijai gauti, 2017 m. kovo 30 d.

Lietuvos policijos Generaliniam komisarui pateikė prašymą dėl dokumentų skirti pensiją pateikimo Utenos skyriaus Klientų aptarnavimo poskyrio Ukmergės poskyriui. Prašyme nurodė, jog prašo pateikti dokumentus valstybinei pensijai skirti už visą vidaus tarnybos stažą – 29 metus 6 mėnesius 26 dienas, į jį įskaitant ir laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 metai 5 mėnesiai 20 dienų), kuomet dirbdamas LSSR VSK statutinėse pareigose vykdė Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnų pavedimus, suteikė jiems visą turimą vertingą informaciją apie VSK veiklą ir veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui.

Iš šios tarnybos po 1990 m. kovo 11 d. neišėjo tik dėl tos priežasties, jog minėti Lietuvos Respublikos pareigūnai nurodė ten likti ir tokiu būdu dirbti Lietuvos Respublikai. Šios aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiame Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendime administracinėje byloje. Sutikdamas su prašymu, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos Fondo valdybos Utenos skyriui persiuntė pensijai skirti reikalingus dokumentus, taip pat 2017 m. gegužės 8 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą, kuriame į tarnybos laiką įskaičiuotas ir laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d.

Fondo valdybos Utenos skyrius 2017 m. birželio 1 d. raštu Nr. (10.126) R3-25347 Policijos departamentui grąžino tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą su pastabomis ir nurodė ištaisyti tarnybos laiką laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., įskaitant į stažą tik laikotarpį nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1990 m. kovo 11 d. (t. y. neįskaitant laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 m. 5 mėn. 20 d.), nurodydamas, kad vadovaujantis Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, laikas po 1991 m. kovo 11 d. tarnybos laikui prilyginamas tik jeigu tai buvo prievartinė tarnyba SSRS kariniuose padaliniuose, vidaus reikalų ar kitose tarnybose.

3. Pareiškėjas nurodė, kad atsižvelgdamas į Fondo valdybos Utenos skyriaus pageidavimus, Policijos departamentas pakoregavo tikrosios karinės tarnybos įvairiose karininko pareigose laiką į laikotarpį nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1990 m. kovo 11 d. ir pateikė jį Fondo valdybos Utenos skyriui. Remdamasis tuo, Fondo valdybos Utenos skyrius 2017 m. birželio 27 d. sprendimu paskirdamas ir apskaičiuodamas pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą 864,34 Eur per mėnesį nuo 2017 m. balandžio 1 d. neterminuotai, nustatė, kad „Ištarnautas laikas: 28 m. 1 mėn. 9 d., iš to skaičiaus: A – iki 1994 m. gruodžio 31 d. – 8 m. 10 mėn. 8 d., B – po 1995 m. sausio 1 d. – 19 m. 3 mėn. 1 d.“.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, Fondo valdybos Utenos skyrius skundžiamu 2017 m. birželio 27 d. sprendimu, apskaičiuodamas pensijos dydį, į ištarnautą laiką nepagrįstai neįtraukė laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 m. 5 mėn. 20 d.), t. y. laikotarpio, kuriuo, kaip nustatė Aukštesnysis administracinis teismas 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendimu, dirbdamas LSSR VSK statutinėse pareigose jis vykdė Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnų pavedimus, suteikė jiems visą turimą vertingą informaciją apie VSK veiklą ir veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui, o iš šios tarnybos po 1990 m. kovo 11 d. neišėjo tik dėl to, jog minėti Lietuvos Respublikos pareigūnai nurodė ten likti ir tokiu būdu dirbti Lietuvos Respublikai.

5. Pareiškėjas nesutikimą su Fondo valdybos ir Utenos skyriaus sprendimais neįskaityti į tarnybos stažą laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. grindė Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarime pateiktu Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų konstitucingumo vertinimu. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto reguliavimas, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilygintas faktinis tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarime konstatavo, kad „prilyginus faktinį tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdžiusiuose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose laiką iki 1990 m. kovo 11 d. tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, būtų neteisinga neprilyginti tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti faktinio tokios pačios tarnybos laiko nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, nes, kaip minėta, šias funkcijas vykdę pareigūnai prisidėjo prie visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo Lietuvos Respublikoje, pati Lietuvos Respublika skatino jos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tarnavusius SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padalinių pareigūnus tęsti tarnybą iki šių įstaigų perėmimo į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, stoti į tarnybą šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmusiuose Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padaliniuose, šiose įstaigose tarnavę lojalūs Lietuvos Respublikai asmenys galėjo prisiekti ištikimybę Lietuvos Respublikai tik tada, kai Lietuvos Respublika perėmė tų įstaigų apsaugą ir kontrolę.

Pažymėjo, kad minėtos išskirtinės aplinkybės, dėl kurių teisinga tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti faktinį tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose po 1990 m. kovo 11 d. laiką, ir dėl kurių atsirado tokie teisėti lūkesčiai, būdingos lojalių Lietuvos Respublikai SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžių padalinių pareigūnų, vykdžiusių Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę, tarnybai.

6. Pareiškėjas nesutiko su Fondo valdybos ir Utenos skyriaus ginčijamų sprendimų argumentais, kad Fondo valdyba ir Utenos skyrius neturi teisės Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarime pateiktus išaiškinimus taikyti kitų asmenų (šiuo atveju – jo) atžvilgiu. Pažymėjo, kad nors Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarime buvo nagrinėtos faktinės aplinkybės dėl pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių darbuotojų tarnybos, tačiau Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimo dvasia ir jame pateikti išaiškinimai suponuoja, kad analogiškos garantijos gali ir turi būti taikomos ir kitų tarnybų ir asmenų atžvilgiu, jeigu jie vykdė Lietuvos valstybei svarbias funkcijas, veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui. Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui, todėl turėjo ir turi teisėtą lūkestį, kad Lietuvos valstybei naudingi jo veiksmai ir darbai laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. bus atlyginti teisingai ir lygiai taip pat kaip Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytoms asmenų grupėms.

7. Atsakovas Fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymu, Pensijų įstatymu ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Laikotarpiai, kurie įskaitomi į pareigūnų tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, nurodyti Pensijų įstatymo 6 straipsnyje, laikotarpiai, kurie prilyginami tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti nurodyti Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3, 4 ir 13 dalyse. Į tarnybos laiką nėra įskaitytas pareiškėjo tarnybos kariniame dalinyje 51156 (LSSR valstybės saugumo komitete) laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., nes pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimo departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d., jeigu asmuo už jį negauna kitos valstybės pensijos.

9. Nurodė, kad pareiškėjas skundo reikalavimus grindžia Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų atitikties Konstitucijos 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas nutarė, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nustatytas reguliavimas, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilygintas faktinės tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje buvo nagrinėtos faktinės aplinkybės dėl pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos darbuotojų tarnybos, t. y. dėl konkrečios grupės. Akcentavo, kad nei Fondo valdybos Utenos skyriui, nei Fondo valdybai nesuteikta teisė Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarime pateiktus išaiškinimus taikyti kitų asmenų ar kitos grupės asmenų atžvilgiu, net ir tuo atveju, jei tokie asmenys pateikia įrodymus, kad veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad skundžiami Fondo valdybos Utenos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti nėra teisinio pagrindo.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Fondo valdyba atsiliepime nurodė iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas. Papildomai akcentavo, kad Aukštesniajame administraciniame teisme buvo nagrinėjamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, KGB, MGB) vertinimo ir šios organizacijos darbuotojų darbinės veiklos“ 2 straipsnyje nustatytų apribojimų netaikymo A. M.. Taigi Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendime nustatytos aplinkybės nepaneigia fakto, kad A. M. laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. dirbo LSSR valstybės saugumo komitete (sąlyginiu pavadinimu – karinėje dalyje 51156), o pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas tik iki 1990 m. kovo 11 d. Todėl į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti įskaityti tarnybos LSSR valstybės saugumo komitete 1990 m. kovo 11 d.–1991 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį, Fondo valdybos nuomone, nėra teisinio pagrindo.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą nurodė, kad pagrindų valstybinei pensijai skirti ar neskirti buvimo nustatymas, taip pat atskirų tarnybos laikotarpių prilyginimas tarnybos laikui pensijai skirti, yra išimtinė valstybinę pensiją skiriančiosios institucijos prerogatyva, todėl Policijos departamentas negali plačiau pasisakyti apie pareiškėjo skundo pagrįstumą.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (10.126)PE_SP20-2 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo A. M.“ ir Fondo valdybos 2018 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-596 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017-06-27 sprendimo Nr. (10.126) PE-SP20-2”. Įpareigojo Fondo valdybos Utenos skyrių perskaičiuoti A. M. tarnybos laiką, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, įskaičiuojant į jį tarnybos laiką SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. 51156 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 m. 5 mėn. 20 d.), ir remdamasis juo iš naujo apskaičiuoti A. M. skiriamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumą.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-TE-154 „Dėl vyriausiojo komisaro A. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. kovo 31 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Pareiškėjas 2017 m. kovo 30 d. Lietuvos policijos generaliniam komisarui pateikė prašymą dėl dokumentų skirti pensiją pateikimo. Policijos departamento Personalo administravimo valdyba 2017 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 5-S-4164 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“ persiuntė pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo.

15. Fondo valdybos Utenos skyrius išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir prie prašymo pridėtus dokumentus, 2017 m. birželio 1 d. raštu Nr. (10.126)R3-25347 kreipėsi į Policijos departamento Personalo administravimo valdybą dėl grąžinimo pareiškėjo tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo. Taip pat rašte atkreipė dėmesį į tai, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginimas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose tarnautas laikas po 1990 m. kovo 11 d., jeigu asmuo už jį negauna kitos valstybinės pensijos. Todėl Fondo valdybos Utenos skyrius atsižvelgdamas į šią Pensijų įstatymo nuostatą, paprašė pareiškėjo tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape ištaisyti tarnybos laiką laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., kai pareiškėjas atliko tikrąją karinę tarnybą įvairiose karininko pareigose, įskaitant į stažą tik laikotarpį nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1990 m. kovo 11 d.

16. Teismas nustatė, kad Policijos departamento Personalo administravimo valdyba 2017 m. birželio 13 d. raštu Nr. 5-S-5506 „Dėl A. M. dokumentų pateikimo“ atsiuntė patikslintą pareiškėjo 2017 m. birželio 13 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 5-IL-2961. Pagal Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktus duomenis, pareiškėjo vidaus reikalų sistemoje ištarnautas laikas – 28 metai 1 mėnuo 6 dienos. Fondo valdybos Utenos skyrius 2017 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą Nr. PE_SP20-2 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo A. M.“ , kuriuo atsižvelgęs į 28 metų 1 mėnesio ir 6 dienų tarnybos laiką, nuo 2017 m. balandžio 1 d. neterminuotai paskyrė pareiškėjui 864,34 Eur pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki teisės gauti šį priedą išnykimo pagal Pensijų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

17. Pareiškėjas Fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. PE_SP20-2 apskundė Fondo valdybai. Fondo valdyba 2018 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-596 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017-06-27 sprendimo Nr. (10.126)PE_SP20-2“, kuriame nurodė, kad pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų pensijai skirti – 28 metai 1 mėnuo ir 6 dienos – apskaičiuotas teisingai.

18. Teismas rėmėsi ginčui aktualiais Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, Pensijų įstatymu, taip pat Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. KT18-N9/2016 „Dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2013 m. gruodžio 3 d., 2015 m. birželio 25 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2013 m. gruodžio 3 d. ir 2015 m. birželio 25 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginus faktinį tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laiką iki 1990 m. kovo 11 d., tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilygintas faktinis tarnybos SRS vidaus reikalų ministerijos vidaus padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

19. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. atliko tikrąją karinę tarnybą SSSR vidaus reikalų ministerijos kariuomenės dalinyje Nr. 51156. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius, remdamasis Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, į pareiškėjo tarnybos laiką, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, neįskaitė pareiškėjo faktinio tarnybos laiko SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžioje karininiame dalinyje Nr. 51156 (LSSR valstybės saugumo komitete) laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (atleidimo iš tarnybos SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžioje karinėje dalyje dienos).

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 metai 5 mėnesiai 20 dienų), kuomet dirbdamas LSSR VSK statutinėse pareigose vykdė Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnų pavedimus, suteikė jiems visą turimą vertingą informaciją apie VSK veiklą ir veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui. Iš šios tarnybos po 1990 m. kovo 11 d. neišėjo tik dėl tos priežasties, jog minėti Lietuvos Respublikos pareigūnai nurodė ten likti ir tokiu būdu dirbti Lietuvos Respublikai. Pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje patvirtina byloje esantis įsiteisėjęs Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendimas administracinėje byloje, kurioje nurodyta, kad šalių paaiškinimais, liudytojų J. M. ir Z. V. parodymais nustatyta, jog A. M. po 1990 m. kovo 11 d. dirbo LSSR VSK Druskininkų miesto poskyrio operatyviniu įgaliotiniu J. M., dirbusio Vilkaviškio rajono prokuroru (vėliau LR Vidaus reikalų ministro pavaduotoju), ir Z. V., Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko pavaduotojo, Saugumo tarnybos vadovo, pavedimu, vykdė jų nurodymus ir suteikė visą turimą vertingą informaciją apie LSSR VSK.

21. Teismas nurodė, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių tiek atsakovas, tiek Fondo valdyba nekvestionuoja, tačiau ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą grindžia tuo, kad nei Fondo valdybos Utenos skyriui, nei Fondo valdybai nesuteikta teisė Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarime pateiktus išaiškinimus taikyti kitų asmenų ar kitos grupės asmenų (ne Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas vykdžiusių pareigūnų ir karių) atžvilgiu, net ir tuo atveju, jei tokie asmenys pateikia įrodymus, kad veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui.

22. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl A. M. skunde nurodytų aplinkybių apie jo tarnybą SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. 51156 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., reikšmingos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimo išvados. Konstitucinis teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarime konstatavo, kad SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio mėn., kai šias funkcijas pradėjo vykdyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padaliniai, vykdė kalinimo vietų apsaugą ir kontrolę.

Konstitucinis teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 21 d. priimto Kreipimosi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriuo visi vidaus reikalų darbuotojai buvo paraginti sąžiningai dirbti savo darbą, nurodė, kad šis kreipimasis buvo skirtas inter alia Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose pareigas ėjusiems SSRS vidaus reikalų sistemos pareigūnams. Be to, Konstitucinis Teismas sprendė, kad, kitaip nei daugelio kitų SSRS (Lietuvos SSR) vidaus reikalų ministerijai pavaldžių padalinių, 1990 m. kovo 11 d.

Lietuvos Respublika objektyviai negalėjo perimti į savo jurisdikciją jos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių, kurių apsaugą ir kontrolę vykdė SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai, dėl ko šiose įstaigose tarnavę asmenys, kurie buvo pasirengę prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, negalėjo iš karto to padaryti. Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdę SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai nebuvo panaudoti SSRS agresijai prieš Lietuvos Respubliką 1991 m. sausio–rugpjūčio mėn.;

šių padalinių pareigūnai, pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose atlikdami apsaugos ir kontrolės funkcijas, užtikrino Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, suėmimo, kaip kardomosios priemonės, taikymą, taip pat atliko nuteistųjų ir suimtųjų konvojavimo funkciją, t. y. tokiu būdu prisidėjo prie visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo Lietuvos Respublikoje.

23. Teismas taip pat nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarime pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 30 d. priimto nutarimo Nr. 398 „Dėl buvusių TSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės liktinių karių, praporščikų ir karininkų, priimtų tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą“ vertinimą. Šiame nutarime Lietuvos Respublikos Vyriausybė nurodė, jog siekdama sudaryti buvusiems TSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės liktiniams kariams, praporščikams ir karininkams sąlygas tęsti tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, nutarė nustatyti, kad šiems asmenims, tarnavusiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ir priimtiems tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą, ištarnautas SSRS ginkluotosiose pajėgose ir SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje laikas įskaitomas į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pensiją, taip pat procentinį darbo užmokesčio priedą už ištarnautus vidaus reikalų sistemoje metus;

šiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą tarnauti priimtiems pareigūnams taikomos ir kitos Lietuvos Respublikos įstatymuose ir nutarimuose vidaus reikalų sistemos pareigūnams numatytos socialinės garantijos. Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarime konstatavo, kad šiuo teisės aktu Lietuvos Respublika prisiėmė įsipareigojimą jos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tarnavusiems jai lojaliems SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padalinių pareigūnams, kurie buvo priimti į tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, išlaikyti tam tikras socialines ir materialines garantijas, tarp jų – į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pensiją, įskaityti laiką, ištarnautą SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje.

Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarime konstatavo ir tai, kad prilyginus faktinį tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdžiusiuose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose laiką iki 1990 m. kovo 11 d. tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, būtų neteisinga neprilyginti šiam tarnybos laikui faktinio tokios pačios tarnybos laiko nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika.

Konstitucinis Teismas šią išvadą grindė tuo, kad pataisos įstaigų apsaugos ir kontrolės funkcijas vykdę pareigūnai prisidėjo prie visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo Lietuvos Respublikoje, pati Lietuvos Respublika skatino jos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tarnavusius SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padalinių pareigūnus tęsti tarnybą iki šių įstaigų perėmimo į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, stoti į tarnybą šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmusiuose Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padaliniuose, o šiose įstaigose tarnavę lojalūs Lietuvos Respublikai asmenys galėjo prisiekti ištikimybę Lietuvos Respublikai tik tada, kai Lietuvos Respublika perėmė tų įstaigų apsaugą ir kontrolę.

24. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su A. M. vykdytomis funkcijomis SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. 51156 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., pareiškėjo motyvus, dėl kurių jis po 1990 m. kovo 11 d. tęsė tarnybą šioje karinėje dalyje, įsiteisėjusį Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendimą administracinėje byloje bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, būdamas lojalus Lietuvos Respublikai, ištikimybę nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvos Respublikai galėjo prisiekti tik Lietuvos Respublikai perėmus jos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę, sprendė, jog pareiškėjo tarnybos laikas SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. 51156 po 1990 m. kovo 11 d. taip pat turi būti įskaitomas į tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, kaip kad yra įskaitomas faktinis tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdžiusiuose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose laikas iki 1990 m. kovo 11 d.

25. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 836 pritarė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos parengtam Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 12, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui ir nutarė pateikti jį Lietuvos Respublikos Seimui. Šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad pagal esamą teisinį reguliavimą asmenims, vykdžiusiems Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos reikalų sistemos įstaigų apsaugą ir kontrolę, nėra galimybių į stažą, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, įskaičiuoti laikotarpio po 1990 m. kovo 11 d. iki tol, kol minėtos įstaigos nebuvo perimtos į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, nors de facto šie asmenys iš esmės atliko Lietuvos valstybei svarbias funkcijas – užtikrino pataisos reikalų sistemos įstaigų apsaugą ir kontrolę. Dėl šios priežasties įstatymo projekto tikslas yra patikslinti Įstatymo 16 straipsnio 3 dalį taip, kad jos nuostatos neprieštarautų Konstitucijos 52 straipsniui ir atitiktų konstitucinį teisinės valstybės principą. Be to, aiškinamajame rašte įstatymo projekto rengėjai nurodė, priėmus šį projektą, bus įgyvendintas teisėtų lūkesčių principas asmenų, kurie buvo pasirengę prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, tačiau dėl objektyvių priežasčių (Lietuvos Respublika objektyviai negalėjo perimti į savo jurisdikciją jos teritorijoje veikusių pataisos reikalų sistemos įstaigų, kurių apsaugą ir kontrolę vykdė SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai) negalėjo iš karto to padaryti, atžvilgiu. Teisės aktų registro duomenimis, įstatymų leidėjas nėra pakeitęs Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto.

26. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (2 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotą Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies aiškinimą, kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, įskaitant ir Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Atitinkamam teisėkūros subjektui – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, bet ir tol, kol ši konstitucinė pareiga nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas – šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinta (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).

27. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaudamasis Fondo valdybos Utenos skyrius nustatė pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, sprendė, kad pareiškėjui į jo tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti turi būti įskaičiuotas laikotarpis, kai jis tarnavo SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. 51156 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. ir vykdė Lietuvos Respublikos atsakingų asmenų pavedimus. Todėl Fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (10.126)PE_SP20-2 ir Fondo valdybos 2018 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-596 panaikino.

28. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio nuostatomis, teismas nurodė, kad skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad Fondo valdybos Utenos skyrius privalo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. balandžio 28 d. prašymą skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Teismas taip pat įpareigojo Fondo valdybos Utenos skyrių, iš naujo sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo, perskaičiuoti pareiškėjo tarnybos laiką, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, įskaitant į tarnybos laiką laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 rugpjūčio 31 d. ir iš naujo apskaičiuoti A. M. skiriamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumą.

III. 29. Atsakovas Fondo valdybos Utenos skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

30. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pažymi, jog sprendžiant dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių apie jo tarnybą SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. 51156 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., reikšmingas Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimas, kuriame konstatuota, kad šiuo teisės aktu Lietuvos Respublika prisiėmė įsipareigojimą jos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tarnavusiems jai lojaliems SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padalinių pareigūnams, kurie buvo priimti į tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, išlaikyti tam tikras socialines ir materialines garantijas, tarp jų – į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pensiją, įskaityti laiką, ištarnautą SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje. Tačiau šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas nutarė, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas reguliavimas, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilygintas faktinės tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimas priimtas dėl konkrečios asmenų grupės – pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos darbuotojų – tarnybos.

31. Atsakovas pažymi, kad nei Fondo valdybos Utenos skyriui, nei Fondo valdybai nesuteikta teisė Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarime pateiktus išaiškinimus taikyti kitų asmenų ar kitos grupės asmenų atžvilgiu, t. y. asmenų, dėl kurių Konstitucinis Teismas Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai nenagrinėjo, net ir tuo atveju, jei tokie asmenys pateikia įrodymus, kad veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui. Be to, iš pareiškėjo skundo teismui argumentų akivaizdu, kad ir pats pareiškėjas pripažįsta, jog Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarime buvo nagrinėtas tik Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų taikymo pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos darbuotojams atitikties Konstitucijai, tačiau mano, jog ir jam, atsižvelgiant į Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendime nustatytas aplinkybes, laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 m. 5 mėn. 20 d.), turėtų būti įskaičiuojamas į jo tarnybos stažą.

32. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Aukštesniajame administraciniame teisme buvo nagrinėjamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, KGB, MGB) vertinimo ir šios organizacijos darbuotojų darbinės veiklos“ 2 straipsnyje nustatytų apribojimų netaikymo A. M.. Taigi Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendime nustatytos aplinkybės nepaneigia fakto, kad A. M. laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. dirbo LSSR valstybės saugumo komitete (sąlyginiu pavadinimu – karinėje dalyje 51156), o pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas tik iki 1990 m. kovo 11 d. Taigi į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti įskaityti tarnybos LSSR valstybės saugumo komitete laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. nėra teisinio pagrindo.

33. Atsakovo teigimu, Fondo valdybos Utenos skyrius 2017 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. (10.126) PE_SP20-2, kurio teisėtumui ir pagrįstumui pritarta Fondo valdybos 2018 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-596, teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti neįskaitė laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., todėl reikalavimai panaikinti skundžiamus Fondo valdybos Utenos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimus bei išvestinis reikalavimas dėl minėto laikotarpio įskaitymo į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, atmestini. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimai atmestini.

34. Pareiškėjas A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

35. Pareiškėjas atsiliepimą grindžia iš esmės pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytais argumentais. Papildomai nurodo, kad apeliaciniame skunde nenurodomi jokie pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo motyvai, visiškai nenurodoma, kokias materialiosios ar proceso teisės normas ir kokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė, kurios sudarytų pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo įsitikinimu, priimant sprendimą nepadaryta jokių materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų, sprendimas yra išsamus, motyvuotas ir pagrįstas, todėl pareiškėjas su juo sutinka.

36. Pareiškėjas pažymi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, jis po 1990 m. kovo 11 d. buvo lojalus Lietuvos Respublikai, kadangi po 1990 m. kovo 11 d. dirbo LSSR VSK Lietuvos Respublikos pareigūnų pavedimu, vykdė jų nurodymus ir suteikė visą turimą vertingą informaciją apie LSSR VSK, tai konstatuota ir įsiteisėjusiame Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendime, šios aplinkybės nurodytos ir bendrame LR valstybės saugumo departamento ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro teikime, kuriuo priimdamas 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendimą vadovavosi Aukštesnysis administracinis teismas. Nors pareiškėjas laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. atliko tarnybą SSRS karinėje dalyje, tačiau tokiu būdu vykdė Lietuvos valstybei svarbias funkcijas, veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui (juo labiau Lietuvos Respublikos valdžios institucijų pareigūnų pavedimu). Pareiškėjas teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad po 1990 m. kovo 11 d. likdamas dirbti LSSR VSK ir teikdamas Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnams vertingą informaciją apie VSK veiklą, rizikavo savo sveikata ir gyvybe, atliko pavojingą darbą Lietuvos naudai. Todėl pareiškėjas turėjo ir turi teisėtą lūkestį, kad Lietuvos valstybei naudingi jo veiksmai ir darbai laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. bus atlyginti teisingai, kaip ir Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytoms asmenų grupėms.

37. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo tarnybos laikas po 1990 m. kovo 11 d. taip pat turi būti įskaitomas į tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, atitinka teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus. Akcentuoja, kad ginčo dėl pareiškėjo lojalumo Lietuvos Respublikai, veikimo Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., byloje nėra, Fondo valdybos Utenos skyrius apeliaciniame skunde šių aplinkybių taip pat neginčija.

38. Pareiškėjo nuomone, Fondo valdybos Utenos skyriaus pozicija, kad Fondo valdyba ir Utenos skyrius neturi teisės Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarime pateiktus išaiškinimus taikyti kitų asmenų atžvilgiu, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, kadangi tokią teisę turi administracinis teismas, kuris yra vienintelė institucija, vykdanti teisingumą administracinėse bylose ir kuris išsprendė kilusį ginčą, patenkindamas pareiškėjo skundą. Akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutarime yra išaiškinęs, jog vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc (šiuo atveju) ir taikant teisę (inter alia naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).

39. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendime nurodyta, jog įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas. Konstitucinio Teismo išaiškinimai patvirtina, jog administracinis teismas konkrečioje byloje turi teisę ir gali ad hoc užpildyti teisės aktų spragas ir išspręsti įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus. Šiuo atveju teisės spraga pasireiškia tuo, Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas neįtvirtina, jog pareiškėjo karinė tarnyba SSRS padaliniuose po 1990 m. kovo 11 d., vykdant Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnų pavedimus, veikiant Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui, prilyginama tarnybos laikui pensijai skirti. Teisės spragos buvimą patvirtina ir tai, kad po pareiškėjo atžvilgiu priimto Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendimo, pagal galiojantį Vidaus tarnybos statuto ir Valstybės tarnybos įstatymo reglamentavimą: pareiškėjo tarnybos metu pareiginės algos priedas už ištarnautus metus buvo mokamas įskaitant ir pareiškėjo stažą laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d.; nuo pareiškėjo stažo priklausydavo, kada įgydavo teisę siekti aukštesnės kvalifikacinės kategorijos (po 5 metų stažo buvo galima siekti III kategorijos, po 10 m. stažo – II kategorijos, po 15 m. stažo – I kategorijos) ir pareiškėjo stažas laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. buvo įskaitomas nustatant, kada jis įgyja teisę siekti aukštesnės kvalifikacinės kategorijos; stažas minėtu laikotarpiu taip pat buvo įskaitomas ir apskaičiuojant atostogų trukmę. Taigi, nurodytos tarnybos garantijos pareiškėjui buvo skiriamos įskaičiuojant pareiškėjo stažą ginčijamu laikotarpiu, todėl neįskaičius stažo į tarnybos laiką pensijai skirti būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principai, Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta teisė gauti socialinę paramą, Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarime ir kituose nutarimuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.

41. Atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, taip pat pritardamas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams. Pažymi, kad Aukštesniajame administraciniame teisme buvo nagrinėjamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, KGB, MGB) vertinimo ir šios organizacijos darbuotojų darbinės veiklos“ 2 straipsnyje nustatytų apribojimų netaikymo A. M.. Taigi Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendime nustatytos aplinkybės nepaneigia fakto, kad A. M. laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. dirbo LSSR valstybės saugumo komitete (sąlyginiu pavadinimu – karinėje dalyje 51156), o pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas tik iki 1990 m. kovo 11 d. Taigi į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti įskaityti tarnybos LSSR valstybės saugumo komitete laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. nėra teisinio pagrindo.

42. Atkreipia dėmesį, kad pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą bei Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimo išvadas, laikotarpiai, prilyginami (įskaitytini) faktiniam tarnybos laikui, yra: faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. – šis laikotarpis į pareiškėjo tarnybos laiką yra įskaitytas ir dėl jo ginčo teisme nėra; faktinis tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose, vykdžiusiuose Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos reikalų sistemos įstaigų apsaugą ir kontrolę laikas po 1990 m. kovo 11 d (jeigu asmuo už jį negauna kitos valstybės pensijos) – pareiškėjas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. dirbo LSSR valstybės saugumo komitete (sąlyginiu pavadinimu – karinėje dalyje 51156), o ne SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose, kurie vykdė Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas; faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d. (jeigu asmuo už jį negauna kitos valstybės pensijos).

Laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. į pareiškėjo stažą galėtų būti įskaitytas tik tuo atveju, jei pareiškėjas minėtu laikotarpiu būtų pašauktas į prievartinę būtinąją karinę tarnybą. Pažymi, kad A. M. laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. dirbo LSSR valstybės saugumo komitete (sąlyginiu pavadinimu – karinis dalinys 51156). Taigi ginčijamu laikotarpiu pareiškėjas nebuvo pašauktas į prievartinę būtinąją karinę tarnybą. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad Lietuvos Respublikos pareigūnai nurodė ten likti ir tokiu būdu dirbti Lietuvos Respublikai.

Akcentuoja, kad šie pareiškėjo skundo argumentai nagrinėtinos bylos kontekste nėra reikšmingi, nes pagrindinis pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui argumentas buvo Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarime pateiktas išaiškinimas dėl Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų atitikties Konstitucijos 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

43. Fondo valdybos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjo tarnybos laikas SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. 51156 po 1990 m. kovo 11 d. taip pat turi būti įskaitomas į tarnybos stažą pareigūnų pensijai ir karių valstybinei pensijai skirti, kaip yra įskaitomas faktinis tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdžiusiose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose laikas iki 1990 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimo išvadas bei neatsižvelgė į tai, kad Pensijų įstatymo straipsniuose yra pateiktas baigtinis laikotarpių, įskaitytinų į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, sąrašas.

44. Fondo valdyba teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas bei padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, spręsdamas dėl laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos stažą pareigūnų pensijai skirti. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad laikosi pozicijos, kurią išdėstė bylą pirmojoje instancijoje nagrinėjusiam teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Policijos departamento nuomone, pagrindų valstybinei pensijai skirti ar neskirti buvimo nustatymas, taip pat atskirų tarnybos laikotarpių prilyginimas tarnybos laikui pensijai skirti yra išimtinai valstybinę pensiją skiriančiosios institucijos prerogatyva. Nei Pensijų įstatymas, nei tokių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys poįstatyminiai aktai nenumato, kad minėtų pagrindų buvimą ar nebuvimą turi nustatyti įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo paskiausiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 46. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

47. Taip pat akcentuotina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

48. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-TE-154 „Dėl vyriausiojo komisaro A. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. kovo 31 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

49. Pareiškėjas 2017 m. kovo 30 d. Lietuvos policijos generaliniam komisarui pateikė prašymą dėl dokumentų skirti pensiją pateikimo, o 2017 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo.

50. VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir prie prašymo pridėtus dokumentus, 2017 m. birželio 1 d. raštu Nr. (10.126) R3-25347 kreipėsi į Policijos departamento Personalo administravimo valdybą dėl grąžinimo pareiškėjo tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo. Rašte nurodė, kad pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginimas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose tarnautas laikas po 1990 m. kovo 11 d., jeigu asmuo už jį negauna kitos valstybinės pensijos. Todėl prašė pareiškėjo tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape ištaisyti tarnybos laiką laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., kai pareiškėjas atliko tikrąją karinę tarnybą įvairiose karininko pareigose, įskaitant į stažą tik laikotarpį nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1990 m. kovo 11 d.

51. Policijos departamento Personalo administravimo valdyba 2017 m. birželio 13 d. raštu Nr. 5-S-5506 „Dėl A. M. dokumentų pateikimo“ pateikė patikslintą pareiškėjo 2017 m. birželio 13 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 5-IL-2961. Pagal Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktus duomenis, pareiškėjo vidaus reikalų sistemoje ištarnautas laikas – 28 metai 1 mėnuo 6 dienos.

52. VSDFV Utenos skyrius 2017 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą Nr. PE_SP20-2 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo A. M.“, kuriuo, atsižvelgęs į 28 metų 1 mėnesio ir 6 dienų tarnybos laiką, nuo 2017 m. balandžio 1 d. neterminuotai paskyrė pareiškėjui 864,34 Eur pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki teisės gauti šį priedą išnykimo pagal Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

53. Pareiškėjas VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. PE_SP20-2 apskundė Fondo valdybai, kuri 2018 m. sausio 26 d. sprendime Nr. (6.5)I-596 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. (10.126)PE_SP20-2“ nurodė, kad pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų pensijai skirti – 28 metai 1 mėnuo ir 6 dienos – apskaičiuotas teisingai.

VI. 54. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai.

55. Pareiškėjo A. M. kreipimosi dėl pareigūno pensijos paskyrimo metu galiojusio Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1864 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) nustatė, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d.: faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d., jeigu asmuo už jį negauna kitos valstybės pensijos.

56. Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarime Nr. KT18-N9/2016 pripažino, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2013 m. gruodžio 3 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 128-6522; 2015 m. birželio 25 d. redakcija; TAR, 2015-07-01, Nr. 10600) nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginus faktinį tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laiką iki 1990 m. kovo 11 d., tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilygintas faktinis tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

57. Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1864 redakcija) pataisytas (t. y. papildytas nuostata dėl tam tikros kategorijos pareigūnų) atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. KT18-N9/2016 2018 m. birželio 14 d. įstatymu Nr. XIII-1264, t. y. po šioje byloje ginčijamų sprendimų priėmimo.

58. Šis teisinis reguliavimas – Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas, suponuoja išvadą, kad į asmens tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti gali būti įtraukiamas laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d., tik kai asmuo, vykdant SSRS visuotinės karinės prievolės įstatymą, buvo prievarta paimtas į būtinąją karinę tarnybą. Būtent taip yra aiškinama ši norma panašioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1363-492/2016). Akcentuotina ir tai, kad ši prievarta, taikyta po 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomos Lietuvos piliečių atžvilgiu, turėjo būti taikoma kitų valstybių (o ne nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos) institucijų, tai akivaizdžiai matyti iš šios normos turinio, iš Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo, kur buvo tiriamas šios normos konstitucingumas, iš šios normos keitimo 2013 m. gruodžio 3 d. įstatymu Nr. XII-636, 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1864, 2018 m. birželio 14 d. įstatymu Nr. XIII-1264.

VII. 59. Nagrinėjamoje byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1980 m. lapkričio 12 d. iki 1982 m. lapkričio 9 d. atliko karinę tarnybą (tarnavo tarybinėje armijoje), o nuo1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. atliko tikrąją karinę tarnybą įvairiose karininko pareigose (kariniame dalinyje 51156).

60. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ginčo, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. atliko tikrąją karinę tarnybą įvairiose karininko pareigose (kariniame dalinyje 51156) nėra. Ginčas kilęs dėl šio laikotarpio įskaitymo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti.

61. Taigi nagrinėjamu atveju būtina išsiaiškinti, ar pareiškėjo A. M. tarnyba minėtame kariniame dalinyje po 1990 m. kovo 11 d. buvo prievartinė, t. y. ar jis objektyviai dėl kitų (ne Lietuvos) valstybės institucijų taikytos prievartos negalėjo nutraukti karinės tarnybos įvairiose karininko pareigose (kariniame dalinyje 51156) ir atlikti tarnybos Lietuvos valstybei, jai atkūrus nepriklausomybę.

62. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas laikotarpiu nuo 1980 m. lapkričio 12 d. iki 1982 m. lapkričio 9 d. atliko būtinąją karinę tarnybą (tarnavo tarybinėje armijoje), o nuo1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. atliko tikrąją karinę tarnybą įvairiose karininko pareigose (kariniame dalinyje 51156). Tai reiškia, kad pareiškėjas po 1990 m. kovo 11 d. nebuvo priverstinai paimtas arba nebuvo priverstas tęsti karinę tarnybą minėtame kariniame dalinyje 51156, o savanoriškai liko (tęsė) atlikti tarnybą įvairiose karininko pareigose, nors objektyviai galėjo atlikti tarnybą Lietuvos valstybei kitoje ne SSRS priklausiusioje tarnyboje arba kariniame vienete. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad jo tarnyba kariniame dalinyje 51156 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. buvo prievartinė. Visas nurodytas pareiškėjo tarnybos laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d. yra teisėtai ir pagrįstai įtrauktas į jo tarnybos stažą valstybinei pareigūnų ir karių pensijai gauti.

63. Dėl pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų, susijusių su teisėtu lūkesčiu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl asmenų, kurių faktinis karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose pagal teisinį reguliavimą turėjo būti įskaičiuojamas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, teisėtų lūkesčių, pažymėjo, kad turi omenyje tuos asmenis, kurie tuo metu dėl objektyvių priežasčių negalėjo atlikti tarnybos Lietuvos Respublikai. Tuo tarpu nuo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos nepriklausomybė jau buvo atkurta, o pareiškėjas įgavo teisinę galimybę be itin neigiamų pasekmių pasitraukti iš svetimos valstybės karinės tarnybos bei pradėti tarnybą Lietuvos Respublikai (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimą).

64. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ginčo atveju nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kadangi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas nutarė, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas reguliavimas, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilygintas faktinės tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimas priimtas dėl konkrečios asmenų grupės – pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos darbuotojų – tarnybos, todėl nagrinėjamu atveju netaikytinas. Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimas priimtas atsižvelgiant į išskirtines aplinkybes, nustatytas šios asmenų grupės atžvilgiu. Be to pažymėjo, kad nėra jokio konstitucinio pagrindo tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti faktinį tarnybos po 1990 m. kovo 11 d. kituose SSRS VRM vidaus kariuomenės ir vidaus reikalų padaliniuose, kituose SSRS ginkluotųjų pajėgų padaliniuose, pasienio, muitinės, saugumo ir kitose tarnybose laiką (išskyrus, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarime, faktinį prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikotarpį po 1990 m. kovo 11 d.).

65. Atsakovas apeliaciniame skunde teisingai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendimu. Pareiškėjas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. dirbo LSSR valstybės saugumo komitete (sąlyginiu pavadinimu – karinis dalinys 51156). Šiame Aukštesniojo administracinio teismo įsiteisėjusiame sprendime nustatyta faktinė aplinkybė, kad A. M. po 1990 m. kovo 11 d. dirbo LSSR VSK Druskininkų miesto poskyrio operatyviniu įgaliotiniu, J. M., dirbusio Vilkaviškio rajono prokuroru (vėliau LR Vidaus reikalų ministro pavaduotoju), ir Z. V., LR Ministro pirmininko pavaduotojo, Saugumo tarnybos vadovo, pavedimu, vykdė jų nurodymus ir suteikė visą turimą vertingą informaciją apie LSSR VSK. Tačiau ši aplinkybė, kuri nustatyta dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, KGB, MGB) vertinimo ir šios organizacijos darbuotojų darbinės veiklos“ 2 straipsnyje nustatytų apribojimų netaikymo A. M., nepaneigia fakto, kad pareiškėjas A. M. laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. atliko tikrąją karinę tarnybą įvairiose karininko pareigose (kariniame dalinyje 51156). Be to, Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas nenustato teisinių pasekmių atsiradimo nuo pareiškėjo nurodomų aplinkybių (nepriklausomos Lietuvos pareigūnų nurodymų atlikti tarnybą) skaičiuojant pensiją, todėl jos neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje.

66. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas bei padarė neteisingą išvadą spręsdamas dėl pareiškėjo laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos stažą pareigūnų pensijai skirti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. M. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Veslava Ruskan