2021-05-12 Nr. AB-10578-3-61-3-02055-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-407-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02055-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. balandžio iki 2019 m. balandžio buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kur buvo pažeista jo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu bei dušu. Netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas pareiškėjui sukėlė daug nepatogumų, jis jautėsi pažemintas, patyrė stresą ir vidinį sukrėtimą. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas buvo matomas iš kameros duryse esančio langelio, todėl atlikdamas gamtinius reikalus jis buvo matomas pareigūnų. Be to, iš tualetų sklido nemalonus kvapas. Dušinių duryse taip pat buvo įrengti stebėjimo langeliai, pro kuriuos buvo matomi dušu besinaudojantys asmenys. Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo pelėsio, drėgna, nuo šiukšlių sklido nemalonus kvapas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas) atsiliepime į skundą prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti.

4. Vilniaus PN nurodė, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pagal teisės aktus kamerų duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis nepagrįstas įrodymais, nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 218 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2016 m. birželio 5 d. iki 2019 m. balandžio 9 d., kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, pirmosios instancijos teismas, atsakovo prašymu, pareiškėjo reikalavimui pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2016 m. birželio 5 d. iki 2019 m. balandžio 9 d.

7. Vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos nebuvo atskirtos kabinomis su durimis, tačiau atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas minėtose kamerose tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas vienas, o šių kamerų sanitariniai mazgai, siekiant uždengti matomumą nuo apžiūros posto bei iš kameros vidaus, buvo įrengti panaudojant užuolaidas. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, tuomet, kai jis kamerose Nr. 73, Nr. 4, Nr. 48 buvo laikomas ne vienas.

8. Dėl privatumo naudojantis dušu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pertvarų duše neįrengimas, nors ir neužtikrina visiško privatumo, nėra pakankamas faktas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti tokias pertvaras. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju dušuose buvo įrengtos pertvaros, nenustatyta, jog pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo itin prastos ir kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymais šiuo klausimu, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą neturintis pagrindo spręsti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčijamu aspektu buvo nesuderinamos su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimais.

9. Remdamasis Vilniaus PN pranešimu „Dėl V. S. skundo“, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 23 d. atliktu patikrinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo galimybė patalpas vėdinti per langus, pelėsis, jei nustatomas, operatyviai šalinamas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog kamerose buvo drėgmė, pelėsis, tačiau nekonkretizavo savo nusiskundimų, nenurodė, kad su skundais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl drėgmės, pelėsio ir nemalonus kvapo laikė nepagrįstais.

10. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K 218 parų nesuteikė privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. tam tikrais laikotarpiais, kuomet pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nustatė 218 Eur atlygintinos neturtinės žalos dydį, kurį laikė adekvačiu ir teisingu.

III. 11. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas.

12. Pareiškėjas nesutinka, kad nuo 2016 m. birželio 5 d. iki 2019 m. birželio 5 d. Lukiškių TI-K nebuvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, nes pareiškėjas galėjo būti stebimas per dušo duryse esantį stebėjimo langelį, be to, pareigūnai neperspėję atidarydavo duris. Pareiškėjas pažymi, jog nepriklauso rizikos grupei dėl kitų asmenų užpuolimo ir savęs žalojimo, todėl jo privatumas buvo pažeistas, dėl šių aplinkybių jis patyrė stresą. Pareiškėjo manymu, už kiekvieną privatumo duše pažeidimo laikotarpio dieną jam turėtų būti priteistas 5 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

13. Pareiškėjo teigimu, nuo 2016 m. birželio 5 d. iki 2019 m. birželio 5 d. Lukiškių TI-K taip pat buvo šiurkščiai pažeista jo teisė į privatumą naudojantis tualetu, nes pareiškėjas buvo matomas kitų nuteistųjų, taip pat pareigūnų per kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį arba be perspėjimo atidarius duris. Pasak pareiškėjo, užuolaidos sanitariniame mazge buvo įrengtos tik 2017 m. kovą. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl pareiškėjas ir kiti kameroje kalėję asmenys turėjo kvėpuoti tualeto oru. Pareišėkėjas pažymi, jog už pirmosios instancijos teismo nustatytą 218 parų privatumo sanitariniuose mazguose pažeidimą jam turėjo būti priteistas 1 090 Eur žalos atlyginimas (po 5 Eur už parą).

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 4 buvo pažeistas teisės aktuose įtvirtintas minimalus asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas (3,6 kv. m).

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Byloje ginčas kilo dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. S. pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui iki 2016 m. birželio 5 d. taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, vertino pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas nuo 2016 m. birželio 5 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. bei konstatavo, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K 218 parų nesuteikė pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais mazgais bei priteisė pareiškėjui 218 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

18. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo privatumo pažeidimo naudojantis dušu bei tualetu nuo 2016 m. birželio 5 d. iki 2019 m. birželio 5 d., priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą, pažymi, jog kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl pareiškėjas ir kiti kameroje kalėję asmenys turėjo kvėpuoti tualeto oru, taip pat kad kameroje Nr. 4 nebuvo užtikrinta minimali teisės aktuose įtvirtinta gyvenamojo ploto norma. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Pirmiausiai pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą priteisti jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas, taip pat dėsto aplinkybes dėl gyvenamojo ploto trūkumo Lukiškių TI-K kameroje Nr. 4, su kuriomis sieja prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Tačiau nei su ploto trūkumu kameroje Nr. 4 susijusių aplinkybių, nei prašymo priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nebuvo nurodęs.

21. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-129-822/2019; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1374-602/2018; kt.).

22. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų užtikrinti sąžiningą procesą, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018; kt.). Taip pat apeliacinės instancijos teisme negalima pareikšti reikalavimo priteisti procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnyje, jei toks reikalavimas nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4359-520/2018; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-61-520/2021; 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-446-415/2021).

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui naujai nurodytos aplinkybės dėl gyvenamojo ploto Lukiškių TI-K kameroje Nr. 4 trūkumo, taip pat pareikštas naujas reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, kurių jis nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

24. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su privatumo ginčo laikotarpiu naudojantis Lukiškių TI-K dušais neužtikrinimu, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, kad pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Pagal vyraujančią vėliausiąją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1229-624/2020; 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-929-556/2020; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-527-629/2021; 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje TA-188-822/2021; kt.).

25. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina ir pareiškėjas to neginčija, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu dušai buvo atskirti pertvaromis, todėl teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimas šiuo aspektu nekonstatuotinas.

26. Kaip minėta, pareiškėjas taip pat teigia, kad jo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista visą 2016 m. birželio 5 d. – 2019 m. birželio 5 d. laikotarpį, nes pareiškėjas tualete buvo matomas tiek kitų nuteistųjų, tiek Lukiškių TI-K pareigūnų.

27. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus, pirmiausiai pažymėtina, jog byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iki 2019 m. balandžio 9 d., o ne, kaip teigia pats pareiškėjas, iki 2019 m. birželio 5 d. Pareiškėjas nepaneigė šių atsakovo atstovo į bylą pateiktų oficialių duomenų teisingumo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo jais nesivadovauti. Atsižvengiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K privatumo tualete užtikrinimo aspektu vertino nuo 2016 m. birželio 5 d. iki 2019 m. balandžio 9 d.

28. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad tualetas turi būti įrengiamas taip, kad būtų sudarytos sąlygos asmens privatumui. Svarbu, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Šios aplinkybės vertinamos, atsižvelgiant į bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šio pobūdžio bylose, t. y. ar pareiškėjas pakankamai detalizavo ir pagrindė aplinkybes, kuriomis remiasi, o atsakovas įtikinamai paneigė pareiškėjo teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-403-602/2017; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-756/2020).

29. Saugumo užtikrinimas kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo aspektu turi būti parenkami tokie kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018). Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka nacionalinio teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog aplinkybė, kad asmuo kameroje visą laiką ar dalį laikotarpio buvo laikomas vienas, savaime nereiškia, kad šiuo laikotarpiu jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų. Tačiau vertinama, kad tuo metu pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį su dar bent vienu asmeniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020; 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-18-442/2021; kt.).

31. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018; kt.).

32. Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai buvo atitverti 1,5 m aukščio sienelėmis bei užuolaidomis. Tačiau užuolaidos Lukiškių TI-K kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengtos tik 2016 m. gruodžio – 2017 m. kovo laikotarpiu. Atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų, kada tiksliai kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniuose mazguose buvo įrengtos užuolaidos. Pareiškėjas teigia, kad užuolaidos įrengtos tik 2017 m. kovą, todėl ši aplinkybė vertinama pareiškėjo naudai, t. y. teisėjų kolegija laiko, kad užuolaidos kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniuose mazguose buvo įrengtos tik 2017 m. kovo mėnesį, o iki tol pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik 1,5 m aukščio pertvara, neužtikrinančia pareiškėjo privatumo nei nuo kitų kameroje laikytų nuteistųjų, nei nuo pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017; 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2151-556/2020; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3226-1062/2020; kt.).

33. Vertindama sanitarinių mazgų įrengimo Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017 m. kovo mėnesio, sąlygas, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos uždengė matomumą nuo apžiūros posto, todėl pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista tik tuomet, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, paneigiančių šias teismo išvadas ir patvirtinančių, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K pareigūnams galėjo būti matomas nepaisant sanitariniame mazge įrengtos užuolaidos (pvz., kad užuolaida buvo įrengta ne kameros durų pusėje, buvo netinkamo audinio ir / ar kt.). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, esą nuo 2017 m. kovo mėnesio jo teisė į privatumą tualete buvo pažeista ir tais laikotarpiais, kai Lukiškių TI-K kamerose jis buvo laikomas vienas, nelaikytini pagrįstais.

34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. birželio 5 d. iki 2019 m. balandžio 9 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta 218 parų, kai pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas ne vienas, taip pat papildomai 197 paras (iki 2017 m. kovo mėnesio), kai pareiškėjas vienas buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik 1,5 m aukščio pertvara.

35. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

36. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

37. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl žalos atlyginimo, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

38. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

39. Įvertinus šioje byloje nustatytą pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, trukmę (218 parų, kai kameroje buvo laikomas su dar vienu asmeniu, ir 197 paras, kai kameroje buvo laikomas vienas), sutinkant su pareiškėjo argumentu, kad kameroje buvo jaučiamas nemalonus tualeto kvapas, taip pat atsižvelgiant į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, jog šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas vertinti, kad pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo, o pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati ir proporcinga suma yra 633 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai ar kilo kitos neigiamos bei reikšmingos pasekmės. Nors pareiškėjas prašo priteisti jam 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

40. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 633 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 633 Eur (šešis šimtus trisdešimt tris eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė