2025-09-17 Nr. AB-14689-3-62-3-01058-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1029-502/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01058-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Kauno apylinkės teismui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2025 m. liepos 14 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas nubausti atsakovą Kauno apylinkės teismą ir įpareigoti vykdyti deliktinę atsakomybę.

Kadangi pareiškėjo skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 3, 6, 7, 8, 9, 10 ir 12 punktuose nustatytų reikalavimų, Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 17 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2025 m. liepos 28 d. šioje teismo nutartyje nurodytiems skundo trūkumams pašalinti. Teismas minėtoje nutartyje atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad jis, šalindamas trūkumus, turi pateikti patikslintą skundą kaip vieną ir vientisą dokumentą, kuris atitiktų ABTĮ 24 straipsnio 2 dalyje ir 25 straipsnyje nustatytus reikalavimus skundo turiniui ir jo priedams.

Teismui 2025 m. liepos 23 d. pateiktame patikslintame skunde pareiškėjas pakartotinai prašo nubausti atsakovą Kauno apylinkės teismą ir įpareigoti vykdyti deliktinę atsakomybę.

Pareiškėjas teigė, kad patikslinto skundo pagrindas yra Kauno apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-13815/2001, „AG1-165/09-2019 (A. M. pasiteisinimas, kodėl VMI prie LR FM negrąžino pareiškėjo įmokų laimėjus bylą), AS-624-602/2025“. Pareiškėjas nurodė, kad institucijos (atsakovo) veiksmai pareiškėjui kainavo 722,93 Eur, o valstybės biudžetas neteko 19,70 Eur, bei sumos, kurią G. B. išleido Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą, kaip nepriskirtinus administracinių teismų kompetencijai.

Teismas, apžvelgęs ABTĮ (3 str. 1 d., 5 str. 1 d., 18 str. 2 d.) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2 str. 18 d.) nuostatas, nustatė, kad pareiškėjo skunde keliamas reikalavimas nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo siekiamos teisinės pasekmės bei skundo reikalavimas nubausti atsakovą Kauno apylinkės teismą ir įpareigoti vykdyti deliktinę atsakomybę nėra siejamas su viešojo administravimo sritimi ir yra susijęs su sprendimų vykdymu. Šią aplinkybę patvirtina pats pareiškėjas, kuris patikslintame skunde nurodo, kad skundo „pagrindas yra bylos 2-13815-375 sprendimas, AG1-165/09-2019 (A. M. pasiteisinimas, kodėl VMI prie LR FM negrąžino pareiškėjo įmokų laimėjus bylą), AS-624-602/2025“.

Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundą, patikslintą skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.)

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. nutartį ir pareiškėjo „problemą spręsti iš esmės“.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis akivaizdžiai šališka atsakovui ir kenkia Lietuvos Respublikai bei visai Europos Sąjungai.

Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio 6 d. civilinėje byloje Nr. 2-13815-375, valstybės biudžetas neteko 19,70 Eur bei sumos, kurią atsakovo favoritei G. B. išleido Užsienio reikalų ministerija.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo teisėja tokia ginčijama nutartimi patvirtina, kad teismui nerūpi nei valstybės, nei piliečių pinigai, todėl tokiems asmenims draudžiama atstovauti šiai valstybei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą (patikslintą skundą) nustačius, kad jis nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą konstatavęs, kad pareiškėjo siekiamos teisinės pasekmės bei skundo reikalavimas nubausti atsakovą Kauno apylinkės teismą ir įpareigoti vykdyti deliktinę atsakomybę nėra siejamas su viešojo administravimo sritimi ir yra susijęs su sprendimų vykdymu.

Teisėjų kolegija, pirmiausiai pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ginčijamą nutartį priėmusios teisėjos šališkumu, pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė duomenų, patvirtinančių skundo ir patikslinto skundo priėmimo klausimą nagrinėjusios teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą arba išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčijamą nutartį priėmusi teisėja buvo šališka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi jus – ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą).

Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Viena iš tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reguliuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-631-492/2019, 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai, be kita ko, nepriskiriama tirti teismų teisėjų veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda, be kita ko, valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reguliuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.

Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-88-756/2022, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-669-575/2023).

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo tiek skundo, tiek patikslinto skundo reikalavimas yra nubausti atsakovą Kauno apylinkės teismą ir įpareigoti vykdyti deliktinę atsakomybę, be to, pareiškėjas atskirajame skunde patvirtina, kad jo skundo pagrindas yra Kauno apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-13815/2001 ir atsakovo veiksmai, kuriais nėra išieškomos pareiškėjo nurodytos sumos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašo administracinio teismo nubausti ir įpareigoti Kauno apylinkės teismą atlikti tam tikrus veiksmus civilinėje byloje, t. y. pareiškėjas akivaizdžiai kelia ginčą ne viešojo administravimo srityje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas nėra siejamas su viešojo administravimo sritimi ir yra susijęs su sprendimų vykdymu, todėl nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui pateiktame patikslintame skunde, nei atskirajame skunde nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog jo keliamas ginčas yra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar keisti atsižvelgiant į pareiškėjo atskirojo skundo argumentus nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. K. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė