2020-02-05 Nr. AB-2344-3-61-3-02176-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-117-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02176-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovui Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas J. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) po 640,65 Eur už kiekvieną uždelstą atsiskaityti su juo mėnesį nuo 2017 m. balandžio 11 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-6766-790/2016 (toliau – ir VAAT sprendimas) priteisė jam iš Tarnybos 640,65 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Šį teismo sprendimą Tarnyba apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT), todėl šio skundo padavimo dieną minėtas teismo sprendimas nebuvo įsiteisėjęs, tačiau pareiškėjas neabejojo, kad Tarnyba neteisėtai jam neišmokėjo darbo užmokesčio dalies. Pareiškėjo nuomone, susiklosčius tokiai situacijai, taip pat Tarnybos vado 2017 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 47TE‑154 atleidus jį iš Tarnybos, o Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) viršininko 2017 m. balandžio 10 įsakymu Nr. 30-TE-400 nuo 2017 m. balandžio 11 d. jį paskyrus į Klaipėdos AVPK Palangos miesto policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio (statutinio valstybės tarnautojo) pareigas, vadovaujantis tuo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK; redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 141 straipsnio 3 dalimi, jam nuo 2017 m. balandžio 10 d. iki skundo teismui padavimo dienos už kiekvieną uždelstą mėnesį Tarnyba privalo išmokėti 640,65 Eur.

3. Tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Tarnyba paaiškino, kad pareiškėjas savo tariamą teisę į vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką kildina iš neįsiteisėjusio VAAT sprendimo, kuriuo pareiškėjui iš Tarnybos buvo priteista 640,65 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Taip pat Tarnyba atsiliepime pateikė nesutikimo su VAAT sprendime išdėstytais argumentais motyvus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nagrinėjamos bylos kontekste sistemiškai išaiškinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 ir 99 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą padarė išvadą, kad apskųstas apeliacine tvarka sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, nebent pačiame teismo sprendime būtų nustatyta kitokia jo vykdymo tvarka, o asmuo, kuris įsiteisėjusiu sprendimu privalo išmokėti sumas, susijusias su tarnybiniais teisniais santykiais, privalo tai padaryti per 15 kalendorinių dienų.

7. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatė, kad VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui iš Tarnybos priteista 640,65 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., apeliacine tvarka buvo apskųstas LVAT, jame nebuvo nustatyta kitokia nei ABTĮ sprendimo įsiteisėjimo ir vykdymo tvarka. Taip pat nustatė, kad apeliacinį skundą dėl VAAT sprendimo išnagrinėjęs LVAT 2018 m. vasario 20 d. priėmė neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. eA-640-520/2018 (toliau – LVAT nutartis), kuria Tarnybos apeliacinis skundas buvo atmestas, o VAAT sprendimas paliktas nepakeistas. LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartis įsiteisėjo jos priėmimo dieną.

8. Teismas nustatytas faktines aplinkybes įvertinęs paminėto ABTĮ įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba VAAT sprendimą pareiškėjo atžvilgiu turėjo įvykdyti, t. y. išmokėti jam priteistą 640,65 Eur neišmokėto darbo užmokesčio sumą, vėliausiai 2018 m. kovo 7 d. Vadinasi, nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo pozicija, kad VAAT sprendimu priteista 640,65 Eur dydžio darbo užmokesčio dalis jam turėjo būti išmokėta priimant Tarnybos vado 2017 m. balandžio 10 d. įsakymą, ar kad to nepadarius buvo pažeisti teisės aktai.

9. Teismo vertinimu, pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepagrįstai savo reikalavimą grindžia DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 141 straipsnio 3 dalimi. Šioje DK normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, taikomas atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju atveju. Tuo tarpu Tarnybos vado 2017 m. balandžio 10 d. įsakymu pareiškėjas nebuvo atleistas iš tarnybos, o Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 21 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu perkeltas į kitą vidaus reikalų įstaigą – Klaipėdos AVPK. Todėl, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju DK 141 straipsnio 3 dalis netaikytina.

10. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas buvo išdėstyta, nustatė, jog nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjo skunde nurodytais pagrindais priteisti jam iš Tarnybos po 640,65 Eur už kiekvieną uždelstą mėnesį ginčo laikotarpiu.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas nurodo, kad jo atleidimo iš Tarnybos dieną – 2017 m. balandžio 10 d. –darbdavys – Tarnyba – nevisiškai su juo atsiskaitė, todėl turi būti taikoma DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, t. y. kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

13. Darbdavys turi žinoti teisės aktų nuostatas, susijusias darbo užmokesčio apskaičiavimu ir darbdavio atsakomybe už laiku nesumokėtą darbo užmokestį. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės, nagrinėjant pareigūnų skundus dėl darbo užmokesčio priteisimo, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas sąmoningai nežymėjo pareigūnų dirbtų viršvalandinių darbų. Atsakovas į pareigūnų skundus nereagavo ir nenorėjo geruoju ištaisyti savo neteisėtais veiksmais padarytų „klaidų“. Atsakovas, žinodamas, kad jis neteisėtai nemokėjo pareigūnams darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą, turėjo suvokti, kad apeliacinio skundo pateikimu tik atitolina VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo vykdymą, tokiu būdu prisiėmė riziką dėl papildomų išlaidų ir negali būti atleistas nuo įstatyme nustatytos pareigos vykdymo.

14. Pareiškėjas akcentuoja, kad jį perkeliant iš vienos įstaigos į kitą, jo tarnybos santykiai su atsakovu nutrūko, todėl atsakovui kilo prievolė pilnai su juo atsiskaityti. Tarnyba savo prievolės atsiskaityti su pareiškėju Klaipėdos AVPK neperkėlė ir ją įvykdė po LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutarties priėmimo.

15. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas, pritardamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, nurodo, kad pareiškėjas apeliacinio skundo reikalavimus grindžia abstraktaus pobūdžio subjektyviomis prielaidomis, klaidinančiomis ir neatitinkančiomis skundo pagrindą sudarančių objektyvių faktinių aplinkybių. Pareiškėjas nepateikia jokių pagrįstų argumentų, naujų objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių apeliacinio skundo reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigos sumokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies pagrindu už uždelstą atsiskaityti laiką.

18. Vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis nagrinėjamoje byloje esančia medžiaga. Taigi apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-6766-790/2016 (įsiteisėjo 2018 m. vasario 20 d.) priteisė pareiškėjui iš Tarnybos 640,65 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Ši su tarnybos santykiais susijusi suma pareiškėjui buvo sumokėta tik 2018 m. kovo 2 d. Pareiškėjas Tarnybos vado 2017 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 47TE‑154 buvo perkeltas tęsti tarnybos į Klaipėdos AVPK.

20. Nagrinėjamos bylos kontekste įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nepagrįstai savo reikalavimą grindžia šioje byloje netaikytina DK 141 straipsnio 3 dalimi, pripažintina teisinga.

21. Tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog DK normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Kodekso sistemą bei jo struktūrą siekiant užtikrinti Kodekso vientisumą ir atskirų jo sudedamųjų dalių suderinamumą (DK 10 str. 1 d.), o nustatant tikrąją normos reikšmę, turi būti atsižvelgiama į Kodekso bei aiškinamos normos tikslus ir uždavinius (DK 10 str. 3 d.). DK 141 straipsnis „Atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka“ yra IV skirsnyje „Darbo sutarties pasibaigimas“. Taigi DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija, atsižvelgiant į DK sistemą ir struktūrą, normos tikslus ir uždavinius, taikoma tik atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju atveju, t. y. tuo atveju, kai darbo santykiai pasibaigia. (žr., pvz., LAT 2017 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-313/2017, 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2014, 2015 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2015, LVAT 2019. m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3478-968/2019 ir kt.)

22. Kadangi pareiškėjas buvo ir yra vidaus tarnybos pareigūnas, jo statusą, priėmimą į tarnybą ir atleidimą iš tarnybos reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas. Tarnybos vado 2017 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. 47TE‑154 ir Klaipėdos AVPK viršininko 2017 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. Nr. 30-TE-400 priėmimo metu atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai, tvarka bei atsiskaitymo su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu tvarka) buvo įtvirtinta Vidaus tarnybos statuto 12 skirsnyje „Atleidimas iš vidaus tarnybos“ (62–71 str.). Bylos duomenimis nustatyta, kad nagrinėjamu atveju minėtais įsakymais pareiškėjas nebuvo atleistas iš tarnybos vidaus tarnybos sistemoje, o buvo tarnybinio kaitumo būdu perkeltas į kitą vidaus reikalų įstaigą – Klaipėdos AVPK, vadovaujantis pareigūno karjerą reglamentuojančiomis teisės normomis, t. y. atitinkamai Vidaus tarnybos statuto 21 straipsnio 3 dalies 2 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) pagrindu. Todėl nagrinėjamu atveju sprendžiamam ginčui nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti DK (redakcija galiojusi iki 2017-07-01) 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą kompensacinį mechanizmą pareiškėjui ir sankciją atsakovui.

23. Šios išvados nekeičia ir tas faktas, kad nuo 2017 m. balandžio 11 d. atlyginimą pareiškėjui moka kita vidaus reikalų sistemos įstaiga. Pareiškėjui už pavėluotai gautą tarnybinio atlyginimo dalį iš atsakovo galėtų būti priteisiami delspinigiai, numatyti DK 207 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) arba 147 straipsnyje (redakcija, galiojusi po 2017 m. liepos 1 d.), tačiau tokio reikalavimo pareiškėjas teisme nekėlė.

24. Dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą ir apimtį nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-257/2012; 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-934-822/2017; 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-185-520/2018). Nei kvaziteisminė institucija, nei teismas negali keisti skundo dalyko, t. y. turi nagrinėti bylą pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ribose (2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1627/2008). (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-257/2012).

25. Įvertinusi nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, pareiškėjo užimtas pareigas vidaus tarnyboje bei tai, kad jį bylos nagrinėjimo metu atstovavo profesinė sąjunga, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas pats galėjo rinktis tinkamą savo teisių gynimo būdą ir savarankiškai tikslinti savo skundo reikalavimą bei jo pagrindą. Be to, ginčijamas teismo sprendimas bei ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui nustatyta tvarka kreiptis į teismą kitu pagrindu.

26. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. T. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius