71761a92-fa96-4244-b387-e3bf44cd9c67 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr 1272-345/2011

Civilinė byla Nr. 2A-209-345/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.; 121.15.; 121.18.; 121.21

 (S)

                    Â

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2011 m. gegužės 3 d.

   Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Tatjanos Žukauskienės sekretoriaujant Vaidai Čistiakovienei,

dalyvaujant ieškovei T. S.,

viešame

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovės T. S. apeliacinį skundÄ dėl Ukmergės rajono apylinkės

teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. S. ieškinį atsakovams A. P., A. O., R. K.,

A. K., Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro notarei R. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,   n u s t a t ė :

           IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydama pripažinti negaliojančia 2008-04-09 pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintÄ Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro, registro Nr. RS-3020, nuo jos sudarymo momento; pripažinti negaliojančiu paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės 2009-06-17 liudijimÄ Nr.

RS-5051 dalyje dėl ? dalies turto paveldėjimo; pripažinus sutartį bei paveldėjimo teisės liudijimÄ negaliojančiais,

taikyti restitucijÄ grÄ Å¾inant Å¡alis į pradinę padėtį, buvusiÄ prieÅ¡ sutarties pasiraÅ¡ymÄ ; priteisti iÅ¡ atsakovų visas bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kovė nurodė, kad ji yra nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtė. MinėtÄ turtÄ ji įgijo paveldėjimo bÅ«du pagal motinos E. K. testamentÄ . 2008-04-09 pirkimo-pardavimo sutartis, patvirtinta Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro, registro Nr. RS-3020, buvo sudaryta ignoruojant ir tuo pačiu pažeidžiant

ieškovės kaip bendraturtės teises, todėl ji pripažintina negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento. Ieškovės bei mirusios L. P. dalys

bendroje nuosavybėje iki ginčijamos sutarties pasirašymo buvo lygios,

t.y. joms priklausė po ? dalį turto. Atsakovai Ruslanas bei A. K., parduodami savo turto dalis tik L. P., pažeidė bendraturtės ieškovės T.

S. teises, nesuteikdami jai galimybės pasinaudoti pirmenybės teise pirkti parduodamÄ dalį. Ji daugybę kartų prašė savo

sÅ«nėnų parduoti jai dalį turto. Tarp visų bendraturčių turėjo bÅ«ti pasiektas bendras sutarimas dėl turto dalies pardavimo tik L. P.. Tokio sutarimo pasiekta nebuvo, nes jei toks bÅ«tų, tai notarė turėtų gauti jos atsisakymÄ pirkti dalį turto. Kita vertus, notarė negalėjo nežinoti apie jos kaip bendraturtės egzistavimÄ ir nepreziumuoti jos suinteresuotumÄ sandoriu dėl tos paprastos priežasties, kad nuosavybės teisė užfiksuota vieÅ¡ajame registre, iÅ¡ kurio paimama ir pažyma sandoriui. Neturėdama duomenų

apie jos sutikimÄ arba atsisakymÄ pirkti dalį turto, notarė neturėjo tvirtinti sandorio. Atsakovų veiksmai

verčia abejoti sandorio Å¡alių sÄ Å¾iningumu bei notaro neÅ¡aliÅ¡kumu. O abejonės sustiprinamos dar ir ta aplinkybe, kad visiÅ¡kai eliminavus jÄ (ieÅ¡kovę) iÅ¡ pirkimo-pardavimo proceso, notarė nepamirÅ¡o paimti L. P. sutuoktinio atsakovo A. P. sutikimÄ pirkti turto dalį, t.y. vienu atveju notarė budriai saugo vieno bendraturčio (L. P.) teises, o kitu atveju - atvirai ignoruoja kito bendraturčio (T. S.) teises. IeÅ¡kovės nuomone, abi sutarties Å¡alys - ir pardavėjai, ir

pirkėja elgėsi nesÄ Å¾iningai kito bendraturčio (ieÅ¡kovės) atžvilgiu. Atsakovų nesÄ Å¾iningumÄ skatino ir notarės

neteisėtas neveikimas. Sutartyje pardavėjai atsakovai Ruslanas bei A. K. nurodomi kaip ? dalies turto savininkai, nors VĮ

Registrų centre jie nurodyti kaip atskiri asmenys, turintys po 1/6 dalį. Notarė neturėjo pagrindo sujungti dvi dalis į vienÄ . Taigi, iÅ¡ esmės tai turėjo bÅ«ti dvi sutartys, o ne viena. Todėl sutartis pripažintina negaliojančia dar ir dėl

to, kad sutarties turinys neatitinka VĮ Registrų centre užfiksuotų duomenų. Iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad po ginčijamos

sutarties sudarymo VÄ® Registrų centre užregistruotas juridinis faktas pagal notarės praneÅ¡imÄ apie sudarytÄ pirkimo-pardavimo sutartį, jau skaidant turtÄ po 1/6 dalį (notaro praneÅ¡imas 2008-04-09 Nr.179), kada sutartis dėl 1/6 dalies pirkimo-pardavimo realiai neegzistavo. Toks praneÅ¡imas įneÅ¡a dar daugiau painiavos ir dar kartÄ patvirtina ginčijamos sutarties neteisėtumÄ . Pripažinus pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taip pat pripažintinas negaliojančiu

ir paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės liudijimas, kurio pagrindu atsakovas A. P. paveldėjo 2/12 dalis L. P. turto,

o atsakovas A. O. paveldėjo 6/12 dalis. Jei nebūtų

sudaryta ginčijama sutartis, atsakovai A. P. bei A. O. būtų paveldėję mažesnes turto dalis. Todėl paveldėjimo teisės liudijimas naikintinas dalyje dėl

? turto dalies paveldėjimo.

Atsakovas A. O. teismui atsiliepimu į ieÅ¡kinį prašė ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodė, kad po 2008-09-27 L. P. mirties visas likęs turtas, įskaitant ir ? dalis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), atiteko jos įstatyminiams paveldėtojams – atsakovui A. P. ir velionės L. P. sÅ«nui, atsakovui A. O.. Atsakovas nurodė, kad atsakovai R. K. ir A.

K. 2008-04-09 sudarė Pirkimo - pardavimo sutartį ir pardavė savo, po senelės E. K. mirties paveldėtÄ , ir nuosavybės teise jiems priklausančio ? bendro turto dalį kitai Å¡io paveldėto nekilnojamojo turto bendrasavininkei velionei L. P., o ne kitam trečiajam asmeniui (ne bendraturčiui). Todėl Å¡iuo atveju atsakovai R. K. ir A. K., parduodami nekilnojamojo turto dalį kitam bendraturčiui, neturėjo pareigos raÅ¡tu ir per notarÄ informuoti apie ketinimÄ parduoti kitų likusių

bendraturčių, o bÅ«tent ieÅ¡kovės T. S.. Atsakovai R. K. ir A. K. turėjo laisvÄ valiÄ sudaryti pirkimo - pardavimo

sutartį su vienu ar kitu bendraturčiu, todėl tokia jų laisvė sudaryti sutartis ir nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas negali bÅ«ti niekaip apribota, jei tai neprieÅ¡tarauja įstatymams. Kartu atsakovas pabrėžė, kad tarp atsakovų, kaip bendraturčių, sudarytas sandoris negali bÅ«ti traktuojamas kaip ieÅ¡kovės teises bei teisėtus interesus pažeidžiantis, prieÅ¡ingai, jis kaip tik turėtų bÅ«ti laikomas teigiamu bendraturčių veiksmu, siekiant užtikrinti bendrÄ ja nuosavybe turimo turto bendro valdymo efektyvumÄ ir operatyvesnį komunikavimÄ . Atsakovai R. K. ir A. K. prieÅ¡ parduodami ieÅ¡kovės ginčijamos sutarties objektÄ visiems nekilnojamojo turto bendrasavininkiams žodžiu pasiÅ«lė pirkti jų testamentiniu paveldėjimu įgytÄ ir

nuosavybės teise priklausančio bendro turto dalį, tačiau tik velionė L. P. sutiko su atsakovų pateiktomis jų nekilnojamojo turto dalies pirkimo - pardavimo

sutarties sÄ lygomis ir pirmoji priėmė pateiktÄ pasiÅ«lymÄ , t.y. pasinaudojo savo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto bendrasavininkės pirmenybės teise. Pažymėtina, jog iÅ¡ esmės ginčijama sutartimi du pardavėjai - ? dalies bendro nekilnojamojo turto bendrasavininkiai, atsakovai R. K. ir A. K., turintys po 1/6 turto dalį atskirai arba, kitaip tariant, ? dalį turto lygiomis dalimis pardavė savo turimas ir jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančias dalis tam pačiam pirkėjui nesudarydami dviejų atskirų sutarčių. Toks jų veiksmas neprieÅ¡tarauja jokioms teisės normoms, kadangi jie, kaip pardavėjai, vadovaudamiesi ekonomiÅ¡kumo ir protingumo

principais, taip pat atsižvelgdami į tai, jog pirkimo - pardavimo sandorio objektas buvo tos pačios rūšies, tais pačiais

požymiais apibrėžtas ir tokios pat dalies nekilnojamasis turtas, nusprendė savo valiÄ dėl jiems priklausančio turto dalies pardavimo iÅ¡reikÅ¡ti sudarydami ne du sandorius, o vienÄ sandorį. Tai, kad

ginčijamoje sutartyje yra nurodyta bendra pardavėjams, atsakovams Ruslanui ir A. K., nuosavybės teise priklausanti ir parduodama

nekilnojamojo turto dalis,  o VÄ® Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje ta pati atsakovams asmeninės nuosavybės teise priklausanti nekilnojamojo turto dalis užfiksuota atskirai (iÅ¡skaidant), tačiau rezultate vis tiek turint tÄ pačiÄ atsakovams priklausančiÄ nekilnojamojo turto dalį (1/6 + 1/6 = ?), nekeičia pačios sutarties esmės, sutarties tikslo ir sutarties Å¡alių valios iÅ¡raiÅ¡kos.

Atsakovas A. P. atsiliepimu į ieÅ¡kinį prašė ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ . Savo pozicijÄ grindė iÅ¡ esmės tokiais pačiais motyvais kaip ir atsakovas A. O..

Atsakovė Ukmergės rajono 1-ojo notaro biuro notarė R. S. atsiliepimu į ieÅ¡kinį prašė ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodė, kad atsakovai A. K. ir R. K. parduodami ? dalį nekilnojamojo turto bendraturtei L. P. pagal 2008-04-09 pirkimo-pardavimo sutartį, registro Nr.RS-3020, neturėjo pareigos praneÅ¡ti ieÅ¡kovei T. S. apie ketinimÄ sudaryti tokį sandorį ir savo veiksmais ieÅ¡kovės T. S. teisių nepažeidė. Aplinkybė, kad bendraturčiai nesutaria dėl bendrosios nuosavybės valdymo ir naudojimo, nagrinėjant ginÄÄ dėl sandorio sudarymo teisėtumo neturi teisinės reikÅ¡mės. IeÅ¡kovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2009-06-17 paveldėjimo liudijimÄ , registro Nr. RS-5051, turi bÅ«ti atmestinas, kadangi iÅ¡duotÄ paveldėjimo teisės liudijimÄ gali ginčyti tik asmuo pretenduojantis į palikimÄ . IeÅ¡kovės reikalavimas taikyti restitucijÄ taip pat turi bÅ«ti atmestinas kaip netinkamas pažeistų teisių gynimo bÅ«das.

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2010

m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovų A. P. ir A. O. naudai 3 796 Lt bei

atsakovės Ukmergės rajono 1-o notarų biuro notarės R. S. naudai 800 Lt bylinėjimosi išlaidų; valstybei 52,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovai Andrius ir R. K. turto,

esančio bendrojoje nuosavybėje, dalį pardavė kitam bendraturčiui – L. P., todėl ieškovės, kaip bendraturčio pirmenybės teisė

nėra pažeista, nes bendraturčių teisės pažeidimas atsiranda tik tuomet, kai bendraturtis turto dalies pirkimo–pardavimo sutartį sudaro su trečiuoju asmeniu. IeÅ¡kovė, aiÅ¡kindama CK 4.79 str. prasmę, visiÅ¡kai nepagrįstai iÅ¡plečia Å¡io straipsnio taikymo ribas, todėl jos motyvai, teismo nuomone, nėra teisiniu požiÅ«riu teisingi, neparemti jokia teisine norma ir yra tik teoriniai samprotavimai. 2008-04-09 pardavėjams, atsakovams R. K. ir A. K. sudarant pirkimo-pardavimo sandorį, dalyvavo tik pirmasis, turintis įgaliojimÄ atstovauti kitÄ pardavėjÄ . Å iuo atveju, sandorio Å¡alys pasirėmė ekonomiÅ¡kumo principu ir sudarė vienÄ pirkimo-pardavimo sutartį. Sudarius dvi atskiras

pirkimo-pardavimo sutartis, sandorio esmė bei rezultatas nepasikeistų ir L. P. atitektų ? d. (1/6+1/6) perkamo turto. Be to,

ginčijamos sutarties 3.3. p. pažymėta, kad pardavėjams ? d. žemės sklypo ir ? d. pastatų priklauso lygiomis dalimis asmeninės nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos CK 6.224 str. nurodyta, kad sutartis gali bÅ«ti pripažinta negaliojančia Å¡io kodekso pirmosios knygos numatytais sandorių negaliojimo pagrindais <…>. Analizuojant CK pirmosios knygos normas bei esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms prieinama iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovės argumentai nėra tinkamas pagrindas 2008-04-09 pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia. Juolab, ieÅ¡kovė nėra sandorio Å¡alis, kuri galėtų ginčyti sandorio sudarymÄ . Atsakovų atstovai teisme prašė taikyti ieÅ¡kinio senatį ir ieÅ¡kinį atmesti, kadangi ieÅ¡kovė praleido CK 4.79 str. 3 d. numatytÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Lietuvos Respublikos CK 4.79 str. 3 d. nustatytas trijų mėnesių ieÅ¡kinio senaties terminas per kurį bendraturtis turi teisę pareikÅ¡ti reikalavimÄ dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo. IeÅ¡kovė, galutinai suformavusi reikalavimus, 2009-11-19 patikslintame ieÅ¡kinyje bei 2010-02-03, 2010-03-08 teismo posėdžiuose, prieÅ¡ingai nei 2009-04-09 patikslintame ieÅ¡kinyje, nepraÅ¡o teismo perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad neturi bÅ«ti taikoma CK 4.79 str.

3 d. nuostata, reglamentuojanti ieÅ¡kinio senaties taikymÄ . IeÅ¡kovės reikalavimai pripažinti negaliojančiu 2009-06-17 paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės liudijimÄ Nr.

RS-5051 dalyje dėl ? dalies turto paveldėjimo bei taikyti restitucijÄ grÄ Å¾inant Å¡alis į pradinę padėtį, buvusiÄ

prieÅ¡ sutarties pasiraÅ¡ymÄ , yra iÅ¡vestiniai iÅ¡ pirmojo atmesto reikalavimo. Remiantis Lietuvos Respublikos CK 5.11 str., 5.13 str. atsakovai A. P. ir A. O. yra teisėti įpėdiniai mirus L. P. ir byloje nėra jokių aplinkybių, sudarančių pagrindÄ pripažinti negaliojančiu 2009-06-17 paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės liudijimÄ Nr. RS-5051 dalyje dėl ? d. turto paveldėjimo. Be to, pagal Lietuvos Respublikos CK 5.8 str. palikimo priėmimo teisėtumÄ bei iÅ¡duotÄ paveldėjimo teisės liudijimÄ gali ginčyti tik asmuo, pretenduojantis į palikimÄ . Tai gali bÅ«ti įpėdinis tiek pagal įstatymÄ , tiek pagal testamentÄ . IeÅ¡kovė į Å¡ių subjektų ratÄ neįeina. Atsižvelgiant į tai, Å¡ie ieÅ¡kovės reikalavimai taip pat yra atmestini.

Ieškovė T.

S. apeliaciniu skundu praÅ¡o Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti; praneÅ¡ti prokurorui dėl civilinėje byloje galimai paaiÅ¡kėjusių advokato Ž. MiÅ¡eikio nusikaltimo

požymių; skirti rašysenos ekspertizę atsakovui A. P. bei nurodyti ekspertui užduotis; priteisti iš atsakovų

bylinėjimosi iÅ¡laidas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad nors turtas ir buvo neatidalintas, tik ieÅ¡kovė visÄ laikÄ po motinos mirties turtÄ prižiÅ«rėjo, juo rÅ«pinosi, gerino jo bÅ«klę; ir tik ji viena mokėjo visus susijusius su minimu turtu mokesčius. Teismas nesiaiÅ¡kino faktinių aplinkybių dėl to kaip buvo prižiÅ«rimas turtas, todėl darytina iÅ¡vada, kad teismas vienaÅ¡aliÅ¡kai nagrinėjo bylÄ ir nesistengė atskleisti pačios bylos esmės, todėl nebuvo iÅ¡tirtos visos bylos faktinės aplinkybės ir nustatyta tiesa byloje. Teigia, kad apie pirkimo-pardavimo sandorį 2008-07-23 sužinojo iÅ¡ svetimų žmonių. IeÅ¡kovė kaip bendraturtė privalėjo bÅ«ti informuota apie kitų bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimÄ bent jau žodžiu, o apie bendrosios nuosavybės nekilnojamojo daikto dalies pardavimÄ â€“ vadovaujantis CK

4.79 str. 2 d. per notarÄ . Mano, kad teismas negalėjo remtis LAT 2005-03-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2005 dėl to, kad minėta nutartis priimta byloje, susijusioje su mainų sutartimi. Teismas savo sprendime iÅ¡kraipė LAT 2008-02-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-133/2007. Advokatas Ž. MiÅ¡eikis galimai sukčiavo

iÅ¡raÅ¡ydamas PVM sÄ skaitas faktÅ«ras už tariamai atliktÄ darbÄ , o atsakovo A. P. paraÅ¡as yra suklastotas, nes A. P. yra sakęs ieÅ¡kovei, jog su advokatu Ž.

Mišeikiu nėra niekada bendradarbiavęs.

Atsakovė Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. S. atsiliepimu į ieškinį prašo apeliacinį

skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodo, kad ieÅ¡kovės minimos aplinkybės, kad ji

viena rūpinosi gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), neatitinka ieškinio pagrindo, todėl neturi teisinės

reikÅ¡mės ir yra atmestinos. Mano, kad įstatyme nereglamentuota pirmenybės teisės tarp bendraturčių įsigyti parduodamÄ dalį bendrojoje nuosavybėje, todėl ieÅ¡kovės akcentuojama atsakovų pareiga praneÅ¡ti visiems bendraturčiams apie parduodamÄ turto dalį negali turėti teisinės reikÅ¡mės Å¡ios bylos atveju.

Atsakovas A.

O. atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o skundžiamÄ teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodo, kad ieÅ¡kovė neteisingai interpretuoja CK 4.79 str. Pažymi, kad atsakovai R. K. ir A. K. pardavė nuosavybės teise jiems priklausančio 1/3 bendro turto dalį kitai nekilnojamojo turto bendrasavininkei velionei L. P., o ne kitam trečiajam asmeniui (ne bendraturčiui). Atsakovai R.

K. ir A. K., prieÅ¡ parduodami ieÅ¡kovės ginčijamos ieÅ¡kovės ginčijamos sutarties objektÄ , visiems bendrasavininkiams žodžiu pasiÅ«lė jų testamentiniu paveldėjimu įgytÄ ir nuosavybės teise priklausančio bendro turto dalį, tačiau tik velionė L.

P. sutiko su atsakovų pateiktomis sÄ lygomis ir pirmoji priėmė pateiktÄ pasiÅ«lymÄ . Pirmosios instancijos teismas laikėsi teisminės praktikos tokios kategorijos bylose. Teismas pagrįstai nevertino aplinkybių, kas ir kaip prižiÅ«rėjo turtÄ , esantį adresu (duomenys neskelbtini), kaip neturinčias jokios įtakos bei juridinės reikÅ¡mės ieÅ¡kovės ginčijamo sandorio

pripažinimui negaliojančiu. Teismas pagrįstai nekvietė atsakovo A. P. į teismo posėdį, nes jį tinkamai atstovavo

įgaliotas atstovas, be to, pati ieškovė teismo posėdžio metu nenurodė, kokias konkrečias ir bylai reikšmingas aplinkybes galėtų patvirtinti ar paneigti į

posėdį iškviestas atsakovas. Ieškovės pateiktas antstolės N. V. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo

prokolas vertintinas kritiÅ¡kai, kadangi neaiÅ¡ku, kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia. Nurodo, kad atsakovo A. P. paraÅ¡ai negalėjo bÅ«ti suklastoti, nes jų paprasčiausiai ant sÄ skaitų už teisines paslaugas, iÅ¡raÅ¡ytų atsakovui A. O., nėra ir neturi bÅ«ti.

Atsakovas A.

P. atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o skundžiamÄ teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Savo pozicijÄ grindžia iÅ¡ esmės tokiais pat motyvais kaip ir atsakovas A. O..

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Å i byla nagrinėjama ieÅ¡kovės T. S. apeliacinio skundo ribose. IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, o apeliacinio skundo motyvai ir apeliacinės instancijos teismo priimti bei iÅ¡tirti nauji įrodymai nesudaro pakankamo ir pagrįsto pagrindo panaikinti iÅ¡ esmės teisėtÄ bei pagrįstÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ .

Pagal CPK 178 straipsnį Å¡alys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo iÅ¡vados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiÅ¡kia tuo, kad jis tiria ir vertina Å¡alių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro iÅ¡vadÄ apie įrodinėjimo dalykÄ sudarančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ . Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimÄ civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Ä®rodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi bÅ«ti vertinami visos byloje esančios medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas. Å ie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiÅ¡kindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė nurodytas proceso taisykles ir principus.

Apeliantė savo skundÄ grindžia aplinkybe, kad ji, kaip bendraturtė, privalėjo bÅ«ti informuota apie kitų

bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimÄ bent jau žodžiu, o apie bendrosios nuosavybės nekilnojamojo daikto dalies pardavimÄ â€“ vadovaujantis CK

4.79 str. 2 d. per notarÄ , todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimÄ , neteisingai

išaiškino CPK 4.79 straipsnio nuostatas, o teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausio Teismo tokios kategorijos

bylose suformuotai praktikai. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentÄ kaip visiÅ¡kai nepagrįstÄ . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiÅ¡kindamas pirmenybės teisės instituto tikslus, nurodė, kad CK 4.79 straipsnio normomis yra siekiama, jog tuo atveju, kai bendraturtis parduoda jam priklausančiÄ dalį, kitas bendraturtis turėtų teisę jÄ Ä¯sigyti, taip padidindamas savo dalį bendrojoje nuosavybėje arba tapdamas vieninteliu turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-133/2007). Taigi, pirmenybės teisė įsigyti parduodamÄ dalį yra vienas iÅ¡ bÅ«dų spręsti pagrindinę bendrosios nuosavybės instituto problemÄ â€“ kelių savininkų nuosavybės teisių į bendrÄ daiktÄ Ä¯gyvendinimo suderinimo klausimÄ , mažinant bendraturčių skaičių ar transformuojant bendrosios nuosavybės teisę į asmeninę. Ä®gyvendinus pirmenybės teisę ir bendraturčiui įsigijus parduodamas dalis, bendraturčių skaičius mažėja. Dėl to parduodančio savo dalį bendraturčio pareiga atsižvelgti į kitų bendraturčių pirmenybės teises galioja tik tada, kai daiktas parduodamas trečiajam asmeniui. Jei daiktas parduodamas ne trečiajam asmeniui, o vienam iÅ¡ bendraturčių, CK 4.79 straipsnio nuostatos netaikomos. Taigi nėra svarbu, ar parduodama dalis bendrojoje nuosavybėje buvo pasiÅ«lyta įsigyti vienam bendraturčiui, priėmusiam pasiÅ«lymÄ ir įsigijusiam parduodamÄ turto dalį, ar visiems bendraturčiams, nes tai neturi reikÅ¡mės siekiant pirmiau nurodyto tikslo – mažinti bendraturčių skaičių ir taip užtikrinti ekonomiÅ¡kÄ turto valdymÄ ir laisvÄ disponavimÄ juo. Pardavėjo teisė pasirinkti, kuriam iÅ¡ bendraturčių parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje, įstatyme neribojama (LAT

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2009).

Bylos

duomenimis nustatyta, kad ieškovė T. S. po savo motinos E. K., mirusios 2006-04-19 (b.l. 10), paveldėjo ? dalį žemės

sklypo, ? dalį pastato - gyvenamojo namo, ? dalį pastato - sandėlio, bei ? dalį kitų statinių (inžinierinių) - kiemo statinių, esančius (duomenys neskelbtini)  (b.l. 21, 22). ? dalis aukščiau minėto nekilnojamojo turto priklausė L. P. ir po 1/6 dalį atsakovams R. K. ir A. K. (b.l. 129-132). Atsakovai R. K. ir A. K., atstovaujamas pagal įgaliojimÄ R. K. (b.l. 177), už 9000 Lt pardavė L. P., atstovaujamai A. O. pagal įgaliojimÄ , ? dalį žemės sklypo, ? dalį pastato - gyvenamojo namo, ? dalį pastato - sandėlio, bei ? dalį kitų statinių (inžinierinių) - kiemo statinių, esančius (duomenys neskelbtini) (b.l. 52-55). L. P. mirė 2008-09-27 (b.l. 11). Atsakovai A. P. ir A. O. palikimÄ priėmė (b.l. 49, 50). 2009-06-17 paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės liudijimas patvirtina, kad ¾

d. turto paveldi atsakovas A. O., o ¼ d. – atsakovas A. P.; paveldimÄ turtÄ , kuriam iÅ¡duotas Å¡is liudijimas,

sudaro ? d. žemės sklypo, ? d. pastato-gyvenamojo namo, ? d. pastato -

sandėlio, ? d. kitų statinių (inžinierinių) - kiemo statinių, esantys (duomenys neskelbtini) (b.l. 90-91). Kaip

matyti iš šalių paaiškinimų, ieškinio ir jo patikslinimų, atsiliepimų, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis 2/12 d. žemės sklypo, 2/12 d. pastato-gyvenamojo namo, 2/12 d. pastato - sandėlio, 2/12 d. kitų statinių (inžinierinių) - kiemo statinių, esantys (duomenys neskelbtini) priklauso atsakovui A. P., 6/12 d. – atsakovui A. O. ir ? d. – ieškovei T.

S. (b.l. 129-132, 133-135). Kadangi pardavėjo teisė pasirinkti, kuriam iš

bendraturčių parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje, įstatyme neribojama, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovai

R. K. ir A. K. parduodami savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje vienam iš bendraturčių, pažeidimų nepadarė. Todėl apeliantės argumentai dėl CK 4.79 straipsnio nuostatų pažeidimo atmestini. Be to, apeliacinio teismo posėdyje apeliantė

nurodė, kad nesutinka pirkti 1/3 dalį žemės sklypo, ? dalį pastato - gyvenamojo namo, ? dalį nekilnojamojo turto,

esančio (duomenys neskelbtini), tačiau pirktų 1/6 dalį minėto nekilnojamojo turto, taip pat abejoja dėl parduodamos turto dalies kainos, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nesiekia savo teisių įgyvendinimo.

Apeliantė nurodo, jog teismas nesiaiÅ¡kino faktinių aplinkybių dėl to kaip buvo prižiÅ«rimas turtas, nes ieÅ¡kovė visÄ laikÄ po motinos mirties turtÄ prižiÅ«rėjo, juo rÅ«pinosi, gerino jo bÅ«klę ir tik ji viena mokėjo visus susijusius su minimu turtu mokesčius, todėl teismas vienaÅ¡aliÅ¡kai nagrinėjo bylÄ , neatskleidė bylos esmės, neiÅ¡tyrė visų bylos faktinių aplinkybių bei nenustatė tiesos byloje. Tačiau Å¡ios aplinkybės nagrinėjamam ginčui Å¡ioje byloje neturi esminės reikÅ¡mės bei nesusijusios su nagrinėjamos bylos dalyku, kadangi Å¡ioje byloje sprendžiamas Å¡alių ginčas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, t.y. ar teismas tinkamai aiÅ¡kino ir taikė CK 4.79 straipsnio nuostatas. Be to pirmosios instancijos teismas Å¡iomis aplinkybėmis savo pagrindinių iÅ¡vadų, kad 2008-04-09 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, patvirtinta Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro, nepripažintina negaliojančia bei pažeidžianti ieÅ¡kovės teises ir teisėtus interesus, ir negrindė.

IeÅ¡kovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, kadangi nepakvietė į posėdį liudytojų A. O. ir A. P. tam, kad bÅ«tų nustatytos aplinkybės, kaip buvo prižiÅ«rimas turtas, aplinkybes apie sandorio sudarymÄ . Tačiau bylos duomenys tvirtina, jog tiek A. O., tiek A. P. teismui pateikė savo atsiliepimus, tiek ieÅ¡kovės pradinį ieÅ¡kinį, tiek į patikslintÄ ieÅ¡kinį, nurodydami nesutikimo su ieÅ¡kiniu motyvus bei atitinkančius kitus CPK 142 straipsnyje nurodytus reikalavimus. IÅ¡ 2010-03-08 teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdyje A. O. ir A. P. interesus atstovavo jų atstovas advokatas Žilvinas MiÅ¡eikis (b.l.189-193).Todėl apeliantė teigdama, jog teismas, atsisakydamas kviesti jos nurodytus liudytojus, pažeidė proceso teisės normas, nepagrindė, koks konkretus CPK normų pažeidimas buvo padarytas, nepateikė teisinių argumentų dėl Å¡ios apeliacijos pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nusprendė bylÄ nagrinėti esant A. O. ir A. P. interesus atstovaujančiam atstovui advokatui Žilvinui MiÅ¡eikiui.

Apeliantė taip pat nurodo, kad advokatas Ž. MiÅ¡eikis galimai sukčiavo iÅ¡raÅ¡ydamas PVM sÄ skaitas faktÅ«ras už tariamai atliktÄ darbÄ , o atsakovo A. P. paraÅ¡as yra suklastotas, nes A.

P. yra sakęs ieškovei, jog su advokatu Ž. Mišeikiu nėra niekada bendradarbiavęs, todėl teismas turėtų CPK 300 straipsnio nustatyta tvarka pranešti prokurorui dėl galimų nusikaltimo požymių. CPK

184 straipsnio 2 dalis numato, kad, jeigu teismas padaro iÅ¡vadÄ , kad įrodymas yra suklastotas, jis nepripažįsta jo įrodymu ir reikiamais atvejais apie suklastojimo faktÄ praneÅ¡a prokurorui. Pažymėtina, kad Å¡i norma nenumato teismo pareigos visais atvejais praneÅ¡ti prokurorui apie galimus įrodymo suklastojimo faktus – teismas praneÅ¡a prokurorui tik reikiamais atvejais, t. y. apsisprendimas, ar reikia praneÅ¡ti prokurorui, įstatymo leidėjo priskirtas teismo dispozicijai. Å iuo atveju teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė apeliantės paminėtų neteisėtų veikų požymių, todėl nėra teisinio pagrindo apie apeliantės nurodomus esÄ nusikalstamus atsakovų atstovo veiksmus informuoti prokurorÄ . Apeliantė, manydama, kad yra prielaidų iÅ¡kelti baudžiamÄ jÄ bylÄ bei atlikti ikiteisminį tyrimÄ dėl atsakovų atstovo Ž.MiÅ¡eikio veiksmų, siekiant nustatyti, ar Ž.MiÅ¡eikio pateiktose PVM

sÄ skaitose-faktÅ«rose už atsakovams suteiktas teisines paslaugas, A. P. paraÅ¡as yra tikras, turi teisę kreiptis į prokuratÅ«rÄ

dėl jo minimo tyrimo inicijavimo.

LR teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių, suformuluotų analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukÅ¡tesnės instancijos teismų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių, suformuluotų analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose. Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodÄ bendrosios kompetencijos teismų praktikÄ , aiÅ¡kinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Nagrinėjama byla yra analogiÅ¡ka bylai Nr.3K-3-280/2009, užbaigtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-09 nutartimi. Todėl nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas yra saistomas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje iÅ¡dėstytų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių ir jomis vadovaujasi. Dėl to Å¡iuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė Å¡ioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, analogiÅ¡koje situacijoje kilusį ginÄÄ iÅ¡sprendė nevienodai, nevienodai aiÅ¡kino ir taikė tas pačias teisės normas, dėl ko pažeidė asmenų lygybės įstatymui ir teismui principus.

Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios bÅ«tų pagrindu panaikinti skundžiamÄ pagrįstÄ ir teisingÄ sprendimÄ , apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundÄ iÅ¡ ieÅ¡kovės priteistina 27,45 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.,

96 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

           Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Priteisti iš ieškovės T.

S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 27 (dvidešimt septynis) litus 45 centus pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.

            Teisėjai                                                                           Â

Henrichas Jaglinskis

                                                                                                     Â

Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                      Tatjana

Žukauskienė

          Â