2017-05-09 Nr. AB-9960-3-61-3-02500-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1260-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02500-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. kovo 12 d. raštą Nr. (259/13)9R-825 ir įpareigoti Ministeriją kreiptis į teismą adaptuoti užsienio valstybės teismo - Latvijos Respublikos Balvų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 11331031512 pareiškėjui paskirtą bausmę - laisvės atėmimą 2 metams ir 3 mėnesiams be turto konfiskacijos, su 2 metų ir 6 mėnesių policijos priežiūra, ir subendrinti ją su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-188/2012 paskirta ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-269-511/2012 pakeista 3 metų laisvės atėmimo bausme.

Skunde nurodė, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-188/2012 (toliau - ir 2012 m. sausio 31 d. nuosprendis) ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-269-511/2012 (toliau - ir 2012 m. birželio 20 d. nuosprendis) pareiškėjui paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Latvijos Respublikos Balvų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 11331031512 (toliau - ir 2015 m. sausio 8 d. nuosprendis) pareiškėjui paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams ir 3 mėnesiams be turto konfiskacijos su 2 metų ir 6 mėnesių policijos priežiūra.

Pareiškėjas 2015 m. vasario 9 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, prašydamas kreiptis į teismą dėl 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atlikimo bausmės subendrinimo su 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme. Ministerija 2015 m. birželio 30 d. raštu Nr. (1.15)7R-4319 (toliau - ir Sprendimas) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką buvo perduotas 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžio vykdymo tikslu. Taip pat Sprendime nurodė, kad pareiškėjas nebuvo perimtas iš Latvijos Respublikos 1983 m. Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo (toliau - ir Konvencija) pagrindu, todėl šios Konvencijos nuostatos jo atžvilgiu netaikytinos.

Pareiškėjas skunde teigė, kad buvo perduotas ne Konvencijos pagrindu, tačiau tai nereiškia, jog jis neturi teisės prašyti, kad Lietuvos Respublikos teismai bendrintų kitų Europos Sąjungos valstybių narių apkaltinamuosius nuosprendžius ir spręstų klausimą ne tik dėl galutinės bausmės skyrimo, bet ir suėmime Latvijos Respublikoje išbūto laiko įskaitymo į galutinį bausmės laiką. Pažymėjo, kad kreipėsi į Ministeriją ir prašė būti išduotas Lietuvos Respublikai. Pareiškėjo manymu, dėl bausmės subendrinimo į teismą turėtų kreiptis Ministerija, kadangi ji išdavė Europos arešto orderį dėl pareiškėjo sulaikymo ir išdavimo Lietuvos Respublikai. Akcentavo, kad dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo iniciatorė yra Ministerija, todėl ji turi kreiptis į teismą dėl 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atlikimo bausmės subendrinimo su 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme. Pareiškėjo teigimu, Ministerija neteisėtai atsisako atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl Sprendimas turi būti panaikintas, Ministerija įpareigotina atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus.

Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Ministerijos kompetencijai nepriskirta bausmių subendrinimo funkcija, bausmes subendrinti gali tik teismas. Pažymėjo, kad Sprendime pareiškėjui nurodė, jog Latvijos Respublikos kompetentingos institucijos nesikreipė į Teisingumo ministeriją ar Lietuvos Respublikos teismus jokių tarptautinių sutarčių pagrindu, siekdamos vykdyti 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu pareiškėjui paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar prašydamos subendrinti bausmes pagal 2012 m. birželio 20 d. nuosprendį. Pažymėjo, kad pareiškėjas ar jo gynėjas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl bausmių subendrinimo, tačiau to nepadarė. Teigė, kad prašyti Ministerijos vykdyti funkciją, kuri nepriskirta jos kompetencijai, yra nepagrįsta. Taip pat nurodė, kad 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu pareiškėjui paskirta 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė su 2 metų ir 6 mėnesių policijos priežiūra, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitant suėmime išbūtą laiką nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2015 m. sausio 8 d. Atsižvelgdama į tai, mano, kad 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė jau yra įvykdyta, todėl bausmių subendrinimas pagal jau įvykdytą Latvijos Respublikos teisme priimtą nuosprendį negalimas. Pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl negali būti panaikintas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies panaikino Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. (259/13)9R-825 dalį, kuria Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija konstatavo, kad Latvijos Respublikos Balvų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė jau yra įvykdyta. Kitoje dalyje pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-188/2012 ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-269-511/2012 pareiškėjui paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Ministerija 2013 m. kovo 29 d. išdavė nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo pasislėpusio pareiškėjo Europos arešto orderį. Paieškos metu nustatyta, kad pareiškėjas dėl vagystės yra sulaikytas Latvijos Respublikoje ir yra laikomas Daugpilio kalėjime-izoliatoriuje. Latvijos Respublikos Balvų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 11331031512 pareiškėjui paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams ir 3 mėnesiams be turto konfiskacijos su 2 metų ir 6 mėnesių policijos priežiūra. Pareiškėjas pateikė Ministerijai 2015 m. vasario 9 d. prašymą, kuriame prašė Ministerijos pateikti prašymą teismui dėl Latvijos Respublikos Balvų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimo su 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, tačiau Ministerija 2015 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (259/13)9R-825 pareiškėjo prašymo netenkino.

Teismas nurodė, kad atsakovui nekilo pareiga remiantis 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2008/675/TVR (toliau - ir Pamatinis sprendimas) atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, taip pat Ministerijai nėra pavesta funkcija kreiptis į nacionalinį teismą ir prašyti subendrinti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje asmeniui paskirtą bausmę. Aplinkybė, kad Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijos Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms jį perdavė pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. kovo 29 d. išduotą Europos arešto orderį, nereiškia, jog pareiškėjas neturi teisės prašyti, kad Lietuvos Respublikos teismai bendrintų skirtingų Europos Sąjungos valstybių narių apkaltinamuosius nuosprendžius ir spręstų klausimą ne tik dėl galutinės bausmės skyrimo, bet ir suėmime Latvijos Respublikoje išbūto laiko įskaitymo į galutinį bausmės laiką. Teismas pažymėjo, kad kreiptis į teismą dėl paskirtos bausmės subendrinimo yra pareiškėjo teisė, tačiau nei Pamatiniame sprendime, nei Sprendimo priėmimo metu galiojusiuose nacionaliniuose teisės aktuose Ministerijai nebuvo pavesta funkcija atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl bausmių subendrinimo.

Teismas sprendė, kad Ministerija, veikdama pagal savo kompetenciją, teisėtai ir pagrįstai atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus. Nusprendus, kad Ministerija teisėtai ir pagrįstai atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo suformuluotą skundo reikalavimą - įpareigoti Ministeriją kreiptis į teismą adaptuoti užsienio valstybės teismo - Latvijos Respublikos Balvų rajono apylinkės teismo – 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 11331031512 pareiškėjui paskirtą bausmę - laisvės atėmimą 2 metams ir 3 mėnesiams be turto konfiskacijos su 2 metų ir 6 mėnesių policijos priežiūra ir subendrinti ją su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-188/2012 paskirta ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-269-511/2012 pakeista 3 metų laisvės atėmimo bausme.

Teismas pažymėjo, kad Sprendime Ministerija taip pat nurodė, jog iš pareiškėjo prašyme pateiktos informacijos matyti, kad Latvijos Respublikos Balvų rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu jam paskyrė 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę su 2 metų ir 6 mėnesių policijos priežiūra, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitydamas suėmime išbūtą laiką nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2015 m. sausio 8 d. Ministerijos manymu, Latvijos Respublikos teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė jau yra įvykdyta. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 9 d. prašyme Ministerijai nurodė aplinkybes, susijusias su Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos teismų priimtais nuosprendžiais ir suformulavo prašymą Ministerijai kreiptis į nacionalinį teismą dėl Latvijos Respublikos Balvų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimo su 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas šiuo metu įsiteisėjusiu Latvijos Respublikos teismo nuosprendžiu nėra pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, jam nėra paskirta bausmė. Atsižvelgiant į prašymo kontekstą ir bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad Ministerija neturėjo teisės teigti, kad Latvijos Respublikos Balvų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausmė buvo įvykdyta, nes teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendis Sprendimo priėmimo metu nebuvo įsiteisėjęs, taip pat Ministerija, neturėdama kompetencijos atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, neturėjo kompetencijos vertinti aplinkybes dėl bausmės įvykdymo ir konstatuoti, kad bausmė yra įvykdyta. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad ginčijamo Sprendimo dalis, kuria Ministerija konstatavo, kad Latvijos Respublikos Balvų rajono apylinkės teismo 2015-01-08 nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė jau yra įvykdyta, yra nepagrįsta, todėl šią Sprendimo dalį panaikino.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas jo skundas, ir įpareigoti Ministeriją kreiptis į teismą adaptuoti užsienio valstybės teismo - Latvijos Respublikos Balvų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 11331031512 pareiškėjui paskirtą bausmę - laisvės atėmimą 2 metams ir 3 mėnesiams be turto konfiskacijos, su 2 metų ir 6 mėnesių policijos priežiūra, ir subendrinti ją su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-188/2012 paskirta ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-269-511/2012 pakeista 3 metų laisvės atėmimo bausme.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje nurodoma, jog Ministerija neprivalėjo tenkinti pareiškėjo prašymo ir kreiptis į nacionalinį teismą, kad būtų subendrinti Latvijos Respublikos Balvų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-8-188/2012 paskirta ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-269-511 /2012. Ministerija jau savo rašte konstatavo, jog iš Latvijos Respublikos pareiškėjas perimtas 1983 m. Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo pagrindu, todėl šios Konvencijos nuostatos jo atžvilgiu nėra taikomos. Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijos perdavė pareiškėją Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pagal 2013 m. kovo 29 d. Europos arešto orderį. Tiek kreipimesi į Ministeriją, tiek ir skunde teismui pareiškėjas akcentavo faktą, jog Ministerija, žinodama, kad Latvijos Respublikoje jis yra sulaikytas dėl toje šalyje įvykdyto galimo nusikaltimo, o ne todėl, jog šioje šalyje neva slapstėsi nuo realios laisvės atėmimo atlikimo bausmės, turėjo prašyti, kad Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijos perduotų pareiškėją baudžiamajam persekiojimui kaip savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose formą pagal numatytą Europos konvenciją dėl baudžiamojo persekiojimo perdavimo. Skunde pabrėžė, jog dėl to, kad Ministerija prašė jį išduoti pagal Europos arešto orderį yra ne jo, bet Ministerijos klaida, kadangi pareiškėjas net du kartu kreipėsi į Ministeriją bei kompetentingas Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijas, kad būtų išduotas Lietuvai, kad tiek ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu, tiek ir bylą perdavus teisminiam nagrinėjimui, ji turėjo būti nagrinėjama Lietuvoje, tačiau nesupranta, kodėl prašymai nebuvo tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, esminis argumentas, kodėl klausimą dėl galutinės bausmės subendrinimo nagrinėjamoje situacijoje turi spręsti Lietuvos Respublikos teismai, o Ministerija turėtų inicijuoti kreipimąsi dėl bausmių subendrinimo, yra tai, kad ši institucija inicijavo pareiškėjo sulaikymo ir išdavimo Lietuvai procedūrą, t. y. išdavė Europos arešto orderį, nors Latvijoje buvo sulaikytas dėl nusikaltimo padarymo ir toje šalyje vyko jo baudžiamasis persekiojimas. Europos konvencija dėl baudžiamojo persekiojimo perdavimo, kurią yra ratifikavusi tiek Lietuvos Respublika, tiek ir Latvijos Respublika, numatė galimybę užsienio valstybei prašyti, jog Lietuvos Respublika perimtų užsienio valstybėje nusikaltimą padariusio savo šalies piliečio baudžiamąjį persekiojimą.

Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visai nepagrįstai atmetė jo argumentą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3655 straipsnio normos jo atžvilgiu taikymo.

Atsakovas Ministerija pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime iš esmės nurodo argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialiosios ir proceso teisės normas, pateikti įrodymai objektyviai įvertinti. Pažymėjo, kad Nuostatuose pateiktas išsamus Ministerijos funkcijų sąrašas, todėl nėra jokio pagrindo jį aiškinti plečiamai. Taip pat akcentavo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1997 m. gruodžio 30 d. konsultaciją, iki šiol Lietuvos Respublikos pasirašytose sutartyse bei Baudžiamajame kodekse pareiškėjo nurodytas bausmių subendrinimo būdas nėra numatytas, todėl pagal esamą teismų praktiką, bausmių, paskirtų užsienio ir Lietuvos teismų subendrinimas negalimas. Pažymi, kad Balvų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu pareiškėjui paskirta bausmė nėra įsiteisėjusi, todėl jei egzistuoja teisinis pagrindas bausmių subendrinimui, šį klausimą galėtų išspręsti tik šiuo metu apkaltinamąjį teismo nuosprendį priimantis teismas, t. y. skundą dėl Balvų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžio nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ministerijos 2015 m. kovo 12 d. rašto Nr. (259/13)9R-825, kuriuo Ministerija atsisakė kreiptis į teismą su prašymu subendrinti Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos teismų paskirtas bausmes, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Ministeriją atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.

Pareiškėjas skunde prašė panaikinti Ministerijos 2015 m. kovo 12 d. raštą Nr. (259/13)9R-825 ir įpareigoti Ministeriją kreiptis į teismą adaptuoti užsienio valstybės teismo - Latvijos Respublikos Balvų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 11331031512 pareiškėjui paskirtą bausmę - laisvės atėmimą 2 metams ir 3 mėnesiams be turto konfiskacijos, su 2 metų ir 6 mėnesių policijos priežiūra, ir subendrinti ją su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-188/2012 paskirta ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-269-511/2012 pakeista 3 metų laisvės atėmimo bausme. Pareiškėjo teigimu, dėl bausmės subendrinimo į teismą turėtų kreiptis Ministerija, kadangi ji išdavė Europos arešto orderį dėl pareiškėjo sulaikymo ir išdavimo Lietuvos Respublikai, be to, dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo iniciatorė yra Ministerija, todėl ji nepagrįstai atsisako atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. (259/13)9R-825 dalį, kuria Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija konstatavo, kad Latvijos Respublikos Balvų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė jau yra įvykdyta, kitoje dalyje pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendė, kad Ministerijai nekilo pareiga remiantis 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2008/675/TVR atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, taip pat Ministerijai nėra pavesta funkcija kreiptis į nacionalinį teismą ir prašyti subendrinti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje asmeniui paskirtą bausmę. Teismas taip pat vertino, kad Ministerija, neturėdama kompetencijos atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, neturėjo kompetencijos vertinti aplinkybes dėl bausmės įvykdymo ir konstatuoti, kad bausmė yra įvykdyta, todėl šią Sprendimo dalį panaikino.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad Ministerija, žinodama, jog Latvijos Respublikoje jis yra sulaikytas dėl toje šalyje įvykdyto galimo nusikaltimo, o ne todėl, kad šioje šalyje neva slapstėsi nuo realios laisvės atėmimo atlikimo bausmės, turėjo prašyti Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijų perduoti pareiškėją baudžiamajam persekiojimui kaip savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose formą pagal numatytą Europos konvenciją dėl baudžiamojo persekiojimo perdavimo. Aplinkybė, kad Ministerija prašė jį išduoti pagal Europos arešto orderį yra ne jo, bet Ministerijos klaida.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 9 d. su prašymu kreipėsi į Teisingumo ministeriją prašydamas kreiptis su prašymu į teismą adaptuoti užsienio valstybės - Latvijos Respublikos Balvų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 11331031512 pareiškėjui paskirtą bausmę - laisvės atėmimą 2 metams ir 3 mėnesiams be turto konfiskacijos, su 2 metų ir 6 mėnesių policijos priežiūra, ir subendrinti ją su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-188/2012 paskirta ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-269-511/2012 pakeista 3 metų laisvės atėmimo bausme.

Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, skundžiamame 2015 m. kovo 12 d. rašte Nr. (259/13)9R-825 atsakė pareiškėjui, kad jis iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką buvo perduotas Ministerijos 2013 m. kovo 29 d. išduoto Europos arešto orderio pagrindu, kuris buvo išduotas siekiant vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendį, pakeistą Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu, t. y. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo tikslu. Pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo perimtas iš Latvijos Respublikos 1983 m. Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo pagrindu, todėl jos nuostatos pareiškėjo atžvilgiu netaikomos.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Teisingumo ministerijos veiklos tikslai ir funkcijos yra nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 (nauja Nuostatų redakcija, galiojanti nuo 2010 m. spalio 19 d.) 7 ir 8 punktuose. Nuostatų 8.32 p. nustatyta, kad Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, be kita ko, teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus. Tačiau Nuostatuose Teisingumo ministerijai nėra nustatyta pareiga, vykdant jai nurodytų funkcijų suėmimo, bausmių vykdymo ir probacijos vykdymo srityse, kreiptis su prašymu į teismus dėl asmenims paskirtų bausmių subendrinimo. Atsižvelgiant į Teisingumo ministerijos kompetenciją, gavusi pareiškėjo prašymą, jai suteiktos kompetencijos ribose atsakė pareiškėjui į jo prašyme keliamus klausimus, ir, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, kadangi Nuostatuose Ministerijai nėra pavesta kreiptis į nacionalinį teismą su prašymu subendrinti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje asmeniui paskirtą bausmę, o aiškinti Ministerijai priskirtų funkcijų plečiamai nėra pagrindo, pagrįstai pareiškėjo skundo netenkino. Skundžiamas Ministerijos sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo tokio pobūdžio aktams keliamus reikalavimus.

Atkreiptinas dėmesys, ką skundžiamame sprendime akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjo teisė kreiptis su prašymu dėl jam paskirtų skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse bausmių subendrinimo nebuvo ir nėra ribojama, tačiau Ministerija, priimdama pareiškėjo skundžiamą sprendimą, neturėjo kompetencijos kreiptis į atitinkamą nacionalinį teismą su prašymu subendrinti pareiškėjui paskirtas bausmes.

Nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas visai nepagrįstai atmetė argumentą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3655 straipsnio normos jo atžvilgiu taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog minėta norma įsigaliojo nuo 2015 m. balandžio 1 d., o pareiškėjo skundžiamas Ministerijos sprendimas priimtas 2015 m. kovo 12 d., t. y. sprendimo priėmimo dieną pareiškėjo nurodyta teisės akto nuostata negaliojo, todėl nebuvo pagrindo vertinti Ministerijos veiksmų atitikties teisės aktui, kurio nuostatos sprendimo priėmimo metu negaliojo.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė