2018-11-28 Nr. AB-21748-3-61-3-04274-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1264-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04274-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.6.3; 12.6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nurodymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą (kurį vėliau patikslino), kuriuo prašė teismo: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. rugsėjo 29 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-196545 (toliau – ir 2016 m. rugsėjo 29 d. Nurodymas); 2) panaikinti VMI 2016 m. lapkričio 21 d. nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-249750 (toliau – ir 2016 m. lapkričio 21 d. Nurodymas) dalį dėl 230 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių, susidariusių už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir 12,43 Eur GPM delspinigių, susidariusių už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

2. Pareiškėja nurodė, kad VMI nepagrįstai ir neteisėtai 2016 m. rugsėjo 29 d. Nurodymu nurodė nurašyti 4 750,03 Eur dydžio 2011 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. mokestinio laikotarpio GPM mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių jos sąskaitų. Pareiškėja pabrėžė, kad minėta suma jau yra sumokėta. VMI, įskaičiusi sumokėtas įmokas pagal jų mokėjimo paskirtį ir tokiu būdu panaikinusi pareiškėjos skolą, neturėjo teisės po to atgaline data keisti pareiškėjos apskaitos duomenų, nes po GPM sumokėjimo ir įmokų įskaitymo pareiškėjos mokestinė prievolė pasibaigė ir jos formaliai atnaujinti (apskaityti) nebuvo jokio teisinio pagrindo.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad 2016 m. lapkričio 21 d. Nurodymu VMI nurodė iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių pareiškėjos sąskaitų nurašyti 244,56 Eur dydžio GPM delspinigių mokestinę nepriemoką (231 Eur už 2011 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį, 12,43 Eur už 2012 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį, 1,13 Eur už 2015 m. sausio 1 d.–2015 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį). Pareiškėja pabrėžė, kad minėtas sumas yra sumokėjusi. Faktą, kad pareiškėja neturi 2011 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. mokestinio laikotarpio 231 Eur delspinigių mokestinės nepriemokos ir 2012 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. mokestinio laikotarpio 12,43 Eur GPM delspinigių mokestinės nepriemokos, patvirtinta įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5026-331/2016, kuriuo panaikintas VMI 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-33985 (toliau – ir 2015 m. lapkričio 13 d. Sprendimas), kuriuo buvo nuspręsta iš pareiškėjos turto išieškoti 9 811,38 Eur mokestinę nepriemoką, kurios dalį sudarė: 1) 242,55 Eur dydžio 2011 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. mokestinio laikotarpio GPM delspinigių mokestinė nepriemoka ir 2) 12,45 Eur dydžio 2012 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. mokestinio laikotarpio GPM delspinigių mokestinė nepriemoka.

4. Atsakovas VMI prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nutyli, jog jai yra žinoma, iš kur atsirado ginčijamu VMI 2016 m. rugsėjo 29 d. Nurodymu išieškoma mokestinė nepriemoka, kuri nurašyta iš pareiškėjos sąskaitos 2016 m. spalio mėn. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu išnagrinėjęs pareiškėjos skundą administracinėje byloje Nr. I-4641-426/2015, įpareigojo VMI pareiškėjos įmokas, sumokėtas kodu 1001, įskaityti į mokėtiną pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), dėl to buvo atliktas pergretinimas, t. y. 2011 m. GPM prievolė buvo įskaityta iš įmokos, sumokėtos 2013 m. sausio 23 d. įmokos kodu 1001, ir sugretinta su PVM prievole. Likusi GPM skola (4 750,03 Eur) buvo išieškota ginčijamu 2016 m. rugsėjo 29 d. Nurodymu.

6. VMI taip pat pabrėžė, kad, kol vyko ginčas administracinėje byloje Nr. I-4641-426/2015, atsakovas taip pat buvo priėmęs 2015 m. lapkričio 13 d. Sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Vilniaus apygardos administraciniam teismui įpareigojus pareiškėjos įmokas, sumokėtas kodu 1001, įskaityti į PVM, ir atsakovui šį teismo įpareigojimą įvykdžius, neliko PVM prievolių, tačiau liko šioje byloje ginčijami GPM delspinigiai, t. y. 231 Eur už 2011 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį, 12,43 Eur už 2012 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį.

7. Atsakovas nurodė, kad, mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 84 straipsnio 1 dalimi, VMI viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193 patvirtintų Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9.1 punktu, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėja 2012 m. balandžio 24 d. sumokėjo 10 000 Lt, 2012 m. balandžio 26 d. sumokėjo 10 000 Lt ir 2012 m. balandžio 27 d. sumokėjo 9 349 Lt, nurodydama, kad sumoka GPM už 2011 m., turėjo teisinį pagrindą vadovautis Taisyklėmis ir minėtas įmokas įskaityti GPM baudai, kurios mokėjimo terminas anksčiausias. Taip pareiškėja liko skolinga valstybės biudžetui 4 750,03 Eur GPM už 2011 m. Analogiškai pareiškėjai nesumokėjus 231 Eur GPM delspinigių už 2011 m. ir 12,43 Eur GPM delspinigių už 2012 m., mokesčių administratorius šias sumas išieškojo priverstine tvarka iš pareiškėjos sąskaitos.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas pažymėjo, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl VMI 2016 m. rugsėjo 29 d. Nurodymo (dėl 4 750,03 Eur GPM už 2011 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį) ir 2016 m. lapkričio 21 d. Nurodymo dalies (dėl 231 Eur GPM delspinigių už 2011 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį ir 12,43 Eur GPM delspinigių už 2012 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį) nurašyti mokestines nepriemokas iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių pareiškėjos sąskaitų teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4641-426/2015 (įsiteisėjo 2016 m. birželio 23 d.), kuris turi šioje byloje res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas) galią, nustatytos tos faktinės aplinkybės, kurias pareiškėja iš naujo ginčija šioje byloje (dalis pareiškėjos deklaruotos ir 2012 m. balandžio 24 d. bei 2012 m. balandžio 26 d. mokėjimo nurodymais pervestos 20 000 Lt sumos (paskirtis – GPM už 2011 m., įmokos kodas – 1441) 2012 m. gegužės 2 d. buvo įskaityta GPM baudai (16 458 Lt) padengti). Šis faktas negali būti įrodinėjamas iš naujo šioje administracinėje byloje. Todėl pareiškėjos argumentas, kad jos deklaruota ir 2012 m. balandžio 24 d. bei 2012 m. balandžio 26 d. mokėjimo nurodymais pervesta 20 000 Lt suma buvo įskaityta GPM už 2011 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį padengti, yra nepagrįstas. Aplinkybę, kad dalis pareiškėjos mokėjimo nurodymais sumokėtos GPM prievolės už 2011 m. buvo įskaityta mokesčių administratoriaus skirtai baudai padengti, pareiškėja žinojo dar iki ginčijamo 2016 m. rugsėjo 29 d. Nurodymo priėmimo, t. y. pareiškėjai buvo žinoma, kad dalis jos 2012 metais sumokėto GPM už 2011 m. buvo įskaityta pasibaigusio termino mokėjimo prievolėms (GPM baudai) padengti.

11. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4641-426/2015 konstatavo, jog mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjos 2013 m. sausio 23 d. pervesta 30 000 Lt suma (paskirtis – PVM už 2012 m. liepos 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį, įmokos kodas – 1001) dengė GPM delspinigius (13 544,62 Lt) ir už 2011 m. mokėtiną GPM (16 455,38 Lt), todėl įpareigojo VMI sumokėtą sumą įskaityti pagal mokėjimo paskirtį. Atsakovui įvykdžius minėtą teismo įpareigojimą, pergretinus prievoles bei įplaukas, pareiškėja liko skolinga valstybės biudžetui 4 750,03 Eur GPM už 2011 m. mokestinį laikotarpį. Pareiškėjai nesumokėjus 4 750,03 Eur GPM už 2011 m., t. y. nevykdant pagal įstatymą atsirandančios mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įgijo teisę ją išieškoti.

12. Teismas pabrėžė, kad, Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4641-426/2015, mokesčių administratorius buvo įpareigotas atlikti PVM įskaitymus pagal pareiškėjos pavedimus, taip pat perskaičiuoti mokėtinus PVM delspinigius. VMI įvykdžius minėtą teismo įpareigojimą, PVM prievolių neliko. Tačiau, atlikus pergretinimą, liko GPM už 2011 m. ir GPM delspinigių už 2011 m. ir 2012 m. mokestinės nepriemokos. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas skolinis reikalavimas, tame tarpe ir GPM delspinigiai, likviduotas nebuvo, VMI teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo MAĮ įtvirtintu mokestinės nepriemokos išieškojimo institutu.

13. Teismas pastebėjo, kad tai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5026-331/2016 panaikino VMI 2015 m. lapkričio 13 d. Sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėja neturi ginčo GPM delspinigių mokestinės nepriemokos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nagrinėjant klausimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo teisėtumo, nėra svarstomi klausimai dėl mokestinės nepriemokos dydžio ar jos pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013, 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-885-438/2015, 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-179-602/2016). Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs administracinėje byloje Nr. eI-5026-331/2016 surinktą medžiagą, konstatavo, jog mokesčių administratorius neturėjo teisės vykdyti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą. Būtent tuo pagrindu buvo panaikintas VMI 2015 m. lapkričio 13 d. Sprendimas, nenagrinėjant mokestinės nepriemokos dydžio ir jos pagrįstumo klausimų.

14. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius turėjo pagrindą priimti 2016 m. rugsėjo 29 d. Nurodymą ir 2016 m. lapkričio 21 d. Nurodymą dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš pareiškėjos sąskaitų, dėl to minėtų administracinių teisės aktų nėra pagrindo panaikinti.

III. 15. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

16. Pareiškėja pažymi, kad ji 2012 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. mokestinio laikotarpio 12,43 Eur GPM delspinigių mokestinės nepriemokos neturi, dėl to ši suma negali būti išieškoma iš jos turto. Pareiškėja taip pat pabrėžia, kad ji yra sumokėjusi 2011 m. sausio 1 d. –2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpio GPM, tai patvirtina 2016 m. rugsėjo 13 d. apskaitos duomenys, iš kurių matyti, kad jos mokėtinos 2011 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. mokestinio laikotarpio GPM nepriemokos nėra.

17. Pareiškėja nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3884-142/2012 konstatuotas prejudicinis faktas, kad VMI priimant 2012 m. birželio 14 d. sprendimą atidėti (išdėstyti) mokestinės nepriemokos sumokėjimą Nr. (23.24-08)-327-3174 jos 16 458 Lt GPM baudos mokestinė prievolė nebuvo įvykdyta, paneigia faktinę aplinkybę, kad 2012 m. balandžio 24 d. ir 2012 m. balandžio 26 d. pavedimais jos pervesta 20 000 Lt suma (mokėjimo paskirtis – GPM už 2011 m., įmokos kodas – 1441) 2012 m. gegužės 2 d. buvo iš dalies įskaityta 16 458 Lt GPM baudai padengti, t. y. priešingai nei konstatuota Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4641-426/2015. Todėl, vadovaujantis turinio viršenybės prieš formą principu (MAĮ 10 str.), pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiame 2012 m. gruodžio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3884-142/2012 konstatuotu prejudiciniu faktu. Sistemiškai vertinant Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiame 2012 m. gruodžio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3884-142/2012 konstatuotą prejudicinį faktą ir rašytinį įrodymą, t. y. VMI 2012 m. lapkričio 12 d. nepakankamo atsiskaitymo su valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetais, pinigų fondais pažymą Nr. PS21-3703, kuri patvirtina, kad pareiškėja ir 2012 m. lapkričio 12 d. tikrai turėjo 16 458 Lt GPM baudą, o ne 16 458 Lt GPM mokestinę nepriemoką už 2011 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį, konstatuotina, kad faktinė aplinkybė, jog VMI atliko 16 458 Lt GPM baudos įskaitymo veiksmą, yra nepagrįsta.

18. Pareiškėja teigia, kad, atsakovui negalint jos 16 458 Lt GPM baudos mokestinės nepriemokos įskaitymo faktu paneigti faktinės aplinkybės, jog 2012 m. balandžio 26 d. deklaruotą 29 349 Lt 2011 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. mokestinio laikotarpio GPM mokestinę prievolę pareiškėja įvykdė tinkamai ir laiku, VMI tikrai nepagrįstai ir neteisėtai siekė pakartotinai iš pareiškėjos išieškoti GPM mokestinę nepriemoką. Pareiškėja taip pat pabrėžia, kad 16 458 Lt GPM baudos mokestinės nepriemokos įskaitymo VMI ne tik neatliko, bet ir neturėjo teisės atlikti, nes, vadovaujantis Taisyklių 9 punkto nuostatomis, į surenkamąją sąskaitą mokesčių mokėtojo pagal atitinkamą įmokos kodą sumokėta pinigų suma pirmiausia padengiamos to įmokos kodo mokesčių mokėjimo prievolės (Taisyklių 9.1. p.), toliau padengiamos baudų prievolės (Taisyklių 9.3. p.), todėl, kol nepadengta mokesčio mokėjimo prievolė, iš jos gautos įmokos negalėjo būti įskaitomos baudos mokėjimo prievolei dengti. Tikėtina, kad išskaitydama 2012 m. balandžio 24 d. ir 2012 m. balandžio 26 d. įmokas, VMI šio teisinio reglamentavimo nepažeidinėjo, todėl minėtas įmokas įskaitė 2011 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. mokestinio laikotarpio pareiškėjos GPM mokestinei prievolei dengti, o tik po 2012 m. lapkričio 12 d. pakeitė pareiškėjos mokestinių prievolių apskaitos dokumentų formą. Atsakovas, įskaitęs sumokėtas įmokas pagal jų mokėjimo paskirtį ir tokiu būdu panaikinęs pareiškėjos skolą, neturėjo teisės po to atgaline data keisti pareiškėjos apskaitos duomenų, nes po GPM sumokėjimo ir įmokų įskaitymo pareiškėjos mokestinė prievolė pasibaigė ir jos formaliai atnaujinti (apskaityti) nebuvo jokio teisinio pagrindo.

19. Pareiškėja pažymi, kad bylų, kuriose buvo priimti teismo nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai, ir šios bylos ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Bylose, kuriose priimti minėti sprendimai, nebuvo nagrinėjami klausimai dėl mokestinės nepriemokos dydžio ar pagrįstumo, kai mokestinė nepriemoka atsiranda viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo, kurio teisėtumas patikrintas teisme, pagrindu. Šioje byloje keliamas pareiškėjos mokestinės prievolės pagrįstumo klausimas, kai mokestinė prievolė įvykdyta atliekant mokėjimą, o pareiškėjos atlikto mokėjimo įskaitymo atlikimo ir įforminimo fakto pagrįstumo ir teisėtumo klausimas teisme iki šios bylos nagrinėjimo nebuvo tikrintas.

20. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Iš esmės nurodo analogiškus argumentus kaip ir atsiliepimuose į pareiškėjos skundą. VMI nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Papildomai pabrėžia, kad pareiškėja apeliaciniame skunde remiasi naujais įrodymais, t. y. VMI 2012 m. birželio 14 d. sprendimu atidėti (išdėstyti) mokestinės nepriemokos sumokėjimą Nr. (23.24-08)-327-3174, kurį pareiškėja ginčijo teisme, bei tolimesniais priimtais procesiniais sprendimais dėl šio ginčo. Tačiau nei minėto sprendimo, nei teismo sprendimų pareiškėja nėra pateikusi byloje, jais nesirėmė ir pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai. VMI nuomone, pareiškėjos apeliacinis skundas dėl to neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Šioje byloje kilo ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nurodymų nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantė, be kita ko, nesutinka su esančių byloje įrodymų vertinimu. Dėl šių apeliantės argumentų teismas pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

25. Šioje byloje įrodyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4641-426/2015 įpareigojo VMI įmokas, sumokėtas įmokos kodu 1001, įskaityti į PVM. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-845-438/2016 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovas teigia, kad teismo įpareigojimą pareiškėjos įmokas, sumokėtas kodu 1001, įskaityti į PVM atliko, dėl ko buvo įvykdytas pergretinimas, t. y. 2011 m. GPM prievolė, kuri buvo įskaityta iš įmokos, sumokėtos 2013 m. sausio 23 d. įmokos kodu 1001, buvo sugretinta su PVM prievole. Liko 4765,81 Eur (16 455,38 Lt) GPM skola. Pareiškėja šių atsakovo teiginių nenuginčijo.

26. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 84 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad mokesčių mokėtojo sumokėtos sumos įskaitomos pagal mokėjimo nurodyme mokesčių mokėtojo nurodytą įmokos kodą. Sutinkamai su VMI viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193 patvirtintų Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių 9.1 punkto nuostatomis pirmiausiai padengiamos to įmokos kodo mokesčių mokėjimo prievolės, įskaitymą pradedant nuo anksčiausiai pagal mokėjimo prievolės sumokėjimo datą susidariusių prievolių; jeigu yra kelios vienodo termino prievolės, pradedama nuo mažiausios sumos; jeigu yra kelios vienodo termino ir vienodo dydžio prievolės – pradedama nuo prievolės, suformuotos pagal anksčiausiai pateiktą mokėjimo prievolės dokumentą. Apeliantė, 2012 m. balandžio 24 d. mokėjimo nurodymu sumokėdama 10 000 Lt, 2012 m. balandžio 26 d. mokėjimo nurodymu sumokėdama 10 000 Lt ir 2012 m. balandžio 27 d. mokėjimo nurodymu sumokėdama 9 349 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodė GPM, įmokos kodas 1441. Taigi, sutinkamai su aukščiau paminėtomis teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis darytina išvada, kad mokesčių administratorius turėjo teisinį pagrindą vadovautis Taisyklėmis ir minėtas įmokas įskaityti GPM baudai, kurios mokėjimo terminas anksčiausias. Taigi, buvo ir teisinis, ir faktinis pagrindas likusią GPM skolą, t. y. 4 750,03 Eur, išieškoti, ką VMI ir padarė 2016 m. rugsėjo 29 d. nurodymu Nr.(23.31-08) 467-196545, nurašant mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų).

27. Apeliantės teiginys, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai siekia pakartotinai gauti jos mokestinės prievolės įvykdymą, neseka iš jos pateiktų įrodymų.

28. Byloje įrodyta, kad, atlikus teismo įpareigojimą įskaityti pareiškėjos sumokėtas įmokas į PVM ir pergretinus prievoles bei įplaukas, pareiškėja liko skolinga valstybės biudžetui 244,56 Eur GPM delspinigių. Pareiškėjos teiginiai, kad ji įvykdė GPM prievolę ir delspinigiai negali būti skaičiuojami, neįrodyti.

29. Apeliantė teiginius apie Taisyklių 9 punkto pažeidimus grindžia tikėtinomis prielaidomis, o ne konkrečiais faktais, todėl teismas tokius apeliantės paaiškinimus atmeta.

30. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamu ginčo atveju mokesčių administratorius turėjo teisinį ir faktinį pagrindą priimti nurodymus dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš pareiškėjos sąskaitų; pareiškėja nenurodė ir byloje nenustatyta, kad duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymus nurašyti mokestinės nepriemokos sumą iš pareiškėjos sąskaitų, būtų atlikti veiksmai, pažeidžiantys pareiškėjos teises.

31. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šį teisės norma, be kita ko, reiškia, kad asmuo, besitikintis palankaus teismo sprendimo, privalo įrodyti, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti. Šioje byloje pareiškėja kreipia dėmesį į atskirų mokestinių procedūrų teisėtumą, bet nėra pateikti įrodymai, kad ji visus jai paskirtus mokesčius, baudas ir delspinigius sumokėjo. Taip pat pareiškėja neįrodė, kad mokesčių ir su jais susijusių sumų išieškojimas iš esmės pažeidžia jos teisės, pvz., praleidus įstatymo numatytus terminus ar panašiai. Dėl to pareiškėja šioje byloje neįrodė, kad jos teisės arba įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

32. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan