2020-09-30 Nr. AB-17974-3-61-3-02339-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. AS-630-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02339-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas G. B. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) 2020 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. BR6-3793364 „Dėl skirtos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Agentūrą persvarstyti Sprendimą; 3) pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Šalindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. nutartyje nustatytus skundo trūkumus, G. B. teismui pateikė skundo patikslinimą, kuriame prašė: 1) panaikinti Agentūros 2020 m. birželio 29 d. raštą Nr. BR6-4618 „Dėl atsakymo į prašymą“; 2) G. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi pareiškėjo G. B. skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2020 m. liepos 30 d. buvo gauta pareiškėjo išsiųsta Agentūros 2020 m. birželio 29 d. rašto Nr. BR6-4618 kopija, preziumavo, kad G. B. skundo reikalavimu laikė šio rašto panaikinimą, nes jis nepateikė jokių kitų pašalintų skundo trūkumų, kurie buvo nurodyti teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartyje.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei 13 straipsno nuostatomis, teismas pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų, tačiau ji nėra absoliuti. Teismas nurodė, kad viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje yra akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens ar asmenų teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Įvertinęs skundžiamo Agentūros rašto turinį, teismas padarė išvadą, kad jis nelaikytinas administraciniu sprendimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalies prasme. Skundžiamu raštu atsakovas G. B. nepritaikė jokių poveikio priemonių, juo pareiškėjui ar kitiems asmenims nebuvo nustatytos arba suteiktos teisės ir pareigos. Rašte Agentūra suteikė tik informacinio pobūdžio informaciją, kuri nesukelia jokių teisinių padarinių. Nustatęs, kad skundžiamas Agentūros raštas nelaikytinas viešojo administravimo sprendimu, kurio teisėtumas bei pagrįstumas nagrinėtinas administracinio proceso tvarka, teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas G. B. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad Agentūros 2020 m. birželio 29 d. rašte Nr. BR6-4618 yra klaidingai nurodyta, jog atsakovas mokės paramą pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 375 patvirtintų Ekologinio žemės ūkio taisyklių 54.5 punktą. Pažymi, kad ginčo laukai yra jauno lazdynų sodai, o 3,4 ha kontrolinio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) laukas Nr. (duomenys neskelbtini) yra derantis, todėl už šiuos sodus G. B. priklauso parama.

Pareiškėjas nurodo, kad lazdynų sodai buvo pasodinti remiantis žemės ūkio ministro 2011 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-301, kurio 2 priede lazdynai bei riešutmedžiai yra nurodyti tarp remiamų augalų. G. B. teigia, kad lazdynų sodus pasodino iki 2015 m. balandžio 20 d., kai įsakymo Nr. 3D-286 2 priede lazdynų ir riešutmedžių neliko. Pareiškėjas mano, kad jis turėtų gauti paramą.

G. B. akcentuoja, kad pagal žemės ūkio ministro 2005 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. 3D-182 už daugiamečių pievų priežiūrą jis gaudavo 89 Eur, o iš esmės pakeitus sąlygas, yra reikalaujama laikyti tam tikrą gyvulių skaičių ir tai trukdo plėsti numatytą verslą – auginti vaismedžius – bei prieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui.

Pareiškėjo nuomone, Agentūra turi persvarstyti 2020 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. BR6-3793364. Pažymi, kad procesas nebūtų beprasmis, kaip nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismas, G. B. jis yra gyvybiškai svarbus, kadangi yra žlugdomas pareiškėjo ekologinis ūkis ir numatytas verslas. G. B. mano, kad reikalavimas laikyti gyvulius yra absurdiškas ir dėl daugelio priežasčių, pirmiausia dėl lėšų trūkumo, nėra įvykdomas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti G. B. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nustatyta, kad skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, ir jo patikslinime pareiškėjas reiškė iš viso keturis reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas G. B. skundo priėmimo klausimą, iš esmės analizavo tik vieną iš jų ir padarė išvadą, kad Agentūros 2020 m. birželio 29 d. raštas Nr. BR6-4618 „Dėl atsakymo į prašymą“ nėra administracinis sprendimas, kadangi juo pareiškėjui nebuvo pritaikytos jokios poveikio priemonės, jame G. B. ar kitiems asmenims nebuvo nustatytos arba suteiktos teisės ir pareigos, o šiame rašte pareiškėjui buvo suteikta tik informacija, kuri jokių teisinių pasekmių jam nesukelia. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti visą pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo tenkinimą sąveika lemia tai, kad skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar asmuo teisę kreiptis į teismą realizuoja laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos. Tai, ar pareiškėjas turi į teisę į pareikšto reikalavimo tenkinimą ir kokiu mastu, turi būti analizuojama bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, ir ar jie objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu, turi analizuoti visas skunde nurodomas aplinkybes, kuriomis asmuo grindžia savo teisių ar interesų pažeidimą. Tik įvykdęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnyje įtvirtintą pareigą išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizuoti visas bylai svarbias aplinkybes bei nustatęs pareiškėjo suinteresuotumą ar nesuinteresuotumą byloje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme, teismas gali priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-541-520/2016), 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Nustatyta, kad Agentūra 2020 m. kovo 16 d. sprendime Nr. BR6-3793364 nurodė, jog įvertinus pareiškėjo 2019 m. gegužės 14 d. pateiktoje paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškoje, kurios registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), deklaruotus duomenis G. B. skiriama 7 690,24 Eur dydžio galutinė paramos suma. Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjui buvo paskirta 1 683,5 Eur sankcija už įsipareigojimų ir tinkamumo kriterijų nesilaikymą. G. B. prašymu persvarstęs Sprendimą, atsakovas nurodė, kad į jo prašymą atsižvelgti negali, ir paaiškino tokio sprendimo motyvus. Teisėjų kolegijos nuomone, minėto rašto turinys nesudaro pagrindo akivaizdžiai išvadai, kad jis jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutarties motyvai patvirtina, jog teismas, spręsdamas pareiškėjo G. B. skundo priėmimo klausimą, iš esmės vertino materialiųjų teisinių santykių, iš kurių buvo kildinamas ginčas, pagrindu atsirandančias teises, tačiau šie klausimai gali būti sprendžiami tik nagrinėjant bylą iš esmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra skirtingi dalykai. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje paprastai nėra ir neturi būti tiriama (išskyrus atvejus, kai tokia aplinkybė akivaizdi), ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundo (prašymo, pareiškimo) patenkinimą, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo, pareiškimo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – galimo materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo, nes tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytos tvarkos. Konstatavus, jog asmens materialiosios teisės kyla kitų teisinių santykių pagrindu, negu buvo priimtas skundžiamas administracinis aktas, ir administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) negali turėti įtakos pareiškėjo turimoms teisėms, paprastai turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas. Nagrinėjamu atveju spręsdamas G. B. skundo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas turėjo tik nustatyti, ar pareiškėjas, realizuodamas savo teisę kreiptis į teismą, turėjo tam pakankamas procesines prielaidas, ar jas pagrindė, t. y. ar nurodė tas aplinkybes, kurios, jo nuomone, patvirtina, kad ginčijamas administracinis aktas daro poveikį jo subjektinėms teisėms ir teisėtiems interesams.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju skundo priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad ginčijamas Agentūros 2020 m. birželio 29 d. raštas Nr. BR6-4618 pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, ir remdamasis tuo, jo skundą ne tik dėl aptarto reikalavimo, bet visą atsisakyti priimti. Spręsdamas G. B. skundo priėmimo klausimą, teismas turėjo tik nustatyti, ar pareiškėjas, realizuodamas savo teisę kreiptis į teismą, turėjo tam pakankamas procesines prielaidas, ar jas pagrindė, t. y. ar nurodė aplinkybes, kurios, jo nuomone, patvirtina, kad ginčijamas administracinis aktas daro poveikį jo subjektinėms teisėms ir teisėtiems interesams. Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes, aptarta jo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutarties dalis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad iš pareiškėjo skundo ir jo patikslinimo nėra aišku, kokių aktų panaikinimo jis iš tikrųjų siekia – Agentūros 2020 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. BR6-3793364, Agentūros 2020 m. birželio 29 d. rašto Nr. BR6-4618 ar jų abiejų. Vien aplinkybė, kad kelintą kartą šalindamas skundo trūkumus, G. B. pateikė Agentūros 2020 m. birželio 29 d. rašto Nr. BR6-4618 kopiją, priešingai nei sprendė teismas, savaime nereiškia, kad jis siekia tik šio rašto panaikinimo ir atsisako savo pirminiame skunde pareikšto reikalavimo Agentūros 2020 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. BR6-3793364 atžvilgiu. Tuo labiau, kad pareiškėjo atskirojo skundo turinys patvirtina, jog G. B. siekia Sprendimo persvarstymo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepateikė jokių argumentų, kodėl atsisako priimti pareiškėjo skundo dalis, kuriose buvo prašoma įpareigoti Agentūrą persvarstyti Sprendimą ir G. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad pastarasis savarankiškas skundo reikalavimas buvo nurodytas tiek pareiškėjo pirminiame skunde, tiek jo patikslinime, tačiau teismas šį reikalavimą taip pat atsisakė priimti, visiškai nenurodęs tokio sprendimo motyvų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, netinkamai įvertino skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes bei neįvertino visų jo skundo reikalavimų priimtinumo nagrinėti klausimo, todėl nepagrįstai pareiškėjo G. B. skundą atsisakė priimti. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl turi būti panaikinta, o pareiškėjo G. B. skundo priėmimo klausimas turi būti grąžinamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo G. B. skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė