2018-11-20 Nr. BB-6775-1-64-1-01515-2014-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-332-693/2018

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01515-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.19.3.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 29 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu A. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį (dėl D. B. egzamino) ir jam paskirta 70 MGL (2636,2 Eur) bauda bei pagal 227 straipsnio 2 dalį (dėl D. V. egzamino) ir jam paskirta 70 MGL (2636,2 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės iš dalies pridėjus švelnesnę, ir galutinė bausmė paskirta 80 MGL (3012,8 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir bausmė, paskirta Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu (kuris pakeistas Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu), subendrintos visiško sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir 80 MGL (3012,8 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 5 val., jei tai nėra susiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, iš A. U. valstybės naudai išieškota konfiskuotino turto (kyšio dalyko) vertę atitinkanti pinigų suma – 50 Eur.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti E. B., R. Z., L. L., R. D., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 29 d. nutartimi nuteistųjų A. U., E. B., L. L. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. U. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl D. B. egzamino) nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su D. B., kuris teismo sprendimu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir bendrininkų grupe su E. B., R. Z., per trečiąjį asmenį – bendrininkę L. L., netiesiogiai susitarė su R. D. perduoti jam 150 Eur kyšį ir taip papirko valstybės tarnautoją – valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo specialistą R. D., siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, t. y. susitarus, jog už 150 Eur kyšį, jeigu R. D. tikrins ir vertins D. B. praktinius transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus, klaidų nefiksuos ir egzaminas bus įvertintas teigiamai:

1.1. 2015 m. sausio 22 d. gavęs pažįstamo E. B. prašymą, gautą iš bendrininko R. Z., surasti asmenis, galinčius už kyšį padėti D. B. neteisėtai išlaikyti B kategorijos praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo egzaminą valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filiale, sutiko surasti tokius asmenis ir bendrininkauti juos paperkant D. B. interesais. Vykdydamas šį bendrininko E. B. prašymą, A. U. 2015 m. sausio 23 d. apie 11.53 val. pokalbio telefonu metu davė nurodymą E. B. atsiųsti D. B. duomenis, egzamino laikymo datą ir valandą bei turėti iš anksto kyšiui skirtus pinigus, o pokalbio telefonu metu apie 12.02 val. E. B. paaiškino, jog papirkti reikalingi 185 Eur, ir tą pačią dieną, apie 14.11 val., pokalbio metu papildomai paaiškino, kad papirkti surastam asmeniui perduos savo pinigus, o kitą dieną E. B. turės pinigus jam grąžinti. 2015 m. sausio 23 d. 11.55 ir 11.56 val. gavo iš bendrininko E. B. SMS pranešimus į savo naudojamą mobiliojo ryšio telefoną numeriu (duomenys neskelbtini) su tekstais: „D. B. (duomenys neskelbtini)“, „2015 01 29 08.15“.

1.2. Tęsdamas nusikalstamą susitarimą ir žinodamas, kad L. L. VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filiale turi pažįstamą darbuotoją, padedantį už kyšį asmenims neteisėtai išlaikyti praktinio vairavimo egzaminus, paskambino L. L., perdavė E. B. prašymą, gautą iš bendrininko R. Z. dėl D. B., nurodė jo duomenis, egzamino laikymo datą ir laiką bei su L. L. susitarė VĮ „Regitra“ darbuotojui kaip kyšį perduoti 180 Eur, o 2015 m. sausio 23 d. susitikimo Prienuose metu prie L. L. gyvenamosios vietos A. U. perdavė L. L. 180 Eur, kad per ją 150 eurų būtų perduoti valstybės tarnautojui – valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo darbuotojui R. D.

1.3. Bendrininkė L. L., vykdydama šį susitarimą, gautus iš A. U. D. B. duomenis ir egzaminavimo laiką 2015 m. sausio 23 d. SMS pranešimu nusiuntė valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo darbuotojui R. D., pagal išankstinį susitarimą žinančiam, jog toks duomenų atsiuntimas reiškia neteisėtą prašymą teigiamai įvertinti vairavimo egzaminą už 150 Eur kyšį, tai yra neteisėtai neveikti vykdant D. B. prašymą dėl praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo, klaidų nefiksavimo ir egzamino įvertinimo teigiamai.

1.4. Taip veikdamas per bendrininkus, A. U. netiesiogiai susitarė su valstybės tarnautoju R. D., kad šis, esant sąlygai – jeigu bus paskirtas D. B. praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų valdymo egzamino vertintoju, 2015 m. sausio 29 d. neteisėtai neveiks vykdydamas savo įgaliojimus, nurodytus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr.1V-329 patvirtinto aprašo „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos“ 4 punkte – „egzaminuojamųjų teorines žinias, praktinius transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus vertina tam įgalioti VĮ „Regitra“ darbuotojai“, ir D. B. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo ir vertinimo metu neteisėtai, neatsižvelgdamas į egzaminavimo metu D. B. galimai padarytas vairavimo klaidas ar kitus veiksmus, nurodytus minėtame tvarkos apraše, kuriuos užfiksavus nustatoma, kad egzaminuojamasis vairavimo praktikos egzamino neišlaikė, D. B. vairavimo klaidų nefiksuos ir vairavimo praktikos egzaminą įvertins teigiamai.

1.5. Vykdydamas A. U. nurodymą, E. B. iki 2015 m. sausio 25 d. gautus iš bendrininko R. Z. 180 Eur, kuriuos papirkimui 2015 m. sausio 24 d. jam buvo davęs D. B., A. U. grąžino ir taip su juo atsiskaitė už įvykdytus jo neteisėtus veiksmus.

1.6. Dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo A. U. ir jo bendrininkų R. Z., E. B., L. L. valios, D. B. 2015 m. sausio 29 d. egzamino nelaikė paaiškėjus, kad už ankstesnį teisės pažeidimą D. B. yra taikomas laikinas draudimas laikyti vairavimo egzaminą ir įgyti teisę vairuoti transporto priemonę. Gavęs šią informaciją iš bendrininko E. B., dėl šios priežasties A. U. kitą dieną nuvyko pas L. L., už neįvykdytą susitarimą iš jos atsiėmė duotus 180 Eur ir juos grąžino E. B., šis vėliau perdavė R. Z., o šis – D. B.

2. A. U. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl D. V. egzamino) nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su D. V., kuri teismo sprendimu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir bendrininkų grupe su L. L., tiesiogiai susitarė su R. D. perduoti jam 150 Eur kyšį ir taip papirko valstybės tarnautoją – valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo specialistą R. D., siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, t. y. susitarus, jog už 150 Eur kyšį, jeigu R. D. tikrins ir vertins D. V. praktinius transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus, klaidų nefiksuos ir egzaminas bus įvertintas teigiamai:

2.1. Nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 21 d., bendraudamas Kaune su D. V., gavo jos prašymą surasti asmenis, galinčius už kyšį padėti jai neteisėtai išlaikyti B kategorijos praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo egzaminą valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filiale, sutiko surasti tokius asmenis ir bendrininkauti juos paperkant jos interesais. To paties susitikimo metu A. U. D. V. paaiškino, kad žino asmenis, galinčius padėti išlaikyti egzaminą, nurodė, jog tai kainuos 230 Eur. Gavęs iš D. V. 230 Eur, skirtų kyšiui, nurodė jai užrašyti savo vardą, pavardę, asmens kodą, egzamino laikymo datą ir norimą kategoriją.

2.2. Tęsdamas nusikalstamą susitarimą ir žinodamas, kad L. L. turi pažįstamą darbuotoją VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filiale, padedantį už kyšį asmenims neteisėtai išlaikyti praktinio vairavimo egzaminus, A. U. 2015 m. kovo 20 d. nuvyko į Prienus pas L. L., perdavė D. V. prašymą papirkti valstybės tarnautoją – valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo darbuotoją, vykdantį praktinius transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimus ir vertinimus, kad šis 2015 m. balandžio 18 d. neteisėtai neveiktų vykdydamas savo įgaliojimus ir D. V. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo ir vertinimo metu neteisėtai, neatsižvelgdamas į egzaminavimo metu D. V. galimai padarytas vairavimo klaidas ar kitus veiksmus, nurodytus 2008 m. rugsėjo 10 d. vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintame apraše „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos“, kuriuos užfiksavus nustatoma, kad egzaminuojamasis vairavimo praktikos egzamino neišlaikė, D. V. vairavimo praktikos egzaminą įvertintų teigiamai.

2.3. L. L. sutikus bendrininkauti, A. U. ten pat jai perdavė D. V. asmens duomenis, egzamino laikymo datą ir laiką, 180 Eur, gautų iš D. V., iš kurių 50 Eur pasiliko sau už bendrininkavimą, kad ji 150 Eur kyšį perduotų valstybės tarnautojui – valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo darbuotojui R. D., veiksiančiam D. V. interesais.

2.4. Vykdydama šį susitarimą, L. L. gautus D. V. asmens duomenis ir egzaminavimo laiką, 2015 m. kovo 21 d. apie 11.59 val., SMS pranešimu nusiuntė valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo darbuotojui R. D., pagal išankstinį susitarimą žinančiam, jog toks duomenų atsiuntimas reiškia neteisėtą prašymą teigiamai įvertinti to asmens vairavimo egzaminą už 150 Eur kyšį, tai yra neteisėtai neveikti vykdant D. V. prašymą dėl praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo, klaidų nefiksavimo ir egzamino įvertinimo teigiamai.

2.5. Taip veikdama su bendrininku A. U., L. L. tiesiogiai susitarė su valstybės tarnautoju R. D., kad šis esant sąlygai – jeigu bus paskirtas D. V. praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų valdymo egzamino vertintoju, 2015 m. balandžio 18 d. neteisėtai neveiks vykdydamas savo įgaliojimus, nurodytus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr.1V-329 patvirtinto aprašo „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos“ 4 punkte – „egzaminuojamųjų teorines žinias, praktinius transporto priemonių valdymo įgūdžius ir gebėjimus vertina tam įgalioti VĮ „Regitra“ darbuotojai“, ir D. V. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo ir vertinimo metu neteisėtai, neatsižvelgdamas į egzaminavimo metu D. V. galimai padarytas vairavimo klaidas ar kitus veiksmus, nurodytus minėtame tvarkos apraše, kuriuos užfiksavus nustatoma, kad egzaminuojamasis vairavimo praktikos egzamino neišlaikė, D. V. vairavimo klaidų nefiksuos ir vairavimo praktikos egzaminą įvertins teigiamai.

2.6. Dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo A. U., bendrininkės L. L. ir R. D. valios, D. V. vairavimo egzaminuotoju buvo paskirtas kitas, šioje veikoje nedalyvavęs, VĮ „Regitra“ darbuotojas G. T., todėl R. D. susitarimo neveikti neteisėtai neįvykdė, tačiau sužinojęs, jog egzaminą D. V. išlaikė, R. D. 2015 m. balandžio 20 d. apie 9 val. nuvyko pas L. L., o šioji jam perdavė A. U. duotus pinigus – 150 Eur.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. U. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis jis nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), ir bylą nutraukti. Kasatorius teigia:

3.1. Taikant nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus surinkti duomenys buvo gauti neteisėtu būdu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 dalis), todėl nelaikytini įrodymais, o teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Teismai nepasisakė dėl baudžiamojo proceso neteisėtumo, nors ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo pradėtas dėl galimai padarytų kitų nuteistųjų – R. Z. ir E. B. – veikų, susijusių su UAB „ (duomenys neskelbtini)“ ir A. M. Surinkus pakankamai duomenų apie šių asmenų padarytas nusikalstamas veikas, turėjo būti rašomas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui, jokie nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai neturėjo būti tęsiami.

Ikiteisminis tyrimas turėjo būti baigtas iki 2014 m. gruodžio 3 d., todėl jeigu šio termino būtų buvę laikomasi, procesas dėl A. U. galimai padarytų nusikalstamų veikų net nebūtų pradėtas, nes pirmasis jam inkriminuotas nusikalstamo veikimo epizodas, už kurį jis nuteistas, buvo užfiksuotas tik 2015 m. sausio 22 d. Teismai nevertino A. M. parodymų, užfiksuotų 2014 m. spalio 3 d. protokole-pareiškime, kur jis nurodė, jog ne policijos patruliai R. Z. ir E. B. provokavo ar reikalavo iš A. M. duoti kyšį, o jis pats siūlė susitarti.

Teismai nevertino Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. spalio 13 d. nutarties, kuria buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. sausio 13 d., nors nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 27 d. jokie veiksmai nebuvo atliekami (A. M. teigimu, policijos pareigūnai (E. B. ir R. Z.) jį buvo sustabdę tik 2014 m. spalio 27 d.). Be to, neįvertinta, kad du 2014 m. lapkričio 11 d. įspėjimai dėl atsakomybės už ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą be leidimo yra akivaizdžiai neteisėti, juos pasirašė ne A.

M. 2014 m. lapkričio 12 d. vykusio pokalbio tarp A. M. ir pareigūnų turinys liudija, kad nors pareigūnai atsisakė vykdyti nusikalstamą veiką, jiems vis tiek buvo siūlomas kyšis provokuojant nusikalsti. Be to, tie patys pareigūnai 2014 m. spalio 27 d. sustabdę A. M. paskyrė jam 50 Lt (14,48 Eur) baudą (nedegė galinis kairės pusės gabaritinis žibintas), o tai rodo, kad pareigūnai nesileido provokuojami. Be to, Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. sausio 19 d. nutartis yra neteisėta, tačiau teismai to neįvertino.

Nustačius, kad pareigūnai 2014 m. lapkričio 11 d. atsisakė priimti kyšį, tolesnis baudžiamasis procesas R. Z. ir E. B. atžvilgiu turėjo būti baigtas, o A. U. net negalėjo būti pradėtas.

3.2. Kaltinamasis aktas nesuprantamas ir neaiškus, prieštaraujantis prokuroro 2016 m. vasario 22 d. pateiktam prašymui pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, todėl A. U. nežinojo, kuo yra kaltinamas. Tiesioginis papirkimo subjektas – VĮ „Regitra“ darbuotojas R. D. – nepriiminėjo nei D. B., nei D. V. egzamino, tačiau ši svarbi aplinkybė nebuvo įrodinėjama, nors nuo vykdytojo veiksmų priklauso bendrininkų baudžiamoji atsakomybė (BK 26 straipsnis). Byloje nustatyta, kad dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo A. U. ar kitų bendrininkų valios, R. D., nors ir gavo pinigus už neteisėtą neveikimą, nei D. V., nei D. B. egzaminų nepriiminėjo. D. V. egzaminuotoju buvo paskirtas kitas asmuo (G. T.), kuris nedalyvavo papirkimo schemoje, o D. V. egzaminą išlaikė. Esant šioms aplinkybėms, nusikalstama veika nebuvo baigta, nes tiesiogiai egzaminą priiminėjantis asmuo nebuvo papirktas. Baudžiamajai atsakomybei pagal pareikštą kaltinimą būtina įrodyti, kad G. T. buvo papirktas, tačiau tai nebuvo padaryta. Todėl A. U. veikimas negali būti pripažintas kyšio davimu, o R. D. – kyšio priėmimu, nes šis nei pats priiminėjo egzaminą, nei perdavė pinigus kitam egzaminuotojui, taigi susitarimo neteisėtai veikti neįvykdė. Tokia pati situacija susiklostė ir dėl D. B. egzamino, nes jis negalėjo laikyti egzamino todėl, kad už ankstesnį teisės pažeidimą jam galiojo draudimas laikyti vairavimo egzaminą. Išaiškėjus šiai aplinkybei, R. D. kyšiui skirtų pinigų nepriėmė, jie buvo grąžinti D. B., todėl susitarimas priimti kyšį, kaip galima BK 225 straipsnio 1 dalies (dėl A. U. – BK 227 straipsnio 1 ir 2 dalių) alternatyva, nebuvo tinkamai aprašytas.

3.3. Pagal tai, kaip veikos aprašytos A. U. pateiktuose kaltinimuose, jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties. Kada asmenys yra kaltinami kaip nusikalstamos veikos bendrininkai, kaltinimas turi būti vientisas, o šioje baudžiamojoje byloje A. U. pareikštas kaltinimas nesuderintas su kaltinimu kitam nuteistajam R. D., nes bendrininkų veikimas yra lemiamas aplinkybių, visiškai nepriklausančių nuo bendrininkų valios. Nusikalstamu negali būti pripažintas toks veikimas, kuris priklauso nuo konkrečios sąlygos, šiuo atveju – nuo to, ar R. D. bus paskirtas D. V. ir D. B. egzaminuotoju. Net ir tuo atveju, jeigu būtų įrodytos veikos, kaip jos buvo aprašytos pradiniame kaltinamajame akte bei 2016 m. vasario 22 d. prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, tokios veikos galėtų būti kvalifikuojamos tik kaip rengimasis padaryti nusikalstamą veiką. Tačiau šios nusikalstamos veikos nėra sunkios ar labai sunkios, todėl baudžiamoji atsakomybė už jų rengimąsi nebūtų kilusi.

3.4. Teismas nuosprendyje nenurodė BK 227 straipsnio 2 dalies redakcijos, nors nuo veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo redakcija pasikeitė. Naujoji įstatymo redakcija pasunkino asmenų baudžiamąją atsakomybę lyginant ją su ankstesne įstatymo redakcija, nes išplėtė baudžiamosios atsakomybės ribas (nustatė papildomą kyšio perdavimo būdo alternatyvą – per tarpininką). Nei prokuroras, nei teismas apie tai neinformavo, todėl A. U. negalėjo žinoti, pagal kokią įstatymo redakciją buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Veikos kaltinamajame akte buvo formuojamos taip, kad A. U. veikė kaip papirkėjas, vėliau – kaip tarpininkas, o tai atitinka naujesnės įstatymo redakcijos (sunkinančios teisinę padėtį) nusikalstamos veikos požymius. Tai yra principo lex retro non agit pažeidimas, nes griežtesnis įstatymas atgal negalioja. Be to, baudžiamojo įstatymo redakcijos nenurodymas yra ir esminis BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas, nes kaltinamajame akte turi būti aiškiai nurodytas BK straipsnis (jo dalis ir punktas), nustatantis atsakomybę už padarytą veiką, o kartu ir įstatymo redakciją.

3.5. Teismai, grįsdami sprendimus nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų asmenų – D. V. ir D. B. – parodymais, neatsižvelgė į šių asmenų procesinį statusą ir tai, jog tokių asmenų parodymus reikia vertinti itin atsargiai. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo manipuliuojama minėtų asmenų procesine padėtimi, siekiant išgauti pareigūnams reikalingus parodymus. Antai, siekiant išgauti kaltinimui palankius sutuoktinių K. parodymus, juos buvo pažadėta atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Liudytojui D. B. duodant parodymus 2015 m. vasario 4 d. ikiteisminio tyrimo metu, taip pat buvo daromas spaudimas. Iš jo apklausos protokolo matyti, kad D. B. kaltu neprisipažino ir atsisakė duoti parodymus, tačiau apklausos protokole nurodyta, jog pastarojo apklausa užtruko dvi valandas. Nuteistojo E. B. parodymai taip buvo gauti neteisėtu būdu, žadant mainais už kaltinimui palankių parodymų davimą neskirti baudos ir kuo greičiau baigti tyrimą.

3.6. Teismas nepagrįstai A. U. kaltės įrodymu pripažino Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. sausio 20 d. akto Nr. 11-1367(16) išvadas, nes jos yra tik tikėtinos, todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad garso įrašuose užfiksuotas A. U. balsas. Ekspertės E. Š. ir Ž. P. taip pat pripažino, kad išvados grįstos subjektyviais vertinimo kriterijais. Telefoninių pokalbių turinys rodo, kad A. U. dalyvavimas padarant nusikaltimus yra tik tikėtinas.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Plioplys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimas ir jų realizavimo teisėtumas, teigiant, kad procesas dėl kasatoriaus veiksmų buvo pradėtas neteisėtai, išprovokavus policijos pareigūnus R. Z. ir E. B. nusikalsti. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kodėl atliekant neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmus jų metu gauti duomenys atitinka įrodymams keliamus BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2014 m. spalio 3 d. gavus A.

M. pareiškimą, tačiau po 10 dienų, t. y. 2014 m. spalio 13 d., gauta naujų duomenų, jog tie patys pareigūnai R. Z. ir E. B. vėl iš A. M. reikalavo duoti kyšį, dėl ko buvo sankcionuotas nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymas, slaptas sekimas, E. B. ir R. Z. telefoninių pokalbių klausymas. Šiais procesinės prievartos veiksmais, išskyrus telefoninių pokalbių kontrolę, kitos nusikalstamos veikos nebuvo atskleistos ar išprovokuotos, nuteistiesiems, taip pat ir A. U., nėra inkriminuota veikų, kurios būtų buvusios šių procesinių prievartos priemonių taikymo rezultatas.

Klausant E. B., R. Z. telefoninių pokalbių, buvo gauta duomenų ne tik apie jų pačių daromas kitas nusikalstamas veikas, bet ir buvo priimti sprendimai klausytis tiek kasatoriaus A. U., tiek ir kitų asmenų telefoninių pokalbių. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo suformuota praktika bei vertindamas nagrinėjamoje byloje esančius duomenis, pagrįstai konstatavo, kad buvo pakankamas faktinis pagrindas ne tik pradėti ikiteisminį tyrimą, bet ir kreiptis dėl slaptų tyrimo veiksmų atlikimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad atliekant neviešo pobūdžio veiksmus A.

U. ar kitų kaltinamųjų elgesio pasirinkimo laisvė buvo kaip nors suvaržyta, tokių duomenų nei apeliaciniame, nei kasaciniame skunde nepateikė ir kasatorius. Taigi, prieš A. U. ar kitus jo skunde nurodytus asmenis buvo taikomi pasyvūs, neviešo pobūdžio veiksmai, kurie nevaržė jų laisvės pasirinkti teisėtą elgesio variantą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas įvertino ir pasisakė dėl neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmų taikymo laiko, konstatuodamas, jog ilgesnis neviešo pobūdžio procesinių veiksmų atlikimas leido nustatyti ne atsitiktinį, o sisteminį kyšininkavimo ir papirkinėjimo pobūdį ir šiuose nusikaltimuose dalyvavusius kitus asmenis, todėl tokie veiksmai atitiko baudžiamojo proceso tikslus ir buvo proporcingi.

Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad A. U. ar kiti nuteistieji buvo išprovokuoti nusikalsti.

4.2. Nėra pagrindo pripažinti, kad teismai kaltinime netinkamai aprašė bendrininkavimą, neatkreipė dėmesio į dvi tarpusavyje konkuruojančias kaltinimo versijas. Taip pat nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimo, nes nenurodyta BK 227 straipsnio 2 dalies redakcija. Bylos duomenys patvirtina, kad byloje esančiame kaltinamajame akte bei prokuroro prašymu pakeistame kaltinime, kuris buvo įteiktas nuteistajam A. U., aprašyta nusikalstama veika, nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas ir baudžiamasis įstatymas, nustatantis atsakomybę už padarytą veiką. Teismas pabrėžė, kad A. U. pareikštame kaltinime inkriminuotų veikų aprašymas atitinka BK 227 straipsnio 2 dalies dispoziciją, jame detaliai įvardyti konkretūs baudžiamojo įstatymo draudžiami nuteistojo veiksmai, jų padarymo vieta, laikas, būdas. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. U. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir nenurodydamas šio straipsnio redakcijos, jo teisės į gynybą nesuvaržė, esminės įstatymo taikymo klaidos, dėl kurios būtų pagrindas nuosprendį keisti ar naikinti, nepadarė.

4.3. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei abiejų instancijų teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendime išsamiai išnagrinėjo visus esminius A. U. apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo A. U. kaltumo padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir teisingai įvertinti įrodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismų sprendimai dėl kasatoriaus kaltės buvo grindžiami liudytojų D. B., kitų nuteistųjų R. Z., E. B., L. L. parodymais (epizode dėl D. B. egzamino), taip pat liudytojos D. V., nuteistosios L. L., R. D. parodymais, telefoniniais pokalbiais, SMS žinučių turiniu (epizode dėl D. V. egzamino). Taip pat apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir įvertino kasaciniame skunde nurodomus E. B. ar D. B. duotus teismo posėdyje aiškinimus, įvertindamas, jog visų nustatytų aplinkybių kontekste jie vertinami kaip siekis padėti kasatoriui išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikalstamus veiksmus. Pasisakyta ir dėl fonoskopinių ekspertizių išvadų bei teismo posėdyje eksperčių duotų parodymų reikšmės ir jų vertinimo visų byloje esančių faktinių duomenų kontekste. Darytina išvada, kad įrodymų viseto analizė leido teismams padaryti motyvuotą išvadą, jog kasatoriaus veiksmuose yra BK 227 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų požymių.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Dėl šių argumentų kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas bylos faktines aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Kasatorius skunde teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais ir vertindami juos, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes: 1) baudžiamasis procesas dėl A. U. pradėtas neteisėtai, jis buvo provokuojamas nusikalsti; 2) netinkamai įvertinti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 40 straipsniu atleistų asmenų D. B. ir D. V. parodymai, neatsižvelgta į šių asmenų specifinį procesinį statusą; 3) priimant apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai vadovautasi Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. sausio 20 d. aktu Nr. 11-1367(16). Be to, kaltinamasis aktas nesuprantamas.

7. Pažymėtina, kad analogiški argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, buvo išdėstyti ir nuteistojo A. U. apeliaciniame skunde, į juos motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Kasaciniame skunde nuteistasis A. U. tiesiog kartoja šiuos apeliacinio skundo argumentus, tačiau neteigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo skundo esminius argumentus ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Antai dėl baudžiamojo proceso pradėjimo teisėtumo, provokavimo nusikalsti pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutarties 22.1–22.9, 23.1–23.6 punktuose (10 t., b. l. 103–108); dėl kitų kaltinamųjų ir asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, parodymų vertinimo – 24.1–24.6 punktuose (10 t., b. l. 108–109); dėl ekspertizės akto – 25.1–25.3 punktuose (10 t., b. l. 109–110); dėl kaltinamojo akto – 26–27.3 punktuose (10 t., b. l. 110–112). Taigi kasatorius šiais teiginiais iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo, o tai yra apeliacinio, o ne kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes ar teisingai įvertinti įrodymai ir tinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, patikrina apeliacinės instancijos teismas.

8. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas, laikydamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų, išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo apeliacinio skundo esminių argumentų ir pateikė motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl A. U. pripažįstama pagrįsta ir teisinga. Kasatorius skunde apskritai neginčija apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų argumentų, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

9. Taigi darytina bendra išvada, kad bylos įrodymai gauti teisėtais būdais, juos tinkamai įvertino ir padarė pagrįstas išvadas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kurie esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėdami šią bylą nepadarė.

Dėl BK 227 straipsnio 2 dalies taikymo

10. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 227 straipsnio 2 dalį, nes pagal tai, kaip aprašytos nusikalstamos veikos, A. U. galėjo atsakyti tik už rengimąsi padaryti nusikaltimus. Kadangi BK 227 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra apysunkis, o pagal BK 21 straipsnio 1 dalį asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, kasatoriui byla turi būti nutraukta. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

11. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Papirkimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta: 1) pasiūlius duoti kyšį; 2) pažadėjus (susitarus) duoti kyšį; 3) davus kyšį. Dėl to asmens veika kvalifikuojama pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ne tik tada, kai kaltininkas realiai duoda kyšį, bet ir tada, kai tik pasiūlo ar pažada jį duoti. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio nepriima dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, tačiau dėl jo buvo susitaręs, pažadėjęs priimti, reikalavęs ar provokavęs duoti, veika kvalifikuojama kaip vienas baigtas nusikaltimas. Pasiūlymas ar pažadas duoti kyšį paprastai pasireiškia nurodant valstybės tarnautojui, jam prilygintam asmeniui ar tarpininkui konkretų kyšio dydį, jo perdavimo būdą, laiką ir pan. Kyšis laikomas duotu, kai papirkėjas jį perduoda (tiesiogiai ar netiesiogiai) valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą jo veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų. Neteisėtas neveikimas kyšininkavimo atveju teismų praktikoje suprantamas kaip sąmoningas susilaikymas nuo veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus, o neteisėtas veikimas – kaip veiksmai, kurių valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neturi teisės atlikti vykdydamas įgaliojimus (pvz., savo tarnybinės kompetencijos viršijimas, sprendimo priėmimas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų, nusikalstamos veikos ar kitos rūšies viešosios teisės pažeidimo padarymas ir pan.). Inkriminuojant kyšininkavimą nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai neviršytų šio asmens tarnybinių galimybių ribų, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-390/2014, 2K-566/2014 ir kt.).

12. Pagal teismų praktiką kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį būtina nustatyti ne tik objektyvią papirkimo veiksmų išraišką, bet ir tiesioginę tyčią papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį. Sprendžiant įtariamo ar kaltinamo asmens kaltumo klausimą, tokiais atvejais reikia įvertinti ne tik tai, kaip jo atitinkamus veiksmus suprato valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, bet ir nustatyti šio asmens realų ketinimą papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį siekiant, kad šis veiktų ar neveiktų jo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-260/2014, 2K-506-788/2015, 2K-536-942/2015, 2K-439-788/2016).

13. A. U. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su kitais šioje byloje nuteistais asmenimis, D. B. ir D. V. prašymu (šie asmenys teismo sprendimu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą) per tarpininką papirko valstybės tarnautoją – valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo specialistą R. D. (buvo duota 230 Eur ir 150 Eur kyšiai), siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto veikimo vykdant praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, t. y. kad R. D. padėtų D. B. ir D. V. išlaikyti praktinį transporto priemonės vairavimo egzaminą nefiksuodamas jų padarytų vairavimo klaidų.

14. Teismai, ištyrę ir įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė tokį nusikalstamų veikų darymo būdą: suinteresuotas išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą asmuo susisiekdavo su vienu iš nuteistųjų, perduodavo kyšį, asmens duomenis, pastarasis per tarpininką ieškodavo valstybės tarnautojo, galinčio už atlygį padėti išlaikyti egzaminą. Taigi visi bendrininkai buvo pasidaliję vaidmenimis, turėjo užduotis, o be vienas kito veiksmų nebūtų galėję įgyvendinti nusikalstamo sumanymo – padėti asmenims už atlygį (kyšį) išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą. Kiekvieno darant nusikalstamas veikas dalyvavusio asmens veiksmai, taip pat ir A. U., detaliai aprašyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje, atskleidžiant kiekvieno iš jų vaidmenį padarant nusikalstamas veikas.

15. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad įvykio metu D. B. kreipėsi į R. Z. prašydamas padėti išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą. R. Z. pažadėjus padėti, D. B. nusiuntė jam SMS žinute savo asmens duomenis, egzamino laikymo datą, o susitikęs perdavė pinigus – 185 Eur kyšį už pagalbą laikant egzaminą. R. Z. kreipėsi į E. B. ir jam perdavė 180 Eur ir D. B. asmens duomenis. E. B. kreipėsi į A. U., ir šis pažadėjo surasti žmogų, galintį padėti išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą, ir nurodė, kad tai kainuos 185 Eur. E. B. gautus asmens duomenis SMS pranešimu nusiuntė A. U., pastarasis pasakė, kad uždės savo pinigus, o juos E. B. turės jam grąžinti. A. U. žinodamas, kad L. L. turi pažįstamą, dirbantį valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filiale, ir šis už atlygį gali padėti, susitarė su ja ir perdavė D. B. asmens duomenis SMS pranešimu, o vėliau ir 180 Eur kyšį, o L. L. gautus asmens duomenis SMS pranešimu nusiuntė R. D., žinančiam, kad SMS nurodytam asmeniui jis turi padėti ir už tokią paslaugą jam atiteks 150 Eur. Kadangi D. B. laikyti praktinio vairavimo egzamino negalėjo (nes buvo nustatyti apribojimai dėl administracinės nuobaudos už vairavimą neturint vairuotojo pažymėjimo), pinigai D. B. buvo grąžinti. Analogiškas veikimo būdas nustatytas ir padedant D. V. išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą: D. V. kreipėsi į A. U., kad šis surastų asmenį, kuris padėtų išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą, ir jam perdavė 230 Eur kyšį, ant lapelio užrašė savo asmens duomenis ir egzamino laikymo datą. A. U. iš D. V. gautą kyšio dalį – 180 Eur (50 Eur pasiliko sau) ir jos asmens duomenis perdavė L. L., o ši gautus asmens duomenis SMS pranešimu nusiuntė R. D. bei vėliau jam perdavė 150 Eur (30 Eur pasiliko sau). Tačiau D. V. praktinio vairavimo egzaminuotoju buvo paskirtas ne R. D., o kitas asmuo ir ji egzaminą išlaikė pati, o R. D., apie tai sužinojęs, pinigus iš L. L. paėmė.

16. Nustatytas bylos aplinkybes patvirtina nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų liudytojų D. B. ir D. V., nuteistųjų R. Z., E. B., L. L., R. D. parodymai, taip pat asmens parodymo atpažinti protokolai, telefoninių pokalbių išklotinės. Teismas šiuos įrodymus ištyrė ir išanalizavo, vertino juos tiek atskirai, tiek tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, ir, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus bei padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. U. kaltę.

17. Nors abiem atvejais D. B. ir D. V. per tarpininkus perdavus kyšį valstybės tarnautojui nebuvo pasiektas pageidaujamas rezultatas – pagalba laikant praktinį vairavimo egzaminą (D. B. atveju jis egzamino laikyti negalėjo, nes buvo baustas administracine tvarka, o D. V. egzaminą išlaikė pati, be niekieno pagalbos), tačiau BK 227 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl kvalifikuojant veiką pakanka nustatyti pavojingą veikimą – vieną iš straipsnio dispozicijoje įvardytų alternatyvių veikų. Šioje byloje nustatyta, kad kasatorius A. U., veikdamas D. B. ir D. V. interesais, tarpininkavo šiems asmenims susitariant ir perduodant kyšį valstybės tarnautojui už neteisėtą veikimą, siekdamas padėti jiems išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą. Šių A. U. veiksmų – tarpininkavimo perduodant kyšį valstybės tarnautojui – pakako jo veikoms kvalifikuoti pagal BK 227 straipsnio 2 dalį kaip baigtus nusikaltimus. Tolesnė įvykių eiga, t. y. ar egzaminas buvo išlaikytas, jeigu išlaikytas, ar dėl perduoto kyšio ir pan., veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Teismai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kad suinteresuoti asmenys per tarpininkus papirko valstybės tarnautoją R. D., kad šis, nesilaikydamas teisės aktų nustatytų reikalavimų – nefiksuodamas padarytų vairavimo klaidų, už kyšį padėtų D. B. ir D. V. išlaikyti praktinį transporto priemonės vairavimo egzaminą, tačiau neteisingai šiuos R. D. veiksmus teisiškai vertino kaip neteisėtą neveikimą, nes pastarasis tai turėtų padaryti nesilaikydamas teisės aktų nustatytų reikalavimų – nefiksuodamas jų padarytų vairavimo klaidų, o tokie veiksmai vertintini kaip neteisėtas veikimas. Tačiau toks teisinis vertinimas neturi įtakos kasatoriaus veiksmų kvalifikavimui bei nesunkina jo teisinės padėties.

18. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad, pagal teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teismų procesinius sprendimus kasatoriaus atžvilgiu ir šią bylos dalį nutraukti.

Dėl BK 227 straipsnio redakcijos nenurodymo

19. Atmestinas kasacinio skundo teiginys, kad kasatorius nežinojo, pagal kokią BK 227 straipsnio 2 dalies redakciją jis buvo nuteistas, o teismas nuosprendyje nenurodė inkriminuotų nusikalstamų veikų redakcijos, nors nuo veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo straipsnio redakcija pasikeitė ir pasunkino baudžiamąją atsakomybę.

20. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 5 d.). Šio straipsnio sankcija nustatė baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki penkerių metų.

21. 2016 m. lapkričio 17 d. įsigaliojo nauja šio straipsnio 2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo redakcija, kurioje buvo nurodyta, kad pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai ar netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

22. Lyginant šias dvi to paties straipsnio redakcijas akivaizdu, kad naujojoje redakcijoje dispozicija buvo papildyta nauja sąvoka – „pats ar per tarpininkus“ (ankstesnėje redakcijoje buvo nurodyta, kad veika padaroma „tiesiogiai arba netiesiogiai“). Veikos padarymo būdas – tiesiogiai arba netiesiogiai, teismų praktikoje suprantamas taip, kad kaltininkas veikas gali padaryti pats (tiesiogiai) arba per trečiuosius asmenis, t. y. tarpininkus (netiesiogiai). Darytina išvada, kad baudžiamojo įstatymo pakeitimais buvo tik patikslinti dispozicijoje aprašytos veikos požymiai (tiksliau – veikos padarymo būdas), tačiau neišplėstos ir nepakeistos baudžiamosios atsakomybės už šias veikas taikymo ribos, taigi baudžiamoji atsakomybė nepasunkinta. Tai pagrįstai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas.

23. Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, 2018 m. sausio 31 d. vykusio posėdžio metu teismas pasinaudojo BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta teise atlikti įrodymų tyrimą, nes nuteistojo A. U. apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas dėl nenurodytos BK 227 straipsnio 2 dalies redakcijos. Teismas, vadovaudamasis BPK 256 straipsniu, paaiškino nuteistajam A. U. dėl galimybės keisti straipsnio redakciją, taip pat apie jo teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai; nuteistasis pertraukos neprašė, nurodydamas, kad gynėjas jam paaiškino situaciją. Todėl teismas, pripažindamas nuteistąjį A. U. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir nenurodydamas šio straipsnio redakcijos, nuteistojo teisės į gynybą nesuvaržė, įstatymo taikymo klaidos, dėl kurios būtų pagrindas keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus, nepadarė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. U. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Vytautas Masiokas