2016-03-02 Nr. AB-4769-3-64-3-00095-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Procesinio sprendimo kategorija 50

Administracinė byla Nr. AS-332-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00095-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Raseinių rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Raseinių rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. TS-366 „Dėl slapto balsavimo rezultatų patvirtinimo ir A. M. atleidimo iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų“, grąžinti pareiškėją į Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, priteisti iš atsakovo Raseinių rajono savivaldybės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, priteisti iš atsakovo Raseinių rajono savivaldybės 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. TS-366 galiojimą iki bus išnagrinėta administracinė byla.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę teismas nurodė, kad skundžiamo akto galiojimo sustabdymas galėtų neproporcingai suvaržyti Raseinių rajono savivaldybės tarybos diskrecijos teisę atleisti iš pareigų administracijos direktorių, kuris į pareigas skiriamas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, kas galėtų suponuoti ir viešojo intereso pažeidimą.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2401/2013, kurioje nurodyta, kad, siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo (tarnybos) darbuotojo (tarnautojo) teises ir interesus, įstatymo nustatytos papildomos jo teisių garantijos neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) atveju (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnio 3, 4 dalys). Kai teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgdamas į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne. Jeigu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, ir šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad įstatymo leidėjas yra numatęs alternatyvų tarnautojo teisių gynimo būdą, jeigu tarnautojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė motyvų, pagrindžiančių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę bei patvirtinančių, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomu.

II. Atskiruoju skundu pareiškėjas A. M. prašo pirmosios instancijos teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinti.

Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra be motyvų, teismas nepaaiškino, kuo remdamasis darė prielaidą, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas neproporcingai suvaržytų Tarybos teisę atleisti administracijos direktorių. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas taikė netinkamas Darbo kodekso redakcijas. Mano, kad pirmosios instancijos teismo nutartis visiškai atitinka nemotyvuoto procesinio sprendimo kriterijų.

Atsakovas Raseinių rajono savivaldybės taryba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriame nurodo, kad su atskirajame skunde išdėstytais argumentais sutinka ir prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo A. M. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamus aktus, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis).

Aptartas teisinis reglamentavimas lemia, jog, nagrinėjant administracinę bylą, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei iš bylos medžiagos ar proceso dalyvių prašyme nurodomų motyvų galima padaryti išvadą, jog, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, ABTĮ 92 straipsnis įtvirtina, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju svarbu nustatyti, ar neuždraudus atsakovui atlikti pareiškėjo nurodytų veiksmų, išnagrinėjus administracinę bylą galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys, kad realus iki skundžiamo administracinio akto (veiksmo) priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas (veiksmas), kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-368/2009).

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo pritaikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto, t. y. Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. TS-366 „Dėl slapto balsavimo rezultatų patvirtinimo ir A. M. atleidimo iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų“, galiojimo laikiną sustabdymą.

Pareiškėjo teigimu, Taryba į 2016 m. sausio 28 d. šaukiamo posėdžio darbotvarkę yra įtraukusi klausimą dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus skyrimo. Ši aplinkybė sudaro pareiškėjui pagrindą manyti, kad iki administracinės bylos pagal pareiškėjo skundą išnagrinėjimo Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriumi vietoje pareiškėjo bus paskirtas kitas asmuo. Pareiškėjas mano, kad, nepaisant pareiškėjui palankaus teismo sprendimo, šis sprendimas nesudarytų teisinio pagrindo atleisti iš pareigų teismo sprendimo įsiteisėjimo metu jas užimantį asmenį, todėl teismo sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo į darbą negalėtų būti įvykdytas, kol šias pareigas užima kitas asmuo (nebent šis sutiktų iš pareigų pasitraukti savo noru).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių faktą, jog nesustabdžius ginčijamo Tarybos sprendimo galiojimo, būsimo teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas atsisakymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pasisakė dėl alternatyvių galimybių apginti galbūt pažeistas pareiškėjo teises, vadovaudamasis Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalyje išdėstyta tvarka. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundo priėmimo stadijoje, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, toks teisinis vertinimas nėra pagrįstas. Šiuo atveju turi būti sprendžiamas konkretus klausimas – ar pareiškėjui palankaus teismo sprendimo, pagal tokį skundo dalyką, koks yra suformuotas pareiškėjo, įvykdymas, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Pastebėtina, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, o su galimomis teisinėmis pasekmėmis, kurios atsirastų, teismui patenkinus pareiškėjo skundą. Tačiau net ir šiuo atveju nėra jokio objektyvaus teisinio ar faktinio pagrindo teigti, kad nurodytų pasekmių pašalinimas teisiniu požiūriu būtų itin sudėtingas ar neįmanomas, t. y. nebūtų įmanoma atkurti padėties, buvusios iki ginčijamo akto priėmimo bei atlikti teisės aktuose nurodytų veiksmų, susijusių su pareiškėjo grąžinimu į darbą (anksčiau eitas pareigas).

Šiuo aspektu pastebėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punktą, valstybės tarnautojas yra atleidžiamas iš pareigų, kai į tas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas arba paaiškėja, kad priimant valstybės tarnautoją į pareigas buvo pažeisti šio Įstatymo reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti.

Atsižvelgus į šios teisės normos dispoziciją, matyti, jog pareiškėjo argumentai apie tai, kad į administracijos direktoriaus pareigas priėmus naują asmenį, pareiškėjas teismo sprendimu į šias pareigas nebegalėtų būti grąžintas, yra teisiškai nepagrįsti ir todėl negali būti vertinami kaip pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, šio sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų negalimas. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė