2021-07-28 Nr. AB-15046-3-62-3-00738-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-686-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00738-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės (tretieji suinteresuoti asmenys – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam kalint Ligoninėje nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. vasario 10 d., buvo apribotos jo teisės ir laisvės, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Jis buvo kalinamas kamerose–palatose, kuriose patyrė kankinimui prilyginamas sąlygas, nežmoniškas laikymo bei orumą žeminančias sąlygas.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad kamerose trūko inventoriaus, kameros buvo perpildytos kalinamųjų, trūko gyvenamojo ploto, buvo antisanitarinės sąlygos (daug kalinamųjų laikymas mažoje patalpoje; dušo vandens suteikimas tik kartą per savaitę; karšto vandens nebuvimas dušuose; kamerų neapšiltinimas žiemos metu, laikymas asmenų, sergančių tiek uždara, tiek atvira tuberkulioze kartu su nesirgusiais asmenimis; pasivaikščiojimų kiemelių sienų izoliacija).

4. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo netinkamas vėdinimo mechanizmas, nepritaikytas tinkamai aprūpinti 1–3 asmenis, buvusius vienoje patalpoje; trūko inventoriaus; nebuvo įrengtas signalinis mygtukas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas 12 korpuso 1 ir 2 aukšto palatose–kamerose, o to paties 12 korpuso 3 aukšte buvo laikomi asmenys, sergantys uždara ir atvira tuberkuliozės formomis. Pareiškėjas teigė, kad su sergančiais nuteistaisiais kartu buvo vedamas pasivaikščioti į vieną kiemelį, kuris nėra izoliuotas, o tik yra atskirtas paprasta skarda, kiemeliai nebuvo dezinfekuojami. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl nurodytų veiksmų kreipėsi į administraciją raštu. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų veiksmų kilo pavojus jo sveikatai, dažnai neidavo pasivaikščioti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad su sergančiais tuberkulioze buvo vedamas į tuos pačius dušus, jų kambarius, kurie turėtų būti dezinfekuojami, bet tai nėra daroma. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose buvo atjungtas šiltas vanduo. Pareiškėjas pabrėžė, kad dėl atsakovo veiksmų patyrė didelę žalą, emocinę depresiją, buvo sukrėstas, žymiai pablogėjo jo sveikata.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas vadovavosi sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 47:2011) 21 punktu, pažymėjo, kad šis teisės aktas nenustato reikalavimo, jog palatose turi būti stalas. Atsakovas nurodė, kad yra teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos pacientams, sergantiems įvairiomis ligomis, todėl, siekiant užtikrinti gydomųjų skyrių higieną, sterilumą ir tvarką bei prieinamumą prie paciento teikiant būtinąją medicinos pagalbą, patalpose kietasis inventorius turi būti apribotas laikantis minimalių įrengimo baldais ir kitu kietuoju inventoriumi reikalavimų, užtikrinant pacientams galimybę būtiniems daiktams ir maisto produktams susidėti.

7. Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir teigė, kad kiekvienoje kamerų tipo patalpoje yra iškvietimo sistemos, kurių pagalba suimtieji (nuteistieji) visada gali išsikvieti pareigūną. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu, atkreipė dėmesį, kad Eksploatavimo taisyklės nenumato Priėmimo skyriaus laukiamųjų patalpų ploto. Atsakovas pažymėjo, kad pagal poreikį suimtieji (nuteistieji) būna nuvedami į tualetus, suteikiamas priėjimas prie geriamo vandens bei suteikiamos kitos reikiamos paslaugos.

8. Atsakovas vadovavosi sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punktu, nurodė, kad Ligoninės direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39 patvirtintos Ligoninės vidaus tvarkos taisyklės bei Ligoninės direktoriaus 2019 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. V-27 patvirtintos Ligoninės vidaus tvarkos taisyklės numato, jog Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje visiems naujai atvykusiems suimtiesiems (nuteistiesiems) įvertinama bendra sveikatos ir asmens higienos būklė (poreikis švarinimo procedūroms). Atsakovas nurodė, kad Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje visiems naujai atvykusiems suimtiesiems (nuteistiesiems) suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjui atvykus į Ligoninę buvo suteikta teisė pasinaudoti dušu, tai patvirtina Ligoninės Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnalo įrašai. Atsakovas pažymėjo, jog dėl pareiškėjo galimybės išsimaudyti po dušu 2017 m. gruodžio 27 d. duomenų nėra.

9. Atsakovo teigimu, karštas vanduo užtikrinamas vadovaujantis HN 47:2011 37 punktu, taip pat HN 134:2015 18 punktu. Atsakovas paaiškino, kad Ligoninėje yra įrengta karšto vandens sistema ir karštas vanduo yra tiekiamas centralizuotai, oro temperatūra atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Ligoninės šildymo sistemoje įrengti automatiniai reguliavimo ir valdymo įtaisai, galintys sekti pagrindinius lauko oro temperatūros rodiklius. Pagal lauko oro temperatūrą automatiškai reguliuojama į atskirus šildymo prietaisus sklindančios šilumos temperatūra. Kamerų tipo patalpose, kuriose gydėsi pareiškėjas, įrengtas centrinis šildymas. Atsakovas pažymėjo, kad 2017 m. gruodžio 27 d. įstaigos teritorijoje buvo lauko šilumos trasos avarija. 2017 m. gruodžio 28 d. pašalinus trūkumus šildymo sistemoje buvo atnaujintas šildymas. Avarijos metu nuteistiesiems (suimtiesiems) buvo išduoti papildomai šildytuvai ir antklodės. Atsakovas nurodė, kad kamerų tipo patalpose yra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema.

10. Atsakovo teigimu, dušo patalpos valomos ir dezinfekuojamos kiekvieną naudojimosi šiomis patalpomis dieną (HN 134:2015 28.2 p.), tai patvirtina Ligoninės pagrindinio patalpų ir aplinkos valymo ir dezinfekcijos žurnalų įrašai. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Suimtieji (nuteistieji), sergantys (ar yra įtariami, kad serga) užkrečiamomis ligomis, pasivaikščioti vedami pagal nustatytą dienotvarkę į atskirą pasivaikščiojimo kiemelį, kuris po pasivaikščiojimo yra dezinfekuojamas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde dėl pasivaikščiojimo kiemelių nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad Ligoninė savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidusi jo teises ar teisėtus interesus. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kamerų tipo patalpose nebuvo patalpintas kartu su pacientais, įtariamais užsikrėtusiais tuberkulioze ar ja sergančiais.

11. Atsakovo manymu, pareiškėjas, apibūdindamas patirtą žalą, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą, taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos suma.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

13. Departamento teigimu, skunde pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas Ligoninėje, tačiau nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Departamento manymu, Ligoninė vadovavosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė, o nenustačius atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra.

14. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį jo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų, apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Departamento manymu, pareiškėjas neįrodė, jog įkalinimo sąlygos (gyvenimo ir buities) buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios orumą, sveikatą ir gerovę. Departamentas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, o rėmėsi tik abstrakčiais ir subjektyviais faktais.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

16. Ministerija pažymėjo, kad iš pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių matyti, jog jis nekelia klausimo dėl Ministerijos priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo, todėl plačiau pasisakyti dėl pareiškėjo reikalavimo Ministerija neturi teisinio suinteresuotumo.

II. 17. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė.

18. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo, teismas vadovavosi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111 punktu, pažymėjo, kad HN 134:2015 ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos.

19. Teismas nurodė, kad objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriose Ligoninėje bausmę vertinamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nebuvo pateikta, teismas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalydamas iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atliekant aritmetinius apskaičiavimus dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio ploto iš bendro patalpų ploto atimtinas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir darė išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo padarytų veiksmų neteisėtumo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (5,1 kv. m) ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo pažeista. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas, todėl nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą.

20. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su prausimusi po dušu, teismas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovavosi HN 134:2015 44 punktu, nustatė, kad atsakovo atstovas nurodė, jog Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje visiems naujai atvykusiems suimtiesiems (nuteistiesiems) suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Duomenų, jog pareiškėjas šia teise pasinaudoti negalėjo, taip pat, jog pareiškėjas kreipėsi į administraciją su prašymais suteikti galimybę pasinaudoti šiltu vandeniu ar dušu dažniau, kad nėra šilto vandens ar pan., teismas nenustatė, todėl pareiškėjo argumentus dėl šilto vandens nebuvimo atmetė. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu, todėl darė išvadą, kad nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nėra pažeistas.

21. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo kartu su tuberkulioze sergančiais asmenimis, patalpų dezinfekcijos, teismas vadovavosi BVK 70 straipsnio 3 dalimi, sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ 11, 21, 22 punktais, sveikatos apsaugos ministro 2000 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 407 patvirtinto Epidemiologinio režimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiant medicinos pagalbą sergantiems tuberkulioze ir išskiriantiems tuberkuliozės mikobakterijas asmenims, tvarkos aprašo 3 punktu, nustatė, kad pareiškėjas nebuvo laikomas vienoje kameroje, kiemelyje ar duše su aktyvia tuberkulioze sergančiais asmenimis. Pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdyje nedetalizavo, su kokiais konkrečiai sergančiais asmenimis buvo kalinamas, plačiau šių aplinkybių nepaaiškino. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindė tik abstrakčiais ir deklaratyviais teiginiais, kad buvo laikomas su tuberkulioze sergančiais asmenimis, tačiau byloje nėra šį teiginį pagrindžiančių duomenų. Teismo vertinimu, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo argumentus. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje taip pat nėra jokių duomenų apie pareiškėjui dėl šios skunde nurodomos aplinkybės kilusių neigiamų pasekmių sveikatai. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo pateiktas Pagrindinio patalpų ir aplinkos daiktų valymo ir dezinfekcijos žurnalas bei Valymo darbų registravimo žurnalas paneigia pareiškėjo argumentus, kad jo nurodytos patalpos nebuvo dezinfekuojamos. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad Ligoninė laikosi aktyvia tuberkuliozės forma sergančių asmenų izoliavimo bei patalpų dezinfekcijos tvarkos, todėl nurodytus pareiškėjo skundo argumentus atmetė.

22. Vertindamas pareiškėjo nurodytus kitus pažeidimus (trūko inventoriaus, nebuvo įrengto signalo mygtuko, kameros nebuvo tinkamai vėdinamos, neapšiltintos žiemos metu), teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas šiuos skundo argumentus nurodė tik abstrakčiai, nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių, nepagrindė jų įrodymais bei teisiniu reguliavimu, t. y. nenurodė kokiose patalpose (konkrečiai kuriose kameros) buvo nurodyti pažeidimai, kada ir kokio konkrečiai inventoriaus nebuvo, kokie teisės aktai įtvirtina, kad trūkstamas inventorius privalo būti kamerose, kodėl pagal jį įrengtas vėdinimo mechanizmas netinkamai buvo pritaikytas, kada kameros buvo šaltos, kokia jose buvo temperatūra, kokių teisės aktų reikalavimų tai neatitiko, ką pareiškėjas laiko tinkamu kamerų apšiltinimu, kada ir kuriose kamerose nebuvo signalo mygtukų (ar jie buvo, bet neveikė) ir pan. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė jo nurodytos aplinkybės, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo teiginiais nesutiko bei pateikė duomenis, kurie paneigė anksčiau nurodytus pareiškėjo argumentus. Teismas sprendė, kad, įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo argumentus, todėl juos atmetė.

23. Teismas nenustatė aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, ir pažymėjo, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismas darė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

III. 24. Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

25. Pareiškėjas teigia, kad jo kalinimo sąlygos buvo netinkamos: kamerose per didelis nuteistųjų skaičius, netinkamas vėdinimas, inventoriaus trūkumas. Nors atsakovas pateikė duomenis apie Ligoninės palatose priskirtų lovų skaičių, pareiškėjo teigimu, palatose lovų buvo daugiau, todėl turėjo būti pateikti duomenys apie tose palatose gydytų pacientų skaičių. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo skundo argumentai apie tai, jog duše nebūdavo karšto vandens, yra pagrįsti, juos pripažino ir atsakovas, teigdamas, kad patys nuteistieji sugadina dušo įrangą, dėl ko sutrinka karšto vandens tiekimas. Pareiškėjo manymu, leidimas naudotis dušu vieną kartą per savaitę tik 15 min. neatitinka pareiškėjo skunde išvardytų teisės aktų reikalavimų, tai yra jo kankinimas, orumo ir garbės pažeminimas, dėl ribojimo naudotis dušu susidarė antisanitarinės sąlygos. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis, HN 76:2010 6 punktą, BVK 7 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų Rec (2006) valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių II dalį.

26. Pareiškėjas tvirtina, kad jis nebuvo tinkamai izoliuotas nuo tuberkulioze sergančių asmenų. Jo kamera buvo aukštu žemiau už tuberkulioze sergančių asmenų, visi nuteistieji naudojasi tais pačiais dušais, iš esmės tuo pačiu pasivaikščiojimo kiemeliu, nes atskirų dušų ir pasivaikščiojimo kiemelio sergantiesiems nėra. Pareiškėjas daro išvadą, kad, tuberkuliozės infekcijai plintant oro keliu, net ir dezinfekuojant patalpų inventorių jo kalinimo sąlygos buvo nesaugios, pavojingos sveikatai.

27. Pareiškėjas nurodo, kad dėl jo nurodytų aplinkybių jautė nuolatinį nerimą dėl savo sveikatos, nepatogumus dėl jo higienos poreikių neužtikrinimo, teigia, jog jam išsivystė emocinė depresija, t. y. uždarumas, bendravimo galimybių sumažėjimas, bloga nuotaika, atsirado nemiga, jis pradėjo dažnai sirgti. Pareiškėjas tvirtina, kad dėl jo nurodytų aplinkybių ne kartą raštu ir žodžiu kreipėsi į administraciją, tačiau jo kalinimo sąlygos nepasikeitė.

28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovo teigimu, teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir Ligoninės argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31. Departamento teigimu, teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Departamento manymu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

33. Ministerija nurodo, kad apeliaciniame skunde nekeliami klausimai dėl Ministerijos priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo, todėl Ministerija neturi teisinio suinteresuotumo pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo J. S. skundo reikalavimas priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. vasario 10 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, nenustatė LAVL neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų (vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nustatytų CK 6.271 straipsnyje) ir dėl to pareiškėjo skundą atmetė.

36. Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjo reikštos pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra nepagrįstos ir neįrodytos.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

39. Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo didelis nuteistųjų skaičius, tačiau nenurodo jokių įrodymų, kurie pagrįstų šią jo aplinkybę, taip pat nedetalizuoja, kurioje kameroje ir kuriuo laikotarpiu buvo per didelis nuteistųjų skaičius (koks buvo konkretus nuteistųjų skaičius, kokie įrodymai patvirtinai, kad kamerose buvo daugiau lovų, nei nustatė pirmosios instancijos teismas).

40. Byloje pateikti atsakovo įrodymai, kuriuos ypač detaliai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad pareiškėjui visą laiką teko daugiau nei 5,1 kv. m ploto, t. y. pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, įtvirtintą Taisyklių 111 punkte, buvo užtikrinta.

41. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstomis pareiškėjo pretenzijų dėl to, kad nebūdavo duše karšto vandens ir pareiškėjas galėjo praustis vieną kartą per savaitę 15 min.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kada konkrečiai nebuvo karšto vandens ir jis negalėjo nusiprausti duše, taip pat nenurodo, kokie byloje įrodymai patvirtina tokią aplinkybę. Deklaratyvaus pobūdžio nurodymas apie tai, kad nebūdavo karšto vandens, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

43. Higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui teisė po dušu nusiprausti bent vieną kartą per savaitę buvo suteikta, nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė palaikyti kūno higieną. Pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, jog jis LAVL buvo informavęs, kad jam dėl sveikatos būklės ar kitų svarbių priežasčių turėjo būti sudaryta galimybė nusiprausti po dušu dažniau, kad jis kreipėsi į LAVL su tokiais prašymais.

44. Pažymėtina, kad EŽTT kai kuriais atvejais pripažįsta, jog pareiškėjo kalinimo sąlygas blogina ir ta aplinkybė, jog jis negali naudotis dušu pakankami dažnai (žr., pvz., 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 12152/05); 2012 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Onaca prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 22661/06)). EŽTT byloje Valašinas prieš Lietuvą (2001 m. liepos 24 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 44558/98)) pažymėjo, kad galimybė dušu naudotis kartą per savaitę yra nepatenkinama, bet pažeidimo dėl šių aplinkybių nekonstatavo, akcentuodamas, kad kiekvienu atveju yra sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-158-438/2021; kt.). Nagrinėjamu atveju nėra nustatytos blogos kalinimo sąlygos.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nebuvo tinkamai izoliuotas nuo tuberkulioze sergančių asmenų, tačiau nenurodo jokių teisės aktų ir bylos įrodymų, kurie patvirtintų jo pretenzijas bei paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

46. BVK 70 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi, be kita ko, nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze.

47. Asmenų, sergančių užkrečiamomis ligomis (taip pat ir tuberkulioze) laikymo ir gydymo sąlygas gydymo įstaigose taip pat reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 įsakymu Nr. V-946 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, kiti sveikatos apsaugą bei asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai, kurių nuostatas detaliai aptarė pirmosios instancijos teismas.

48. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas vienoje kameroje kartu su tuberkulioze sergančiais asmenimis, taip pat kad kiemelyje ar duše jis buvo su aktyvia tuberkulioze sergančiais asmenimis, bei nustatė, kad patalpos buvo dezinfekuojamos. Įvertinus pareiškėjo skundo argumentus šiuo aspektu, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas skundą dėl minėto pažeidimo grindė tik abstrakčiais ir deklaratyviais teiginiais.

49. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, akcentuotina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl turėtų būti pripažintos neteisingomis, apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais ir deklaratyviais teiginiais.

50. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, faktas, kad pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui, nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė