2022-04-06 Nr. AB-8126-3-61-3-05083-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1899-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05083-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. K. A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. K. A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. A. K. A. M. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 21S36871 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 6K-2340 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo iš naujo.

2. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog pateikė Migracijos departamentui prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašymą motyvavo tuo, jog (duomenys neskelbtini) gydytojo (duomenys neskelbtini) šeima, kuri mano, kad dėl (duomenys neskelbtini) yra kalta (duomenys neskelbtini), persekioja pareiškėją ir (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas negali pasilikti kilmės šalyje.

4. Pareiškėjo teigimu, jo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, patvirtinanti, kad (duomenys neskelbtini) paplitę garbės nusikaltimai, kuriuos įvykdo šeimos nariai vyrai, siekdami apginti savo šeimos garbę. Šiuos nusikaltimus toleruoja visuomenė, nes manoma, kad tai yra tinkamas atsakas į garbės nusižengimus. Policija bei valstybės institucijos nesiima priemonių šiems nusikaltimams užkardyti ir išaiškinti, o įprastai garbės nusikaltimai nuslepiami ir įforminami, kaip savižudybė arba nelaimingas atsitikimas. Ši informacija patvirtina, jog pareiškėjui gresia patirti garbės nusikaltimą, kuris gali pasireikšti fizinėmis bausmėmis arba net mirtimi.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijai teiktame skunde išdėstė pagrįstus motyvus žodiniam skundo nagrinėjimui, tačiau Komisija į tai neatsižvelgė. Komisija taip pat visiškai nepasisakė dėl pareiškėjui taikyto išsiuntimo laikotarpio ir vertino, kad maksimalus laikotarpis pritaikytas pagrįstai.

6. Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą patenkinti.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, skundžiamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

9. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo teise būti išklausytam pažymėjo, kad Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas.

10. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikavo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pabrėžė, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo sukarintos grupuotės tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais) pareiškėjas nepateikė. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo išsiuntimu nurodė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai nesutinka su draudimo atvykti termino proporcingumu ir pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie, nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Migracijos departamento teigimu, pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikis ir nėra pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje. Be to, skundžiamu sprendimu pareiškėjui nedraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.

12. Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo A. A. K. A. M. skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 21S36871 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui A. A. K. A. M. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 6K-2340 dalį; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: 2021 m. liepos 13 d. pareiškėjas buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų, kaip nelegaliai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną. Pareiškėjas žodžiu pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes (duomenys neskelbtini) bus (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini), grasina (duomenys neskelbtini) šeima; 2021 m. liepos 20 d. buvo atlikta pirminė pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas paaiškino, kad jo sutuoktinė (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas teigė, kad jo sutuoktinė kartu su vaikais šiuo metu yra (duomenys neskelbtini), nes visai (duomenys neskelbtini). Paaiškino, jog buvo (duomenys neskelbtini) ir jo šeima įtaria, kad (duomenys neskelbtini) žino, (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini) daktaro šeima užėmė dalį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) nežino; 2021 m. spalio 22 d. buvo atlikta antrinė pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad jo (duomenys neskelbtini) pareiškėjas sulaukė skambučio iš kaimyno.

Kaimynas pranešė, kad jie turi greičiau grįžti, nes (duomenys neskelbtini). Jiems grįžus namo, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo sutuoktinė taip pat sulaukė skambučio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Vėliau žmona sulaukė kitų skambučių, kurių metu jai (duomenys neskelbtini). Po grasinimų, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nuvežė pas uošvį ir pats pasislėpė (duomenys neskelbtini) mieste keturioms dienoms. Po to su (duomenys neskelbtini), kad pasiruoštų kelionei. Pareiškėjas pardavė viską, ką turėjo, brolis pardavė savo automobilį, o uošvis sutvarkė kelionės dokumentus į (duomenys neskelbtini).

Žmona kartu su sūnumi išvyko į (duomenys neskelbtini). 2018 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) neišvyko, grįžo iš (duomenys neskelbtini), kur penkis mėnesius slapstėsi kaime. Po to grįžo į (duomenys neskelbtini), bet (duomenys neskelbtini). Šios informacijos negalėjo atskleisti, nes (duomenys neskelbtini). Kadangi norimos informacijos neatskleidė, tarp jo ir (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties, pareiškėjas ėmė kraustytis į įvairias (duomenys neskelbtini) vietas: (duomenys neskelbtini). Tai truko pusantrų metų.

Galiausiai, asmens gentainiai nuvyko pas (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini) žmona nurodė, kad problema yra išspręsta. Kai (duomenys neskelbtini) šeima nustojo grasinti, pareiškėjas sulaukė (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini).

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo nurodyti argumentai negali būti laikytini, kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Teismas vertino, kad pareiškėjas bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Be to, pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais.

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, sprendė, kad pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimas, todėl Migracijos departamentas pagrįstai, įvertinęs surinktą informaciją, sprendė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

17. Teismas iš byloje esančių rašytinių duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių, konstatavo, jog jos neleidžia spręsti, kad yra realiai egzistuojančių priežasčių, jog pareiškėjo grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad atsakovas įvertino pareiškėjui galimai gręsiančias individualias grėsmes, rėmėsi EPPB pateikta informacija. Tyrimo metu Departamentas nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Taigi pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų pagrindų.

18. Teismas pažymėjo, jog Tvarkos aprašo 222 punkte nustatyta, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Iš minėtos nuostatos matyti, kad prieglobsčio prašytojo dalyvavimas sprendžiant jo prašymą nėra privalomas. Tai Migracijos departamento diskrecija nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojo dalyvavimo, nagrinėjant jo prašymą, būtinumo. Be to, pareiškėjai nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis ir pareiškėjų skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Nustatyta, jog sprendžiant pareiškėjo klausimą nebuvo tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis surinkta rašytine medžiaga. Teismas nenustatė, kad Migracijos departamentui atsisakius nagrinėti pareiškėjo prašymą žodinio proceso tvarka, tuo buvo pažeista pareiškėjo teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi naujausia 2021 m. EPPB pateikta informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose, taip pat pažeidžiamiausių visuomenės grupių.

19. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjui pritaikytas maksimalus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas nenustatė išimtinių aplinkybių, leidžiančių pareiškėjui pritaikyti maksimalų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Byloje nepateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios sąlygotų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pakeitė ją, uždrausdamas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 20. Pareiškėjas A. A. K. A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo.

22. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas nurodo negalintis pasilikti kilmės šalyje, nes jį persekioja gentis, kuri yra įsitikinusi tuo, jog (duomenys neskelbtini).

23. Pareiškėjo teigimu, kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) paplitę garbės nusikaltimai, kuriuos įvykdo šeimos nariai vyrai, siekdami apginti savo šeimos garbę. Garbės nusikaltimus toleruoja visuomenė, nes manoma, kad šie nusikaltimai yra tinkamas atsakas į garbės nusižengimus. Policija ir valstybės institucijos nesiima priemonių šiems nusikaltimams užkardyti ir išaiškinti. Įprastai garbės nusikaltimai nuslepiami ir įforminami, kaip savižudybė arba nelaimingas atsitikimas. Ši informacija patvirtina, kad pareiškėjui gresia patirti garbės nusikaltimą, kuris gali pasireikšti fizinėmis bausmėmis arba net mirtimi.

24. Pareiškėjo tvirtinimu, EPPB ataskaita, kuria priimdamas sprendimą rėmėsi atsakovas, yra rekomendacinio pobūdžio, neprivaloma. EPPB pateikti duomenys yra vienerių metų senumo, todėl atsakovas šiuo atveju turėjo rinkti naujausią ir aktualiausią kilmės valstybės informaciją bei individualiai įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto. Pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, apšaudomos teritorijos. Dėl karo veiksmų, pareiškėjo saugumui kyla reali grėsmė. Taip pat šiuo metu (duomenys neskelbtini) ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis, todėl (duomenys neskelbtini) nesprendžiamos struktūrinės problemos.

25. Pareiškėjo įsitikinimu, jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, pabrėždamas, kad jo vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Todėl tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Migracijos departamentas priėmė faktinės aplinkybėmis ir teisės normomis pagrįstus sprendimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Nagrinėjamu atveju, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Dar daugiau, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimai. Todėl, vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 21S36871 ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 6K-2340, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) A. A. K. A. M. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai teismas pakeitė ir Komisijos sprendimą; kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

32. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1–3 punktus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas negali pasilikti kilmės šalyje, nes jam gresia persekiojimas ir garbės nusikaltimo grėsmė dėl to, kad manoma, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, jo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, kad pareiškėjui gresia patirti garbės nusikaltimą, kuris gali pasireikšti fizinėmis bausmėmis arba net mirtimi. Kadangi pareiškėjo pasakojimas yra realus, jam turėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Papildomai nurodo, kad atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio, o apibendrinta informacija yra iki 2020 m. spalio mėnesio, taigi vienerių metų senumo, nors atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją.

33. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

35. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

36. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

37. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

38. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

39. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

40. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

41. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

42. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje motyvavo tuo, (duomenys neskelbtini).

43. Pareiškėjo 2021 m. rugsėjo 29 d. prašymu buvo pradėta šeimos sujungimo procedūra. (Duomenys neskelbtini) atmetė šį prašymą, nes kai pareiškėjas Lietuvoje 2021 m. liepos 20 d. pateikė savo prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, (duomenys neskelbtini) 2019 m. sausio 14 d. jau buvo priimtas pirmas sprendimas dėl pabėgėlio statuso (duomenys neskelbtini). Kadangi sutuoktinė neturi pabėgėlio statuso (duomenys neskelbtini), pareiškėjui nebuvo galima taikyti Dublino procedūros 9-11 straipsnių. Dublino procedūros 16 ir 17 straipsniai nebuvo taikomi, nes (duomenys neskelbtini) specialistai neįžvelgė rimtos humanitarinės priežasties.

44. Iš Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. sausio mėnesio gairių „Country Guidance Iraq 2021” (toliau – ir Ataskaita, gairės) matyti, kad persekioti asmenis gali ne tik valstybės institucijos, bet ir nevalstybiniai subjektai (pvz., tam tikros gentys ar net šeima), tačiau kiekvienu atveju turi būti žvelgiama į persekiojimo pobūdį ir jo realumą.

45. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, paskatinusias jį išvykti iš kilmės valstybės, yra bendro pobūdžio, neindividualizuotas.

Kalbėdamas apie jam galimą kilti grėsmę, pareiškėjas ją grindė bendro pobūdžio grasinimais. Pareiškėjas teigė, jog jis (duomenys neskelbtini). Antrinės apklausos metu pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini), tačiau nepatikslino, (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių rašytinių duomenų taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nepriklauso grupei, kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, taip pat nesusidūrė su problemomis, susijusiomis su jo tautine, etnine ar religine priklausomybe.

Pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) gubernijoje, kur (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos. Be to, pareiškėjas yra darbingo amžiaus jaunas vyras, pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, kilmės valstybėje liko pareiškėjo šeima – broliai ir motina, su kuriais pareiškėjas palaiko ryšius. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pareiškėjas savo persekiojimo tikimybę grindžia bendrais bruožais, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais.

Pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus, neindividualizuotas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui kilmės šalyje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus gresia ateityje. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės siejo ne su tuo, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, o su geresnio ekonominio gyvenimo paieškomis. Todėl tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

46. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai ar mirties bausmė. Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad atsakovas įvertino pareiškėjui galbūt gręsiančias individualias grėsmes, rėmėsi EPPB pateikta informacija, todėl pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės šalyje, matyti, kad Gairių rengimo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pagrįstai nuspręsta, jog pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

47. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Gairės yra parengtos kompetentingos institucijos, jose surinkta aktualiausia informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę, jos negali būti laikomos nebeaktualiomis. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas šiais duomenimis rėmėsi pagrįstai. Šiais duomenimis remiamasi ir kitose panašaus pobūdžio bylose dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1353-968/2022; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1394-629/2022; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1408-552/2022; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1338-602/2022; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1339-815/2022; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1432-815/2022; 2022 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1282-552/2022). Šiuo atveju taip pat pažymėtina, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti šio asmens norimais aspektais ir remtis tik prieglobsčio prašytojo pageidaujama informacija apie jo kilmės šalį. Iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, t. y. buvo atsižvelgta į aplinkybes, nurodytas šioje nutartyje, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

48. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad jo skundas turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, pažymėtina, jog Tvarkos aprašo 222 punkte nustatyta, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Iš minėtos nuostatos matyti, kad prieglobsčio prašytojo dalyvavimas sprendžiant jo prašymą nėra privalomas. Tai Departamento diskrecija nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojo dalyvavimo, nagrinėjant jo prašymą, būtinumo. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis ir pareiškėjo skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Nustatyta, jog sprendžiant pareiškėjų klausimą nebuvo tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis surinkta rašytine medžiaga. Atsižvelginat į keliamo ginčo faktines aplinkybes, prašymo argumentus, Migracijos departamento surinktą medžiagą, nenustatyta, kad Migracijos departamentui atsisakius nagrinėti pareiškėjo prašymą žodinio proceso tvarka, tuo buvo pažeista pareiškėjo teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

50. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

51. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. A. K. A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė