712d3d9d-0cb8-429d-b844-286e14bcd80e · Panevėžio apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-888-739/2016                          Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00208-2015-5                                                                                     Procesinio sprendimo kategorija: 1.11.7; 3.21(S) PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. sausio 27 d.Panevėžys Panevėžio apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės, dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei, pareiÅ¡kėjų P.B., E.V., E.P.B. ir V.M. atstovui V.M.,atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos, atstovaujamos Utenos skyriaus, atstovui L.K.,vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal P.B., E.V., E.P. B. ir V.

M. skundÄ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės Å«kio ministerijos, atstovaujamai Utenos skyriaus. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : pareiÅ¡kėjai patikslintu skundu (toliau – skundas) kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydami:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos 2015 m. gegužės 14 d. sprendimÄ â€žDėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei U.M.“ Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos Utenos skyrių (toliau – NŽT Utenos skyrius) priimti sprendimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo miesto gyvenamojoje vietovėje U.M. atlyginant už žemę pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.100 straipsnio 2 dalies reikalavimus (17 b. l.).

PareiÅ¡kėjai skunde nurodė (16-17 b. l.), bei jų atstovas teismo posėdyje paaiÅ¡kino, kad pareiÅ¡kėjai yra U.M., pretendavusios atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. Z. iki nacionalizacijos valdytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , įpėdiniai. U.M. dar 1991 metais pateikė praÅ¡ymÄ dėl nuosavybės teisių į iki nacionalizacijos A.Z. valdytÄ Å¾emę atkÅ«rimo, tačiau nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesas užsitęsė ir tik 2008 metais buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises į dalį A.Z. valdytos žemės. PaaiÅ¡kino, kad tolimesnės derybos dėl likusios žemės grÄ Å¾inimo nedavė jokių rezultatų, todėl pareiÅ¡kėjai 2012 metais kreipėsi į NŽT Utenos skyrių praÅ¡ydami atlyginti už negrÄ Å¾intÄ Å¾emę pinigais.

NŽT Utenos skyrius 2015 m. gegužės 14 d. priėmė skundžiamÄ SprendimÄ , kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į likusiÄ Å¾emės dalį, už jÄ atlyginant pinigais. Teigė, kad Sprendime nurodyta apskaičiuota žemės vertė yra žeminanti, nesÄ Å¾ininga ir neprotinga. Mano, kad nesant galimybės iÅ¡likusio turto grÄ Å¾inti natÅ«ra, nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ turi užtikrinti teisinga kompensacija. PareiÅ¡kėjų ir jų atstovo nuomone, Å¡iuo atveju turėtų bÅ«ti vadovaujamasi Valstybės įmonės „Registrų centras“ pateikiama vidutine rinkos verte.

Atsakovas atsiliepime (31-33 b. l.) ir jo atstovas teismo posėdyje nesutiko su pareiÅ¡kėjų skundo reikalavimais ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad valstybės iÅ¡perkamos žemės sklypo vertė teisingai buvo apskaičiuota vadovaujantis teisės aktų reglamentuota vertės apskaičiavimo tvarka, nepažeidžiant imperatyvių teisės normų reikalavimų bei pareiÅ¡kėjų interesų, todėl nėra pagrindo naikinti Sprendimo ir įpareigoti atsakovÄ parengti naujÄ sprendimÄ .Skundas atmetamas.Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos 2015 m. gegužės 14 d. sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei U.M.“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, už jÄ atlyginant pinigais, teisėtumo, tai yra, pareiÅ¡kėjai mano, kad Sprendime nurodyta apskaičiuota piniginė kompensacija yra neteisinga, nesÄ Å¾ininga ir neprotinga.Remiantis bylos duomenimis, atsakovo parengtoje Žemės tvarkymo byloje esančių dokumentų duomenimis, kitais įrodymais nustatyta, kad pareiÅ¡kėjai P. B., E. V., E. P. B. (U.

M. dukros) ir V. M. (mirusios N. M. sÅ«nus ir U.M. vaikaitis) yra pretendentės U.M. (mirusios 1995-04-09), turėjusios teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A.Z. iki nacionalizacijos valdytÄ 8,59 ha ploto žemę ir 0,40 ha ploto miÅ¡ko (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone, iki 1995 m. birželio 1d. priskirtus Utenos miesto teritorijai, turto paveldėtojai. PraÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A.Z. (savo tėvo) iki nacionalizacijos valdytÄ Å¾emės sklypÄ , neiÅ¡reikÅ¡dama valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo bÅ«do, 1991 m. gruodžio 24 d. pateikė U.

M. Utenos apskrities virÅ¡ininko 2008 m. balandžio 21 d. sprendimu mirusios U. M. vardu perduodant įpėdiniams buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį – 1,4393 ha žemės, grÄ Å¾inant natÅ«ra tris 0,9608 ha, 0,3456 ha, 0,1326 ha ploto žemės sklypus, esančius Utenos mieste. PareiÅ¡kėjams atsisakius perduodamo neatlygintinai naujo žemės sklypo individualiai statybai ir iÅ¡reiÅ¡kus valiÄ už valstybės iÅ¡perkamÄ Å¾emę gauti piniginę kompensacijÄ , ginčijamu Sprendimu nuosavybės teisės į likusiÄ 7,1507 ha žemės dalį atkurtos už jÄ atlyginant pinigais (4-5 b. l.).

Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo (toliau – ir Ä®statymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusiÄ miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grÄ Å¾inant natÅ«ra laisvÄ (neužstatytÄ ) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamÄ teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypÄ , iÅ¡skyrus žemę, pagal Å¡io įstatymo 12 straipsnį priskirtÄ valstybės iÅ¡perkamai žemei, ir žemę, kurios susigrÄ Å¾inti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.Bylos medžiaga patvirtina, kad buvusio savininko A.Z. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra priskirta valstybės iÅ¡perkamai pagal Ä®statymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktÄ ir negrÄ Å¾intina natÅ«ra.

Ä®statymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iÅ¡ Å¡io įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių iÅ¡perkama valstybės ir už jÄ atlyginama pagal Å¡io įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktÅ«ros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių Å«kį ir gyventojus, užtikrinančių kraÅ¡to, gyventojų saugumÄ , gamtos ir kultÅ«ros vertybių apsaugÄ , komplekso (energetika, transportas, ryÅ¡iai, statyba, Å¡vietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultÅ«ros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, kraÅ¡to, civilinė ir prieÅ¡gaisrinė sauga) teritorijų.Pagal Ä®statymo 16 straipsnio 2 dalį, kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamÄ jį turtÄ , kuris pagal šį įstatymÄ negrÄ Å¾inamas natÅ«ra, laikomasi negrÄ Å¾inamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės iÅ¡perkamÄ turtÄ , lygiavertiÅ¡kumo principo.

Å io straipsnio 3 dalis numato, kad atlyginant už miesto teritorijoje esančiÄ Å¾emę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės Å«kio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina.Remiantis NŽT Utenos skyriaus vyriausiosios specialistės E. B. parengto 2015-04-16 Valstybės iÅ¡perkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miÅ¡ko vertės apskaičiavimo akto, 2015-06-01 pažymos „Dėl valstybės iÅ¡perkamos žemės, miÅ¡ko, vandens telkinio ir nepageidaujamo natÅ«ra susigrÄ Å¾inti nekilnojamojo turto vertės“ Nr. (duomenys neskelbtini), duomenimis, atsakovo atsiliepime į pareiÅ¡kėjo skundÄ pateiktais paaiÅ¡kinimais apie valstybės iÅ¡perkamos žemės vertės apskaičiavimÄ , teismo posėdyje apklaustos liudytojos NŽT Utenos skyriaus vyriausiosios specialistės E. B. parodymais nustatyta, kad apskaičiuojant valstybės iÅ¡perkamos turėtos žemės vertę pareiÅ¡kėjams buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. 1243 „Dėl žemės sklypo mieste, už kurį kompensuojama pinigais, jeigu pilietis atsisako jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai, vidutinės vertės nustatymo ir kompensacijos mokėjimo tvarkos“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“.

Vadovaujantis šiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais už U. M. neatkurtos 7,1507 ha žemės dalį apskaičiuota atlygintina žemės vertė - 8 980,72 Eur.Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo – pinigais ir nėra ginčo, kad apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės vertę, buvo pažeisti aukščiau paminėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų reikalavimai ir dėl to žemės vertė buvo apskaičiuota neteisingai.

Tačiau, pareiÅ¡kėjų teigimu, jiems apskaičiuota piniginė suma negali bÅ«ti vertinama kaip lygiavertis atlyginimas už valstybės iÅ¡perkamÄ Å¾emę, nes ji neatitinka realios rinkos kainos. Todėl pareiÅ¡kėjai mano, kad apskaičiuota piniginė kompensacija yra neteisinga, nesÄ Å¾ininga ir neprotinga. PareiÅ¡kėjų teigimu, atlyginimas už nekilnojamÄ jį turtÄ jiems turėjo bÅ«ti apskaičiuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.100 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atlyginant už nekilnojamÄ jį turtÄ vidutine žemės sklypo rinkos kaina.

Pagal pareiÅ¡kėjų pateiktÄ raÅ¡ytinį paaiÅ¡kinimÄ (29 b. l.) pareiÅ¡kėjus tenkintų 814 264 Eur suma už 7,1507 ha negrÄ Å¾intos žemės Utenos mieste (113 872 Eur už 1 ha). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) priimtuose nutarimuose yra suformavęs plačiÄ oficialiÄ jÄ konstitucinę restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo – doktrinÄ . Konstitucinis Teismas yra ne kartÄ konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ , turi diskrecijÄ nustatyti nuosavybės teisių atkÅ«rimo sÄ lygas ir tvarkÄ (2003 m. kovo 4 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo aiÅ¡kinimu, Å¡iÄ diskrecijÄ objektyviai nulemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iÅ¡ esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema (2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimai); įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkÅ«rimo sÄ lygas ir tvarkÄ bÅ«tina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines ir kitas sÄ lygas (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio požiÅ«riu nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ (2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkÅ«rimo natÅ«ra alternatyvos, neprieÅ¡tarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui (2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. spalio 11 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimai). Pagal Konstitucinio Teismo pateiktÄ iÅ¡aiÅ¡kinimÄ , restitucijos įstatymų nuostata, kad jei negalima grÄ Å¾inti turto natÅ«ra, turi bÅ«ti skiriama kompensacija, neprieÅ¡tarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ (2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2013-09-11 yra priėmęs nutarimÄ ir „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002 m. spalio 21 d. redakcija) patvirtintos Valstybės iÅ¡perkamos žemės, miÅ¡ko ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiÅ¡kumo nustatymo metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai“.

Å iame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Vyriausybės 1999-02-24 nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002-10-21 m. redakcija) 3 punktu patvirtintos Valstybės iÅ¡perkamos žemės, miÅ¡ko ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiÅ¡kumo nustatymo metodikos 4 punkto (2002-10-21 redakcija) nuostata „Valstybės iÅ¡perkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miÅ¡ko sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotÄ iÅ¡ žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt / ha“ neprieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo (1997-07-01 redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.

Konstitucinis Teismas 2013-09-11 nutarime pažymėjo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natÅ«ra negrÄ Å¾inamÄ iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrÄ Å¾inamo natÅ«ra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir Å¡io turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais bÅ«dais nusavintas, taip pat į Å¡io turto kokybės ir vertės pokyčius. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įstatymų leidėjo pavedimu 1999-02-24 nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintos Valstybės iÅ¡perkamos žemės, miÅ¡ko ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiÅ¡kumo nustatymo metodikos 4.2 punkte (2002-10-21 redakcija) nustatydama valstybės iÅ¡perkamos miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertės dydį ir atitinkamuose metodikos punktuose – šį dydį koreguojančius koeficientus ir indeksÄ , nenukrypo nuo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 16 straipsnio 2, 3 dalyse ir kituose jo straipsniuose įtvirtinto lygiavertiÅ¡kumo principo esmės. Spręsdamas dėl pareiÅ¡kėjų skundo argumento, kad jiems iÅ¡mokant piniginę kompensacijÄ už žemę, žemės sklypo vertė turėtų bÅ«ti apskaičiuojama pagal realiÄ rinkos vertę, pagrįstumo, teismas remiasi Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimo iÅ¡vadomis, jog teisingas atlyginimas už turtÄ , kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais bÅ«dais nusavintas, negali bÅ«ti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, – paimant nuosavybę visuomenės poreikiams pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, teisingas atlyginimas už jÄ yra toks, kuris lygiavertis paimamai nuosavybei.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublika pasirinko ribotÄ restitucijÄ , siekdama apsaugoti ne tik žemės savininkų, bet ir kitų visuomenės narių interesus, t. y. siekiama pusiausvyros tarp viešųjų ir privačiųjų interesų, nes kitaip bÅ«tų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad valstybė nėra įpareigota atlyginti žalos, kilusios dėl neteisėto žemės nacionalizavimo, todėl, nuosavybės teisių į neteisėtai nacionalizuotÄ Å¾emę atkÅ«rimo atveju, tÄ daro savanoriÅ¡kai, o tai suteikia teisę valstybei pačiai nustatyti kompensacijos dydį, kuris nepažeistų visuomenės interesų (2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1091/2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Maria Atanasiu ir kt. prieÅ¡ RumunijÄ (Nr. 30767/05 ir 33800/06) konstatavo, kad valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restitucijÄ nėra absoliuti ir kad pertvarkydama savo teisinę sistemÄ ir ekonomikÄ valstybė gali priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintÄ asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtÄ yra gerokai mažesnis nei Å¡io turto rinkos vertė.Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjams teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuota nekilnojamojo turto vertė, vertinant vieÅ¡ojo ir privataus intereso pusiausvyrÄ , ribotas valstybės materialines finansines galimybes, yra teisinga.

Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, teismas sprendžia, jog skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos 2015 m. gegužės 14 d. sprendimas „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei U.M.“ Nr. (duomenys neskelbtini) yra teisėtas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Netenkinus pareiÅ¡kėjų pirminio reikalavimo bei remiantis aukščiau paminėtais argumentais, teismas nenustatė pagrindo tenkinti ir iÅ¡vestinį reikalavimÄ dėl NŽT Utenos skyriaus įpareigojimo priimti sprendimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo miesto gyvenamojoje vietovėje U.M. atlyginant už žemę pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.100 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, n u s p r e n d ž i a pareiÅ¡kėjų skundÄ atmesti.Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismÄ . Teisėjos                                                                                                                      Dalia Pranckienė                                                                                                                                Irena Varžinskienė                                                                                                                               Dalytė Zlatkuvienė                            Â