2022-04-06 Nr. AB-8329-3-61-3-04210-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1808-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04210-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. K. ir S. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. K., S. O. ir nepilnamečio R. S., kurio atstovais pagal įstatymą yra S. K. ir S. O., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai S. K., S. O. (toliau – ir pareiškėjai) ir pareiškėjų nepilnametis sūnus R. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 21M32372 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 6K-1351 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) piliečiai ir pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, jog S. K. (toliau – ir pareiškėjas) ir S. O. (toliau – ir pareiškėja) sudarė santuoką (duomenys neskelbtini) mieste ir apsigyveno (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos tėvas neleido jai tekėti, nes norėjo, kad pareiškėja liktų su juo ir jam dirbtų. Pareiškėjams kartu apsigyvenus, prasidėjo pareiškėjos tėvo grasinimai nužudyti pareiškėją ir pasiimti jų vaiką. Persikėlus gyventi į (duomenys neskelbtini), pareiškėjos tėvo persekiojimas nesiliovė, jis nuolat skambindavo giminaičiams, klausinėdavo, kur jie gyvena. Dėl šios priežasties pareiškėjai nusprendė palikti savo kilmės šalį.

3. Pareiškėjai pažymėjo, kad jiems nebuvo suteikta teisė dalyvauti skundo dėl Migracijos departamento sprendimo nagrinėjimo procedūroje, dėl šios priežasties nebuvo užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jų išklausymas, kurį garantuoja teisės būti išklausytam principas. Pabrėžė, kad atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė jiems nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

4. Pareiškėjai nesutiko su Komisijos sprendimo argumentais, kad nėra pagrindo suteikti jiems pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Teigė, kad jie nurodė išsamias aplinkybes, kodėl bijo grįžti į savo kilmės šalį. Manė, jog jų pasakojimai buvo įtikinami, vienas kitą papildantys, neprieštaringi ir atitinkantys kilmės valstybės informaciją. Atsakovas nepateikė rimtų argumentų, kodėl jų pasakojimas galėtų būti nepagrįstas.

5. Pareiškėjai pažymėjo, kad jų kilmės šalyje vis dar aktualus kraujo kerštas, ypatingai, kai tai yra susiję su šeimos garbe. Pareiškėjų atveju, kadangi jie susituokė slapta, laikytina, kad jie sulaužė savo kilmės šalies vietines normas ir papročius, taip „sutepdami“ šeimos garbę, dėl to juos persekioja pareiškėjos tėvas. Nurodė, kad, pareiškėjams grįžus į kilmės valstybę, pareiškėjos gyvybei gali grėsti rimtas pavojus. Atkreipė dėmesį, kad kilmės valstybėje gali būti sudėtinga sulaukti pagalbos iš teisėsaugos institucijų, nes kraujo kerštas yra palaikomas visuomenės ir asmenys, įvykdę kraujo kerštą, dažniausiai lieka nenubausti. Pažymėjo, kad atsakovas neanalizavo šių aplinkybių.

6. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas taip pat nepagrįstai jiems nesuteikė papildomos apsaugos. Pažymėjo, kad visuotinai yra žinoma, jog (duomenys neskelbtini) praplėtė savo kontrolę kalnuose pasienio teritorijose, tame tarpe palei sieną tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), iš kurių pradėjo atakas prieš (duomenys neskelbtini) pajėgas. Dėl to (duomenys neskelbtini) pajėgos vykdė oro antskrydžius ir bombardavimus prieš (duomenys neskelbtini), taip padarydamos žalą vietiniams gyventojams. Nors atsakovas pateikia statistiką apie civilių aukas nuo 2019 m. iki 2020 m., tačiau bando įteigti, jog šių civilių aukų yra per mažai, kad pareiškėjams jų gyvenamojoje teritorijoje grėstų pavojus. Manė, jog atsakovas pateikė tik savo nuomonę, kadangi jis nežino realios situacijos, be to, net ir kelios civilių mirtys negali būti toleruojamos ir laikomos kaip savaime suprantamas dalykas.

7. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog atsakovo pateikti duomenys yra seni, siekia tik 2020 m., todėl nėra jokių duomenų apie saugumo padėtį jų gyvenamojoje vietoje šiuo metu. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 7, 92.8, 97.1 punktais, atsakovui tenka pareiga surinkti išsamią, aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę, renkamą iš kelių šaltinių.

8. Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėja yra moteris, šeima turi mažametį vaiką, todėl jie yra priskirtini Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) išskiriamai grupei (moterys ir vaikai), galinčiai susidurti su padidinta persekiojimo rizika. Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad Komisija nepasisakė dėl jų skundo motyvų, susijusių su jų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, o tik šabloniškai argumentavo, kad sprendimai yra teisėti, pareiškėjai neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjų manymu, vien toks jų veiksmas neturėtų sukelti griežčiausias sankcijas, nes sienos kirtimas įvyko siekiant paprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas pažymėjo, jog Tvarkos aprašo 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso tvarka, t. y., nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovų ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, jog būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka nebuvo privalomas Migracijos departamentui. Pabrėžė, kad pareiškėjai skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas ir kad yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

11. Atsakovas paaiškino, jog tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, turi būti įvykdytos visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatos, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai neįrodinėjo, kad kilmės valstybėje jie yra persekiojami dėl 1951 m. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) nurodytų priežasčių. Pažymėjo, kad pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė grėsme, kylančia iš pareiškėjos tėvo, t. y. pareiškėjams tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl vien dėl to pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų pabėgėlių statuso suteikimo nuostatų. Be to, tyrimo metu nustatyta, kad tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Pareiškėjai nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinių“ priežasčių. Pareiškėjai nurodė, kad jie niekur nesikreipė. Pareiškėjų pateiktos informacijos visuma nepagrindė išvados, jog tarp pareiškėjams tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų individualių asmens savybių gali būti priežastinis ryšys arba bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygojo atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą konstatavo, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr. pvz. LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014; 2020 balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje eA-3735-624/2020).

12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų skundo teiginiais, jog jis nevertino su kraujo kerštu susijusių aplinkybių ir neatsižvelgė į tai, kad gali būti sudėtinga sulaukti teisėsaugos pagalbos kilmės šalyje. Pažymėjo, kad pareiškėjų pasakojimas apie tariamą persekiojimą buvo abstraktus, į užduodamus klausimus pareiškėjai atsakinėjo trumpai ir nedetaliai, nepateikė jokių objektyvių įrodymų. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjai patys sąmoningai nemėgino apsaugoti savęs, išspręsti susidariusią situaciją taikiu būdu. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nepateikė jokių išsamių paaiškinimų, kokiu būdu jiems buvo grasinta, apklausos metu pareiškėja negalėjo apibūdinti vietos, kurioje slapstėsi. Patys pareiškėjai nurodė, kad nesikreipė į jokias įstaigas dėl apsaugos, o tiesiog išvyko. Migracijos departamentas nevertino, kad pareiškėjų atžvilgiu kilmės valstybėje vykdomas kraujo kerštas, kadangi jų pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu vertinant tarptautinės apsaugos būtinumą. Migracijos departamentas šiuo aspektu pažymėjo, kad LVAT savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (LVAT 2021 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje eA-2551-624/2021).

13. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos departamento surinkta informacija apibrėžė tik bendrą situaciją kilmės šalyje, tačiau visais atvejais prieglobsčio prašymai vertinami individualiai. Nagrinėjamu atveju surinkta informacija nepatvirtino, kad pareiškėjai susidurs su persekiojimu. Remiantis EPPB duomenimis, nei vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nepateikė jokių svarių argumentų, kodėl Migracijos departamentas negalėjo vadovautis šiais duomenimi, ar kodėl jie turėtų būti vertinami kaip netikslūs ar nepakankami. Patys pareiškėjai nenurodė individualių aplinkybių, padidinančių riziką patirti beatodairiško smurto veiksmus kilmės valstybėje.

14. Migracijos departamentas nesutiko su skundo teiginiais, jog pareiškėjai yra priskiriami padidintos rizikos grupėms. Pažymėjo, kad EPPB nurodo, jog žmogaus teisių pažeidimai prieš moteris (duomenys neskelbtini) apima išprievartavimą, smurtą šeimoje, moterų lytinių organų žalojimą, garbės žudymą, laikinas santuokas, seksualinę prievartą ir diskriminaciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė, kad jos atžvilgiu būtų įvykdytas bent vienas EPPB ataskaitoje minimas pažeidimas. Atkreipė dėmesį, jog vien tai, kad pareiškėja turi mažametį vaiką, savaime nepagrindžia prielaidos, kad ji yra priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei (pvz. nelydimi nepilnamečiai asmenys).

15. Dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimų atvykti terminų atsakovas paaiškino, kad, pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Tvarka) 5 punktas nustato, kad, įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Nurodė, kad pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjų S. K., S. O. ir nepilnamečio R. S., kurio atstovais pagal įstatymą yra S. K. ir S. O., skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 21M32372 3 ir 4 punktus ir išdėstė juos taip: „Uždrausti S. K., S. O. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo S. K., S. O. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 6K-1351 dalį, kuria pareiškėjų S. K., S. O. skundas dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 21M32372 3 ir 4 punktų panaikinimo atmestas. Teismas atmetė kitą pareiškėjų skundo dalį kaip nepagrįstą.

17. Teismas nustatė, kad:

17.1. Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įregistruoti (duomenys neskelbtini) piliečiai S. K., gim. (duomenys neskelbtini), O. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir jų nepilnametis sūnus R. S., gim. (duomenys neskelbtini).

17.2. (duomenys neskelbtini) piliečiai S. K. ir S. O. 2021 m. rugpjūčio 27 d. pateikė žodinį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

17.3. Prieglobsčio prašytojas S. K. pirminės apklausos, įvykusios 2021 m. rugpjūčio 27 d., metu nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini), vedęs, pagrindinio išsilavinimo, neturi profesijos, nepriklauso politinei partijai. Užsienietis taip pat nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko 2021 m. liepos 14 d. Dėl patirto persekiojimo arba grėsmės kilmės valstybėje pareiškėjas nurodė, kad žmonos tėvai buvo prieš jų religinę santuoką. Dėl to jų šeima persikėlė į kitą miestą. Vėliau brolis jam pasiūlė emigruoti į Lietuvą. Apie išvykimo iš kilmės šalies aplinkybes užsienietis pasakojo, kad 2021 m. liepos 19 d. jis su šeima iš (duomenys neskelbtini) miesto atvyko į (duomenys neskelbtini), lėktuvu atskrido iš (duomenys neskelbtini) į Minską, po to atvyko iki Lietuvos Respublikos valstybinės sienos, kurią kirto pėsčiomis.

17.4. Tyrimo metu asmenų tapatybė bei pilietybė nepatvirtinti, asmenys nepateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasų, tapatybė ir pilietybė pateikti iš jų žodžių. S. K. nurodė, kad jis ir šeimos nariai paliko pasus Baltarusijos Respublikoje. Pareiškėjas patvirtino, kad šeima gyveno (duomenys neskelbtini).

17.5. Prieglobsčio prašytojas S. K. apklausos, vykusios 2021 m. spalio 6 d., metu patvirtino, kad yra (duomenys neskelbtini). Dėl išpažįstamos religijos kilmės valstybėje neturėjo jokių problemų. Užsienietis taip pat nurodė, kad yra vedęs. 2019 metų gruodžio mėn. (duomenys neskelbtini) mieste sudarė santuoką, dvasininko mulos akivaizdoje vesdamas S. O.. Jiems gimė sūnus R. S.. Pareiškėjų šeima gyveno (duomenys neskelbtini). Į klausimą, ar priklausė politinei partijai, buvo politiškai, visuomeniškai aktyvus kilmės valstybėje, S. K. atsakė, kad ne.

Nurodė, kad turėjo parduotuvę ir į jokią veiklą nebuvo įsitraukęs. Į klausimą, kas gresia kilmės valstybėje, prieglobsčio prašytojas papasakojo, kad žmonos tėvas O. A. neleido dukrai tekėti, nes jis yra senas, neturėjo sūnų ir dukra turėjo jam dirbti. Pasak prieglobsčio prašytojo, jis pabėgo dar iki prasidedant žmonos tėvo grasinimams. Jo teigimu, grasinimai prasidėjo, kai jie su žmona pradėjo kartu gyventi. Žmonos tėvas yra dvasininkas, todėl jam buvo gėda, kad dukra pabėgo ir pradėjo gyventi su pareiškėju. Jis ėmė grasinti, kad nužudys savo dukrą ir pasiims jų vaiką.

Užsieniečio teigimu, jis su šeima nuo žmonos tėvo pasislėpė (duomenys neskelbtini). Čia šeima gyveno apie metus ir šešis mėnesius. Jo draugas aprūpino jų šeimą maistu. Į klausimą, ar, būdamas kilmės valstybėje, jis patyrė kažkokią realią grėsmę, prieglobsčio prašytojas nurodė, kad ne, nes slapstėsi, tačiau visą laiką, kol jo šeima gyveno (duomenys neskelbtini)mieste, žmonos tėvas kabinėjosi prie jo brolių, skambindavo, norėdamas sužinoti, kur gyvena jo dukra su šeima. Prieš 4 mėnesius jo brolis rado būdą, kaip išvykti iš (duomenys neskelbtini), ir suorganizavo kelionę į Minską.

Pareiškėjas nurodė, kad nesikreipė į (duomenys neskelbtini) valstybines institucijas dėl žmonos tėvo grasinimų. Taip pat paaiškino, kad jo kilmės šalyje analogiškas problemas žmonės sprendžia kreipdamiesi į klano, genties vyresnybę (duomenys neskelbtini), bet jis nepasirinko šito kelio. Pareiškėjų šeima taip pat nebandė persikelti į kitą vietovę kilmės valstybėje, o pasirinko išvykti iš kilmės valstybės. Prieglobsčio prašytojas taip pat nurodė, kad kilmės valstybėje turėjo gerą gyvenimą, darbą, automobilį, tačiau dėl grėsmės žmonos gyvybei turėjo išvykti iš (duomenys neskelbtini), kad apsaugotų žmoną.

17.6. Pareiškėja S. O. apklausos, vykusios 2021 m. spalio 6 d., metu nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini). Kilmės valstybėje neturėjo problemų dėl religijos, tautybės problemų. Prieglobsčio prašytoja taip pat nurodė, kad yra namų šeimininkė, nepriklauso jokiai politinei partijai. Apklausos metu S. O. nurodė analogiškas priežastis, dėl kurių jos šeima išvyko iš kilmės valstybės, t. y., kad jos tėvas, kuris yra mula, prieštaravo jos ir jos vyro santuokai. Kai jos vyras pasiėmė ją be tėvo leidimo, jos tėvas ėmė grasinti ją nužudyti. Grasinimai buvo siunčiami jos vyro giminaičiams.

17.7. Migracijos departamentas 2021 m. spalio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 21M32372, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti S. K., S. O., R. S. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti S. K., S. O., R. S. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti S. K., S. O. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo S. K., S. O. atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. 5) neuždrausti R. S. atvykti į Lietuvos Respubliką.

17.8. Pareiškėjai, nesutikdami su Migracijos departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 21M32372, 2021 m. lapkričio 3 d. su skundu privaloma ikiteismine tvarka kreipėsi į Migracijos departamentą.

17.9. Migracijos departamento 2-oji skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 6K-1351 atmetė prieglobsčio prašytojų skundą dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 21M32372 panaikinimo. Komisija nurodė sprendime, kad pareiškėjai grindė prieglobsčio prašymą grėsme, kylančia iš pareiškėjos tėvo, kuris neleido jai tekėti, norėjo, kad ji liktų su juo ir jam dirbtų, t. y. pareiškėjams tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl vien dėl to pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų.

Be to, pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjų įvardijami persekiotojai (pareiškėjos tėvas) nėra valstybinis subjektas. Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė perima šią pareigą tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjai nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

Komisija sprendime pažymėjo, kad persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio, tačiau nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjų pasakojimo, nei kitos Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos (apie (duomenys neskelbtini) vykdomus garbės nusikaltimus) nebuvo galima spręsti, kad pareiškėjams jų kilmės šalyje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Dėl atsisakymo suteikti papildomą apsaugą Komisija sprendime nurodė, kad ginčijamame Sprendime išdėstyta detali Migracijos departamento surinkta ir pareiškėjų pasakojimo kontekste aktuali kilmės valstybės informacija apie (duomenys neskelbtini) vykstantį karinį konfliktą tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuri nepatvirtino, kad pareiškėjai savo kilmės valstybėje yra persekiojami ir kad jiems reikalinga tarptautinė apsauga.

Komisijos vertinimu, priimant ginčijamą Sprendimą surinkta kilmės valstybės informacija patvirtino Sprendime padarytą išvadą dėl beatodairiško smurto vertinimo. Komisija pažymėjo, kad neturėjo duomenų, jog situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų iš esmės pasikeitusi, šiuo atveju pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta. Komisijos vertinimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą.

Pažymėjo, kad pareiškėjai skunde nepateikė šias aplinkybes paneigiančių argumentų. Komisijos manymu, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjams maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi. Komisija taip pat vertino, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėjus, tinkamai įvertino pareiškėjų paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko aktualią informaciją apie pareiškėjų kilmės valstybę.

Migracijos departamentas, atlikdamas vertinimą, nepažeidė Tvarkos aprašo nuostatų.

18. Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojai nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų jų asmens tapatybę ar pilietybę. Tačiau, atsižvelgus į prieglobsčio prašytojų pateiktą informaciją, į tai, kad jų gimtoji kalba yra (duomenys neskelbtini), kuri paplitusi (duomenys neskelbtini), bei į tai, jog jų pasakojimas yra susijęs su specifinėmis geografinėmis vietovėmis (duomenys neskelbtini), tikėtina, kad jie yra iš (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, teismas darė išvadą, kad prieglobsčio prašytojai yra už savo kilmės valstybės ribų, t. y. ši pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma įvykdyta.

19. Teismas nurodė, jog iš byloje esančių prieglobsčio prašytojų apklausų matyti, kad baimę būti persekiojamais kilmės valstybėje užsieniečiai siejo su žmonos tėvu, kuris prieštaravo jų religinei santuokai ir dėl to grasino nužudyti pareiškėją ir paimti jų vaiką. Pareiškėjai teigė, kad dėl pareiškėjos tėvo grasinimų jie slapstėsi (duomenys neskelbtini) mieste. Kadangi norėjo būti saugūs ir laisvi, išvyko iš kilmės valstybės.

20. Teismas pažymėjo, kad Konvencija nustato apsaugos režimą būtent tokiam asmeniui, kuriam gresia persekiojimas dėl individualių savybių, kurių jis negali pakeisti arba negali būti verčiamas atsisakyti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjų pasakojimas ir tyrimo metu surinkta kilmės šalies informacija neleido daryti išvados, kad pareiškėjai kilmės valstybėje patyrė ir ateityje gali patirti persekiojimą dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Nagrinėjamu atveju prieglobsčio prašytojų įvardijamas tariamas persekiotojas – pareiškėjos tėvas – nėra valstybinis subjektas. Pažymėta, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė perima šią pareigą tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Nors pareiškėjai teigė, kad jiems gresia pavojus dėl pareiškėjos tėvo, jie patys nesikreipė į teisėsaugos institucijas kilmės valstybėje ir nepaaiškino, dėl kokių priežasčių jie to nepadarė. Prieglobsčio prašytojai nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Tyrimo metu surinkta informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudarė pagrindo tokiai prielaidai.

21. Teismas vertino ir tai, kad pareiškėjų nurodyti prašymo trūkumai teismui leido abejoti pareiškėjų pasakojimų patikimumu, todėl pagrįstai nelaikyti patikimu įrodymu. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) taip pat savaime nepagrindė realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės.

22. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjai skunde nurodė, kad pareiškėja yra moteris, o šeima turi nepilnametį vaiką, jie nėra priskirtini EPPB išskiriamos padidintą riziką galinčioms patirti grupėms. Pagal EPPB duomenis, žmogaus teisių pažeidimai prieš moteris (duomenys neskelbtini) apima išprievartavimą, smurtą šeimoje, moterų lytinių organų žalojimą, garbės žudymą, laikinas santuokas, seksualinę prievartą ir diskriminaciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė, kad jos atžvilgiu būtų įvykdytas bent vienas EPPB ataskaitoje minimas pažeidimas.

23. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjų atvejo individualiai). Priešingai, bylos duomenys rodo, kad atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualiausią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją. Atsakovas neturėjo pareigos surinkti kilmės valstybės informacijos apie (duomenys neskelbtini) egzistuojantį „kraujo kerštą“, kadangi pareiškėjų papasakota istorija neleido daryti išvados, kad jie kilmės valstybėje susidūrė su „kraujo kerštu“. Be to, teismas pažymėjo, kad tokia informacija yra prieinama patiems pareiškėjams, todėl jie galėjo ją pateikti tiek atsakovui, tiek teismui.

24. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje (jų gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjai nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje jie gali būti persekiojami ar jiems kiltų kokia nors grėsmė.

25. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, darė išvadą, kad Migracijos departamentas surinko išsamią naujausią, aktualiausią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją apie kilmės valstybę ir tinkamai įvertino prieglobsčio prašytojų pateiktą informaciją kilmės valstybėje turimos informacijos kontekste. Teismo vertinimu, Migracijos departamento surinktos informacijos visuma bei užsieniečių papasakotos istorijos tiek apklausų metu Migracijos departamente, tiek teismo posėdžio metu nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini)prieglobsčio prašytojams gresia persekiojimas. Užsieniečių deklaruojama baimė šiuo aspektu taip pat negali būti laikoma „visiškai pagrįsta“.

26. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjai neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamiems kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis.). Nagrinėjamu atveju apskritai nebuvo pagrindo išvadai, kad pareiškėjai turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojami tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

27. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams ir papildomą apsaugą.

28. Be to, teismo vertinimu, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Remiantis EPPB duomenimis, (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Sprendime pažymėta, kad tyrimo metu nerasta duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus (duomenys neskelbtini), kurie sąlygotų poreikį koreguoti šį EPPB vertinimą.

29. Nors pareiškėjai skunde nurodė, kad ši informacija neatspindi realios situacijos pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje kilmės valstybėje, tačiau nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šią informaciją. Teismas atkreipė dėmesį, kad, remiantis kilmės valstybės informacija, pareiškėjai turi persikėlimo kilmės valstybės viduje galimybę. Apklausų metu jie nurodė, kad jie nepasinaudojo šia galimybe, o nusprendė išvykti.

30. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingas išvadas, jog nėra pagrindo pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

31. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjų nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek Komisija pasisakė dėl visų esminių pareiškėjų argumentų.

32. Bylos duomenys patvirtino, kad atsakovas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, ėmėsi protingų priemonių išklausyti asmenį, tinkamai įvertino pareiškėjų paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko visą naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Migracijos departamentas, atlikdamas vertinimą, nepažeidė Tvarkos aprašo nuostatų.

33. Teismo vertinimu, nors nustatytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog pareiškėjai S. K. ir S. O. gali kelti neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas darė išvadą, kad, atsižvelgiant į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjų situaciją, būtų proporcinga nustatyti pareiškėjams draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejų) metų laikotarpį nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padarę kokius nors teisės pažeidimus. Pareiškėjai atitiko Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtintus reikalavimus.

34. Teismas, įvertinęs tai, kad prieglobsčio prašytojų S. K. ir S. O. atžvilgiu taikytinas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, prieglobsčio prašytojų duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai nuspręsta pateikti Šengeno informacinei sistemai (toliau – ir C. SIS II). Kadangi Migracijos departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką keistina, mažinant draudimo atvykti laikotarpį iki 2 (dvejų) metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Migracijos departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams S. K. ir S. O. atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams S. K. ir S. O. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

35. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Komisija nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjams atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjų reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis, todėl, netenkinus reikalavimo panaikinti Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjams atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 36. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Sprendimą, Komisijos sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjai taip pat prašo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

37. Pareiškėjų teigimu, atsakovo atliktas įrodymų tyrimas atliktas, kritiškai ir priekabiai vertinant pareiškėjo pasakojimą, ignoruojant pareigą objektyviai vertinti tiek prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją, tiek kilmės šalies informaciją. Taigi išankstinio nusistatymo ir subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Teismas neištaisė šių atsakovo padarytų procesinių klaidų. Teismas nepagrįstai pripažino pagrįstais atsakovo teiginius, kad prieglobsčio prašytojai nesieja jiems tariamai kylančios grėsmės su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl pareiškėjų pasakojimas nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo.

38. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad teismas detaliau neanalizavo pareiškėjų argumento dėl atsakovo pareigos surinkti tikslią naujausią informaciją apie kilmės šalį. Atsakovas turėjo ištirti ne tik reglamentuotus teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą, praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjai susidurs kilmės valstybėje. Atsakovas paprastai remiasi viešai prieinamame EPPB puslapyje pateikiama informacija, kurioje nurodyta, kad ji yra paviešinta prieš daugiau nei metus, o duomenys surinkti dar gerokai anksčiau, todėl jie nėra aktualūs. Šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai ir pirmiausia jie yra nukreipti ne į kariaujančių pusių pajėgas, bet į civilius asmenis, siekiant sukelti didesnį efektą. Šie duomenys yra reikšmingi tiek sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo, tiek dėl papildomos apsaugos. Be to, pareiškėjų kilmės šalies saugumo lygis turi būti vertinamas remiantis teisės aktų reikalavimais.

39. Pareiškėjai akcentuoja, kad teismas detaliau nepasisakė dėl Sprendimo dalies, kuria atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, uždraudė pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti. Šie sprendimai yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio, todėl panaikinus Sprendimo dalį, kuria pareiškėjams nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir minėti atsakovo sprendimai.

40. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

41. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai pažymi, kad apeliacinio skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, atsakovas mano, kad tiek Migracijos departamentas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 21M32372, Migracijos departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 6K-1351 teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

43. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šį prašymą jie grindžia tuo, kad kilęs ginčas iš esmės siejamas tik su pačių pareiškėjų paaiškinimais, todėl, esant skirtingiems jų pasisakymo vertinimams, būtina išklausyti pareiškėjus teisme, kad teismas galėtų susidaryti objektyvią nuomonę apie pareiškėjų pasakojimo ir visos istorijos nuoseklumą. Pareiškėjai nenurodo kitų su šiuo prašymu susijusių motyvų.

44. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismui neprivaloma atsižvelgti į šį prašymą.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jiems turėtų būti užtikrinamas tiesioginis ir betarpiškas išklausymas teisme, todėl byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjų prašymas netenkinamas.

46. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, pritardamas atsakovo išvadai, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Teismas akcentavo, kad pareiškėjų nurodomos šeimos problemos nėra susijusios su persekiojimu dėl jų individualių savybių. Atsakovo surinkta medžiaga buvo pakankama priimti sprendimą individualaus pareiškėjų atvejo kontekste. Tačiau teismas sprendė, kad yra pagrindas sutrumpinti pareiškėjams nustatytus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesto perspėjimo į C.SIS II dėl draudimo atvykti ir apsigyventi terminus iki 2 metų, teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimą.

47. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad prieglobstis ir papildoma apsauga jiems nesuteikti nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

48. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

49. Ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

50. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

51. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

52. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

53. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 konstatuota, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

54. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai, prašydami jiems suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, rėmėsi aplinkybėmis, jog jie išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl problemų šeimoje, t. y. dėl to, kad pareiškėjos tėvas prieštaravo pareiškėjų religinei santuokai ir dėl to grasino pareiškėją nužudyti ir paimti jų vaiką. Pareiškėjai teigė, kad dėl pareiškėjos tėvo grasinimų jie slapstėsi (duomenys neskelbtini) mieste. Norėdami būti saugūs ir laisvi, pareiškėjai išvyko iš kilmės valstybės.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjai nepateikė informacijos, kurios pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad jiems reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo. Pagrindiniai motyvai, paskatinę pareiškėjus pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra asmenino pobūdžio. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, kad jų atžvilgiu kilmės šalyje buvo įvykdyti veiksmai, pažeidę žmogaus teises ir pagrindines laisves. Pažymėtina, kad pagrindinis pareiškėjų argumentas, kuriuo jie grindžia kilmės valstybėje kylančią grėsmę, yra tai, kad pareiškėjos tėvas galbūt grasino pareiškėją nužudyti ir atimti vaiką. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai kreipėsi į kompetentingas kilmės valstybes institucijas ir nebūtų gavę reikiamos pagalbos, t. y. kad jie negalėjo gauti valstybės apsaugos dėl nevalstybinių subjektų veiksmų ir toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Kaip nustatė Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas, apklausų metu pareiškėjai nurodė, jog jie nepatyrė realios grėsmės iš pareiškėjos tėvo, jie išvyko į kitą miestą dar iki grasinimų, žinodami, kad jie gali sulaukti tokių grasinimų. Iš pareiškėjų pasakojimo matyti, kad pareiškėjos tėvas ieškojo pareiškėjų šeimos per giminaičius, tačiau nenurodė, kokiu būdu prie jų buvo „kabinėjamasi“, kokius grasinimus perdavė pareiškėjos tėvas ir ar iš viso perdavė. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog konfliktai, kilę dėl nepageidaujamų santuokų, sprendžiami kreipiantis į genties vyresnybę, tačiau pareiškėjas šio kelio nepasirinko ir nenurodė tokio sprendimo priežasčių.

56. Nustatytos aplinkybės neįrodo realios, pagrįstos pareiškėjų baimės būti persekiojamiems dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme. Pareiškėjai nenurodė argumentų, pagrindžiančių jų kilmės valstybėje esančią situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, buvimą.

57. Iš skundžiamo Migracijos departamento sprendimo matyti, kad atsakovas surinko ir vertino informaciją apie pareiškėjų kilmės valstybę, nenustatytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

58. Atsakovas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjams suteikimo, vadovavosi Europos prieglobsčio paramos biuro 2021 m. paskelbta ataskaita, pagal kurią (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Sprendime pažymėta, kad tyrimo metu nerasta duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos (duomenys neskelbtini) pasikeitimus, kurie sąlygotų poreikį koreguoti EPPB pateiktą vertinimą.

59. Pareiškėjų nurodytų prieglobsčio suteikimo priežasčių kontekste akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog, remiantis kilmės valstybės informacija, pareiškėjai turi persikėlimo kilmės valstybės viduje galimybę, apklausų metu jie nurodė, kad šia galimybe nepasinaudojo, o nusprendė išvykti.

60. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamento surinkti duomenys buvo aktualūs ir pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Migracijos departamentas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai įvertino pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjų nurodytų argumentų. Tai, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas įvertino faktines aplinkybes ne taip, kaip palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko pareiškėjų atvejo teisinį vertinimą.

62. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei duomenų įvedimo į C.SIS II sistemą terminų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms nurodytais aspektais, todėl šias Sprendimo dalis palieka nepakeistas.

63. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų S. K., S. O. ir nepilnamečio R. S., kurio atstovais pagal įstatymą yra S. K. ir S. O., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Ernestas Spruogis