711d2ab9-ad2e-4afd-9cb3-ec4a680a86fe · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėjas B                                                           Baudžiamoji byla Nr. 1A-350-332/2016                                                                                                                                          Teisminio proceso Nr. 1-23-3-00003-2016-1                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                                             1.2.4.8.1.; 1.1.6.2.; 2.1.7.4.;                                                2.4.; 2.4.6.2.2.; 2.4.7.                                                                                                                                            (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. spalio 31 d.Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,teisėjų Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės, sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei, dalyvaujant gynėjui advokatui Andriui Kazakevičiui,nuteistajam V.

S.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundÄ dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016-07-11 nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu trims mėnesiams.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė: V. S. nuteistas už tai, kad jis 2013-10-05 laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 01.00 val. kelyje (duomenys neskelbtini), važiuojant automobiliu „Škoda Octavia“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajone, tiksliai nenustatytoje vietoje, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, sėdėdamas automobilio gale, tyčia ranka sudavė priekyje keleivio sėdynėje sėdėjusiam R. S. į kairės pusės galvos sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmÄ .Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. praÅ¡o panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016-07-11 nuosprendį ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.Apeliaciniame skunde nuteistasis V. S. nurodo, kad nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ nebuvo paneigta jo iÅ¡sakyta gynybinė pozicija, jog R.

S. galvÄ jis galėjo užgauti netyčia, kai ranka tapÅ¡nojo jam per petį, bei neįrodyta esminė aplinkybė, jog jis mušė R. S., t.y., jog smÅ«gį į galvÄ R. S. jis sudavė „muÅ¡damas“ ar „kitaip smurtaudamas“, o ne dėl neatsargumo. Todėl nebuvo pagrindo spręsti apie tai, kad jis smurtavo R. S. atžvilgiu ir kad jo siektas tikslas buvo sukelti R. S. fizinį skausmÄ . Teigia, kad nors jo duodami parodymai ir nebuvo ypatingai nuoseklÅ«s, tačiau jų esmė niekada nekito.

Jis visuomet teigė, kad nemušė R. S., kad nesmurtavo jo atžvilgiu ir jokiu bÅ«du nenorėjo jo užgauti ar suketi jam fizinį skausmÄ . Jis pripažino galimybę, kad R. S. galvÄ galėjo netyčia liesti ranka ir tuo pačiu užkliudyti akinius, kai vyriÅ¡kai tapÅ¡nojo per petį R. S., o R. S. nelauktai pasuko veidÄ . Apelianto teigimu, konflikto dienÄ jis nukentėjusiojo atžvilgiu neturėjo jokių asmeninių pretenzijų, iÅ¡skyrus menkas profesines pastabas, didesnę patirtį turinčio specialisto patarimus.

Atsižvelgiant į Å¡ias aplinkybes, nuteistojo V. S. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas jo iÅ¡sakytÄ versijÄ dėl konflikto eigos sukritikavo nepagrįstai ir visiÅ¡kai nemotyvuotai.Apelianto nuomone, R. S., duodamas parodymus, negalėjo pasakyti teismui kÄ nors reikÅ¡minga. Nuteistasis teigia, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jis sėdėjo automobilio gale, o R. S. – priekyje ir į jį (V. S.) atsisuko tik po to, kai netyčia jis (V. S.) numetė jo akinius. Todėl, nuteistasis V. S. mano, kad R.

S. jokiu bÅ«du negalėjo matyti ir teismui tiksliai paaiÅ¡kinti, ar jis (V. S.) jo galvÄ lietė tyčia ar tai padarė dėl neatsargumo, siekdamas patapÅ¡noti per petį. Be to, atsižvelgiant į tai, kad jie buvo važiuojančiame automobilyje, kad R. S. galimai pasuko galvÄ ir kad jis (V. S.) nebuvo visiÅ¡kai blaivus, bÅ«tų kur kas logiÅ¡kiau manyti, jog jo ranka vietoje peties palietė R. S. galvÄ ne dėl jo tyčios, bet dėl judančios aplinkos.Nuteistojo V. S. įsitikinimu, susipažinus su vienintelio liudytojo A.

K. duotais parodymais, kategoriÅ¡kai galima teigti tik tai, kad jis (V. S.) palietė R. S. galvÄ ir numetė jo akinius, tačiau jokiu bÅ«du negalima spręsti apie tai, kad jis R. S. į galvÄ smÅ«giavo tyčia ar stipriai, kas leistų spręsti apie jo tikslÄ sukelti R. S. fizinį skausmÄ . Kaip matyti iÅ¡ A. K. duotų parodymų, jis matė, kaip jis (V. S.) kelis kartus tapÅ¡nojo R. S. per petį ir vienÄ kartÄ â€žkepÅ¡telėjo“ ar „nestipriai sudavė“ per galvÄ , dėl to nukrito akiniai.

Tačiau liudytojas A. K. taip pat paaiÅ¡kino ir tai, kad jis (V. S.) turi įprotį nuolat liesti žmones su jais kalbėdamas ir kad smÅ«gis R. S. į galvÄ nebuvo stiprus, liudytojo manymu, sukelti skausmo negalėjo. Liudytojas A. K. taip pat parodė, kad anksčiau esant analogiÅ¡koms aplinkybėms jis (V. S.) taip pat tapÅ¡nodavo jam per pečius, bet tai bÅ«davo neskausminga, daugiau įkyru, erzindavo. Liudytojas A. K. teismui patvirtino ir tai, jog tarp jo (V. S.) ir R. S. jokio žodinio konflikto nebuvo, jie nesiginčijo.

Atsižvelgiant į Å¡ias aplinkybes, apelianto įsitikinimu, liudytojo A. K. duoti parodymai nepatvirtino aplinkybės, kad jis (V. S.) tyčia mušė R. S. per galvÄ .Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde pažymi, kad jis neturėjo siekio muÅ¡ti ar kaip nors kitaip smurtauti R. S. atžvilgiu ir to nedarė. Jis pripažįsta aplinkybę, kad turi įkyrų įprotį liesti žmones ir kaltinime nurodytu laiku ranka draugiÅ¡kai tapÅ¡nojo R. S. per petį. Taip pat pripažįsta, kad tapÅ¡nodamas per petį jis aiÅ¡kino R.

S., kaip reiktų dirbti, ir kad ranka netyčia lietė jo galvÄ ir numetė akinius. Tačiau apeliantas jokiu bÅ«du nesutinka su jam pateiktu kaltinimu, kad jis tyčia sudavė smÅ«gį R. S. į galvÄ ir dėl to jis patyrė fizinį skausmÄ . Teigia, kad jis tapÅ¡nojo R. S. per petį, o smÅ«giai nebuvo stiprÅ«s, jie nebuvo agresyvÅ«s. Toks pat nestiprus buvo ir jo kepÅ¡telėjimas R. S. per galvÄ . Nei nukentėjusysis, nei liudytojas nematė paties smÅ«gio sudavimo mechanizmo, t.y., kaip jis jį sudavė, tyčia ar netyčia.

Nukentėjusysis akcentavo tik tai, jog tai buvo stiprus smÅ«gis, nuo kurio nukrito akiniai. O liudytojas tvirtino, kad tai buvo „krepÅ¡telėjimas“, nuo kurio nukrito akiniai. Todėl, nuteistojo V. S. įsitikinimu, laikantis nekaltumo prezumpcijos ir esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių, t.y., dėl jo tyčios, bet kokios abejonės turėjo bÅ«ti vertinamos jo naudai (in dubio pro reo).Nuteistojo V. S. teigimu, atsižvelgiant į teismų praktikÄ , „fizinio skausmo“ požymio įrodinėjimas ne visuomet siejamas vien su nukentėjusiojo subjektyviu tvirtinimu.

Tam tikrose situacijose, kai kyla abejonių dėl tiesioginio bei tyčinio smūgio sudavimo nukentėjusiajam fakto, arba dėl paties smūgio stiprumo, „fizinio skausmo“ požymis taip pat įrodinėjamas įrodymais, kas priskiriama išimtinai privataus kaltintojo įrodinėjimo pareigai. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas fizinio skausmo sukėlimo faktas, be to, paaiškėjo esminiai prieštaravimai, kurie labiau leidžia manyti fizinio skausmo nebuvus nei jį buvus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R.

S. tvirtino, kad fizinį skausmÄ jam sukėlė tik vienas smÅ«gis, nors smÅ«gių į galvÄ buvo daug. Tačiau liudytojas A. K. tvirtino, jog smÅ«gį į galvÄ R. S. gavo tik vienÄ , o visi smÅ«giai buvo vienodi, nestiprÅ«s, kurie, liudytojo manymu, fizinio skausmo sukelti net negalėjo. Nuteistojo V. S. vertinimu, Å¡ie prieÅ¡taravimai kelia pagrįstas abejones dėl smÅ«gių į galvÄ kiekio, jų stiprumo, o tuo pačiu ir dėl fizinio skausmo sukėlimo.Apeliantas nurodo, kad nors nukentėjusysis R.

S. parodė, jog sužalojimai, paraudimai jam buvo tik kakle, jog kreipėsi į medikus pagalbos ne dėl patirto fizinio skausmo, bet dėl sužalojimų ir kad dėl smÅ«gių į galvÄ jautė skausmÄ , tačiau liudytojas A. K. paaiÅ¡kino, jog R. S. į smÅ«gius nereagavo kaip į skausmÄ sukeliančius reiÅ¡kinius, t.y., po smÅ«gių jis (R. S.) nedejavo, neaikčiojo, ir vėliau nesiskundė dėl sukelto skausmo ar sužalojimų. Nuteistojo V. S. nuomone, abejones dėl jam pareikÅ¡to kaltinimo sukėlus skausmÄ sustiprina ir tai, jog į teismÄ su privataus kaltinimo skundu R.

S. kreipėsi tik po dviejų su puse metų po įvykio. Atsižvelgęs į Å¡ias aplinkybes, apeliantas daro iÅ¡vadÄ , kad privatus kaltintojas R. S. neįrodė patyręs fizinį skausmÄ , dėl to jo skundas turėjo bÅ«ti atmestas. Be to, net ir nustačius, kad jo veika formaliai atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. aptartÄ veikÄ , ji turi bÅ«ti pripažįstama mažareikÅ¡me.Teismo posėdyje nuteistasis V. S. ir jo gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ patenkinti ir nuteistÄ jį iÅ¡teisinti.

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies, Kelmės rajono apylinkės teismo 2016-07-11 nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla nutrauktina, esant pagrindui                  V. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Respublikos BPK 327 str. 2 p.). Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V.

S. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis važiuojant automobiliu, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, sėdėdamas automobilio gale, tyčia ranka sudavė priekyje keleivio sėdynėje sėdėjusiam R. S. į kairės pusės galvos sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmÄ . Tačiau nuteistasis V. S. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir neigia padaręs nusikalstamÄ veikÄ , kurios padarymu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu.

Apeliantas skunde teigia, kad jis tyčia nemušė R. S. per galvÄ , jis neturėjo siekio muÅ¡ti ar kaip nors kitaip smurtauti R. S. atžvilgiu ir sukelti jam fizinį skausmÄ ir to nedarė, jis tik tapÅ¡nojo R. S. per petį, tačiau smÅ«giai nebuvo stiprÅ«s ar agresyvÅ«s, R. S. galvÄ jis galėjo netyčia liesti ranka ir užkliudyti akinius, kai vyriÅ¡kai tapÅ¡nojo per petį R. S., tačiau jo kepÅ¡telėjimas R. S. per galvÄ taip pat buvo nestiprus, todėl, apelianto nuomone, privatus kaltintojas R.

S. neįrodė dėl jo veiksmų patyręs fizinį skausmÄ . Taigi apeliantas skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu iÅ¡ esmės ginčija įrodymų vertinimÄ ir padarytų iÅ¡vadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Visa tai rodo, kad nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siÅ«lo besÄ lygiÅ¡kai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančių ir iÅ¡nagrinėtų duomenų visetu. Å ios aplinkybės lemia, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimÄ laikytų tinkamu ir teisingu.

Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡tyrė visumÄ byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas iÅ¡vadas dėl jų ir dėl to pagrįstai konstatavo, kad V. S. veiksmai formaliai atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių iÅ¡sakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi iÅ¡dėstyti įrodymų vertinimo motyvus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas Å¡ios reikalavimus įvykdė.Tai, kad V. S., važiuojant automobiliu, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, sėdėdamas automobilio gale, tyčia ranka sudavė priekyje keleivio sėdynėje sėdėjusiam R. S. į kairės pusės galvos sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmÄ , patvirtina: pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti nukentėjusiojo R. S. parodymai, kai jis nurodė, kad 2013-10-05 grįžtant iÅ¡ vakarėlio automobiliu, jam sėdint priekinėje keleivio sėdynėje, o V.

S. sėdint galinėje sėdynėje, jis pajuto smÅ«gius į kairę galinę galvos sritį, nuo kurių nukrito akiniai. IÅ¡ pradžių buvo keli patapÅ¡nojimai per petį, po to vienas stiprus skausmingas smÅ«gis, dėl kurio jam nukrito akiniai ir jis pajuto fizinį skausmÄ (78–80 b. l.); liudytojo A. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad 2013-10-05 jis vairavo automobilį, priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjo R. S., o galinėje sėdynėje sėdėjo V.

S.. V. S. kelis kartus iš už nugaros kepštelėjo ar sudavė nestipriai R. S. ir jam nukrito akiniai, o jis sudavė V. S.. Kad V. S. daužytų kumščiu R. S. jis nematė, mano, kad tais smūgiais į petį, į kaklo sritį, buvo siekiama atkreipti dėmesį, kad dėl V. S. veiksmų neturėjo būti sukeltas fizinis skausmas R. S. (80, 81 b. l.); iš dalies paties nuteistojo V. S. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kur jis paaiškino, kad 2013-10-05 važiuojant iš pobūvio automobiliu gal ranka ir sudavė į kairės pusės galvos sritį priekyje jo sėdinčiam R.

S. (77, 78 b. l.).Vertinant anksčiau iÅ¡dėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir iÅ¡vadomis dėl V. S. kaltės, ir, remdamasi Å¡ių duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis V. S. betarpiÅ¡kai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., požymius, kurie, beje, aiÅ¡kiai atskleidžia jo veikimÄ tyčia, todėl naikinti nuosprendį ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį V.

S. atžvilgiu, kaip to praÅ¡oma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo. Nuteistojo V. S. nuomone, nukentėjusysis R. S. neįrodė dėl jo veiksmų patyręs fizinį skausmÄ . Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad smurtavimo faktas ir tai, kad V. S. ranka suduodamas R. S. į kairės pusės galvos sritį sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmÄ , įrodytas anksčiau minėtais įrodymais. Fizinio skausmo suvokimas yra subjektyvus ir nėra įtvirtinta jokių medicininių kriterijų fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti, todėl šį faktÄ gali nustatyti ir teismas remdamasis byloje esančiais įrodymais, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.Tačiau teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi byloje esančiÄ medžiagÄ , sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas V.

S. atliktų veiksmų formaliÄ atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, neįvertino realaus nuteistojo padarytos veikos pavojingumo. Teismų praktikoje ne kartÄ pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, ir kad kiekvienu konkrečiu atveju bÅ«tina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – iÅ¡raiÅ¡kÄ konkrečiame nusikaltime. Pagal Lietuvos Respublikos BK 37 str. padaręs nusikaltimÄ asmuo gali bÅ«ti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikÅ¡me.

Vadinasi, pagal šį Lietuvos Respublikos BK str. kaltininkas gali bÅ«ti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau Å¡ie požymiai (ar kai kurie iÅ¡ jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimÄ galima pripažinti mažareikÅ¡miu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iÅ¡ jų ypatumo, teismas padaro iÅ¡vadÄ , kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio bÅ«tų tikslinga kaltininkÄ už padarytÄ nusikaltimÄ traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme.

Sprendžiant klausimÄ dėl nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo bÅ«das, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikÅ¡miu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, Nr. 2K-154/2013).Nagrinėjamoje byloje esančiomis aplinkybėmis nustatyta, kad V.

S. važiuojant automobiliu, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, sėdėdamas automobilio gale, tyčia ranka sudavė priekyje keleivio sėdynėje sėdėjusiam R. S. į kairės pusės galvos sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmÄ . Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neatsižvelgė į tai, kad V. S. nukentėjusiajam R. S. suduoti smÅ«giai liekamųjų reiÅ¡kinių pastarojo sveikatai nesukėlė, nukentėjusysis dėl jam sukelto fizinio skausmo į medikus bei ekspertus nesikreipė (nukentėjusiojo R.

S. teigimu, jis į Å¡eimos gydytojÄ kreipėsi ne dėl to, kad patyrė fizinį skausmÄ , o dėl to, kad bÅ«tų apžiÅ«rėtas jo kaklas), dėl ikiteisminio tyrimo V. S. atžvilgiu iÅ¡ kart po įvykio taip pat nesikreipė, nors nusikalstama veika buvo padaryta 2013-10-05, R. S. į teismÄ su skundu kreipėsi tik 2016-03-29, t. y. daugiau kaip po 2 metų. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu vykusio konflikto R. S. yra nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Å iaulių apygardos teismo 2015-07-22 nuosprendžiu dėl V. S. atžvilgiu pavartoto smurto: R. S. nuteistas už tai, kad jis 2013-10-05, laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 1.00 val., važiuojant keliu (duomenys neskelbtini) automobiliu „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajono teritorijoje, tiksli kelio vieta nenustatyta, automobilyje „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia vienÄ kartÄ ranka sudavė V. S. į nosį ir vienÄ kartÄ Ä¯ deÅ¡inį smilkinį bei po to, turėdamas vieningÄ tyčiÄ ir tęsdamas savo nusikalstamÄ veikÄ , (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), prie V.

S. kiemo vartų, tyčia vienÄ kartÄ ranka suduodamas V. S. į petį jį pastÅ«mė, nuo to V. S. nugriuvo ant žemės, ir gulinčiam V. S. du kartus spyrė į galvÄ , tuo padarydamas nukentėjusiajam V. S. dvi muÅ¡tines žaizdas kaktoje ir nosies sumuÅ¡imÄ , pasireiÅ¡kusį muÅ¡tine žaizda nosies virÅ¡Å«nėje su nosies nugarėlės minkÅ¡tųjų audinių patinimu bei poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymÄ (4-19 b. l.). Visos paminėtos aplinkybės nors ir nepateisina V.

S. elgesio R. S. atžvilgiu, tačiau anksčiau apraÅ¡ytoje situacijoje rodo jo atliktų veiksmų – sudavimo ranka priekyje keleivio sėdynėje sėdėjusiam R. S. į kairės pusės galvos sritį – mažesnį pavojingumÄ . Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, kad V. S. padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , neatsižvelgė į tai, kad apelianto padaryta veika iÅ¡ esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio Lietuvos Respublikos BK 140 str. numatyto nusikaltimo objektui, kad jo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiÅ¡kimÄ , nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant Å¡iÄ veikÄ pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos BK 37 str. nuostatų kontekstÄ , bÅ«tų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas Å¡iÄ veikÄ padariusiam V.

S.. Pastebėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje (kasacinės bylos Nr. 2K-421/2007, 2K-154/2013). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad, nors V. S. veiksmai ir atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina (Lietuvos Respublikos BK 37 str.).

V. S. gynėjas advokatas A. Kazakevičius apeliacinės instancijos teisme prašė pripažinti V. S. patirtas 300 Eur iÅ¡laidas gynėjo paslaugoms apmokėti proceso iÅ¡laidomis ir priteisti jas iÅ¡ R. S., taip pat pateikė 2016-09-05 sÄ skaitos už teisinę pagalbÄ Nr. (duomenys neskelbtini) kopijÄ bei Å¡io sÄ skaitos apmokėjimÄ patvirtinantį dokumentÄ â€“ 2016-09-15 pinigų priėmimo kvitÄ serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, kad V. S. sumokėjo savo gynėjui advokatui A.

Kazakevičiui 300 Eur už apeliacinio skundo parengimÄ . Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6 d. nurodyta, kad, kai kaltinamasis iÅ¡teisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiÅ¡kimÄ , teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso iÅ¡laidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiÅ¡kimÄ buvo pradėtas procesas. Taigi Lietuvos Respublikos BPK nenumato, kad asmens, kuriam byla nutraukiama, iÅ¡laidos advokato paslaugoms apmokėti privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamose bylose galėtų bÅ«ti priteisiamos iÅ¡ privataus kaltintojo, todėl V.

S. patirtos proceso išlaidos susijusios su jo gynėjo paslaugomis iš nukentėjusiojo R. S. negali būti priteistos. Remiantis tuo, darytina išvada, kad nesant teisinio pagrindo V. S. gynėjo advokato A. Kazakevičiaus prašymas dėl išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti priteisimo netenkintinas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsniu 2 punktu,              n u s p r e n d ž i a: Kelmės rajono apylinkės teismo 2016-07-11 nuosprendį dėl V.

S. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį panaikinti, ir V. S., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamÄ jÄ bylÄ jo atžvilgiu nutraukti. Netenkinti V. S. gynėjo advokato Andriaus Kazakevičiaus praÅ¡ymo dėl iÅ¡laidų priteisimo. Kolegijos pirmininkas                                                                                               Raimundas Jurgaitis Teisėjai                                                                                                            Boleslovas Kalainis                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                            Vidmantas Mylė