2021-11-24 Nr. AB-24901-3-62-3-02058-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-766-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02058-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST) 7 500 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2019 m. liepos 16 d. buvo etapuojamas iš vienos pataisos įstaigos į kitą netinkamomis sąlygomis. Konvojavimo automobiliuose nebuvo įrengti saugos diržai ar saugos pagalvės, todėl konvojavimo metu pareiškėjas jautėsi nesaugiai. Konvojavimo metu pareiškėjui nebuvo leidžiama naudotis tualetu, nebuvo skiriamas šiltas maistas, o tik sausas davinys, kurio konvojavimo metu atsidaryti nebuvo galimybių, todėl kelionių metu jausdavosi alkanas. Pareiškėjas teigė dėl nurodytų pažeidimų patyręs neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VST atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. prašė taikyti ieškinio senatį. VST paaiškino, kad konvojuoja asmenis transporto priemonėmis – specialiaisiais automobiliais, kuriuose yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. VST naudojamas tarnybinis transportas, specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu. Konvojavimo taisyklėse nėra įtvirtinta, kad tokiuose automobiliuose turi būti įrengti saugos diržai. Reikalavimas prisegti kiekvieną konvojuojamąjį asmenį saugos diržais taikomas tik tada, jeigu asmuo konvojuojamas kitomis (nespecialiosiomis) transporto priemonėmis. Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 134 punktu. Pareiškėjas skunde nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad jis kreipėsi į konvojaus pareigūnus dėl išvedimo į tualetą pasikeitimo punktuose ir kad jam nebuvo leista pasinaudoti tualetu. Nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų kreipėsi į konvojaus pareigūnus, o šie į jo prašymus nereagavo. Konvojavimo taisyklių 98.5 punkte nustatyta, kad konvojuoti nepriimami konvojuojamieji, neaprūpinti maisto daviniu, jei konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas, tačiau teisės aktai nenustato VST pareigos aprūpinti konvojuojamuosius maistu. Pareiškėjo konvojavimas užtruko nuo 1 valandos 45 minučių iki 3 valandų 30 minučių. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl konvojavimo pažeidimų yra abstraktaus pobūdžio ir deklaratyvūs, todėl atmestini.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo J. K. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde teigė, kad jis netinkamomis sąlygomis VST buvo konvojuojamas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2019 m. liepos 16 d. ir prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovui atstovaujanti VST, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo byloje taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, t. y. pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. taikyti ieškinio senatį. Teismas pažymėjo, kad byloje ieškinio senatis skaičiuojama ne nuo pareiškėjo skundo gavimo teisme dienos (2020 m. rugpjūčio 7 d.), o nuo pareiškėjo skundo surašymo dienos (2020 m. rugpjūčio 4 d.). Teismas sprendė, kad byloje nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą. Todėl teismas VST prašymą taikyti ieškinio senatį tenkino ir atmetė pareiškėjo skundo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 4 d. ir sprendė dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2019 m. liepos 16 d.

7. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu VST pareigūnai konvojavo pareiškėją planinių konvojų mašrutais: Kaunas-Pravieniškės-Marijampolė-Kybartai-Pravieniškės-Kaunas; Kaunas-Panevėžys-Šiauliai-Panevėžys-Kaunas; Vilnius-Klaipėda-Vilnius; Vilnius-Kybartai-Vilnius. Pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais Iveco (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Mercedes Benz (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir Volkswagen (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

8. Teismas pažymėjo, kad transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techniniuose motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintose Konvojavimo taisyklėse (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) ir kituose teisės aktuose nustatyti specialieji reikalavimai. Konvojavimo taisyklių 146 punkte, nei kituose teisės aktuose nėra reikalavimo specialiosiose transporto priemonėse įrengti saugos diržus. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių dėl jam realiai kilusių neigiamų padarinių, susijusių su saugos diržų nebuvimu, t. y. pareiškėjas nepagrindė, kad dėl saugos diržų neįrengimo konkrečiu atveju jis nukrito, susižeidė ar patyrė kitokių neigiamų pasekmių. Pareiškėjas skunde nenurodė, kada, kokiomis aplinkybėmis, kuriems pareigūnams skundėsi dėl netinkamų konvojaus sąlygų. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į konvojaus pareigūnus. Į bylą pateiktos Valstybės įmonės „Regitra“ transporto priemonėms išduoti registracijos pažymėjimai, uždarosios akcinės bendrovės „Kauno techninės apžiūros centras“ išduotos konvojaus automobilių Techninės apžiūros rezultatų kortelės, Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ Techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas, visiškai atitinka techninius reikalavimus. Todėl teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad konvojavimo automobiliuose nesant įrengtų saugos diržų ar saugos pagalvių jautėsi nesaugiai, atmetė.

9. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui kreipiantis į VST pareigūnus dėl išvedimo į tualetą, ši teisė pareiškėjui nebuvo suteikta. Teismas vertino, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog jam nebuvo leidžiama pasinaudoti tualetu deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl juos atmetė.

10. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalies, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, Konvojavimo taisyklių nuostatas, sprendė, kad pareiga užtikrinti pareiškėjo maitinimą nustatyta kalinimo įstaigoms, iš kurių pareiškėjas išvykdavo ar atvykdavo konvojumi. Teismas vertino, kad Konvojavimo taisyklės neįpareigoja konvojaus pareigūnų sudaryti sąlygas konvojuojamiesiems suvalgyti jiems skirtą sausą davinį, kontroliuoti konvojuojamiesiems skiriamo sauso davinio sudėtį. Todėl teismas pareiškėjo argumentus, kad konvojavimo metu jam nebuvo skiriamas šiltas maistas, jog konvojavimo metu neturėjo galimybių atsidaryti skirto sauso davinio, todėl kelionių metu jausdavosi alkanas, atmetė.

11. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas neatliko neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl konvojavimo metu patirtų nepatogumų atsakovo atstovui. Nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, taip pat pareiškėjas neįrodė ir žalos fakto. Todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 12. Pareiškėjas J. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 1 d. sprendimą ir priteisti jam 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas pakartoja faktines aplinkybes, kurias buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pažeidimą neišsireikalavęs iš VST konvojavimo transporto nuotraukų bei filmuotos medžiagos, kuri, jo nuomone, patvirtintų jo nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas teigia, kad teismui skundėsi dėl to, kad tualetas nebuvo įrengtas pačiose transporto priemone ir jis negalėjo pasinaudoti juo tarp sustojimų pasikeitimo punktuose. Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į pareigūnus žodžiu, tačiau jie to nefiksavo.

14. Pareiškėjas cituoja CK nuostatas ir teismų praktiką dėl žalos, kilusios dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, atlyginimo ir mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VST atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. VST nurodo, kad pareiškėjas nepagrindė ir nepateikė motyvų, kodėl nuotraukos ir filmuota medžiaga, kuri nebuvo fiksuota jo konvojavimo metu, turėjo būti išreikalautos. Teismas surinko pakankamai įrodymų, kurie įrodo, kad atsakovo atstovas neteisėtų veiksmų neatliko. Nesant būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai ir visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 7 500 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas J. K. kildino iš netinkamų jo konvojavimo sąlygų VST transportu laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2019 m. liepos 16 d.

18. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimus atlyginti neturtinę žalą vertino laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2019 m. liepos 16 d. Teismas, nenustatęs VST neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jis buvo konvojuojamas netinkamomis sąlygomis – be saugos diržų, negalėjo pasinaudoti tualetu tarp sustojimų, gavo tik sausą davinį. Be to, pirmosios instancijos teismas neišsireikalavo nuotraukų ir filmuotos medžiagos apie konvojaus transportą, todėl byla išnagrinėta netinkamai, jam nepagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

21. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

22. Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su neišreikalautais įrodymais – nuotraukomis ir filmuota medžiaga, akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankama įrodymų visuma, būtina bylai tinkamai išspręsti. Atsakovo atstovas pateikė dokumentus apie pareiškėjo konvojavimą, maršrutus, transporto atitikimą nustatytiems reikalavimams (automobilių techninės apžiūros dokumentus, registracijos liudijimus). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas konvojavimo metu jokių nusiskundimų dėl konvojavimo sąlygų nereiškė. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomus nusiskundimus, pareiškėjas nepagrindė, kaip vėliau, ne jo konvojavimo metu padarytų nuotraukų ar filmuotos medžiagos neišreikalavimas galėjo lemti neteisėto ar nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų.

24. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl konvojavimo automobilyje neįrengtų saugos diržų, pagrįstai sprendė, jog teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, kurioje yra išaiškinta, jog Konvojavimo taisyklės nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti VST neteisėtus veiksmus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015; 2016 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016; 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016).

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad konvojaus pareigūnai nereagavo į jo žodinius prašymus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo teiktus skundus ar prašymus dėl konvojavimo sąlygų ar įvykių, pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kada teikė konkrečius prašymus ar skundus ir šie jo prašymai nebuvo užfiksuoti, šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir abstraktaus pobūdžio. Todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas aptariamais klausimais laikyti nepagrįstomis ir konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

26. Konvojavimo taisyklių 146 punkte, reglamentuojančiame kas turi būti specialiajame automobilyje, nėra numatytas tualeto įrengimas. Galimybę pasinaudoti tualetu konvojavimo metu užtikrina Konvojavimo taisyklių 134 punktas, kuriame nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Lydimo į tualetą konvojuojamojo priešakyje saugiu atstumu nuo jo eina konvojuotojas, o konvojuojamajam iš paskos – konvojaus viršininkas arba jo padėjėjas. Taigi atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo teisių pažeidimo, jog specialiajame automobilyje nėra tualeto bei galimybės juo naudotis konvojavimo metu.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad pareiga užtikrinti pareiškėjo maitinimą nustatyta kalinimo įstaigoms, iš kurių pareiškėjas išvykdavo ar atvykdavo konvojumi. Be to, pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl galimybės pavalgyti VST pareigūnams nereiškė.

28. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, jog byloje nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą spręsti, kad pareiškėjo konvojavimo sąlygos buvo tokio sunkumo, kuris leistų konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos draudžiamą nežmonišką ar žeminantį elgesį. Nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstai atmestas.

29. Atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė