2022-03-16 Nr. AB-6425-3-61-3-04762-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1570-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04762-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S31221 (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1 – osios skundų nagrinėjimo komisijos 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2034 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo iš naujo.

2. Pareiškėja nurodė, kad prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ji motyvavo tuo, jog jai jos kilmės valstybėje gresia mirtinas pavojus, nes ją gali nužudyti grupuotė (duomenys neskelbtini) dėl to, kad ji 2020 m. gruodžio 24 d. matė kaip prie jos namų buvo nužudytas vaikinas. Pareiškėja policijai nurodė, kas nužudė vaikiną ir vėliau gavo šaukimą į teismą liudyti. Pareiškėja pažymėjo, kad išvykimo iš kilmės šalies priežastis yra ir jos dalyvavimas proteste, kuris vyko jos mieste ((duomenys neskelbtini)).

3. Pareiškėja akcentavo, kad Departamento sprendime nieko nenurodoma apie pareiškėjos pateikiamus faktus, susijusius su jai grasinančia (duomenys neskelbtini) grupuote. Ši nusikalstama grupuotė yra susijusi su buvusia (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) grupuote, o, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nurodė asmenis iš jų grupuotės, kurie įvykdė nusikaltimą, jai visiškai pagrįstai gali grėsti mirtinas pavojus. Pagal įvairius šaltinius (duomenys neskelbtini) vyksta (duomenys neskelbtini) genocidas. Departamento sprendime yra pripažinta, kad pareiškėja kalba (duomenys neskelbtini) kalba ir tikėtina, kad ji yra iš (duomenys neskelbtini), todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja, susidūrusi su organizuoto nusikalstamumo grupuote, kuri jai grasina dėl visuomenės nario atliktos pareigos – pranešimo apie įvykdytą nusikaltimą, taip pat dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) etninei grupei.

4. Pareiškėja teigė, kad ji turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojama ir bijo naudotis valstybės apsauga, nes teisėsaugos institucijų pareigūnai priklauso buvusiai priešiškai (duomenys neskelbtini) etninei grupei. Pareiškėja pakankamai detaliai papasakojo savo istoriją ir dėl ko jai kyla pavojus grįžti į kilmės šalį – ji pranešė apie organizuotos nusikalstamos grupuotės įvykdytą nužudymą, taip pat ji priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei, kurios nariai dėl vykusio karinio konflikto šalyje diskriminuojami ir net persekiojami. Pareiškėjos kilmės valstybėje daug metų vyko (duomenys neskelbtini), kurio metu (duomenys neskelbtini) pajėgos kovojo su (duomenys neskelbtini) grupuote, dėl ko vėliau (duomenys neskelbtini) patyrė ir patiria įvairaus pobūdžio diskriminaciją ir netgi prievartą.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Departamentas teigė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir Departamento sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies nuostatų. Departamento atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjos pasakojimas apie priežastis, lėmusias išvykimą iš kilmės valstybės, buvo abstraktus, nedetalus ir iš dalies prieštaraujantis kilmės valstybės informacijai, todėl nelaikytinas patikimu įrodymu. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

7. Departamentas pažymėjo, kad, kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės: nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remdamasis kilmės valstybės informacija, kad pareiškėjos kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjai tariamai gresiantis persekiojimas nėra nulemtas jos rasės, religijos, tautybės, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais.

8. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos įvardijamas persekiotojas – grupuotė (duomenys neskelbtini) – nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjai apsaugą nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjos pasakojimas yra abstraktus, nedetalus ir iš dalies prieštaraujantis kilmės valstybės informacijai, todėl nelaikytinas patikimu įrodymu. Pareiškėja nepateikė nei vieno fakto ar aplinkybės, kurie patvirtintų, kad jai tiesiogiai buvo grasinama. Pareiškėja, iš policijos sužinojusi, kas nužudė vaikiną, pamanė, kad ją ta grupuotė dėl to persekios, o kai gavo šaukimą iš policijos liudyti teisme – išvyko iš šalies. Pareiškėjos pasakojimas apie tariamą persekiojimą buvo atmestas dėl patikimumo stokos, todėl nebuvo poreikio rinkti ir vertinti specifinės pareiškėjos kilmės valstybės informacijos, susijusios su pareiškėjai tariamai grasinusia grupuote (duomenys neskelbtini). Departamentas pabrėžė, kad pareiškėja nenuginčijo nei vienos Departamento tyrimo metu padarytos išvados dėl jos pasakojimo patikimumo.

9. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas, į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Departamentas nurodė, kad šių aplinkybių visuma leidžia pareiškėjos veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjos atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Ši grėsmė pagrįsta pačios pareiškėjos faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas, todėl tikėtina, jog pareiškėja, vengdama grąžinimo, gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį; kitus pareiškėjos skundo reikalavimus atmetė.

11. Teismas nurodė, kad Departamento sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjai 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

12. Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, nustatė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, todėl jai nesuteiktinas prieglobstis ir papildoma apsauga.

13. Pareiškėja su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydama panaikinti Departamento sprendimą, įpareigoti jį iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, tačiau Komisijos sprendimu pareiškėjos skundas buvo atmestas.

14. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies 2 punktą, Įstatymo nuostatas (86 str. 1–3 d., 87 str. 1–2 d.), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, apklausos metu ir teismo posėdyje duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

16. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos pasakojimas Departamente apklausos metu buvo nenuoseklus bei kintantis, todėl negali būti laikomas tikėtinu ir vertinamas sprendžiant dėl prieglobsčio ir / ar papildomos apsaugos suteikimo, teismo posėdyje pareiškėja negalėjo aiškiai atsakyti į teismo jai užduotus klausimus, aiškiai nenurodė, ar nuo 2018 metų įvykio iki jos išvykimo iš kilmės valstybės ji patyrė realius grasinimus ir smurtą.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėja apklausos Departamente metu nurodė šias faktines aplinkybes:

17.1. (duomenys neskelbtini).

17.2. (duomenys neskelbtini).

17.3. (duomenys neskelbtini).

17.4. (duomenys neskelbtini).

17.5. (duomenys neskelbtini).

18. Teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas gana išsamiai įvertino bendrą situaciją (duomenys neskelbtini).

19. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja apklausos metu į daugelį klausimų atsakydavo, kad ji neprisimena, nežino, negali pasakyti, pasakodama apie patiriamą persekiojimą nurodė, kad asmeniškai ji su grupuotės nariais susidūrusi nebuvo, jai tik policijos pareigūnai pasakė, jog nužudymas, tai mafijos darbas. Pareiškėja konkrečiai nenurodė, kaip jai buvo grasinama ir kokius persekiojimo veiksmus ji patyrė. Pareiškėja minėjo, kad dėl persekiojimų ji persikėlė į kitą miestą. Jokių aplinkybių, kad kitame mieste ((duomenys neskelbtini)) ji būtų patyrusi persekiojimą, taip ir nenurodė. Pareiškėja taip pat nenurodė, kad prieš ją būtų panaudota jėga, smurtas ar kiti konkretūs veiksmai, kurie galėtų pagrįsti pareiškėjos nurodomas aplinkybes dėl persekiojimo ar grasinimų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodomas galimas persekiotojas – grupuotė (duomenys neskelbtini), nėra valstybinis subjektas; taip pat pareiškėjos galimai nurodomas persekiojimas niekaip nėra susijęs su „konvencinėmis“ priežastimis. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė.

20. Teismas nurodė, kad išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastimi pareiškėja nurodė tai, jog ji dalyvavo proteste. Ji nurodė tik protesto datą, tačiau prieš ką buvo protestas, ji pasakyti negalėjo, paaiškino, kad kaimynai ėjo į protestą, todėl nuėjo ir pareiškėja. Teismas pažymėjo, kad abejonių kelia pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog ji buvo areštuota, nes pareiškėja nieko konkrečiai nenurodė, jokių aplinkybių dėl arešto nepasakojo.

21. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos pasakojimas yra visiškai paviršutiniškas, stokojantis tikslių detalių, konkrečių aplinkybių, susijusių su grasinimais ar persekiojimu, pareiškėjos paaiškinimuose yra reikšmingų prieštaravimų dėl esminių aplinkybių. Pareiškėja pirminiame prašyme dėl prieglobsčio suteikimo nurodė, kad praėjusiais metais ji matė, kaip (duomenys neskelbtini) grupuotė jos mieste persekiojo ir nužudė du žmones. Tuo tarpu apklausoje, kurią vykdė Departamentas, pareiškėja jau nurodė, kad ji matė kaip buvo nužudytas (papjautas) žmogus.

22. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors pareiškėja pateikė informaciją apie šiuo metu (duomenys neskelbtini) patiriamus sunkumus ir smurtą (duomenys neskelbtini), tačiau pati pareiškėja konkrečiai nenurodė, kad jai asmeniškai ir tiesiogiai būtų grėsęs minėtas pavojus. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja apklausos metu neminėjo, jog ji priklauso (duomenys neskelbtini), priešingai, į klausimą, kokia yra pareiškėjos etninė priklausomybė, pareiškėja atsakė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) ir nepriklauso jokiai etninei grupei.

23. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas visiškai pagrįstai pareiškėjos pasakojimą laikė nepatikimu įrodymu bei jį atmetė. Pareiškėjos bendro pobūdžio pasakojimas apie patiriamus grasinimus ir baimę savaime nelemia pabėgėlio statuso pareiškėjai suteikimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja kilmės valstybėje turi visas galimybes keisti gyvenamąją vietą, ką ji jau ir buvo padariusi, kartu su savo tėvais išvykusi į kitą miestą.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėja neįrodė individualių, su jos asmeniu susijusių aplinkybių, leidžiančių spręsti, jog ji savo kilmės šalyje šiuo metu susiduria su realia persekiojimo rizika ar grėsme. Bendro pobūdžio teiginiai apie kilmės valstybę ir saugumo padėtį joje nesudaro pagrindo spręsti palankiai pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, byloje nenustatyta, jog pareiškėjai būtų kilusi individualaus pobūdžio grėsmė. Atsižvelgęs į tai, kad nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojos pasakojimas nepagrindžia jos baimės patirti persekiojimą, teismas konstatavo, kad pareiškėjos deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta.

25. Teismas sutiko su atsakovo nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, t. y., kad nėra pagrindo pareiškėjai suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

26. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatas (6 str. 1 d., 7 str. 1 d., 4 d.). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik tada kai buvo sulaikyta pareigūnų, tikėtina, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas, o, atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo į kilmės valstybę, ji gali pasislėpti, teismas konstatavo, kad pagrįstai buvo taikyta Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata

27. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjai pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jos padarytam pažeidimui. Vadovaudamasis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) nuostatomis (5 p., 44.4.1 p., 44.3 p.) ir Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keistina ir nustatytina, jog pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Atsižvelgęs į tai, kad Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką pakeista, teismas konstatavo, kad yra pagrindas keisti ir Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

29. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundas patenkinamas iš dalies, t. y. pakeičiami Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktai ir sutrumpinami atitinkami terminai bei pakeičiama atitinkama Komisijos sprendimo dalis, o kita skundo dalis atmestina.

III. 30. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

31. Pareiškėja teigia, kad pagal įvairius šaltinius (duomenys neskelbtini) vyksta (duomenys neskelbtini) genocidas.

32. Pareiškėja akcentuoja, kad Departamentas, atlikdamas jos prieglobsčio prašymo vertinimą, neužtikrino pareigos surinkti naujausią, tikslią ir aktualią kilmės valstybės informaciją, t. y. nesurinko informacijos apie policijos efektyvumą. Departamento sprendime nurodyta informacija apie policijos efektyvumą niekaip nesusijusi su pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvais.

33. Pareiškėja pabrėžia, kad visiškai tikėtina, jog (duomenys neskelbtini) persekiojimas tęsiasi, o pareiškėjos pasakojimas yra visiškai pagrįstas. Departamento sprendime yra pripažinta, kad pareiškėja kalba (duomenys neskelbtini) kalba ir tikėtina, kad ji yra iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėja yra iš (duomenys neskelbtini) miesto. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja, susidūrusi su organizuoto nusikalstamumo grupuote, kuri jai grasina dėl visuomenės nario atliktos pareigos – pranešimo apie įvykdytą nusikaltimą, taip pat dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) etninei grupei, turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojama ir bijo naudotis valstybės apsauga, nes teisėsaugos institucijų pareigūnai priklauso buvusiai priešiškai (duomenys neskelbtini) etninei grupei.

34. Pareiškėja atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus pabėgėlio statuso kriterijų suteikimo kriterijus – kilmės valstybėje ji priklauso etninei mažumai, yra persekiojama, jai gresia realus pavojus ir ji bijo naudotis valstybės apsauga.

35. Atsakovas Departamentas, atsiliepime į apeliacinį skundą pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui, prašo apeliacinį skundą atmesti.

36. Departamentas nurodo, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Departamento sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjai nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

38. Įvertinęs Migracijos departamento surinktus duomenis, pareiškėjos apklausų ir teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus atsakovo surinktos informacijos apie pareiškėjos kilmės valstybę kontekste, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

39. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl faktinių aplinkybių vertinimo, kas apeliantės manymu nulėmė neteisėto bei nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

40. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjos apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

41. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

42. Kartu pažymėtina, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).

43. Šia apimtimi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas išdėstė argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, todėl tik atsakydama į apeliacinio skundo argumentus papildo pirmosios instancijos išvadas.

44. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:

1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

45. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3426-1062/2021 ir kt.).

46. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja yra kilusi iš (duomenys neskelbtini) ir prašymą suteikti prieglobstį grindžia aplinkybėmis dėl grėsmės jos gyvybei kilmės šalyje dėl jos duotų parodymų policijos pareigūnams apie jos matytą žmogaus nužudymo atvejį.

47. Prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

48. Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėja nenurodė jokių konkrečių duomenų apie tai, kad jos minima grupuotė (duomenys neskelbtini) pareiškėjos atžvilgiu būtų vykdžiusi kokius nors veiksmus ar grasinusi susidorojimu. Pareiškėja apklausos metu į daugelį klausimų atsakydavo, kad ji neprisimena, nežino, negali pasakyti, pasakodama apie patiriamą persekiojimą nurodė, kad asmeniškai ji su grupuotės nariais susidūrusi nebuvo, jai tik policijos pareigūnai pasakė, jog nužudymas, tai mafijos darbas. Pareiškėja nurodė, jog kilmės šalyje ji persikėlė gyventi į kitą miestą - Kolombo ir jokių aplinkybių kad būtų persekiojama šiame mieste nenurodė. Be to atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjos nurodoma grupuotė (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas, o pareiškėjos nurodomas persekiojimas niekaip nėra susijęs su „konvencinėmis“ priežastimis. Pažymėtina, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

49. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos pasakojimas yra visiškai paviršutiniškas, stokojantis tikslių detalių, konkrečių aplinkybių, susijusių su grasinimais ar persekiojimu, pareiškėjos paaiškinimuose yra reikšmingų prieštaravimų dėl esminių aplinkybių. Jos pasakojimas dėl neva patirto sulaikymo dėl dalyvavimo proteste, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja negali paaiškinti dėl ko buvo protestuojama, pagrįstai įvertintas kaip nepatikimas ir nesudaro pagrindo konstatuoti individualų persekiojimą.

50. Pareiškėja nurodo, kad negali grįžti į kilmės šalį dėl jos galimo persekiojimo, kildinamo dėl jos priklausymo (duomenys neskelbtini) etninei grupei.

51. Pagal EŽTT praktiką, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, prieglobsčio bylose turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

52. Pareiškėjos nurodomas priklausymas (duomenys neskelbtini) etninei grupei nėra pakankamas pagrindas pretenduoti į pabėgėlio statusą bei papildomą apsaugą, nes byloje nėra duomenų pareiškėjos kilmės šalies vyriausybei gali kilti nepasitikėjimas dėl pareiškėjos lojalumo ir kad jai grižus į kilmės šalį ji gali būti persekiojamą. Be to pareiškėjos teiginys, jog ji priklauso (duomenys neskelbtini), nėra patikimas, nes pati pareiškėja apklausos metu atsakė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) ir nepriklauso jokiai etninei grupei.

53. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos abstraktūs teiginiai dėl kilmės šalyje jai tariamai gresiančio pavojaus, nesant kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjai galbūt galinčią kilti grėsmę. Nei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo ir nagrinėjimo Migracijos departamente metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėja nenurodė duomenų, patvirtinančių, kad kilmės valstybėje ji buvo individualiai persekiojama ir tokios informacijos pateikimo galimybės ribojimai nėra nustatyti.

54. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimo dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, pilnai ir visapusiškai ištyrė aplinkybes dėl pareiškėjos atitikties Įstatymo 87 straipsnio reikalavimams bei saugumo situaciją kilmės šalyje ir pagrįstai konstatavo, kad realios grėsmės padėtis kilmės šalyje pareiškėjai nekelia, todėl priėmė pagrįstą sprendimą nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos.

55. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą išnagrinėjo pilnai ir atsakė į visus skundo argumentus. Teismo išvados yra aiškios ir pakankamos teismo sprendimui priimti, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų bei klaidų nėra, todėl nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, nei kaip įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėta bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti jį pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Rytis Krasauskas