2016-09-08 Nr. AB-17152-3-61-3-05007-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1380-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05007-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos žemės savininkų sąjungos skundą atsakovui Žemės ūkio ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos žemės savininkų sąjunga (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. 3D-742 „Dėl Lietuvos žemės savininkų sąjungai skirtų lėšų sumažinimo“.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad, vadovaudamasis Darbo užimtumo įstatymo nuostatomis, su Kauno teritorine darbo birža 2012 m. kovo 8 d. pasirašė Įdarbinimo subsidijuojant įgyvendinimo ir finansavimo sutartį Nr. ESF-1DRS-IS/1-655 (toliau – ir Įdarbinimo subsidijuojant sutartis) dėl A. L. (toliau – ir darbuotoja) įdarbinimo konsultante-eksperte kaimo plėtros klausimais. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą buvo patvirtintas „Asociacijų, vienijančių asmenis, užsiimančius žemės ūkio ir miškų ūkio bei alternatyviąja veikla, narystės Europos Sąjungos ir kitose tarptautinėse organizacijose mokesčio mokėjimo ir atstovavimo jose finansavimo“ projektas (toliau – ir Finansavimo projektas).

Pareiškėjas su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2012 m. gegužės 16 d. pasirašė Asociacijų, vienijančių asmenis, užsiimančius žemės ūkio ir miškų ūkio bei alternatyviąja veikla, narystės Europos Sąjungos ir kitose tarptautinėse organizacijose mokesčio mokėjimo ir atstovavimo jose finansavimo paramos sutartį Nr. AM-124 (toliau – ir Paramos sutartis). Finansavimo projekto vykdymo užtikrinimui buvo nustatytos papildomos darbinės funkcijos su darbo finansavimu. Šio projekto administravimas, narystės Europos žemės savininkų organizacijos (toliau – ir ELO) mokesčių mokėjimas ir žemdirbių interesų atstovavimas reikalauja atskiro dėmesio, bet neužima visos darbo dienos, todėl šios pareigos paskirtos darbuotojai.

Ginčijamu įsakymu pareiškėjui pagal Finansavimo projektą skirtų lėšų suma buvo sumažinta 75 977,23 Lt. Pareiškėjas mano, kad šis įsakymas nepagrįstas. Paramos sutartimi pareiškėjui patvirtinta paramos suma – 98 200 Lt: narystės mokestis – 22 222,77 Lt, darbo užmokestis ir socialinio draudimo įmokos – 75 977,23 Lt. Paramos sutarties 4 punkte nustatyta, kad pareiškėjui bus kompensuoti 95 procentai tinkamų išlaidų. Pareiškėjas, vykdydamas Finansavimo projektą, patyrė 117 902,84 Lt išlaidų. Pareiškėjas pastebėjo, kad kompensuojamos išlaidos narystės mokesčiui, darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo mokesčiui tesudaro 98 164,35 Lt, t. y. mažiau nei 95 procentus.

Vadovaujantis Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499, subsidijos darbo vietos steigimui nėra priskiriamos kitoms nacionalinėms ar Europos Sąjungos programinėms išlaidoms (priešingai, nei nurodyta priimtame įsakyme), o darbo vietų steigėjas privalo įsteigtas (pritaikytas) naujas darbo vietas išsaugoti mažiausiai 36 mėnesius nuo darbo vietų įsteigimo (pritaikymo). Įsteigtos (pritaikytos) darbo vietos neturi sudaryti prielaidų esamo įmonės darbuotojų skaičiaus mažinimui priemonių įgyvendinimo sutarties galiojimo laikotarpiu.

Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą ir projektų, finansuojamų nacionalinėmis lėšomis, išlaidų tinkamumo ir pagrįstumo kriterijus, finansinių lėšų naudojimo pagrįstumą reguliuoja 2005 m. rugsėjo 20 d. Europos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 „Dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKIP) paramos kaimo plėtrai“ (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 1698/2005). Pareiškėjo nuomone, jis jokio pažeidimo nepadarė, todėl ginčijamas įsakymas turi būti panaikintas.

Atsakovas Žemės ūkio ministerija atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad, vykdydamas Ministerijos kanclerio 2014 m. vasario 3 d. potvarkį Nr. 4D-8, Ministerijos Vidaus audito departamento Kaimo plėtros paramos fondo audito skyrius įvertino pareiškėjo projektus, pateiktus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą, ir projektus, finansuojamus nacionalinėmis lėšomis, ir 2014 m. gegužės 5 d. patvirtino audito ataskaitą Nr. 10AT-5 (7.25) „Dėl Lietuvos žemės savininkų sąjungos projektų, pateiktų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą, ir projektų, finansuojamų nacionalinėmis lėšomis, išlaidų tinkamumo ir pagrįstumo“ (toliau – ir audito ataskaita), kurios 1.1 papunktyje nustatyta, kad pareiškėjas su Agentūra pasirašė Paramos sutartį, kurioje numatyta iš valstybės biudžeto lėšų pareiškėjui kompensuoti darbo užmokestį ir socialinio draudimo įmokas asmenims, atsakingiems už atstovavimo pareiškėjo nariams veiklą.

Vadovaujantis Paramos sutartimi, nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui iš valstybės biudžeto buvo kompensuoti 95 procentai darbuotojos atlyginimo išlaidų. Audito metu nustatyta, kad pareiškėjas su Kauno teritorine darbo birža pasirašė Įdarbinimo subsidijuojant sutartį. Pagal šią sutartį Kauno teritorinė darbo birža iš Europos socialinio fondo pareiškėjui išmokėjo 8 938,95 Lt subsidiją už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 18 d. Ministerijos Vidaus audito departamentas padarė išvadą, kad, pareiškėjui kompensavus darbuotojos atlyginimo išlaidas, šios buvo dvigubai apmokėtos iš Europos Bendrijos fondų, t. y. pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties 22.10 ir 31.7 punktus.

Be to, atsakovas pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. 3D-467, buvo sudaryta Valstybės biudžeto lėšų panaudojimo pažeidimo tyrimo komisija (toliau – ir Komisija), kuriai pavesta nagrinėti Ministerijos pažeidimų kontrolieriaus pateiktus pasiūlymus ir priimti sprendimus. Išnagrinėjęs ir apibendrinęs apie pareiškėją turimą informaciją, pažeidimų kontrolierius 2014 m. rugpjūčio 14 d. pažymoje Komisijai pasiūlė pritarti audito ataskaitai ir pavesti Agentūrai iš pareiškėjo susigrąžinti neteisingai išmokėtas lėšas.

Komisija 2014 m. rugpjūčio 18 d. vykusiame posėdyje pritarė, kad pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties nuostatas, nurodė Ministerijos Teisės departamentui ir Kaimo plėtros departamentui parengti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 3D-237 „Dėl 2012 m. Kaimo plėtros ir verslo skatinimo programos (valstybės biudžeto lėšos) (01 01) priemonei „Asociacijų, vienijančių asmenis, užsiimančius žemės ūkio ir miškų ūkio bei alternatyviąja veikla, narystės Europos Sąjungos ir kitose tarptautinėse organizacijose mokesčio mokėjimo ir atstovavimo jose finansavimas“ (01 001 01 01 29) įgyvendinti skirtų lėšų pagal veiklos sritis ir gavėjus paskirstymo“ pakeitimo projektą ir pavedė Agentūrai susigrąžinti neteisingai išmokėtas lėšas.

Šio posėdžio metu priimtas ginčijamas įsakymas. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo argumentu dėl 95 procentų išlaidų kompensavimo, teigdamas, jog ginčijamame įsakyme nėra nuostatų, kurias pareiškėjas nurodė skunde. Atsakovas paaiškino, kad šiame įsakyme minimi iš valstybės biudžeto lėšų kompensuojami 95 procentai nagrinėjamu klausimu apima Paramos sutartyje minimą paramos dydį procentais už išlaidas darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms. Paramos sutarties pagrindu finansuojama iki 95 procentų visų tinkamų finansuoti Paramos sutartyje numatytų veiklos išlaidų.

Atsakovas pažymėjo, kad Valstybės pagalbos žemės ūkiui, maisto ūkiui, žuvininkystei ir kaimo plėtrai ir kitų iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų priemonių bendrųjų administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 3D-979 (toliau – ir Bendrosios administravimo taisyklės), 85.1.1 papunktyje nustatyta, jog pažeidimas gali būti konstatuotas, jei pareiškėjas, paramos ir (arba) pagalbos gavėjas teikdamas dokumentus pateikia neteisingą, neišsamią informaciją ir (arba) nuslepia informaciją, turinčią reikšmės priimant sprendimą suteikti nacionalinę paramą, išmokėti nacionalinės paramos lėšas ir (arba) tinkamai vykdant paraiškos ir sutarties kontrolę.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas, pasirašydamas Paramos sutartį, žinojo aplinkybes, susijusias su Kauno teritorinės darbo biržos parama, bet šią informaciją galbūt nuslėpė, nes tai būtų turėję įtakos priimant sprendimą dėl paramos skyrimo.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Agentūra nurodė, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Asociacijų, vienijančių asmenis, užsiimančius žemės ūkio ir miškų ūkio bei alternatyviąja veikla, narystės Europos Sąjungos ir kitose tarptautinėse organizacijose mokesčio mokėjimo ir atstovavimo jose finansavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 3D-266 (toliau – ir Finansavimo taisyklės), 2012 m. sausio 6 d. atsakovui pateikė paraišką Nr. 1. Agentūra su pareiškėju 2012 m. gegužės 16 d. pasirašė Paramos sutartį, kuria Agentūra įsipareigojo pareiškėjui išmokėti 98 200 Lt už Paramos sutartyje nurodytas išlaidas: narystės ELO metinį mokestį (22 222,77 Lt) ir darbo užmokestį bei socialinio draudimo įmokas (75 941,58 Lt). Pareiškėjas Paramos sutartyje įsipareigojo nebūti gavęs ir nesiekti gauti paramos minėtoms išlaidoms finansuoti pagal kitas nacionalines ar Europos Sąjungos programas. Agentūra atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su Kauno teritorine darbo birža 2012 m. kovo 8 d. sudarė Įdarbinimo subsidijuojant sutartį, kurios pagrindu pareiškėjui 2012 m. kovo 19 d. – 2012 m. rugsėjo 18 d. laikotarpiu iš Europos socialinio fondo išmokėta 8 939,95 Lt subsidija daliniam įdarbinto asmens užmokesčiui kompensuoti. Pareiškėjas ir darbuotoja 2012 m. kovo 19 d. sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. AL12-6 projektui „Asociacijų atstovavimo Europos Sąjungos ir kitose tarptautinėse organizacijose finansavimo parama“ vykdyti iki 2012 m. lapkričio 30 d. Vadovaujantis Paramos sutartimi, nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui iš valstybės biudžeto lėšų buvo kompensuojama 95 procentai darbuotojos atlyginimo išlaidų. Agentūrai kompensavus šias išlaidas, pareiškėjo išlaidos buvo apmokėtos dvigubai – iš Europos socialinio fondo lėšų ir iš valstybės biudžeto lėšų. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas priėmė ginčijamą įsakymą, kuriuo parama pareiškėjui sumažinta 75 977,23 Lt ir Agentūra įpareigota minėtas lėšas susigrąžinti. Agentūra paaiškino, kad Reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 taikomas išimtinai Agentūros administruojamoms priemonėms, kurios visiškai ar iš dalies finansuojamos iš Europos Sąjungos lėšų, o priemonė, kurioje dalyvavo pareiškėjas – Finansavimo projektas – yra finansuojama tik iš Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. 3D-742 „Dėl Lietuvos žemės savininkų sąjungai skirtų lėšų sumažinimo“ panaikino ir perdavė Žemės ūkio ministerijai klausimą dėl lėšų sumos, skirtos Lietuvos žemės savininkų sąjungai žemės ūkio Lietuvos Respublikos 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 3D-237 „Dėl 2012 metų Kaimo plėtros ir verslo skatinimo programos (valstybės biudžeto lėšos) (01 01) priemonei „Asociacijų, vienijančių asmenis, užsiimančius žemės ūkio ir miškų ūkio bei alternatyviąja veikla, narystės Europos Sąjungos ir kitose tarptautinėse organizacijose mokesčio mokėjimo ir atstovavimo jose finansavimas“ (01 001 01 01 29) įgyvendinti skirtų lėšų pagal veiklos sritis ir gavėjus paskirstymo“ nagrinėti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 6 d. atsakovui pateikė Paramos paraišką, kuria prašė kompensuoti išlaidas: ELO narystės metinį mokestį, darbo užmokestį ir socialinio draudimo įmokas. Pareiškėjas ir Kauno teritorinė darbo birža 2012 m. kovo 8 d. sudarė Įdarbinimo subsidijuojant sutartį, kuria pareiškėjas įsipareigojo įdarbinti darbuotoją 2012 m. kovo 19 d. - 2012 m. lapkričio 30 d. laikotarpiui, o Kauno teritorinė darbo birža – pareiškėjui išmokėti 50 procentų darbo užmokesčio dydžio subsidiją. Darbuotoja priimta projekto „Asociacijų atstovavimo Europos Sąjungos ir kitose tarptautinėse organizacijose finansavimo parama“ vykdymui. Nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 rugsėjo 18 d. iš Europos socialinio fondo pareiškėjui buvo sumokėta 8 939,95 Lt subsidija.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 3D-237 buvo patvirtintos 2012 metų Kaimo plėtros ir verslo skatinimo programos (valstybės biudžeto lėšos) priemonei „Asociacijų, vienijančių asmenis, užsiimančius žemės ūkio ir miškų ūkio bei alternatyviąja veikla, narystės Europos Sąjungos ir kitose tarptautinėse organizacijose mokesčio mokėjimo ir atstovavimo jose finansavimas“ įgyvendinti skirtų lėšų pagal veiklos sritis ir gavėjus sąrašas, kuriame įvardytas ir pareiškėjas.

2012 m. gegužės 16 d. Agentūra ir pareiškėjas sudarė Paramos sutartį, kuria Agentūra įsipareigojo pareiškėjui išmokėti iki 98 200 Lt (be PVM) už sutartyje nurodytas išlaidas. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 22 d. Agentūrai pateikė prašymą paramai gauti, pagal kurį pareiškėjui už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. buvo kompensuoti 95 procentai darbuotojos atlyginimo išlaidų (75 977,23 Lt). 2014 m. gegužės 5 d. patvirtintoje audito ataskaitoje nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties 22.10 ir 31.7 punktus, nes 95 procentus pareiškėjo darbuotojos darbo užmokesčio nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. iš valstybės biudžeto lėšų kompensavo Agentūra, o 8 938,95 Lt subsidiją iš Europos socialinio fondo nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 18 d. išmokėjo Kauno teritorinė darbo birža, t. y. pareiškėjo išlaidos iš Europos Bendrijos fondų buvo apmokėtos dvigubai. Komisija sutiko su audito ataskaitos išvadomis. 2014 m. spalio 15 d. buvo patvirtintas ginčijamas įsakymas, kuriuo nuspręsta sumažinti pareiškėjui skirtą sumą 75 977,23 Lt ir pavesti Agentūrai neteisingai išmokėtas paramos lėšas susigrąžinti iš pareiškėjo.

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad, remiantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programa ir projektų, finansuojamų nacionalinėmis lėšomis, išlaidų tinkamumo ir pagrįstumo kriterijais, finansinių lėšų naudojimo pagrįstumą reguliuoja Reglamentas (EB) Nr. 1698/2005. Teismas pastebėjo, kad Paramos sutarties 1 punkte yra apibrėžtas šios sutarties dalykas – santykių, susijusių su paramos iš Lietuvos valstybės biudžeto lėšų suteikimu, reguliavimas pagal Finansavimo taisykles. Finansavimo taisyklių 1 punktas nustato, kad šios taisyklės reglamentuoja Finansavimo projekto tvarką, o 2 punktas – kad jos parengtos atsižvelgiant į Bendrąsias administravimo taisykles. Bendrųjų administravimo taisyklių 3 punkte išvardytos priemonės, kurios yra finansuojamos iš Lietuvos valstybės biudžeto pajamų, įskaitant Finansavimo projektą (3.2.2 p.). Kaip tik dėl pastarosios priemonės pareiškėjas pateikė paraišką atsakovui ir sudarė Paramos sutartį su Agentūra, todėl, teismo vertinimu, akivaizdu, kad pareiškėjo vykdyta priemonė yra finansuojama tik iš Lietuvos valstybės biudžeto lėšų. Kadangi Reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 yra taikomas išimtinai Agentūros administruojamoms priemonėms, kurios finansuojamos ar dalinai finansuojamos iš Europos Sąjungos lėšų, jis nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Įdarbinimo subsidijuojant sutartis buvo sudaryta įgyvendinant Europos socialinio fondo finansuojamą projektą „Integravimo į darbo rinką skatinimas“, todėl subsidija darbuotojos darbo užmokesčio kompensavimui buvo mokama iš šio fondo, ką patvirtina teismui pateikti dokumentai. Taigi subsidija darbuotojos darbo užmokesčio kompensavimui pagal Europos socialinio fondo finansuojamą projektą laikytina išlaidomis pagal kitą Europos Sąjungos programą. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai pripažino, jog, Agentūrai kompensavus darbuotojos atlyginimo išlaidas, pareiškėjui buvo dvigubai apmokėtos išlaidos iš Europos Bendrijos fondų – Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. Dvigubą tų pačių išlaidų finansavimo draudimą nustato Paramos sutarties 22.10 punktas, iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Bendrųjų administravimo taisyklių 10.5 punkte. Teismas pasisakė, kad dvigubo finansavimo draudimas taikytinas ir išmokėta parama susigrąžintina ne tik tais atvejais, kai dvigubas finansavimas vykdomas iš Europos Sąjungos fondo lėšų, bet ir tais atvejais, kai dalis išlaidų jau yra kompensuota nacionalinės programos pagrindu. Teismo vertinimu, jei tam tikros išlaidos jau yra kompensuotos, jų finansavimas (apmokėjimas) antrą kartą faktiškai reikštų ne patirtų išlaidų kompensavimą, bet tam tikros naudos, praturtėjimo ūkio subjektui suteikimą.

Pagal Bendrųjų administravimo taisyklių 85.1.1 papunktį, pažeidimas konstatuojamas, kai pareiškėjas, paramos ir (arba) pagalbos gavėjas pažeidžia nacionalinės paramos gavimo ir naudojimo sąlygas ir (arba) nevykdo teisės aktuose, paraiškoje ar sutartyje numatytų reikalavimų ar įsipareigojimų, inter alia teikdamas dokumentus pateikia neteisingą, neišsamią informaciją ir (arba) nuslepia informaciją, turinčią reikšmės priimant sprendimą suteikti nacionalinę paramą, išmokėti nacionalinės paramos lėšas ir (arba) tinkamai vykdant paraiškos ir sutarties kontrolę. Teismas nustatė, kad pareiškėjo tarybos pirmininkas Agentūrai pateiktoje paraiškoje patvirtino, jog pareiškėjas nėra gavęs ir nesieks paramos iš kitų nacionalinių ar Europos Sąjungos programų išlaidoms, numatytoms paraiškoje, finansuoti. Vadinasi, pareiškėjas nuslėpė informaciją, reikšmingą priimant sprendimą dėl nacionalinių paramos lėšų išmokėjimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties 22.10 ir 31.7 punktus, todėl atsakovas pagrįstai sprendė klausimą dėl paramos lėšų sumažinimo ir jų susigrąžinimo iš pareiškėjo, t. y. priėmė ginčijamą įsakymą.

Kita vertus, teismas taip pat nustatė, kad ginčijamo įsakymo turinys neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui – nors įsakyme išsamiai nurodyti faktai, kuriais remdamasis atsakovas nustatė dvigubą finansavimą pareiškėjui, nėra nurodyti nei teisės aktai, kuriais vadovaujantis buvo priimtas įsakymas, nei pagrindimas (skaičiavimai), dėl ko pareiškėjui skirta išmoka yra mažinama būtent 75 977,23 Lt suma. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai laikytina esminiu trūkumu ir yra savarankiškas pagrindas šį įsakymą panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-448-556/2015). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas klausimą dėl iš pareiškėjo susigrąžintinų lėšų dydžio perdavė atsakovui nagrinėti iš naujo.

III. Atsakovas Žemės ūkio ministerija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad audito ataskaitoje nustatyta, jog pagal Paramos sutartį nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui iš valstybės biudžeto lėšų buvo kompensuoti 95 procentai darbuotojos atlyginimo išlaidų, o pagal Įdarbinimo subsidijuojant sutartį nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjui iš Europos socialinio fondo buvo išmokėta 8 938,95 Lt. Vadovaujantis šiais faktais, padaryta išvada, kad, Agentūrai kompensavus darbuotojos atlyginimo išlaidas, šios išlaidos buvo dvigubai apmokėtos iš Europos Bendrijos fondų, t. y. pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties 22.10 ir 31.7 punktus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Ministerijos pažeidimų kontrolierius išnagrinėjo minėtą audito ataskaitą ir pateikė siūlymą Komisijai pritarti šiai ataskaitai bei pavesti Agentūrai iš pareiškėjo susigrąžinti neteisingai išmokėtas lėšas. Komisija iš esmės pritarė siūlymui. Komisijos 2014 m. rugpjūčio 18 d. posėdžio metu taip pat parengtas ir patvirtintas ginčijamas įsakymas. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino ištirtus įrodymus ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde pažymima, kad įsakymas priimtas įvertinus audito ataskaitą ir Komisijos 2014 m. rugpjūčio 18 d. posėdžio protokolo nutariamąją dalį, kurioje nustatyta, jog pareiškėjas įsipareigojo laikytis Paramos sutarties sąlygų ir Finansavimo taisyklių nuostatų. Be to, Paramos sutartyje numatyta darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms pareiškėjui skirti 75 977,23 Lt. Būtent šia suma buvo sumažinta pareiškėjui skirta išmoka. Atsakovo nuomone, šių argumentų ir dokumentų pakanka sprendimui suvokti, įskaitant teisinius ir faktinius sprendimo priėmimo pagrindus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą pareiškė ne dėl įsakymo neaiškumo. Be to, atsakovo nuomone, siūlymas pakartotinai nagrinėti klausimą dėl paramos lėšų pareiškėjui sumažinimo ir jų susigrąžinimo yra formalaus pobūdžio ir tikėtina, kad pakartotinė išvada bei paskirta sankcija bus tokios pačios kaip anksčiau, todėl nėra poreikio šį klausimą nagrinėti iš naujo.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos palaikė atsakovo apeliacinį skundą.

Agentūra pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės sutiko su atsakovo sprendimu, bet vertino, jog priimtame įsakyme nebuvo aiškiai išdėstytos teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis šis įsakymas priimtas. Agentūros nuomone, būtina įvertinti aplinkybę, jog atsakovas, vykdydamas priimtą teismo sprendimą, iš esmės tik papildytų įsakymą, bet sankcija ir teisinės pasekmės pareiškėjui nepakistų. Taigi, taupant proceso dalyvių laiką ir finansinius resursus, vadovaujantis protingumo ir proceso koncentruotumo principais, būtų tikslinga pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Agentūra taip pat atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ne kiekvienas formalus procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama pažeidimo įtaka administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-416/2005).

Pareiškėjas Lietuvos žemės savininkų sąjunga atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtinas visoms suinteresuotoms pusėms ir leidžia teisingai bei teisėtai išspręsti susidariusią situaciją. Pareiškėjas nurodė, jog sutartinių įsipareigojimų vykdymo metu buvo pateikta visiška ir išsami informacija apie projektą, jo vykdymą, tikslus ir pasiektus rezultatus. Dokumentai ir ataskaitos buvo priimti, patikrinti ir pripažinti tinkamais, paramos lėšos buvo išmokėtos. Biurokratinio žinybiškumo nihilizmo būdu teismas yra klaidinamas, skatinamas neatsižvelgti į faktines bylos aplinkybes, projekto esmę, pateiktus dokumentus, norminių teisės aktų visumą. Pažymėjo, kad projekto vykdymo metu darbuotojai, įdarbintai subsidijuojant, buvo priskirtos papildomos funkcijos su darbo finansavimu. Ši aplinkybė buvo suderinta su Agentūra prieš pasirašant Paramos sutartį. Be to, pareiškėjas pabrėžė, kad, remiantis Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499, subsidijos darbo vietos įsteigimui nėra priskiriamos kitoms nacionalinėms ar Europos Sąjungos programinėms išlaidoms, kaip klaidingai teigiama ginčijamame įsakyme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjimu atveju ginčas kilo dėl Žemės ūkio ministerijos 2014 m. spalio 15 d. įsakymo Nr. 3D-742, kuriuo pareiškėjui Lietuvos žemės savininkų sąjungai skirta paramos suma sumažinta, o Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos pavesta susigrąžinti pareiškėjui išmokėtas paramos lėšas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas sprendimu ginčijamą įsakymą panaikino ir perdavė atsakovui klausimą dėl lėšų sumos, skirtos pareiškėjui, nagrinėti iš naujo, konstatavęs, kad ginčijamas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, nes ginčijamame įsakyme nėra nurodyti teisės aktai, kuriais vadovaujantis jis buvo priimtas, nei pagrindimas (skaičiavimai), dėl ko pareiškėjui skirta išmoka yra mažinama būtent 75 977,23 Lt suma. Atsakovas su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir mano, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, susijusius su ginčijamo įsakymo priėmimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, sprendime taip pat konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties 22.10 ir 31.7 punktus, todėl atsakovas pagrįstai sprendė klausimą dėl paramos lėšų sumažinimo ir jų susigrąžinimo iš pareiškėjo. Atsižvelgdama į tai, kad ginčo dėl pateikto teisinio vertinimo iš esmės nekyla, teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl to, jog skundžiamas administracinis aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, nėra teisingos.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Taip pat individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Kaip matyti iš ginčijamo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. spalio 15 d. įsakymo Nr. 3D-742 turinio, jis priimtas įvertinus Ministerijos Vidaus audito departamento 2014 m. gegužės 5 d. audito ataskaitą Nr. 10AT-5(7.25) „Dėl Lietuvos žemės savininkų sąjungos projektų, pateiktų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą, ir projektų, finansuojamų nacionalinėmis lėšomis, išlaidų tinkamumo ir pagrįstumo“ bei Valstybės biudžeto lėšų panaudojimo pažeidimo tyrimo komisijos 2014 m. rugpjūčio 18 d. posėdžio protokolo Nr. 8D-402(5.50) nutariamąją dalį. Be kitų faktinių aplinkybių, šiuo įsakymu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ir Agentūra 2012 m. gegužės 16 d. sudarė Paramos sutartį, kuria pareiškėjas įsipareigojo nebūti gavęs ir nesiekti gauti paramos pagal kitas nacionalines ir Europos Sąjungos programas. Tačiau, kaip buvo minėta, pareiškėjas iki šios sutarties pasirašymo, 2012 m. kovo 8 d., su Kauno teritorine darbo birža sudarė Įdarbinimo subsidijuojant įgyvendinimo ir finansavimo sutartį, pagal kurią pareiškėjui iš Europos socialinio fondo išmokėta 8 939,95 Lt subsidija. Ginčijamame įsakyme nurodyta, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjui skirta lėšų suma mažinama 75 977,23 Lt dydžiu. Pažymėtina, kad Komisija 2014 m. rugpjūčio 18 d. vykusiame posėdyje nutarė, jog pareiškėjas dėl anksčiau aptartų priežasčių pažeidė Paramos sutarties 22.10 punktą „nebūti gavęs ir nesiekti gauti Paramos Paraiškos sąmatoje numatytoms išlaidoms finansuoti pagal kitas nacionalines ir ES programas“ ir 31.7 punktą „vykdydamas Sutarties ir Taisyklių nuostatas, pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktus, susijusius su Paramos suteikimu“.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jei tam tikras individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, tai tokiame individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kuriais remiantis priimtas individualus administracinis aktas, asmeniui sukeliantis materialiąsias teisines pasekmes, ir pridėti tuos dokumentus prie individualaus akto, ir tokie atvejai traktuojami, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė (motyvuojamoji) dalis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-633/2008, 2015 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-327-146/2015, 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1266-624/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad iš ginčijamo įsakymo bei dokumentų, kuriais remiantis ir buvo priimtas įsakymas, neabejotinai atsispindi faktinis ir teisinis jo priėmimo pagrindas bei motyvacija, t. y. pareiškėjui išmokėtos paramos lėšos susigrąžinamos nustačius, jog pareiškėjas nesilaikė Paramos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, esant dvigubo išlaidų apmokėjimo iš Europos Bendrijos fondų – Europos socialinio fondo ir valstybės biudžeto – faktui. Be kita ko, aplinkybė, kad pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties reikalavimus, nurodyta ir pačiame įsakyme. Pagal Paramos sutarties 33 punktą Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo paramos gavėjo padarytą pažeidimą, priima sprendimą dėl <...> paramos grąžinimo arba paramos sumažinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, motyvai, kodėl priimtas sprendimas mažinti paramos lėšas būtent 75 977,23 Lt suma, yra pakankamai suprantami iš pateiktos su Paramos sutarties pažeidimais susijusių faktinių aplinkybių analizės.

Taigi, nagrinėjamame kontekste darytina išvada, kad nors ginčijamame įsakyme konkretūs Paramos sutarties punktai, kuriuos pažeidė pareiškėjas, neįvardinti, tačiau, atsižvelgus į jame nurodytas faktines aplinkybes bei įvertinus kitus dokumentus, kuriuose išdėstyti tokio individualaus administracinio akto priėmimo motyvai, pripažintina, jog toks aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą, skunde nenurodė, jog jam neaiškūs priimto sprendimo motyvai ar pagrindai; pareiškėjas ginčijo patį dvigubo išlaidų apmokėjimo faktą. Dėl to šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčijamas įsakymas nėra aiškus ir suprantamas asmeniui, kurio atžvilgiu jis taikomas, paneigia jo teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas ar riboja teises į teisminę gynybą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir įrodymus, todėl priimtas teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir turi būti panaikintas, priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo Lietuvos žemės savininkų sąjungos skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan